Filosofija

Mes, kito tikėjimo žmonės,- mes, demokratiniame judėjime matantys ne tik politinės organizacijos nuopuolio formą, bet paties žmogaus nuopuolio, būtent suvaikėjimo, formą, jo vertės sumažinimą ir nužeminimą iki vidutinybės lygio,- į ką mes turime dėti viltis?- Į naujus filosofus - pasirinkimo nėra; į žmones, turinčius pakankamai tvirtą ir nepriklausomą protą, kad duotų akstiną priešingiems vertinimams ir "amžinų vertybių" perkainojimui, apvertimui; į naujo amžiaus pradininkus, ateities žmones, kurie dabartyje sumezga mazgą ir priverčia tūkstantmečių valią judėti nauju keliu. Norint išmokyti žmogų žvelgti į žmogaus ateitį kaip į jo valią, kaip į kažką priklausomą nuo jo valios, norint parengti didžius rizikingus žygius ir plėtoti kolektyvinius ugdymo ir drausminimo bandymus, kad būtų galima užbaigti tą siaubingą begalviškumo ir atsitiktinumo viešpatavimą, kuris iki šiol vadinosi istorija,- "didžiausio skaičiaus" absurdas tėra paskutinė jos forma,- tam kada nors prireiks naujos filosofų ir įsakinėtojų padermės, tokių filosofų ir įsakinėtojų, kurių akivaizdoje pasirodys blyšku ir menka visa, kas egzistavo žemėje užslėptų, grėsmingų ir geranoriškų protų pavidalu.

Ar po viso to man dar reikia pabrėžti, kad jie bus laisvi, labai laisvi protai - šie ateities filosofai, ir ne tik laisvi, o dar daugiau: aukštesni, didesni ir iš esmės kitokie, tai yra jų nebus galima neįvertinti ir supainioti su kitais? Bet, sakydamas šiuos žodžius, aš jaučiu tiek jiems, tiek ir mums, jų heroldams ir pirmtakams,- mums, laisvi protai! - pareigą kartu su jumis išsklaidyti seną, kvailą prietarą ir nesusipratimą, kuris nuo seno tarsi migla gaubia "laisvo proto" sąvoką. Visuose Europos kraštuose, taip pat ir Amerikoje, piktnaudžiaujama šiais žodžiais - ir kaltė už tai tenka padermei labai siaurų, grandinėmis sukaustytų, įkalintų protų, kurių norai prieštarauja tam, kas slypi mūsų ketinimuose ir instinktuose,- jau nekalbant apie tai, kad, palyginti su naujais ateities filosofais, jie tėra uždaryti langai ir užrakintos durys.

- Galbūt vienintelė visoje Visatoje? - Taip, tai įmanoma. Bet taip pat galima įsivaizduoti, jog Visatoje verda gyvenimas. Nes Visata yra be galo didelė. Nuotoliai tokie milžiniški, jog matuojami šviesminutėmis ir šviesmečiais. - Ką tai reiškia? - Šviesminutė yra atstumas, kurį nueina šviesa per vieną minutę. Tai yra labai daug, nes per sekundę šviesa kosmose įveikia 300 000 kilometrų nuotolį. Taigi šviesminutė yra 300 000 kart 60 - arba 18 milijonų kilometrų. Šviesmetis lygus beveik dešimčiai bilijonų kilometrų. - Koks atstumas iki Saulės? - Truputį daugiau kaip aštuonios šviesminutės. Taigi saulės spinduliai, kaitinantys mums skruostus šiltą birželio dieną, aštuonias minutes keliauja per Visatą, kol mus pasiekia.

- Anot Spinozos, šis medis yra laisvas. Jis turėjo visišką laisve plėtoti jame slypinčias galimybes. Bet jeigu tai - obelis, ji neturėjo galimybės vesti kriaušes arba slyvas. Taip ir mes, žmonės. Pavyzdžiui, politinės sąlygos gali sutrukdyti mūsų raidą ir asmenybės augimą. Mus gali apriboti išorinė prievarta. Tik tada, kai galime "laisvai" plėtoti savo vidines galimybes, gyvename kaip laisvi žmones. Esame vienodai priklausomi ir nuo vidinių savybių, ir išorinių sąlygų kaip akmens amžiaus berniukas iš Reino slėnio, liūtas iš Afrikos arba obelis sode. - Aš pasiduodu. - Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybe, kuri nuo pradžios iki galo yra "savęs priežastis" ir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir "neatsitiktinei" esybei. Žmogus gali siekti laisvės, kad galėtų gyventi be išorines prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks "laisvos valios". Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui - kuris yra tįsumo atributo modusas. Taip pat negalime "pasirinkti" to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne.

Kitą rytą laiško pašto dėžutėje nebuvo. Sofija vos ištvėrė ilgą dieną mokykloje. Per pertraukas stengėsi prisimeilinti Jorunai. Eidamos namo mergaitės ėmė planuoti žygį su palapinėmis, kai tik pradžius miškas. Pagaliau Sofija galėjo patikrinti pašto dėžutę. Iš pradžių atplėšė mažą laiškelį, antspauduotą Meksikoje. Tai buvo atvirukas nuo tėčio. Rašė, kad ilgisi namų ir kad pirmą sykį pavyko laimėti šachmatų partiją prieš vyriausiąjį šturmaną. Be to, jau beveik perskaitęs tuos dvidešimt kilogramų knygų, kuriuos išsivežė po žiemos atostogų. Ten dar gulėjo geltonas vokas su jos vardu! Sofija užnešė mokyklinę kuprinę ir paštą namo ir nubėgo į Landynę. Išsitraukė keletą naujų mašinraščio lapų ir puolė skaityti.

Tiesą sakai. Bet aš neaiškiai matau, su kuo blogai sutikau, išskyrus gal tik tai, kad pagrįstai klaidinga vadinama tai, kas nors šiek tiek panašu į tai, kas teisinga. Mat man visiškai neateina į galvą niekas kita, kas būtų verta pavadinti klaidingo vardu. Bet ir vėl esu verčiamas pripažinti, kad tie dalykai, kurie vadinami klaidingais, taip vadinami dėl to, kad skiriasi nuo teisingų. Iš to daroma išvada, kad tas pats nepanašumas yra netiesos priežastis. Taigi esu sutrikęs, nes man sunkiai ateina į galvą kas nors, kas išplauktų iš priešingų priežasčių.

"Kodėl tokie kieti! - kartą pasakė deimantams virtuvės anglys.- Ar mes nesame artimi giminaičiai?" Kodėl tokie minkšti? O mano broliai, ir aš klausiu jūsų: argi nesate mano broliai? Kodėl tokie minkšti, tokie minkštinantys ir tokie nuolankūs? Kodėl jūsų širdyse tiek daug neigimo, paneigimo, kodėl taip mažai likimo jūsų žvilgsniuose? O jei nenorite būti likimu ir neišvengiamybe, kaip galėtumėte kada nors kartu su manimi laimėti? Ir jeigu jūsų kietumas nenori blizgėti ir pjauti, ir perpjauti, kaip galėtumėte kada nors kartu su manim kurti? Visi kuriantieji kaip tik yra kieti. Ir turite jausti palaimą savo ranką įspausti į tūkstantmečius kaip į vašką,- palaimą į tūkstantmečių valią įsirėžti kaip į bronzą,- kietesni už bronzą, kilnesni už bronzą. Tik kilniausias yra visiškai kietas. Mano broliai, duodu jums šį naują priesaką: tapkite kieti!

Juslumo sudvasinimas vadinamas meile: ji yra didysis triumfas prieš krikščionybę. Kitas triumfas yra priešiškumo sudvasinimas. Jis reiškiasi tuo, kad aiškiai suvokiama, kaip svarbu turėti priešų: žodžiu, kad elgiamasi ir sprendžiama priešingai, negu buvo elgiamasi ir sprendžiama iki tolei. Visais laikais Bažnyčia troško sunaikinti savo priešus, o mes, imoralistai ir antikristai, manome, jog mums naudinga, kad Bažnyčia egzistuoja... Net politikoje priešiškumas dabar pasidarė labiau sudvasintas - daug protingesnis, daug apdairesnis, daug nuolaidesnis. Beveik kiekviena partija savisaugos interesą sieja su tuo, kad visiškai nenusilptų priešinga partija; tas pats ir didžiojoje politikoje. Kiekvienam naujam dariniui, tarkim, naujai karalystei, priešai reikalingesni negu draugai: tik prieštaroje ji jaučiasi esanti būtina, prieštaroje ji tampa būtina...

Moralas gydytojams.- Ligonis yra visuomenės parazitas. Esant tam tikrai būsenai, nepadoru toliau gyventi. Vegetavimas baimingai priklausant nuo gydytojų ir procedūrų po to, kai prarasta gyvenimo prasmė, teisė gyventi, turėtų sukelti didelę visuomenės panieką. Gydytojai savo ruožtu turėtų būti tos paniekos tarpininkai - išrašinėti ne receptus, o kiekvieną dieną naują dozę pasišlykštėjimo savo pacientui... Būtina sukurti naują gydytojo atsakomybę visiems atvejams, kai gyvenimo - kylančio gyvenimo - labui pirmiausia reikia be išlygų sunaikinti išsigimstantį gyvenimą - pavyzdžiui, teisę gimdyti, teisę būti pagimdytam, teisę gyventi... Išdidžiai mirti, jeigu jau nebeįmanoma išdidžiai gyventi. Mirtis, pasirinkta laisvai, mirtis tinkamu laiku, šviesi ir džiaugsminga, mirtis, apsuptam vaikų ir liudininkų: tokia, kai dar įmanomas tikras atsisveikinimas, kai dar yra tas, su kuriuo atsisveikinama, kai įvertinama tai kas pasiekta ir ko norėta, kai gyvenimas apibendrinamas,- visiška priešingybė apgailėtinai ir šiurpiai komedijai, kuria krikščionybė pavertė mirties valandą.

Kaip tik dabar aiškiaregys nutraukė pasveikinimą Zaratustros ir jo svečių kalbas visokias: jisai Prasiveržė į priekį, kaip tas, kurs nė minutės laiko gaišt negali, sugriebė ranką Zaratustros ir taip sušuko: "bet, Zaratustra! Dalykas vienas juk už kitą būtinesnis, - taip pats sakyti mėgsti; tad štai, dabar man vienas daiktas už kitą būtinesnis. Įterpti žodį savo aš norėčiau: ar tu ne vaišėms čia mane esi pakvietęs? Ir dar yra čionai tokių nemaža, kurie netrumpą kelią nukeliavę. Turbūt ne kalbomis žadi mus pamaitinti? Per daug visi jūs priminėt man šičia ir šalimus, ir skendimus, ir dusimus visokius, ir negandas kitas dar kūno; tačiau bėdos manosios nepriminė čia niekas,- badu numirt pavojaus..." (Štai taip aiškiaregys kalbėjo; bet kai žvėreliai Zaratustros šituos žodžius išgirdo, jie tuoj pabėgo išsigandę, nes tik dabar suprato, jog to, ką dieną jie prinešę buvo, toli gražu užtekt negali net aiškiaregiui tam vienam užkimšti.)

Kuomet pas žmones aš buvau nuėjęs, radau juos sėdinčius ant išdidumo seno: visi jie buvo įsikalę; kad jau seniai jiems aišku, kas žmogui gera ir kas bloga. Ir senas, nuobodus dalykas atrodė kalbos jiems apie dorybę; o kas gerai miegot norėjo, tasai, prieš eidamas į guolį, dar pakalbėdavo truputį tiek apie "gėrį", tiek apie "blogį". Ir išblaškiau aš mieguistumą šitą, kuomet paskelbiau tokią mintį: kas gera ir kas bloga, to dar nežino niekas - nebent tiktai kūrėjas! Tačiau tik tas yra kūrėjas, kas žmogui tikslą kuria, o žemei - prasmę duoda ir ateitį nubrėžia: tik toks žmogus pajėgia nustatyti, kas gera ir kas bloga. Ir aš kviečiau juos išvartyti senąsias katedras ir visa, kur tik yra sėdėjęs anas senasis išdidumas; aš juoktis juos kviečiau ir iš dorybės mokytojų jų didžiųjų, ir iš šventųjų ir poetų, ir iš pasaulio atpirkėjų.

Yra sala, ji jūroj plyti - ten netolies, kur salos Zaratustros palaimingos,- o joj vulkanas nuolat rūksta; apie tą salą žmonės šneka, ir ypač moterėlės senos, jog ji, lyg milžino ola, ties požemio pasaulio vartais sliūgsi: o per vulkaną patį einąs žemyn ten takas siauras, kuris prie vartų šio pasaulio veda. Ir taip nutiko, taip įvyko, kad tuo laiku, kai salose palaimos Zaratustra buvojo, prie tos salos, kurioj vulkanas smilko, atplaukęs laivas inkarą nuleido, o įgula krantan išlipo ir triušių pamedžiot nuėjo. Tačiau pietų artėjant metui, kai kapitonas ir jo žmonės laive vėl susirinkę buvo, staiga visi išvydo žmogų, kurs oru tiesiai į jų pusę ėjo, ir balsas nežinia iš kur kalbėjo aiškiai: "Jau laikas! Jau pats laikas!" Ir kai vaiduoklis šis visai arti atslinko - jis greit, lyg koks šešėlis, pro juos praskrido ta linkme, kur rūkstantis vulkanas matės,- tuomet tiktai jūreiviai atpažino, suglumę visiškai, jog šičia Zaratustros būta; nes jį visi jau buvo matę, išskyrus patį kapitoną, ir jie mylėjo jį, kaip žmonės visad myli: kai meilės ir drovumo lygiom dalim sudėta esti.