Eidama gulti Sofija atsistojo priešais didįjį veidrodį žalvariniais rėmais, kurį buvo pasikabinusi ant sienos. Iš pradžių ji tematė savo blyškų ir pavargusį veidą. Bet paskui už jos veido staiga išniro vos įžiūrimi dar vieno veido kontūrai. Sofija porą kartų kvėptelėjo. Tik nereikia kažin ko įsivaizduoti. Ji aiškiai mate savo blyškų veidą, apsuptą juodų plaukų, kurie tebuvo pritaikyti šukuosenai “lygūs plaukai”. Tačiau už šio veido vaidenosi kitos mergaitės atvaizdas. Staiga nepažįstamoji tankiai sumirksėjo. Rodės, tarsi ji norėtų duoti ženklą, jog iš tiesų yra kitoje veidrodžio pusėje. Tai truko tik kelias sekundes. Po to ji dingo. Sofija atsisėdo ant lovos. Neabejojo, kad veidrodyje matė Hildės veidą. Kartą prabėgomis Sofija matė jos nuotrauką ant mokyklinio pažymėjimo Majoro trobelėje. Tai turėjo būti ta pati mergaitė, kuri pasirodė veidrodyje.

Stebiuosi, kad šito klausi. Argi nematome, kaip mūsų akyse žūva tūkstančiai dalykų? O galbūt manai, kad šis medis arba yra medis, bet nėra teisingas, arba iš tiesų negali pražūti? Nors ir nepasikliauji juslėmis ir gali atsakyti, kad visiškai nežinai, ar tai medis, mano manymu, nepaneigsi, kad medis teisingas, jei jis medis. Apie tai sprendžiame ne juslėmis, bet protu. Jei medis klaidingas, jis nėra medis, o jei jis medis, tai būtinai teisingas.

Įžvelgti graikų “gražią sielą”, “aukso vidurį” ir kitas tobulybes, stebėtis jų didžia ramybe, idealiu nusiteikimu, dideliu paprastumu – nuo šio “didžio naivumo”, galų gale būdingo niaiserie allemande 58 , aš buvau apsaugotas manyje slypinčio psichologo. Aš įžvelgiau jų stipriausią instinktą, valią viešpatauti, aš mačiau, kaip jie virpa valdomi netramdomos to instinkto galios,- aš mačiau, kad visos jų institucijos išaugo iš pastangų apsisaugoti nuo jų viduje glūdinčios sprogstamosios medžiagos. Milžiniška vidinė įtampa išsikraudavo baisiu ir beatodairišku priešiškumu išorei: miestų bendruomenės draskėsi viena su kita, kad kiekvienos atskiros bendruomenės piliečiai rastų tarpusavio ramybę. Reikėjo būti stipriam: pavojus buvo visai arti, jis tykojo visur. Puikiai išlavintas kūnas, arogantiškas realizmas bei imoralizmas, būdingas helenams, yra nulemtas ne jų “prigimties”, o būtinybės.

Vienos klaidos istorija. Tikrasis pasaulis, pasiekiamas išminčiui, šventajam, dorybingajam,- jis jame gyvena, jis yra tas pasaulis. (Seniausias idėjos pavidalas, santykiškai protingas, paprastas, įtikinantis. Sakinio “aš, Platonas, esu tiesa” parafrazė.) Tikrasis pasaulis, nepasiekiamas dabar, tačiau pažadėtas išminčiui, šventajam, dorybingajam (“atgailaujančiam nusidėjėliui”). (Idėjos pažanga: ji tampa subtilesnė, lemtingesnė, platesnė,- ji tampa moterimi, ji tampa krikščioniška…) Tikrasis pasaulis, nepasiekiamas, neįrodomas, nežadamas, tačiau jis yra paguoda, įpareigojimas, imperatyvas vien jau dėl to, kad mąstomas. (Iš esmės sena saulė, tačiau šviečianti pro miglą ir skepsį; idėja, tapusi sublimuota, išblyškusi, šiaurietiška, kenigsbergiška.)

Anti Darwinas.- Kalbant apie garsiąją “kovą dėl būvio”, man atrodo, kad tai kartais daugiau teigiama, negu įrodinėjama. Ji vyksta, tačiau kaip išimtis; vyraujantis gyvenimo aspektas nėra stoka, nėra badas, priešingai, yra gausa, perteklius, net absurdiškas švaistymas,- kur kovojama, ten kovojama dėl valdžios… Nedera painioti Malthuso ir gamtos.- Tačiau tarkime, kad tokia kova vyksta – ir iš tikrųjų ji vyksta,- deja, ji baigiasi priešingai, negu norėtų Darwino mokykla, negu apskritai būtų galima norėti ja sekant: būtent stipriųjų, pranašiųjų, laimingų išimčių nenaudai. Rūšys nesivysto tobulybės link: silpnieji nuolat įveikia stipriuosius – tai lemia jų skaitlingumas, be to, jie gudresni… Darwinas užmiršo dvasią (tai angliška!), silpnieji turi daugiau dvasios… Kad įgytum dvasią, ji turi būti reikalinga,- ji prarandama, kai ji nereikalinga. Kas stiprus, tas nusikrato dvasios (“velniop ją! – taip šiandien mąstoma Vokietijoje,- bet mūsų imperija turi išlikti”…). Kaip matote, mano požiūriu, dvasia yra atsargumas, kantrybė, gudrumas, apsimetimas, didi savitvarda ir visa, kas yra mimikrija (pastarajai galima priskirti didžiumą vadinamųjų dorybių).

Ir vos tas elgeta nudūmė ir vėl Zaratustra paliko vienas, tuoj už savęs jisai išgirdo kitą balsą šaukiant: “Sustoki! Zaratustra! Palauk manęs! Tai aš, o, Zaratustra,- šešėlis tavo!” Tačiau Zaratustra nelaukė, nes jį nusivylimas staigus apėmęs buvo, kad jo kalnuos taip ankšta pasidarė. “O kur vienatvė mano dingo? – jis tarė nusiminęs. Išties per daug man viso šito; kalnai šitie žmonių knibždėte knibžda, nebe pasaulio šito yra manoji karalystė, naujų kalnų man reikia. Mane šešėlis mano šaukia? Ir kas jis man, tasai šešėlis mano? Tegu jis iš paskos sau bėga! O aš – nuo jo pabėgsiu.” Štai taip Zaratustra pasakė širdžiai savo ir pasileido bėgti. Bet tas, kuris už jo sustojęs buvo, jį tuoj pradėjo vytis: ir taip netrukus trys bėgliai paskui viens kitą skuodė – pirmasis rūko elgeta tas savanoris, paskui Zaratustra risnojo, o trečias iš paskos šešėlis jo lapnojo. Bet neilgai jie šitaip bėgo, nes greit Zaratustra suvokė kvailystę savo padarytą ir staigiai nusipurtė viską, kas apmaudą jam kėlė ir kas įgrisę buvo.

O, tu vienatve, tėviške manoji! Per daug ilgai gyvenimą laukinį aš tarp laukinių gyvenau, kad ašaras galėčiau sulaikyti, sugrįždamas namuosna! Tad pagrasinki man pirštu savuoju, kaip motina grasina, nusišypsoki man tu vėlei, kaip motina tik šypsos, ir pasakyk galiausiai: “O kas gi buvo tas, kuris kadaise kaip viesulas išrūko, mane palikęs vieną? – kurs skirdamasis šaukė: aš per ilgai vienatvėje sėdėjau, tylėti atpratau! Ar to čionai aš mokiaus? O, Zaratustra, aš žinau juk viską: žinau, kad tarp žmonių daugybės buvai labiau apleistas nei pas mane kadaise vienas! Vienaip yra, kuomet esi apleistas, kitaip – kai vienišas palieki: štai – ko esi dabar išmokęs! Ir kad tu visad tarp žmonių jiems svetimas, laukinis pasiliksi: – laukinis, svetimas net kai tave jie myli: nes jie pirma nuo visko tausojami būt nori!

Kai vakar Mėnuo patekėjo, maniau, kad Saulę jis gimdyti nori: jis toks platus ir nėščias ties horizontu plaukė. Tačiau mane jisai apgavo tuo nėštumu savuoju; ir aš veikiau jau patikėsiu jį vyrą esant, o ne moterimi. Žinia, nekoks jisai ir vyras, tasai drovus nakties svajoklis. Išties nėra jo sąžinė švari, kai jis namų stogais keliauja. Nes pavydus ir geidulingas yra tas sutemų vienuolis, jis geidžia Žemės ir visų džiaugsmų, kuriuos patirt tik mylintiesiems lemta. O ne! Nemėgstu katino stogų aš šito! Man šlykštūs tie, kas apie langus pridarytus slampinėja! Maldingas ir tylus jis žengia dangaus žvaigždėtu kilimu: tačiau ne prie širdies man tylūs vyrų žingsniai, kurių nelydi žvangesys pentinų. Dorų žmonių žingsnius kiti juk girdi, o katinas žeme vis sėlina slapčia.

Vieni, o jų yra gausybė, numiršta per vėlai, kiti – šitų mažiau gerokai – per daug anksti akis užmerkia. Keistai dar skamba mokymas toksai: “Laiku numirti reikia!” Laiku į kapą eiti: štai taip Zaratustra jus moko. Tiesa, kas ne laiku gyvena, kaip jam laiku numirti? Verčiau nebūt jis niekad gimęs! – Taip patariu visiems atliekamiesiems. Tačiau ir tie, kurių nereikia, suteikia dar svarbos didžiulės savo mirčiai, ir net tuščiausias riešutas geidauja, kad jį kas nors išgliaužtų. Svarbiu visi mirimą laiko: bet dar mirtis švente netapo. Ir žmonės dar nėra išmokę, kaip švęst šventes gražiausias. Parodyt tobulą jums mirtį noriu, kuri gyviems ir akį rėžtų, ir įžadu kilmingu būtų.