Kitos tiesos filosofinės interpretacijos: akivaizdumo teorija ir tiesos samprata, loginės darnos teorija ir tiesa, pragmatinė tiesos koncepcija, konvencializmas.

Akivaizdumo teorijos. Loginės darnos tiesa. Pragmatinė tiesos samprata. Konvecialistinė tiesos samprata.

Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo bandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtu visiškai neminimi. Juk didelių keblumų kelia bandymas žinias palyginti su tuo, kuo jos nėra (su tikrove) taip buvo bandyta tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis. Racionalistui toks požiūris atrodytu gan natūralus (protų nušviestų žinių teisingumas neturėtų kilti problemų.). Priimti tokį požiūri empiristui atrodo sunkiau, juk patyrimas (kurį jis laiko pažinimo šaltiniu) nėra tapatus žinioms. Silpniausia klasikinės tiesos sampratos vieta buvo ta, kad reikia nurodyti aiškų ir galutinį tiesos kriterijų. Taigi ieškant tam alternatyvos, buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žynių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu t.y. nereikalaujančiu pagrindo, tiesos kriterijumi. Šią alternatyva pagrindė akivaizdumo žynių šalininkai, kurie tiesą tapatino su žynių akivaizdumu, su žynių neprieštaringumu. Žymiausias akivaizdumo šalininkas, buvo racionalistas Dekartas. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų (pvz.: sėdžių ir užsiimu nesąmonėm, rašau filosofijos bilietus). Be patyrimo yra dvi sritys, (matematika ir religija) kurių teiginiai laikomi tikri, (pvz.: matematikoje laikomos akivaizdžiomis Euklido geometrijos aksiomos). Dekartas aiškindamas iš kur žinoma, kad teiginiai teisingi, pasako, kad jie apšviesti “natūralios proto šviesos” ir pagal jo pozicija teisingos žinios yra elementarios, kad yra akivaizdžios arba žinios kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš akivaizdžių tiesų. Bet akivaizdumo teorija, nors ir paprasta, bet ne universali, juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs (nustatant dėsnius reikia remtis eksperimentais), todėl Dekarto tikėjimą grynuoju protu, atmetė nemaža dalys filosofų, antras trūkumas buvo tai, kad akivaizdumas suprantamas per intuiciją, kurios problema filosofijoje gvildenama iki šiol.

Antra klasikinės tiesos samprata sieja žinių teisingumą su jų nepriekaištingumu. Žinių loginis neprieštaringumas reiškia jų vidinę darną. Todėl tiesos samprata susijusi su žynių teisingumu ir logine darna – vadiname konkretine tiesos teorija. Žymiausias konkretinės tiesos teorijos šalininkas Leipnicas skiria dviejų rūšių tiesas: fakto ir proto. Pirmosios atsiranda iš patirties, antros yra projekto produktas. Pasak Leipnico pasaulis yra geriausias iš visų galimų, nes sunku patikėti, kad kūrėjas galėjęs sukurti tobulą pasaulį, sukūrė jį netobulą. Leipnico požiūriu, protinga pasaulio tvarka būti kitokia nei loginė, nes racionalus protingas mąstymas – tai loginis mąstymas, todėl turi egzistuoti ir pačių proto tiesų loginė tvarka: visos jos logiškai susijusios. Be to visas jas galima išvesti iš tapatybės dėsnio. Turint visą tai galvoje nesunku įsitikinti mūsų žyniu teisingumu, pakanka parodyti, kaip jas galima išvesti iš loginio tapatybės dėsnio Iš tapatybės dėsnio išvedamų teiginių sistema yra logiškai neprieštaringa, kaip pasauliui būdinga loginė tvarka, tai turi būti būdinga ir mūsų žinioms. Tiksliau tariant teisingi tie teiginiai, kurie logiškai suderinami su kitais teiginiais. Tokiu būdu tiesa sutapatinama su žynių sistemos logine darna (konkretiškumu). XXa. Loginio empirizmo atstovai iš pradžių buvo linkę laikyti tiesa žiniomis, atitinkančiomis patyrimą.

Views All Time
Views All Time
5952
Views Today
Views Today
1
0 0