Filosofija

Antikos mąstytojai buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Daugelis filosofų jas traktavo kaip glaudžiai susijusias. Ir vis dėlto, nepaisant jų vienovės, filosofijos raidos procese išsikristalizavo atskiros filosofijos dalys, kuriose minėtos 3 idėjos nagrinėjamos santykinai savarankiškai: etikoje – Gėris, estetikoje – Grožis, o epistemologijoje (pažinimo teorijoje) – Tiesa. Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jei mintis ar teorija teisinga ji vadinama tiesa. Bet kokią mintį ar teoriją reikia laikyti teisinga? Daug kas į šį klausimą atsakytų taip: tokią, kuri atitiktų tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę. Arba teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia natūralia ir paprasta tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas leidžia vadinti ją klasikine. Viduramžių mąstytojai, sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip: “Tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis”. Atrodo viskas paprasta ir aišku. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Norint tuo įsitikinti pakanka paklausti koks yra tiesos ir melo santykis.

Žmonijos kultūros raidoje įsitvirtino pažiūra į meną kaip netobulos tikrovės humanizavimo bei harmonizavimo būdą. Vienos estetikos koncepcijos kritiškai vertina visuomenės prieštaravimus, kitos siūlo optimistines, idealizuotas kultūros prieštaravimų sprendimo galimybes. Kai kurios estetikos koncepcijos ypač išryškina dvasinio gyvenimo prieštaravimus, juos savitai įveikdamos (romantizmas, estetizmas) arba pasyviai su jais susitaikydamos (dekadansas). Egzistuoja estetikos koncepcijos, kurios “nemato” prieštaravimų, kurdamos estetinę gyvenimo iliuziją (sentimentalizmas) arba neigdamos juos kūrybos kanonais (klasicizmas). Menas plačiausia prasme padeda žmogui sąlygiškai atrasti įvairias vertybes – pažintines, estetines, dorines -, jas išgyventi ir išreikšti. Todėl kiekvienas meno kūrinys modeliuoja kokią nors vertybinę situaciją, kuri gali būti deklaratyvi ir moralizuojanti, neišsakyta bei nutylėta slypėti simbolių žaismėje. Iš meno žmogus laukia naujo, nepatirto pasaulio pajautimo, daugiau ar mažiau atpažįstamų gyvenimo vertybių teigimo arba neigimo. Kai žmogus pajunta, jog moralė “susikerta” su menu, jis atsiduria aklavietėje, nes mėgina suderinti savo laikmečio estetiškumo sampratą su klasikine etiškumo samprata.

Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo bandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtu visiškai neminimi. Juk didelių keblumų kelia bandymas žinias palyginti su tuo, kuo jos nėra (su tikrove) taip buvo bandyta tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis. Racionalistui toks požiūris atrodytu gan natūralus (protų nušviestų žinių teisingumas neturėtų kilti problemų.). Priimti tokį požiūri empiristui atrodo sunkiau, juk patyrimas (kurį jis laiko pažinimo šaltiniu) nėra tapatus žinioms. Silpniausia klasikinės tiesos sampratos vieta buvo ta, kad reikia nurodyti aiškų ir galutinį tiesos kriterijų. Taigi ieškant tam alternatyvos, buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žynių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu t.y. nereikalaujančiu pagrindo, tiesos kriterijumi. Šią alternatyva pagrindė akivaizdumo žynių šalininkai, kurie tiesą tapatino su žynių akivaizdumu, su žynių neprieštaringumu. Žymiausias akivaizdumo šalininkas, buvo racionalistas Dekartas. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų. Be patyrimo yra dvi sritys, (matematika ir religija) kurių teiginiai laikomi tikri, (pvz.: matematikoje laikomos akivaizdžiomis Euklido geometrijos aksiomos). Dekartas aiškindamas iš kur žinoma, kad teiginiai teisingi, pasako, kad jie apšviesti “natūralios proto šviesos” ir pagal jo pozicija teisingos žinios yra elementarios, kad yra akivaizdžios arba žinios kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš akivaizdžių tiesų. Bet akivaizdumo teorija, nors ir paprasta, bet ne universali, juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs (nustatant dėsnius reikia remtis eksperimentais), todėl Dekarto tikėjimą grynuoju protu, atmetė nemaža dalys filosofų, antras trūkumas buvo tai, kad akivaizdumas suprantamas per intuiciją, kurios problema filosofijoje gvildenama iki šiol.

Kas tu esi? Kas esi TU, kaip sąmoninga būtybė? Galbūt tu niekada neuždavei sau šio klausimo? Galbūt tu įsitikinęs, kad žinai atsakymą? Arba tu manai, kad tokiais klausimais tegul užsiima įvairūs mokslininkai ir filosofai, tačiau tavęs jie neliečia? Deja, taip nėra. Jei tu nežinai, kas tu esi, tu praleisi visą savo gyvenimą tarytum sapno būsenoje, klaidingai tapatindamas save su kažkuo, kas tu iš tikrųjų nesi. Remdamasis šiuo klaidingu tapatinimu, tu atitinkamai suvoksi savo gyvenimo tikslus ir apskritai visą savo egzistencijos prasmę. Pagal šiuos tikslus tu spręsi ar darai “pažangą”, ar tavo gyvenimas “sėkmingas”. Šioje iliuzijoje tave rems ir į ją vis giliau gramzdins daugybė kitų “sapnuotojų” aplink tave, kol galų gale prieš mirtį (o galbūt ir anksčiau) viskas pavirs tikru košmaru.

Įžvelgti graikų “gražią sielą”, “aukso vidurį” ir kitas tobulybes, stebėtis jų didžia ramybe, idealiu nusiteikimu, dideliu paprastumu – nuo šio “didžio naivumo”, galų gale būdingo niaiserie allemande 58 , aš buvau apsaugotas manyje slypinčio psichologo. Aš įžvelgiau jų stipriausią instinktą, valią viešpatauti, aš mačiau, kaip jie virpa valdomi netramdomos to instinkto galios,- aš mačiau, kad visos jų institucijos išaugo iš pastangų apsisaugoti nuo jų viduje glūdinčios sprogstamosios medžiagos. Milžiniška vidinė įtampa išsikraudavo baisiu ir beatodairišku priešiškumu išorei: miestų bendruomenės draskėsi viena su kita, kad kiekvienos atskiros bendruomenės piliečiai rastų tarpusavio ramybę. Reikėjo būti stipriam: pavojus buvo visai arti, jis tykojo visur. Puikiai išlavintas kūnas, arogantiškas realizmas bei imoralizmas, būdingas helenams, yra nulemtas ne jų “prigimties”, o būtinybės.

Vienos klaidos istorija. Tikrasis pasaulis, pasiekiamas išminčiui, šventajam, dorybingajam,- jis jame gyvena, jis yra tas pasaulis. (Seniausias idėjos pavidalas, santykiškai protingas, paprastas, įtikinantis. Sakinio “aš, Platonas, esu tiesa” parafrazė.) Tikrasis pasaulis, nepasiekiamas dabar, tačiau pažadėtas išminčiui, šventajam, dorybingajam (“atgailaujančiam nusidėjėliui”). (Idėjos pažanga: ji tampa subtilesnė, lemtingesnė, platesnė,- ji tampa moterimi, ji tampa krikščioniška…) Tikrasis pasaulis, nepasiekiamas, neįrodomas, nežadamas, tačiau jis yra paguoda, įpareigojimas, imperatyvas vien jau dėl to, kad mąstomas. (Iš esmės sena saulė, tačiau šviečianti pro miglą ir skepsį; idėja, tapusi sublimuota, išblyškusi, šiaurietiška, kenigsbergiška.)

Anti Darwinas.- Kalbant apie garsiąją “kovą dėl būvio”, man atrodo, kad tai kartais daugiau teigiama, negu įrodinėjama. Ji vyksta, tačiau kaip išimtis; vyraujantis gyvenimo aspektas nėra stoka, nėra badas, priešingai, yra gausa, perteklius, net absurdiškas švaistymas,- kur kovojama, ten kovojama dėl valdžios… Nedera painioti Malthuso ir gamtos.- Tačiau tarkime, kad tokia kova vyksta – ir iš tikrųjų ji vyksta,- deja, ji baigiasi priešingai, negu norėtų Darwino mokykla, negu apskritai būtų galima norėti ja sekant: būtent stipriųjų, pranašiųjų, laimingų išimčių nenaudai. Rūšys nesivysto tobulybės link: silpnieji nuolat įveikia stipriuosius – tai lemia jų skaitlingumas, be to, jie gudresni… Darwinas užmiršo dvasią (tai angliška!), silpnieji turi daugiau dvasios… Kad įgytum dvasią, ji turi būti reikalinga,- ji prarandama, kai ji nereikalinga. Kas stiprus, tas nusikrato dvasios (“velniop ją! – taip šiandien mąstoma Vokietijoje,- bet mūsų imperija turi išlikti”…). Kaip matote, mano požiūriu, dvasia yra atsargumas, kantrybė, gudrumas, apsimetimas, didi savitvarda ir visa, kas yra mimikrija (pastarajai galima priskirti didžiumą vadinamųjų dorybių).

Ir vos tas elgeta nudūmė ir vėl Zaratustra paliko vienas, tuoj už savęs jisai išgirdo kitą balsą šaukiant: “Sustoki! Zaratustra! Palauk manęs! Tai aš, o, Zaratustra,- šešėlis tavo!” Tačiau Zaratustra nelaukė, nes jį nusivylimas staigus apėmęs buvo, kad jo kalnuos taip ankšta pasidarė. “O kur vienatvė mano dingo? – jis tarė nusiminęs. Išties per daug man viso šito; kalnai šitie žmonių knibždėte knibžda, nebe pasaulio šito yra manoji karalystė, naujų kalnų man reikia. Mane šešėlis mano šaukia? Ir kas jis man, tasai šešėlis mano? Tegu jis iš paskos sau bėga! O aš – nuo jo pabėgsiu.” Štai taip Zaratustra pasakė širdžiai savo ir pasileido bėgti. Bet tas, kuris už jo sustojęs buvo, jį tuoj pradėjo vytis: ir taip netrukus trys bėgliai paskui viens kitą skuodė – pirmasis rūko elgeta tas savanoris, paskui Zaratustra risnojo, o trečias iš paskos šešėlis jo lapnojo. Bet neilgai jie šitaip bėgo, nes greit Zaratustra suvokė kvailystę savo padarytą ir staigiai nusipurtė viską, kas apmaudą jam kėlė ir kas įgrisę buvo.

O, tu vienatve, tėviške manoji! Per daug ilgai gyvenimą laukinį aš tarp laukinių gyvenau, kad ašaras galėčiau sulaikyti, sugrįždamas namuosna! Tad pagrasinki man pirštu savuoju, kaip motina grasina, nusišypsoki man tu vėlei, kaip motina tik šypsos, ir pasakyk galiausiai: “O kas gi buvo tas, kuris kadaise kaip viesulas išrūko, mane palikęs vieną? – kurs skirdamasis šaukė: aš per ilgai vienatvėje sėdėjau, tylėti atpratau! Ar to čionai aš mokiaus? O, Zaratustra, aš žinau juk viską: žinau, kad tarp žmonių daugybės buvai labiau apleistas nei pas mane kadaise vienas! Vienaip yra, kuomet esi apleistas, kitaip – kai vienišas palieki: štai – ko esi dabar išmokęs! Ir kad tu visad tarp žmonių jiems svetimas, laukinis pasiliksi: – laukinis, svetimas net kai tave jie myli: nes jie pirma nuo visko tausojami būt nori!