O. KONTAS —POZITYVIZMO PRADININKAS

Prancūzų filosofas ir sociologas, pozityvizmo pradininkas O. Kontas (Comte) gimė 1798 m. sausio 19 d. pietinėje Prancūzijoje, Monpeljė (Montpellier) vietovėje, valdininko šeimoje. Baigęs vietinį licėjų, Paryžiaus Politechnikos mokykloje studijavo matematiką, fiziką, astronomiją. 1818—1824 m. buvo didžiojo socialistoutopisto K. SenSimono (Saint-Simon, 1760—1825), iš kurio perėmė kai kurias idėjas, asmeniniu sekretoriumi. 1826 m. O. Kontas pirmą kartą privačiai išdėstė savo pozityviosios filosofijos pagrindus. Po to (persirgęs psichine liga) Politechnikos mokykloje dirbo egzaminatoriumi, vystė ir propagavo savo filosofiją. 1842 m. jis užbaigė savo svarbiausią šešių tomų veikalą ,,Pozityviosios filosofijos kursas” („Cours de philosophie positive”). 1848—1849 m. prancūzų buržuazinės-demokratinės revoliucijos metu O. Kontas kvietė proletariatą atsisakyti revoliucinių siekimų ir priimti pozityviąją filosofiją. 1851—1854 m. jis parašė „Pozityviosios politikos sistemą” („Systeme de politique positive”, v. 1—4), 1856 m.— „Pozityviosios logikos sistemą” („Systeme de logique positive”). Mirė 1857 m.

O. Kontas pirmasis suformulavo ir sistemingai išvystė pagrindinius pozityvistinės filosofijos metodus ir idėjas, reikalaujančias gamtos mokslų pagrindu reformuoti mokslą bei visą pažintinę žmonių veiklą ir sukurti patikimą būdą tikroms, teigiamoms, pozityvioms žinioms įgyti. Pozityviųjų žinių sistemą O. Kontas laikė svarbiausia visuomenės reformavimo, jos harmonijos ir vienybės padidinimo, civilizacijos pažangos paspartinimo, kūrybinių žmonių sugebėjimų vystymosi prielaida.

Pozityvizmui artimi buvo ir XVIII a. prancūzų filosofai 2. Dalamberas (D’Alembert, 1717—1783), A. Tiurgo (Turgot, 1727—1781), A. Kondorsjė (Condorcet, 1743—1794), o dar anksčiau — F. Bekonas (Bacon, 1561—1626), R. Dekartas, G. Galilėjus (Galilei, 1564—1642) ir kiti, kurių idėjos daugiau ar mažiau veikė O. Kontą. Jo visuomenės teorijai didelės įtakos turėjo Sen-Simonas.

XIX a. antroje pusėje pozityvizmą įvairiais aspektais vystė ir taikė visuomenės mokslams O. Konto amžininkai Prancūzijoje [E. Renanas (Renan, 1823—1892), I. Tenas (Taine, 1828—1893), E. Litre (Littre, 1801—1881) bei kiti], Anglijoje [H. Spenseris (Spencer, 1820— 1903), D. Milis (Mill, 1773—1836)] ir kitose šalyse. XIX a. pabaigoje— XX a. pradžioje susiformavo naujas pozityvizmo etapas — empiriokriticizmas (machizmas), XX a. pradžioje prasidėjo šiuolaikinio pozityvizmo, arba neopozityvizmo, pasireiškiančio įvairiomis atmainomis, etapas.

Savo filosofiją O. Kontas pavadino pozityviąja, pabrėždamas, kad atsisakoma abstrakčių, tradicinių filosofijos problemų ir siekiama formuluoti pozityvaus mokslinio žinojimo bei mokslų klasifikacijos principus, sujungti į „bendrą sistemą visas žmonių sąvokas”. Pozityviosios filosofijos tikslas — sukurti vieningą universalią sistemą, kurioje gamtos mokslų, sociologijos, istorijos, filosofijos ir politikos problemos būtų aiškinamos glaudžiame sąryšyje, bendros mokslų teorijos pagrindu.

Pagrindinė pozityviųjų žinių įgijimo sąlyga — tirti realius daiktus, realius jutiminiu patyrimu gautus faktus, daryti tik tokiais faktais paremtas išvadas, atsisakant viso to, kas betarpiškai nepatiriama ir nesuvokiama. Tačiau, priešingai vėlesniam pozityvizmui, žinojimo O. Kontas nesutapatino su patyrimu ir pabrėžė savo nepritarimą empirizmui, apribojančiam mokslą tik patyrimo duomenų rinkimu. Pozityvioji filosofija, teigė jis, vienodai tolima nuo empirizmo ir misticizmo. Tolimesniame pažinime faktinė medžiaga apdorojama, nustatomi pastovūs faktų tarpusavio ryšiai arba dėsniai, kurie reguliuoja ir valdo reiškinius. Reikia pastebėti, kad dėsniai, O. Konto supratimu, yra tik pastovūs, patyrimu konstatuojami reiškinių ryšiai ir funkcinės priklausomybės, kurių priežasčių negalima išaiškinti. Remdamasis dėsniais, mokslas gali ne tik numatyti naujus ateities, bet ir atskleisti nežinomus dabarties bei praeities faktus. Žinojimas turi padėti numatyti tai, kas nežinoma; pagal glaustą O. Konto posakį, reikia „žinoti tam, kad numatytume” (savoir pour prevoir). Todėl mokslas tiria tik faktus ir jų ryšius, apsiribodamas tuo, apie ką galima gauti tikrų ir aiškių žinių, atsako į klausimus „kaip”, o ne „kodėl”. Mokslas negali išaiškinti jokių pirminių priežasčių ir tikslų, galutinių pradų ir principų, jokios daiktų esmės, dėl to neturi spekuliuoti tuo, kas betarpiškai nesuvokiama, palikdamas šitai metafizikai ir mistikai. Remdamasis faktais, mokslas formuluoja tikras ir aiškias žinias, kurios gali būti plačiau naudojamos praktikoje, gerinant žmonių gyvenimą. Pozityviojo žinojimo paskirtis — tarnauti žmonių poreikiams.

Manydamas, kad už mokslo konstatuojamų faktų nėra jokios tikrovės, O. Kontas teigė, kad moksliškai yra nepagrindžiamos nei „dvasios”, nei „materijos” sąvokos. Šias sąvokas sukūręs žmogaus protas, siekdamas paaiškinti nesuprantamus tikrovės reiškinius, tačiau nei materija, nei dvasia, kaip reiškinių priežastys ir esmės, nėra suvokiamos kaip patyrimo faktai. Apie pasaulį O. Kontas nedaro nei materialistinių, nei spiritualistinių, nei religinių, nei ateistinių išvadų. Jo nuomone, tokios išvados pozityviojo mokslo požiūriu yra nepriimtinos, nes jų negalima pagrįsti. Čia jau ryški toji pozityvizmui būdinga pozicija, kuri vėlesnėje jo raidoje pasireiškė kaip „trečiojo kelio”, tariamai įveikiančio materializmo ir idealizmo skirtumus, ieškojimas.

Tačiau, jeigu be faktų nėra jokios tikrovės, o faktus tyrinėja kiti mokslai, tai, anot O. Konto, filosofijai nelieka ko tirti. Bendrąsias gnoseologijos, metodologijos bei logikos problemas jis laiko abstrakčiomis, atitrūkusiomis nuo faktų, todėl nereikalingomis ir beprasmėmis. O. Kontas atsisako ir psichologijos, tvirtindamas, kad žmogaus psichikos negalima tirti betarpiškai, introspekcijos būdu, nes neįmanoma tuo pačiu metu būti stebėtoju ir stebimuoju objektu. Pažinimo procese subjektas priklauso nuo objekto, subjektyvias žinias apie save jis įgyja tik objektyvių žinių dėka. Psichinį žmogaus gyvenimą, subjektyvumą mes pažįstame tik stebėdami išorines jo apraiškas — žmogaus poelgius, jo darbo ir kūrybos rezultatus. Filosofijai, O. Konto požiūriu, lieka tik bendroji mokslų teorija, pirmiausia mokslų klasifikacija.

Mokslus jis skirsto į abstrakčiuosius ir konkrečiuosius. Pirmieji atskleidžia bendruosius dėsnius, kurie valdo vienokius ar kitokius reiškinius, tiria daiktus formuojančius procesus, nekreipdami dėmesio į pačius daiktus. Antrieji tiria pačius daiktus, kaip faktų kompleksus, kuriais konkrečiai pasireiškia bendrieji dėsniai. Fizika ir chemija yra abstraktūs mokslai, nes nagrinėja bendrus mechaninių ir: cheminių procesų dėsnius, o mineralogija — konkretus mokslas, nesi tyrinėja konkrečius mūsų planetos mineralų susidarymo dėsnius. Konkretieji mokslai priklauso nuo abstrakčiųjų, kadangi remiasi jų formuluojamais dėsniais, o abstraktieji konkrečiuosiuose patikrina savo išvadas.

O. Kontas klasifikuoja tik abstrakčiuosius mokslus. Klasifikacijos pagrindu laiko jų bendrumo ir sudėtingumo laipsnį: didesnį bendrumą atitinka mažesnis sudėtingumas ir atvirkščiai. Skiriami šeši mokslai: matematika, astronomija, fizika, chemija, biologija ir sociologija. Pirmoje vietoje jo klasifikacijoje yra matematika, kaip bendriausias-mokslas, nagrinėjantis paprasčiausius faktus, o paskutinėje — sociologija, kaip mažiausiai bendras, bet tiriantis sudėtingiausius faktus mokslas. Mokslai tarpusavyje glaudžiai susiję, kiekvienas jų remiasi bendresniojo mokslo metodais ir svarbiausiais dėsniais. Pavyzdžiui, chemija remiasi fizikos ir astronomijos prielaidomis, biologija nebūtų galima be chemijos. Be to, kiekvienas mokslas atskleidžia naujus reiškinius ir dėsnius, formuluoja specifiškus savo metodus. Savo pagrindiniame šešių tomų veikale O. Kontas iš eilės analizuoja kiekvieno abstrakčiojo mokslo savybes ir tyrimo metodus, išryškina, ką kiekvienas jų turi bendra su kitais ir ką atskleidžia nauja.

O. Konto mokslų sistema pagrįsta kai kuriais dialektikos principais. Glaudus mokslų tarpusavio sąryšis priklauso nuo visapusiško pasaulio reiškinių sąryšio. Tikrovė, O. Konto supratimu, yra skirtingų, tačiau vienas nuo kito priklausomų daiktų ir reiškinių vienybė. Be bendrųjų pasaulio dėsnių, kiekviena jo sfera dar turi savo specifinius dėsnius ir savybes, kurie pažįstami skirtingais metodais. Pažinimo objektas yra ne izoliuoti, o tik tarpusavyje susiję faktai, sudarantys plačią vieningą visumą. Tai ir yra metodologinis O. Konto principas — reiškinius tirti jų ryšių ir visumos požiūriu.

Remdamasis šiais metodologiniais principais, O. Kontas sukūrė šeštosios savo sistemoje disciplinos, tuo metu naujo mokslo —sociologijos — pagrindus. Jis siekė visuomenės mokslus išvaduoti iš šimtmečius trukusios teologijos ir metafizikos įtakos, padaryti juos pozityviais, t. y. tiksliais ir aiškiais, kaip gamtos mokslai. Kaip ir pastarieji, visuomenės mokslai privalo tirti tik realius reiškinius ir atskleisti juos valdančius dėsnius. Tačiau, pabrėžia O. Kontas, visuomenės reiškiniai negali būti paaiškinti biologijos, chemijos ar mechanikos principais, todėl sociologijos metodai negali būti sutapatinami su gamtos mokslų metodais. Visuomenės reiškiniai turi specifiškas, tik jiems būdingas savybes, kurioms tirti reikalingi specifiški metodai. Metafizine klaida O. Kontas laiko scientistinę kai kurių XIX a. filosofų nuomonę, jog visuomeniniai mokslai, kad jie iš viso galėtų būti mokslais, turi vartoti gamtos mokslų metodus.

Esminis visuomenės reiškinių bruožas, pagal O. Kontą, yra pavienių individų ir visos visuomenės vystymasis ir tobulėjimas. Individai tobulėja tik visuomenėje, nes tik visuomenė, o ne pavieniai individai, yra reali tikrovė. Visuomenės, kaip ir biologinio organizmo, elementai priklauso vienas nuo kito. Sociologiją O. Kontas skirsto į dvi dalis: statiką, tiriančią visuomenės tvarką bei darnumą, ir dinamiką, tiriančią visuomenės vystymąsi. Dinamiką jis laikė svarbesne už statiką, pabrėždamas, kad vystymasis galimas tik ten, kur yra tvarka ir harmonija, kurios vystymosi eigoje didėja.

Pagal O. Konto dinamikos koncepciją, visuomenė praeina tris pažangaus vystymosi stadijas: teologinę, metafizinę ir pozityvistinę. Kiekvienoje jų savitai formuojasi žmonių pažiūros, pasaulio supratimas, socialiniai-politiniai santykiai ir institutai. Ankstyviausia ir primityviausia buvo teologinė epocha, apėmusi priešistorinius laikus, senovės laikus ir Viduramžius. Ji skirstoma į tris mažesnius laikotarpius: fetišizmą, politeizmą ir monoteizmą. Teologinėje epochoje žmonės reiškinius sudvasina, vadovaujasi jausmais, sukuria fiktyvią mitologinę pasaulėžiūrą. Metafizinė epocha apima Naujuosius amžius iki Didžiosios prancūzų revoliucijos. Ši epocha neigia teologinę pasaulėžiūrą ir griauna jos autoritetą, joje įsivyrauja protas, kuriantis fiktyvią, abstrakčią metafizinę pasaulėžiūrą. Kartu atsiranda pozityviojo žinojimo užuomazgos. Pozityvizmo epochoje, kurios pradžia O. Kontas laikė savo filosofiją, palaipsniui formuojasi pozityvioji mokslinė pasaulėžiūra, įveikianti mitologinės ir metafizinės pasaulėžiūros iliuzijas. Pozityvieji mokslai teoriją taiko praktikai, todėl vystosi industrializacija, kyla materialinė gerovė, didėja visuomenės harmonija ir integracija.

Analizuodamas visuomenės statiką, t. y. jos tvarką bei įvairių socialinių institucijų reikšmę visuomenės integracijai, O. Kontas kritikuoja kapitalistinį laisvos iniciatyvos ir konkurencijos principą, kliudantį visuomenės pažangai ir žmonių tobulėjimui. Žmonių veikla turi būti reguliuojama ir kontroliuojama iš vieno centro, atsižvelgiant j kiekvieno žmogaus sugebėjimus ir visuomenės interesus. Šią funkciją atlieka valdžia. Tačiau be pasaulietinės valdžios dar turi būti visiškai savarankiška moralinė valdžia. Pirmosios žinioje — praktiški ekonominiai ir politiniai reikalai, antrosios — visiems žmonėms bendri, amžini moraliniai-dvasiniai klausimai. Moralinės valdžios paskirtis — auklėti naują žmogų, ugdyti jame sąmoningą pareigos ir solidarumo supratimą, meilę kitiems žmonėms. Pasaulietinės ir moralinės valdžios sutelkimas vieno arba kelių asmenų rankose gali turėti skaudžių pasekmių — privesti prie moralinio ir intelektualinio teroro, žmonių kūrybiškumo slopinimo, pažangos stabdymo. Moralinis auklėjimas turi padėti žmonėms tobulėti, ugdyti vidinę harmoniją, mažinti konfliktus ir sudaryti subjektyvias prielaidas visuomenės vienybei. Žmonių meilė ir tarpusavio pagarba sudaro naujos žmonių religijos pagrindą. Ateities visuomenėje O. Kontas, kaip ir Sen-Simonas, daug dėmesio skyrė menui ir natūralia žmogiškosios esmės išraiška laikė ne darbą, o meninę kūrybą.

Pozityvizmo epochoje besiformuojanti vieninga žmonijos moralė turi paspartinti tautų suartėjimą, disciplinuotos ir centralizuotos pasaulio federacijos susidarymą. Svarbiausiu pažangos veiksniu ateities visuomenėje O. Kontas pripažino moralinį ir protinį žmonių tobulėjimą, o ne esamų socialinių, pirmiausia nuosavybės, santykių pertvarkymą. Pastarasis momentas visuomenės pažangos koncepcijai jo filosofijoje suteikė utopizmo bruožų.

Iš knygos:
Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.
Staipsnio autorius:
B. KUZMICKAS
Views All Time
Views All Time
6256
Views Today
Views Today
1
0 0