Filosofija

Žmogaus siela ir jos ribos, iki šiol pasiekta žmogaus vidinės patirties apimtis, tos patirties aukštumos, gilumos ir tolumos, visa ligšiolinė sielos istorija ir jos dar neišnaudotos galimybės,- tai puikiausi medžioklės plotai apsigimusiam psichologui ir “didžiosios medžioklės” mėgėjui. Bet kaip dažnai apimtas nevilties jis turi tarti: “Vienas pats! Ak, tik vienas pats! O čia didžiulė giria ir tyrai!” Todėl norėtų turėti jis keletą šimtų varovų ir rują gerai apmokytų skalikų, kuriuos galėtų nuvyti į žmogaus sielos istorijos sritį, kad ten susektų ir pakeltų j o žvėrį. Veltui: jis nuolat su kartėliu įsitikina, kaip sunku rasti skalikų ir varovų visiems tiems dalykams, kurie žadina jo smalsumą. Pasiųsti apmokytus pagalbininkus į naujus ir pavojingus medžioklės plotus, kur reikia narsos, guvumo ir apsukrumo, kliudo tai, kad jie nenaudingi kaip tik ten, kur prasideda “didžioji medžioklė” ir didieji pavojai: būtent ten jie praranda savo gerą uoslę ir regėjimą.

Tarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė moters širdžiai pavergti? Žinoma, jos niekas ir neužkariavo – kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. J e i g u ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaipūnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant žemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir pradžiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, k i e k nedaug tereikia norint padėti didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį,- užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdžiui, sielos prietaro, dar ir dabar siautėjančio filosofijoje prietaringų “subjekto” ir “Aš” sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors žodžių žaismo, gramatikos vilionių arba drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai žmogiškų, perdėm žmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt, dogmatikų filosofija buvo tik, tūkstantmečių senumo pažadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija, kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įžvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui,- jai ir jos “nežemiškoms” pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi už didįjį architektūros stilių.

Į namus Sofija grįžo pusę devintos. Pusantros valandos vėliau, nei sutarta, nors iš tiesų dėl nieko nebuvo tariamasi. Ji tik praleido pietus, palikusi mamai raštelį, kad grįš vėliausiai septintą valandą. – Daugiau to nepakęsiu, Sofija. Turėjau skambinti į informaciją ir teirautis Alberto, gyvenančio senamiestyje. Iš manęs tik pasijuokė. – Nebuvo taip lengva išeiti. Manau, kad greitai turėtų paaiškėti didelė paslaptis. – Kvailystės! – Ne, tikra tiesa. – Ar nors pakvietei jį į šventę sode? – Oi, visai pamiršau. – Bet dabar privalau jį pamatyti. Rytoj būtinai. Jaunai mergaitei nedera šitaip susitikinėti su vyresniu vyru.

Kai pavakare iš darbo parėjo mama, Sofija sėdėjo sūpynėse ir mąstė, koks galėtų būti ryšys tarp filosofijos kurso ir Hildės Meler Knag, kuriai, regis, nė kiek nerūpėjo gimtadieninis atvirukas nuo jos tėvo. – Sofija! – iš tolo pašaukė mama. – Tau yra laiškas! Ji krūptelėjo. Juk pati išėmė paštą, tad laiškas tegalėjo buti filosofo. Ką pasakyti mamai? Sofija iš lėto nusirangė nuo sūpynių ir nuėjo pasitikt mamos. – Be pašto ženklo. Turbūt meilės laiškas. Sofija paėmė voką. – Neatplėši? Ką ji galėjo atsakyti? – Ar matei, kad kas nors atplėšinėtų meilės laiškus, kai mama žiūri per petį?

Vadinasi, tu neneigi, kad, kuomet mokeisi šių dalykų, mokeisi to, kas teisinga. Mat, jei tai, kad Dedalas skrido, būtų teisinga, o vaikai laikytų tai pramanytu pasakojimu ir pasakotų kaip pramanyta, tai savo galvose jie turėtų klaidingus dalykus būtent dėl to, kad dalykai, kuriuos jie pasakotų, būtų teisingi. Štai iš čia ir išplaukia tai, kuo mes anksčiau stebėjomės: pasakojimas apie Dedalo skrydį negalėtų būti teisingas, jei nebūtų klaidinga, kad Dedalas skrido.

– Aš formuluoju principą. Visokį natūralizmą moralėje, t.y. visokią s veiką moralę, valdo gyvenimo instinktas,- kiekvienas gyvenimo priesakas turi būti pripildytas tam tikro kanono -“privalau” ir “neprivalau”, koks nors trikdymas ar priešiškumas, pasitaikantis gyvenimo kelyje, turi būti pašalintas. Priešingai, antinatūrali moralė, vadinasi, beveik kiekviena moralė, kurios anksčiau buvo mokomasi, kuri buvo gerbiama ir propaguojama, atsisuka kaip tik prieš gyvenimo instinktus,- ji yra arba slaptas, arba atviras ir įžūlus tų instinktų pasmerkimas. Sakydama “Dievas mato širdį”, ji sako Ne žemiausiems ir aukščiausiems gyvenimo geiduliams ir Dievą laiko gyvenimo priešu… Šventasis, įtinkantis Dievui, yra idealus kastratas… Kur prasideda “Dievo karalystė”, ten baigiasi gyvenimas…

Mano laisvės sąvoka.- Kartais kokio nors dalyko vertę lemia ne tai, kas juo pasiekiama, o tai, kiek už jį sumokama – kiek jis mums kainuoja. Štai pavyzdys. Liberalios institucijos nustoja būti liberalios kaip tik tada, kai jos įgyvendinamos: po to niekas pikčiau ir labiau nekenkia laisvei, kaip liberalios institucijos. Juk gerai žinoma, ką jos įgyvendina: jos palaužia valią viešpatauti, jos niveliuoja kalną ir slėni, ir tai pateisina moraliniais principais, jos skatina menkumą, bailumą ir lepumą,- kiekvienąsyk jos leidžia triumfuoti bandos galvijui. Liberalizmas: vokiškai – kolektyvinis sugyvulėjimas bandoje… Tos pačios institucijos, kol dėl jų dar kovojama, sukelia visai kitus padarinius; tada jos iš tiesų labai smarkiai skatina laisvę. Tiksliau pasakius, tuos padarinius sukelia karas, karas dėl liberaliųjų institucijų, kuris – dėl to, kad tai yra karas,- ilgam sužadina neliberalius instinktus.

Kuomet grįžau pas žmones pirmą kartą, tada ir padariau kvailystę aš vienišiaus, tą didelę kvailystę: prekyvietėje pasirodžiau. Ir kai visiems kalbėjau, aš nekalbėjau niekam. Bet vakare draugai man buvo tik lyno akrobatai ir – lavonai; ir pats aš nuo lavono nesiskyriau. O kitą rytą man nauja tiesa nušvito; tada aš taip sakyt pradėjau: “Kas ta prekyvietė ir kas minia man toji, kas triukšmas man minios ir kas jos ausys ilgos!” O, žmonės jūs didžiųjų siekių, išmokit iš manęs štai šito: prekyvietėj tokiais žmonėm nerasi tikinčio nė vieno. O jeigu norit jiems sakyti kalbą – gerai – sakykit! Tačiau minia tik blizgina akim ir šaukia: “Visi mes esam lygūs! O, žmonės jūs didžiųjų siekių,- minia mirksėdama akim vis rėkia,- nėra žmonių nei didesnių, nei mažesnių, visi mes lygūs, žmogus yra žmogus, prieš Dievą – esame visi mes lygūs!”

Kai vieną rytmetį ankstyvą Zaratustra į olą savo grįžęs buvo, pašoko lyg beprotis jisai iš guolio savo ir ėmė rėkt klaikiu balsu ir rankom mostiguoti, tarytum guoly tam kažkas dar kitas būt gulėjęs, kurs keltis nenorėjo; ir taip skambėjo balsas Zaratustros, kad jo žvėreliai išsigandę pas jį atbėgo, o iš visų aplinkinių olų, landynių išlakstė visa, kas tik gyva buvo,- kas skrisdamas, plasnodamas, kas šliauždamas ir šokdamas, priklausomai nuo to, kokias kas kojas ir sparnus turėjo. Ir žodžiais šiais Zaratustra prabilo: Iškilk, mintie bedugne, tu iš gelmės manosios! Giesmė esu aš gaidžio tavo ir rytmečio žara auksinė, tu kirmėle užsimiegojus: pabusk, akis atmerki! Giedojimas manasis tave, tikiuos; pažadins! Tu perkirsk grandines ausų savųjų: klausyki! Nes aš noriu, kad tu mane girdėtum. Pabusk, akis atmerki! Čia griausmo esama tiek daug, kad ir kapai išmoks girdėti! Tad iš akių savų miegus ištrinki ir visa tai, kas kvaila, akla! Klausyk manęs ir akimis savosiom: nes balsas mano dar yra ir vaistas tiems, kas aklas gimęs.

“…ir aš regėjau liūdesį didžiulį, ateinantį pas žmones. Geriausieji iš jų savų darbų jau dirbti neįstengė. Ir aiškinimas toks pasklido, o šalia jo – tikėjimas toks plito: ‘Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!’ Ir nuo visų kalvų aidėjo: ‘Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!’ Teisybė, derlių mes surinkom: tačiau kodėl mūs vaisiai visi supuvo, parudavo? Kas nuo Mėnulio pikto nukrito naktį paskutinę? Per nieką visas mūsų darbas, nuodais pavirto mūsų vynas, negeros akys nužiūrėjo, išdegino laukus ir širdis mūsų. Išdžiūvom mes visi ir patys; ir jei ugnis ant mūs užkristų, tai subyrėtume į dulkes lyg pelenai ataušę:- net ugnį pačią mes išvarginom ir nustekenom. Išseko šuliniai, šaltiniai, ir jūra pasitraukė. Net žemė pleišėja visa, bet gelmės ryt nenori nieko!