18 amžių dažnai vadina Švietimo epocha. Šį terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų filosofas ir publicistas Volteras (1694-1778). Terminas, man atrodo, vykęs, nes patikslina proto sąvoką – epochos svarbiausią charakteristiką. Tikrai, tikėjimas proto galia apibūdina pačią švietimo esmę, bet čia reikia atsiminti, kad tai – apšviestas, o ne pažįstantis protas. Švietimo filosofai buvo tik sistemintojai, kurie susistemino ir logiškai užbaigė savo pirmtakų idėjas. Dar daugiau, filosofai-švietėjai suprato protą kaip taikomąjį reiškinį, tai – registruojantis, aprašantis, empirinis protas. Švietimas yra empirizmo epocha. Neatsitiktinai estetikoje ir mene viešpatauja baroko stilius, kai didžiausias dėmesys tenka detalėms. Ypač tai pastebima architektūroje: daugybė į žemėn svyrančių sunkių detalių. Tai tikroji klasicizmo priešybė, kuriam būdingas dėmesys griežtumui ir paprastumui, logikai ir tikslumui.

Jeigu Klasicizmo amžiui buvo būdingas empirizmo ir racionalizmo supriešinimas, tai Švietimo amžius buvo materializmo ir idealizmo kova. Abi srovės, nors priešingos pasaulėžiūros, buvo būdingos empirizmui. Materialistų empirizmas nebuvo nuoseklus ir baigtas: apribojimai buvo būdingi pačiam materializmui, juos pašalinus būtų tekę atsisakyti paties materializmo. Tai gerai suprato prancūzų materialistas-sensualistas Etjenas Bono de Kondiljakas (1714-1780), kraštutinio sensualizmo filosofas. Jis niekada nesidomėjo išoriniu pasauliu ir net nekėlė materijos klausimo, tiesiog viską suvesdavo į savo „pojūčių teoriją”.

Anglų materialistas Džonas Tolandas (1670-1722) , būties idėją pakeitęs materijos idėja, manė, kad šitaip jis lyg ir išvengė substancializmo. O ir jo materija neturi jokių charakteristikų: tai kažkoks x su judėjimo, erdvės ir laiko atributais. Jo požiūriu, judėjimas nėra kažkokia ypatinga esmė, bet savaime judančios materijos abstrakcija. Analogiškai erdvė ir laikas traktuojami kaip materijos atributai, neturi substancialumo statuso. Tai jau ne absoliutūs (Niutono prasme), o santykiniai reiškiniai. Materijos hipostazavimo (jos pavertimo objektu ar substancija) pavojų suprato ir kiti materialistai. Kaip, pavyzdžiui, prancūzų materialistas Adrijanas Helvecijus (1715-1771) materijos idėją eliminavo (pašalino) nominalizmo priemonėmis: „gamtoje yra tik individai, kurie pavadinti kūnais”. Todėl materija jam tik žodis, reiškiantis „visiems kūnams būdingų savybių visumą”. Tai primena Loko gamtą, suprantamą kaip pirminių kokybių visumą. Bet, pašalinęs materijos idėją, Helvecijus suabejojo paties materializmo teisėtumu.

Štai kodėl Paulius Holbachas (1723-1789), Prancūzijoje gyvenęs, bet kilęs iš Vokietijos, skirtingai nuo Hobso ir Helvecijaus, išsaugojo materijos idėją, charakterizuodamas ją funkcionaliai ir gnoseologiškai: „Materija apskritai yra visa tai, kas kaip nors veikia mūsų jutimus”. Gnoseologinę materijos sampratą anksčiau suformulavo Lokas, bet jis, skritingai nuo Holbacho, akcentavo funkcionalią materijos sampratą: tai – kas reiškiama būdingomis savybėmis. Tik prancūzų materialistas Deni Didro (1713-1784) materiją supranta artima antikinei būties interpretacijai prasme: „laikų pradžioje… rūgstanti materija pagimdė Visatą”. Šis artimumas pabrėžiamas dar ir nurodant į tai, kad materija yra pirmųjų pradų visuma, panašiai kaip antikinės stichijos.

Matome, kad Švietimo materialistai buvo susirūpinę ne tiek kova su idealizmu, kiek su vidaus „priešu” – su hipostazuota materijos idėja. Jie tik miglotai suprato tai, ką aiškiai ir tiksliai suformulavo anglų materialistas Džozefas Pristli (1733-1804): materija – tai ne substancija, ne žodis, ne kūniškųjų kokybių visuma, o minties substratas ir subjektas (=mintis yra materijos savybė). Proto vaidmens pažeminimą, juslumo ir tikėjimo prioritetą, charakteringus Švietimo amžiaus materialistams, labai gersi apibūdino vienas iš Švietimo ideologų, prancūzų publicistas Volteras (1694-1778), sakydamas, kad jis „labiau įsitikinęs (t.y. tiki – L. K.) kūnų egzistavimu, negu dauguma geometrijos tiesų (gautų protu – L. K.).

Bandymas sukurti radikalų empirizmą priklauso Lokui ir Kondiljakui. Tačiau jį ribojo paties materializmo galimybės, kai buvo verčiama pripažinti materialiąją ir dvasinę pasaulio prigimtį. Objektyviojo idealizmo galimybes taip pat ribojo dvilypiškumas. Kitas dalykas – subjektyvusis idealizmas, ypač radikaliosios formos.

Anglų filosofas Džordžas Berklis (1685-1753) apsisprendė sukurti griežtą, nuoseklią, tuo pat metu radikalią empirizmo sistemą. Tokios sistemos sukūrimui jis pasirinko kraštutinį nominalizmą ir radikalų subjektyvųjį idealizmą. Ir tikrai, filosofas postuluoja: „Viskas, kas egzistuoja, tai – individai”. Nominalizmas pašalina daugelį su bendrų idėjų prielaida susijusių keblumų. Antai bendrojo trikampio idėja numato, kad jis tuo pat metu yra lygusis, bukasis, smailusis ir stačiakampis. Suprantama, kad tokio trikampio negali būti nei tikrovėje, nei vaizduotėje. Bet ir atsisakęs bendrųjų sąvokų, nominalizmas susiduria su ta problema, kad, pripažįstant bendrą tik vardą, reiškiantį atskirus trikampius, atimama galimybė apsvarstyti atskirų trikampių sąsajas ir santykius. Todėl Berklis apdairiai papildo nominalizmą reprezentatyvizmu: duotasis trikampis ne izoliuotas nuo kitų trikampių, bet yra jų atstovas (reprezentas) ir šiuo požiūriu bendras visiems trikampiams. Taigi papildytas reprezentatyvizmo, nominalizmas suteikia galimybę Berkliui atsisakyti nuo visuotinybės traktavimo.

Jis abejojo dėl dvasinės substancijos egzistavimo klausimo: elementari logika siūlė atsisakyti ir jos, bet kaip anglikonų bažnyčios vyskupas, jis negalėjo taip padaryti, nes tai reikštų sielos, kaip dvasinės substancijos, neigimą. Kai dėl klausimo apie daiktų kokybes (Loko požiūriu), Berklis apmąstė visas pasekmes, sąlygotas materialiosios substancijos nebuvimo: jeigu jos nėra, tai nėra ir jos atributų (pirminių kokybių).Vadinasi, yra tik antrinės kokybės. Savo ruožtu tai reiškia, kad vienintelė tikrovė yra ne kas kita, kaip idėjų kompleksai. Pvz., obuolys yra formos, spalvos, tankumo, skonio, kvapo ir panašių idėjų kompleksas. Šiuo atveju jis rašė: „Iš tikrųjų objektas ir pojūtis yra vienas ir tas pats”. Šiuo pagrindu buvo suformuluotas egzistavimo kriterijus: “Esse est percipii” (lot. k.) („Egzistuoti – tai būti suvokiamam”).

Tačiau čia kyla esminų keblumų, panašių į Loko pirminių kokybių problemą: jeigu yra tik idėjos, tai, klausiama, kieno idėjomis jos yra? O šio kieno kaip tik ir nėra. Tikriau, šitie objektai yra, bet jie identiški pačioms idėjoms. Šitaip viena ir ta pati idėja yra dvejų hipostazių (atlieka du vaidmenis): idėjos, kaip suvokiami objektai, ir idėjos, kaip suvokiančiosios formos (toliau – idėjos-objektai ir idėjos-formos). Pagal nurodytąjį egzistavimo kriterijų, idėjos-objektai egzistuoja, jeigu jas suvokia idėjos-formos. O jei to nėra, t.y. nėra idėjų-formų, tai idėjos-objektai taip pat neegzistuoja, vadinasi, idėjų iš viso nelieka. Tampa aišku, kad kartą išnykusios, idėjos nebegali vėl pasirodyti. Berkliui neliko nieko kita, kaip griebtis deus ex machina („dievas iš mašinos”), t.y. dirbtinio aiškinimo: yra Dievas, kaip pastovusis suvokimų subjektas, užtikrinantis nepertraukiamą idėjų-objektų, kurios vadinamos realiais daiktais, egzistavimą.Tai ir esanti būtis, Dievo įspausta žmogaus jutimuose. Žmogiškosios duotųjų “daiktų” suvokimo idėjos yra ne kas kita, kaip idėjos formos, t.y. „daiktų” idėjos.

Nepaisant radikalumo, Berklio empirizmas nebuvo visai radikalus ir garantuotas, nes negalėjo apsieiti be deus ex machina. Kitas anglų filosofas Deividas Hiūmas (1711-1776) nusprendė apsieiti be Dievo. Jo vietą empirizmo sistemoje užėmė skepticizmas. Suprantama, kad ontologijos problema (egzistavimo problema) užleido vietą gnoseologinei (pažintinei). Objektyvaus pasaulio egzistavimas, jo nuomone, yra tikėjimo, bet tik ne proto ir netgi ne patyrimo, reikalas. Faktai, o būtent jie sudaro pasaulį, negali būti nustatyti logiškai ir patyrimu. Todėl Hiūmo sistemą galima pavadinti fenomenalizmu (gr. fainomenon – reiškinys). Egzistuoja objektyvusis pasaulis ar ne, šito mes tiesiog negalime žinoti: čia iš viso, pasak Hiūmo, nėra jokios egzistavimo problemos. Taigi skepticizmas atvedė Hiūmą į agnosticizmą (pasaulio nepažinumo pripažinimą). Jeigu Berklio empirizmas rėmėsi nekritiškuoju patyrimo supratimu, ir tuo požiūriu buvo dogmatinis empirizmas, tai Hiūmas savo skepticizmu pagrindė gnoseologinį empirizmą, kuris sąlygojo 19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pradžios pozityvizmą: pvz., šveicarų filosofas Richardas Avenarijus (1843-1896) ėmėsi patyrimo kritikos knygoje „Grynojo patyrimo kritika”.

Hiūmo fenomenalizmas, nors ir remiasi empirizmu, su juo nesutampa, nes skepticizmas verčia jį abejoti ne tik protu, bet ir patyrimo duomenimis. Faktai – tai ne patyrimas tiesiog, o patyrimas, racionalizuotas abejone. Ši abejonė verčia jį atmesti vieną iš empirizmo pagrindinių principų – indukcijos principą, pagal kurį empirinių duomenų apibendrinimas reiškia gamtos dėsnių pažinimą. Hiūmo išvada vienareikšmė: jokios būties, be tiesiogiai duotų faktų, mes negalime žinoti. Todėl jokių substancijų, materialiųjų ar dvasinių, nėra ir būti negali. Hiūmo antisubstancializmas tiek radikalus, kad nepripažįsta net esmių, todėl yra laikomas antiesencializmu (lot. essentia – esmė): egzistuoja tik faktai, o jų apibendrinimas formuoja ne jų esmę, o tik bendresnius faktus.

Net ir priežastingumo principas, sudarantis ne tik empirizmo, bet ir visos filosofijos pagrindą, buvo Hiūmo sukritikuotas. Pvz., dega skleidžiantis dūmus laužas. Paprastai manoma, kad ugnis yra dūmų priežastis. Žodžiu, tarp ugnies ir dūmų nustatoma priežasties-pasekmės priklausomybė. Bet pamėginkime išsiaiškinti, rašo Hiūmas: mes matome tik ugnį ir dūmus, o priežasties-pasekmės priklausomybę patys sugalvojome. Mes galime tik tvirtinti, kad dūmai – po ugnies. Vadinasi, įvykių nuoseklumą laike mes laikome priežastine priklausomybe. Hiūmo nuomone, protas negali šio ryšio nustatyti, remdamasis sąvokomis. Juo labiau, kad ryšys patyrimui neduotas. Į klausimą, iš kur mes žinome apie jį, Hiūmas atsako: iš įpročio – mes daug kartų stebėjome ugnį ir paskui ją pasirodančius dūmus, todėl nusprendėme, kad ugnis yra dūmų priežastis.Šitaip priežastingumo principas buvo atmestas. Seniau jį atmetinėjo 17 amžiaus racionalistai: Dekartas – savo atitikimo principu, Leibnicas – jo iš anksto nustatytosios harmonijos principu.

Visa vokiečių filosofo Imanuelio Kanto (1724-1804) filosofija prasidėjo nuo Hiūmo priežastingumo principo kritikos. Visų pirma, jis atkreipė dėmesį į tai, kad protas „negali mąstyti a priori ir sąvokomis apie tokį ryšį, kadangi šiam ryšiui būdinga tai, kad negalima suprasti, kaip iš to, kad kažkas yra, turi būti kažkas kita…”. Bet ir patyrimas, pasak Hiūmo, negali suteikti šio sąryšio vaizdinio. Kantas sutiko ir su tuo. Jo filosofijoje iš tikrųjų buvo atsakas į Hiūmo klausimą apie tai, kaip mes galime suvokti priežastinę priklausomybę. Tam tikslui jam prireikė suregzti didžiulį sąvokų pastatą, kur centre buvo būties sąvoka, jo pavadinta daiktu sau (vok. Ding an Sich). Kantas manė, kad būtis be jokios abejonės yra, bet mes negalime nieko apie ją žinoti, todėl vadiname daiktu sau: ji egzistuoja pati savaime – sau, bet ne mums. Mums yra ne noumenai (gr. nous – protas), kuriuose mes suvokiame (bet nepažįstame) daiktą savyje, o fenomenai – reiškiniai mums. Ontologijos problematika, būties (daikto savyje) pripažinimas, Kanto pakeičiama gnoseologine – sąmonės ir pažinimo santykiu su būtimi.

Daiktas sau veikia žmogaus organus ir sukelia pojūčius, kurie patys savaime amorfiniai, t.y. jie gryno turinio, be formos. Žmogaus juslumas turi dvi apriorines (lot. a priori – iki patyrimo) formas – erdvę ir laiką. Jie ir suteikia pojūčiams formą. Šitą formos ir pojūčių (turinio) vienybę Kantas vadina gamta – fenomenų visuma. Taigi Kantas -tikras empirikas: gamta jam yra esančių sąmonėje tiesioginių duomenų visuma. Kanto gamta visiškai sutampa su žmogaus patyrimu. Ir šis patyrimas (= gamta) ne duotas žmogui iš išorės, kaip, sakysime, manė Lokas, o sukonstruotas jo paties. Būtis (daiktas sau) egzistuoja anapus patyrimo, ji transcendentiška. Taigi Kanto filosofijoje kalbama tik apie empirinį pasaulį. Jeigu gamta yra žmogaus konstrukcija, tai ir jos dėsniai galimi tik žmogaus dėka: mąstymas (samprotavimas) savo kategorijomis nurodo gamtai visuotinius dėsnius.

Pasak Kanto, žmogus konstruoja gamtą ir nustato jos dėsnius. Šiuo atveju pasakytume: bet juk žmonės skirtingi, todėl galimos skirtingos konstrukcijos. Ne, atsako Kantas, knygoje „Grynojo proto kritika”: visiems žmonėms yra vienintelis tikrovės (= patyrimo, gamtos) konstravimo būdas. Tai garantuoja transcendentinė dedukcija, susidedanti iš perėjimo nuo vienų teiginių prie kitų, jų išvedimo taisyklių (paprasčiau tariant, žaidimo taisyklių). Šitos taisyklės apriorinės ir transcendentalios, t.y. vienodos visiems žmonėms. Taigi gamta visiems viena.

Kantą laiko vokiečių klasikinės filosofijos pradininku. Jos atstovai buvo Johanas Fichtė (1762-1814), Liudvigas Fojerbachas (1804-1872), Georgas Hėgelis (1770-1831) ir kiti. Mano nuomone, Kantas nebuvo pradininkas, nes minėtieji filosofai nebuvo jo pasekėjai. Dar daugiau, anglų filosofas ir matematikas Bertranas Raselas (1872-1970) priskiria Kantą ikihiūminės filosofijos tipui, manydamas, kad jis taip ir nesuvokė Hiūmo argumentų.

  • 1. Kaip buvo keliama materijos problema Dž. Tolando, A. helvecijaus, P. Holbacho, D. Didro ir Dž. Pristli veikaluose?
  • 2. Kas sudaro Dž. Berklio nominalizmo reprezentatyvizmą?
  • 3. Koks, pasak Dž. Berklio, egzistavimo kriterijus?
  • 4. Kaip apibūdinamas Dž. Berklio radikalusis subjektyvusis idealizmas?
  • 5. Kokios Dž. Berklio dogmatinio empyrizmo ir D. Hiūmo skeptinio empyrizmo lyginamosios charakteristikos?
  • 6. Kas sudaro D. Hiūmo gnosticizmą ir antiesencializmą?
  • 7. Kaip d. hiūmas traktuoja priežastingumo problemą?
  • 8. Koks „daikto savyje” vaidmuo kanto filosofijoje?
  • 9. Ką Kantas supranta kaip noumenus ir fenomenus?
  • 10. Kaip suprasti, Kanto požiūriu, apriorines formas, konkrečiai, jutimingumo apriorines formas – erdvę ir laiką?
  • 11. Kaip Kantas supranta gamtą?
Views All Time
Views All Time
9937
Views Today
Views Today
1
0 0