Naktis atėjo: ir dabar garsiau visi šaltiniai kalba. Siela mana taip pat yra iš gylio trykštantis šaltinis. Naktis atėjo: ir dabar tiktai pabunda visos giesmės mylinčiųjų. Siela mana taip pat yra giesmė, kuri iš mylinčiojo sklinda. Kažkas nenuraminta ir nenumaldoma many gyvena; tai žodžiais veržias iš krūtinės. Troškimas meilės manyje gyvena, jis moka meilės kalbą. Šviesa esu: o, kad naktis aš būčiau! Ir tai yra vienatvė mano, kad aš šviesos esu apjuostas. O, kad nakties tamsa aš būčiau! Kaip godžiai žįst šviesos krūtis aš imčiau! Ir jus pačias palaimint dar norėčiau, žvaigždutės mirgančios ir žiburėliai jūs, ten šviečiantys aukštybėj! – ir būt laimingas aš norėčiau, šviesos jūs dovanom apdovanotas. Bet gyvenu šviesoj aš savo ir sugeriu atgal liepsnas, kurios įsidega many ir iš manęs ištrūksta.

Gan daug kraštų ir daug tautybių Zaratustra regėjo: taip jam pavyko nustatyti, kad tautos turi savo gėrį ir savo blogį. Jokios jėgos didesnės Zaratustra nerado žemėj, kaip gėrį tik ir blogį. Vargu tauta gyvent galėtų, jei ji pirma neimtų vertint; ir jeigu ji išlikti nori, tai vertint turi ji kitaip negu kaimynas. Nemaža, daug yra dalykų, kuriuos viena tauta gerais vadina, o štai kita patyčia, gėda laiko: tokia tad išvada manoji. Tikrai daug kas vienur blogybe rodos, kitur tą patį mantijom garbės apgaubia. Kaimynai vienas kito niekad nesuprato: vis stebis savo sieloj, kad tas kvailys esąs ir piktas. Dorybių skalę turi visos tautos. Pažvelk, tatai yra jos įveikimų skalė, klausyk – tai šaukia jos valia, kuri valdyti siekia.

Dviejų paskutinių šimtmečių sandūroje niauriame Vakarų intelektualiniame horizonte patekėjo pirmo ryškumo žvaigždė. Tai buvo Frydrichas Nyčė, mąstytojas, netelpantis į jokius įprastinius kultūros ar filosofijos istoriko braižomus rėmus, neišmatuojamas akademiniais mąsteliais, lyg Protėjas mainantis kaukes, tūkstantveidis unikumas, iki pat mūsų dienų nepraradęs mįslingumo ir keisto, beveik patologinio patrauklumo. Dar ir dabar neaišku, kas gi iš tikrųjų buvo Nyčė, nors apie jį ir prirašyta kalnai knygų. Vieni jį vadina paskutiniuoju metafiziku, kiti psichologu, treti laisvuoju filosofu, ketvirti rašytoju, penkti dideliu šarlatanu, o dar kiti – papraščiausiu maniaku ar net silpnapročiu. Išaiškėjo tik vienas dalykas: Nyče arba be išlygų žavimasi, arba – taip pat be išlygų – jis atmetamas.

Vokiečių muzikos atžvilgiu patariu būti atsargiems. Jeigu kas nors myli Pietus, kaip aš juos myliu, kaip didžiąją protinio ir juslinio sveikatingumo mokyklą, kaip pilnatvę šviesos ir saulės spindulių, kurie liejasi ant tikinčios savimi ir nuo nieko nepriklausomos būties,- tai toks žmogus išmoks truputį saugotis vokiečių muzikos, nes ji, gadindama jo skonį, gadina jam ir sveikatą. Toks pietietis ne pagal kilmę, o pagal tikėjimą privalo, jei tik jis svajoja apie muzikos ateitį, svajoti ir apie muzikos išsilaisvinimą nuo Šiaurės, ir jo ausyse turi skambėti gilesnis, galingesnės, galbūt piktesnės ir paslaptingesnės muzikos preliudija, viršvokiškos muzikos, kuri nenutils, nenublanks, nenublykš žydros geidulingos jūros ir skaidraus viduržemio dangaus akivaizdoje, kaip visokia vokiečių muzika; preliudija viršeuropinės muzikos, kuri nepraras savo galios net ir raudonai rudų dykumos saulėlydžių fone, muzikos, kurios siela susigiminiavusi su palme ir pratusi klaidžioti, jausdamasi kaip namie, tarp didžiulių, nuostabių, vienišų plėšrūnų…

Aš reikalauju, kad filosofijos darbuotojus ir apskritai mokslo žmones pagaliau būtų liautasi painioti su filosofais,- kad kaip tik čia griežtai būtų atseikėjama “kiekvienam savo” ir vieniems nebūtų atseikėjama per daug, o kitiems – per mažai. Norint išugdyti tikrą filosofą galbūt būtina, kad jis pats būtų stovėjęs ant visų pakopų, ant kurių lieka stovėti ir turi stovėti jo tarnai, filosofijos moksliniai darbuotojai; galbūt jis pats turi būti kritikas ir skeptikas, ir dogmatikas, ir istorikas, ir, be to, poetas ir rinkėjas, ir keliautojas, ir mįslių įminėjas, ir moralistas, ir aiškiaregys, ir “laisvas protas”, ir beveik viskas, kad pažintų visą žmogiškųjų vertybių ir vertybinių jausmų sferą, kad turėtų galimybę žiūrėti įvairiomis akimis ir įvairia sąžine iš aukštumos į kiekvieną tolumą, iš gilumos į visokį aukštį, iš kampo į visokią erdvę.

Tačiau galiausiai, norint parodyti taip pat neigiamus tokių religijų aspektus ir atskleisti jų keliamą didžiulę grėsmę, reikia štai ką pasakyti: jei religijos, nėra filosofo naudojama ugdymo ir auklėjimo priemonė, o valdo savarankiškai ir nepriklausomai, jeigu jos siekia pačios būti paskutiniais tikslais, o ne priemonėmis, naudojamomis greta kitų priemonių, tai už tai visada mokama milžiniška kaina. Tarp žmonių, kaip ir kiekvienoje gyvūnų rūšyje, yra per daug nevykėlių, sergančių, išsigimusių, sukriošusių, be paliovos vargstančių; nusisekę individai ir tarp žmonių visada yra išimtys, o turint galvoje, kad žmogus – tai dar nesusiformavęs gyvūnų tipas,- net retos išimtys. Dar blogiau: kuo aukštesniam tipui atstovauja žmogus, tuo mažiau tikėtina, kad jis, nusiseks.

Vis dar pasitaiko atitrūkusių nuo pasaulio savistabos entuziastų, kurie tiki, kad egzistuoja “betarpiškos tikrybės”, pavyzdžiui, “aš mąstau”, arba “aš noriu” (Schopenhauerio prietaras): tarsi pažinimo dalykas čia būtų grynas ir nuogas kaip “daiktas pats savaime” ir nei subjektas, nei objektas negalėtų sukelti jokios painiavos. Tačiau aš vis kartosiu, kad “betarpiška tikrybė”, kaip ir “absoliutus pažinimas”, ir “daiktas pats savaime”, yra contradictio in ad jecto 10 : pagaliau reikia išsivaduoti iš žodžių vilionių! Tegul paprasti žmonės mano, jog pažinimas – tai absoliutus žinojimas, bet filosofas turi sau pasakyti: “Analizuodamas procesą, reiškiamą sprendiniu “aš mąstau”, iškeliu daug drąsių teiginių, kuriuos pagrįsti sunku, o galbūt visai neįmanoma: pavyzdžiui, kad tai – a š, kuris mąsto, kad apskritai turi būti kažkas, kas mąsto, kad mąstymas yra veikla kažkokios būtybės, mąstomos kaip priežastis; kad yra “Aš” ir pagaliau kad tvirtai žinoma, ką reikia vadinti žodžiu “mąstymas”.

Miela Hilde! Tikra gėda, kad Albertas nepapasakojo Sofijai, jog Kantas iškėlė mintį sukurti “tautų sąjungą”. Veikale “Į amžinąją taiką”, pasirodžiusiame 1795 metais, jis rašė, kad visos šalys turi susijungti į tautų sąjungą, kuri užtikrintų taikų valstybių sambūvį. Praėjus maždaug 125 metams, po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta Tautų sąjunga. Po Antrojo pasaulinio karo Tautų sąjungą pakeitė JT. Galima sakyti, jog Kantas buvo JT idėjos krikštatėvis. Kantas pabrėžė, kad žmogaus praktinis protas įpareigoja valstybes atsisakyti “natūralios būsenos”, pasireiškiančios naujais karais, ir sukurti tarptautinę teisėtvarką, kuri užkirstų kelią karui. Nors kelias į tautų sąjungą gali būti ilgas, mūsų pareiga siekti visuotinės ir ilgalaikės taikos. Kantas tokios sąjungos sukūrimą laikė tolimu tikslu, galima netgi sakyti, jog tai buvo galutinis filosofijos tikslas. Aš šiuo metu esu Libane. Linkėjimų nuo Tėčio.

Kirą rytą Sofija šokte pašoko iš miegų. Pažvelgė į laikrodį. Tik kelios minutės po penkių, bet jautėsi tokia žvali, kad iškart atsisėdo lovoje. Kodėl ji su suknele? Tik tada viską atsiminė. Sofija užsilipo ant suolelio ir žvilgtelėjo į viršutinę spintos lentyną. Išties – ten gulėjo videokasetė. Vadinasi, tai nebuvo sapnas ar bent jau ne vien sapnas. Šiaip ar taip, miego nebesinorėjo. Gal nueiti į Landynę ir pažiūrėti, ar šuo neatnešė naujo laiško? Sofija patyliukais nulipo žemyn, apsiavė sportbačiais ir išėjo laukan. Sode buvo nuostabiai giedra ir ramu. Paukšteliai taip įnirtingai čirškėjo, kad Sofija vos nesusijuokė. Žolėje spindėjo krištoliniai rasos lašeliai.