Filosofija

Iracionalizmo šalininkai kitaip negu racionalistai, pagrindinį dėmesį skyrė žmogaus asmenybei, individui, jo sąryšiui su aplinka. Žodžiu jiems žmogaus individualybė yra vienintelė ir nepakartojama, jų nedomina abstrakčios schemos, kaip racionalistų. Taigi galimą sakyti, kad iracionalizmas ir buvo atsakas reakcija) į Hegelizmo teoriją. Šios filosofinės krypties pradininkas S. Kjirkegoras yra antihelininkas jam Hėgelio filosofija atrodo atstumianti. S. Kjirkegoro kūrinys “Arba arba” bene geriausiai atspindi jo filosofija, čia jis laiškų forma išdėsto savo filosofijos pagrindą. Pasirinkimą arba-arba. Mums tenka rinktis dažnai profesijas, mokslus, ir t.t. bet tai nėra tas tikrasis Arba – arba pasirinkimas kuri turi omenyje Kjirkegoras, čia mes renkamės estetiškai (filosofas išskiria tarsi 2 “egzistavimo” lygmenis estetini ir etini), čia mes galime vėl rinktis, ir vėl rinktis. Taigi nepasirenkame absoliučiai. Etinis pasirinkimas tai absoliutus pasirinkimas, nesirinkti to ar ano, tai yra savojo aš pasirinkimas, taigi pasirenku laisvė.

Egzistencinė filosofija yra teisingai suvokusi, kad žmogus Aš ir pasaulis iš esmės skiriasi. Nei žmogaus, nei jo prigimties analizė nepaaiškina žmogaus asmenybės jau vien dėl to, kad dvasinis gyvenimas nėra tvarkomas taip kaip gamta, t.y. sąlygojamas būtinumo žmogus turi tik įgimtą galimybė dvasiškai tobulėti, formuoti asmenybė. Bet ši galimybė yra kitokia negu pvz.: gėlės galimybė išaugti ąžuolu. Gėlėje, kuri išaugs medžiu jau užkoduota ąžuolo sandara.Mes galime nurodyti, kaip jis augs, kiek gyvens. Visai kitoks yra asmens dvasinio tobulėjimo galimybės, tokia bus gimusio žmogaus dvasia, toks bus jo mąstymo turinys, kiek išsivystė jausmai, intelektas ir t.t. Mokslinis numatymas yra bejėgis. Naujieji amžiai – tai kapitalizmo įsigalėjimo ir viešpatavimo metas. Pagrindinė epochos savitaigos būdai, nepriklausomai nuo jos ideologinių aspiracijų, yra individualizmas, nacionalizmas ir materializmas. Individualizmą – kapitalizmo žmogaus savitaigos programą – lemia vis labiau ryškėjantis supratimas, kad žmogaus realus buvimas reikalauja tokių pat realių veiksmų. Nacionalizmą – lemia naujas savo orentacijas teigiančių individų neformalus bendrumo poreikis. Materializmą – lemia dar Renesanse prasidėjusi teocentrinės pasaulėvokos destrukcija ir pasaulio, kaip materialybės, idėjinis įsisavinimas.

Iki 19 a. pab. JAV neturėjo savų filosofinių tradicijų. Krašte nuolat augo gyventojų skaičius ir jie visi buvo iš įvairių šalių ir įvairių tradicijų, pažiūrų, religijų ir papročių. Kapitalizmo įsigalėjimas kardinaliai pakeitė JAV gyvenimą. JAV tapo vieninga nacija su savita mąstysena ir elgesio normomis. Nė viena Europos fil. sistema čia neprigijo, todėl susiformavo amerikietiška fil. sist. – pragmatizmas. Graikiškai pragma – veiksmas, reikalas, praktinė nauda. Pragmatizmo pradininkas Čarlzas Sandersas Pirsas (1839 – 1914) – amer. filosofas ir logikas. Savo straipsnyje “Kaip padaryti mūsų idėjas suprantamas” suformulavo savo gnoseologinę koncepsiją, pagal kurią žmogaus pažinimas remiasi tikėjimo – abejojimo principu: žmogus ieško tokio tikėjimo, apie kurį galvotų, kad jis teisingas. Tačiau žmogus siekia ne pastovaus tikėjimo, o labiausiai teisingos nuomonės. Todėl, teigė jis, mokslas anksčiau ar vėliau ras atsakymą į visus klausimus. “Pirso principas”: idėjos reikšmę sudaro jos praktinės pasekmės. Laikydamas mokslą “tikėjimo įtvirtinimu” Pirsas sukūrė 3 pragmatizmo metodus: “atkaklumo, “autoriteto” ir “mokslinį”, reiškiantį “Pirso principą”.

XX amžiaus kultūra – tai žinojimu besiremianti kultūra, ir daugelio įsitikinimu ji negali taikstytis su tikėjimu, skelbiančiu visai kitas tiesas. Tiesa yra viena, sako neotomistai, ir ta tiesa yra Dievas, absoliutas. Daug yra tik šitos tiesos siekimo būdų, o svarbiausi iš jų: mokslas, filosofija ir teologija. Mokslas yra pradinė absoliuto pažinimo forma, fiksuojanti reiškinius ir nustatanti jų santykius. Už tų santykių yra bendresni, aukštesni šių reiškinių ryšiai, kurie mokslui nebeprieinami, juos gali suvokti tik filosofinis protas ir nustatyti spekuliatyvius mąstymas. Filosofija tyrinėja daiktų ryšių ryšius, jų priežasčių priežastis, ieškodama pirminės priežasties, absoliuto. Filosofija nepajėgia suprasti, kas jis; ji gali padėti išeiti į absoliutą. Koks yra Dievas – jau teologijos reikalas. Tiesą sakant, ir teologija apie Dievą kalba analogijomis, tačiau ir tokia ji, anot neotomistų, yra mokslų mokslas, nes apie aukščiausiąją būtį kalba vis dėlto su loginei analizei privalomu ir įmanomu griežtumu.

Ankstyvuose savo kūriniuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines idėjas. Vėliau jis perėjo prie savo tautos būties analizės, stengėsi kuo geriau suvokti jos istoriją. Šiuos minties ieškojimus atspindi jo dramos. Lietuvių tautos likimas jau neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir religija. Vydūnas į Lietuvą žvelgė per jos kovas su kryžiuočiais, kovos su krikščionybe istoriją, atskleisdamas kryžiuočių grobuoniškumą, veidmainiškumą, krikščionybės žalą. Anot mąstytojo krikščionybė yra visiškai svetima lietuviams. Visa lietuvių tautos stiprybė glūdėjo senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę lietuviai nustoję būti savimi. Senosios religijos atgimime Vydūnas matė ir liet. tautos dvasinį atgimimą. Vydūnas plėtojo S. Daukanto mintis: religija privalo rastis iš tautos būdo, o krikščionybė neatitinka lietuvių būdo. Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Dažnai šalyje viešpatavo okupantai, bet indų kultūra neišnyko. Vydūnas manė, jog išsaugoti kultūrą indams padėjo jų filosofija ir religija. Vydūnas lygino lietuvius ir indus. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė.

Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) iškyla Atėnų klestėjimo metais. Savo filosofines pažiūras dėsto ir tironų ir demokratijos laikais, tačiau neįtinka dėl taiklios kritikos nei vienos valdymo formos patriarchams, kas vėliau ir sąlygoja jo pasmerkimą myriop. Po Periklio mirties Atėnus užgriūva daug nelaimių. Daugelis nelaimių priežastimi laiko dievų rūstybę, tačiau Sokratas priešindamasis visuotinei nuomonei teigia, kad visų negandų šaltinis yra ne kas kita, kaip nekompetentingų asmenų valdymas. Filosofas teigia, kad išmanymas vienoje srityje dar nelaiduoja gerų rezultatų valstybės valdyme. Visų pirma pažink save,ir žinok kaip elgsies konkrečioje situacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Bet koks tvirtinimas, kad jau turi tam tikrų žinių yra ribotas. Sokratas stengiasi visapusiškai nagrinėti žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Jis nebuvo ateistas, dievus traktavo kaip dvasines būtybes. Sokrato filosofijoje labai jaučiama skepticizmo įtaka, dėl to kai kas nori priskirti jį prie sofistų.

Filosofijos, mokslo ir teologijos vienovė išsiskleidusi jau renesanse dar labiau išsiskiria naujaisiais laikais. Vėl tarp filosofų užverda amžinas sensualizmo ir racionalizmo ginčas. Naujaisiais laikais bene svarbiausia buvo metodo, kuriuo būtų galima teisingiausiai pažinti, suradimo problema. Juk pirmiausia reikia atsakyti į klausimą apie žmogaus pažinimo būdą, ir tik po to imtis tyrinėti žmogaus protą ar kitas problemas. Filosofijos tikslas - aiškus tikrovės vaizdas. Ta tikrovė ne tik fizinis pasaulio vaizdas, bet ir siela, ir Dievas. Toksai aiškumas gamtamokslinėse disciplinose, o ypač matematinėje fizikoje ir paskatino to meto mokslininkus perkelti šio mokslo metodą į filosofiją.

Geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427-348/347 m. pr m. e.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Sistema gimsta tada kai Graikijoje plačiausiai nei bet kada yra įsigalėję Demokrito atomizmas. Taigi tuomet ir užsimezga mūsų dienas pasiekiantis materializmo ir idealizmo ginčas. Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitai, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, analizuodamas žmonių gyvenimą parodyti kokia turi būti valstybė. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsiranda pagrindinė jo filosofijos kategorija - "eidos" (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; daikto atžvilgiu ji yra pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Grožio, tobulumo objektas yra ne patys daiktai, o amžinas nepriklausomas grožis.

Vakarų Europos viduramžių filosofija visuotinai vadinama scholastika (iš graikų kalbos – mokyklinis). Tai rodo, kad ji turėjo tęsti vadinamosios senovės graikų mokyklos, susijusios su platoniškosios Akademijos veikla, tradicijas. Tose mokyklose buvo dėstoma: gramatika, dialektika, retorika, aritmetika, geometrija, muzika ir astronomija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir mokslininkai buvo vadinami scholastais. Scholastika nuo antikinio mokytumo skirėsi tuo, jog išmintis čia dogmatizuota ir autoritarizuota. Daugelis scholastų buvo to meto įžymybės: lektoriai, oratoriai ir t.t. Scholastikoje išmintis ir mokslas teocentrinio pobūdžio. Viduramžiais filosofija pirmą kartą istorijoje buvo institucionalizuota.

Aristotelis (384-322 m. pr. m. e.) - vienas geriausių Platono mokinių ir kritikų. Pats Aristotelis naudodamasis savo pirmtakų teorijas kūrė savą sintetinę filosofiją. Ta filosofija - tai bandymas suderinti: sensualizmą su racionalizmu; materializmą su idealizmu, Platoną su Demokritu, tačiau reikia pastebėti, kad Platonui atiduodamas prioritetas. Pagrindinis Aristotelio nuopelnas - formalizuotos silogizmo metodu pagrįstos logikos sistemos sukūrimas. Jis apjungė tai, kas svarbiausia logikai: sąvokų apibrėžimus, sąvokų jungimą, sudarant teisingus sprendinius, sugebėjimą įrodinėti. Pažinimas pasiekiamas sąvokomis, protu. Aristotelis labai kritikavo Platono idėjų savarankiškumo absoliutinimą, jam atrodė tai gnosiologiškai nepagrindžiama ir dėl to nepriimtina. Atmetus savarankišką idėjų egzistavimą kuriama sistema pagrįsta konkrečiais daiktais - substancija. Filosofui išeities taškas - materializmas. Daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija, juos suvokiame tokius, kokie jie yra tik mintis išskiria materiją ir formą.

Determinizmas socialiniame pažinime. Pačia plačiausia prasme determinizmas – tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi. Čia reikia pabrėžti, kad gana dažnai determinizmo koncepcija suprantama siauriau, tapatinant ją su kauzalizmu. Tačiau, interpretuojant determinizmo sąvoką plačiau, ji apima ir kauzalizmą, ir finalizmą: tiek priežastys, tiek tikslai gali lemti, sąlygoti, t.y. determinuoti reiškinius. Vis dėlto kauzalinio determinizmo principo taikymas socialinėje sferoje turi savo ribas. Reikalas tas, kad žmonių elgesį veikia ne vien biologiniai instinktai, materialiniai interesai ar gyvenimo sąlygos, t.y. tai, ką pagrįstai galima vadinti jų elgesio priežastimis, bet taip pat ir jų įsitikinimai, vertybės, idealai, siekiai – tai, ką, nors ir su tam tikromis išlygomis, galima priskirti prie jų tikslų. Žinoma, elgsenos priežasčių ir tikslų skyrimas yra gan sąlygiškas. Neretai sakoma, kad žmogaus įsitikinimai yra vienokio ar kitokio jo poelgio priežastis, bet teoriškai gvildendami klausimus, liečiančius kauzalizmo ir finalizmo ginčą, priežastis ir tikslus turėtume skirti. Priežastimis derėtų laikyti materialius – fizinius, biologinius, ekonominius – veiksnius, darančius įtaką nagrinėjamiems reiškiniams.

Būties problemos traktuotę dabartinėje, t.y. pohegelinėje, filosofijoje galime aptarti tik labai glaustai. Reikia iškart paminėti, kad daugelis šiuolaikinių filosofų į tradicinę metafiziką, kurioje ši problema buvo gvildenama, žiūri kritiškai. Nyčės požiūriu, būtis – tai ne atomai, idėjos ar pasaulinis protas, o stichinis tapsmas, tiek žmogui, tiek visai gyvajai gamtai būdingas siekimas įtvirtinti save, “galios valia”, aprėpianti ir instinktą, ir energiją, ir aistrą, ir netramdomą norą valdyti ir viešpatauti. Gyvenimo srautas, kurio pagrindas yra “galios valia” (ar “valia viešpatauti”), o ne šaltos ir bejausmės metafizikų abstrakcijos, ir yra tikroji būtis. Tačiau visai ką kitą galima pasakyti apie kitą pohegelinį filosofą, tolesnei filosofijos raidai padariusį ne mažesnę įtaką negu Nyčė, - Edmund Husserl. Jam labiau rūpi ne žmogų nešanti dinamiška gyvenimo srovė, o mokslo žinių pagrindimo problema. Užuot kalbėjęs apie būties pradus, Husserlis siekia atskleisti mokslo pradus. Jis mano, kad tokius pradus gali nustatyti tik filosofija, paversta tiksliu mokslu apie sąmonės fenomenus – fenomenologija.