Filosofija

Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį gvildenantis "moralės mokslas" dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima įžvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau žodžiai "moralės mokslas" patys savaime skamba per daug arogantiškai ir žeidžia gerą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems žodžiams. Reikėtų griežtai prisipažinti sau, ko čia dar ilgai reikės, kas tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medžiagą, išreikšti sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų, kurie gyvena, auga, dauginasi ir žūsta; galbūt bandyti pavaizduoti pasikartojančius, dažnesnius šios gyvos kristalizacijos pavidalus,- atlikti parengiamąjį darbą siekiant sukurti mokslą apie moralės tipus.

O, sancta simplicitas! Tarp kokių keistų supaprastinimų ir iškraipymų gyvena žmogus! Užtenka kartą įsistatydinti akis, gebančias regėti tokį stebuklą, ir jau negali atsistebėti! Kiek daug mes padarėme, kad aplink mus viskas būtų šviesu ir laisva, ir lengva, ir paprasta! Savo jausmams mes davėme leidimą į paviršutiniškumo šalį, mąstymą palenkėme dieviškam nutrūktgalviškų šuolių ir klaidingų išvadų troškuliui. Ir kaip gerai mes nuo pat pradžių mokėjome išsaugoti savo nemokšiškumą, kad galėtume mėgautis vos suvokiama laisve, galimybe veikti neapgalvotai, neatsargiai, drąsiai, linksmai, žodžiu, mėgautis gyvenimu! Ir tik ant šio tvirto granitinio nežinojimo pagrindo iki šiol galėjo kilti mokslas, žinojimas, valia žinoti, kuri remiasi daug stipresne valia, valia nežinoti, valia turėti neaiškių ir netikrų žinių.

Jei tėtis apskaičiavo, kad ji suspės perskaityti iki Sofijos gimtadienio, jis pervertino jos jėgas. Hildė vakar nieko daugiau ir neveikė. Tačiau jis buvo teisus, sakydamas, kad teliko vienas sveikinimas. Albertas ir Sofija dar sudainavo "Happy Birthday". Hildė pasijuto nejaukiai. Paskui Sofija visus užkvietė i "filosofinį pokilį", kuris bus rengiamas tą pačią dieną, kai Hildės tėtis grįš iš Libano. Hildė buvo įsitikinusi, kad tada turės įvykti kažkas, ko nenumatė nei ji, nei tėtis. Viena buvo aišku: prieš grįžtant namo į Bjerkelį, jo laukia nedidelė staigmenėlė. Tiek ji tikrai gali padaryti dėl Sofijos ir Alberto. Jie juk šaukėsi Hildės pagalbos...

Po poros valandų Joruna su didele kuprine atėjo pas Sofiją. Ši taip pat buvo susikrovusi kuprinaitę, suradusi palapinę. Dar jos pasiėmė miegmaišius ir šiltų drabužių, patiesalus ir žibintuvėlius, didelius termosus su arbata ir visokių skanių valgių. Kai apie penktą valandą parėjo Sofijos mama, joms teko išklausyti ne vieną pamokymą, ką galima daryli ir ko negalima. Be to, mama norėjo sužinoti, kur jos planuoja apsistoti. Mergaitės pasakė, kad palapinę statysiančios prie Kurtinių kalno. Galbūt ryte išgirsiančios kurtinius. Sofija turėjo dar ir kitų paskatų ten apsistoti. Kiek suprato, nuo Kurtinių kalno netoli iki Majoro trobelės. Kažkas ją traukė ten grįžti, bet taip pat jautė, kad niekada nebeišdrįstų ten eiti viena.

Vaikinui neramu dėl to, kas įvyko. Už panirimą Pasaulio Sielon gali tekti sumokėti gyvybe. Stambus lošimas! Tačiau jis rizikingai lošė nuo pat dienos, kai pardavė avis, norėdamas sekti paskui savąją Asmeninę Legendą. Ir, kaip sakė kupranugarių varovas, ar ne vis tiek, kada mirti, - rytoj ar bet kurią kitą dieną. Kiekviena diena skirta gyventi arba palikti šį pasaulį. Viskas priklauso nuo vienintelio žodžio: Maktub. Vaikinas žingsniuoja tyloje. Jis nesigaili nieko. Jei teks mirti rytoj, tai įvyks todėl, kad Dievas nebus panorėjęs keisti ateities. Tačiau jis mirs persikėlęs per sąsiaurį, dirbęs krištolo krautuvėje, regėjęs dykumą ir Fatimos akis. Nuo to laiko, kai iškeliavo iš namų - o tai buvo taip seniai, - jis intensyviai išgyveno kiekvieną savo dieną. Jeigu ir reikės rytoj numirti, bus pamatęs daug daugiau nei kiti piemenys. Ir jis tuo didžiuojasi.

Atleisk man. Nors tu ir stipriai spiri ir nuneiginėji mane, vis dėlto neišdrįstu sakyti, kad noriu Dievą pažinti taip, kaip pažįstu šitai. Juk ne tik dalykai, bet ir pats jų pažinimas, man atrodo, yra skirtingas. Pirma, linija ir rutulys ne tiek tarpusavyje skiriasi, kad nepriklausytų tam pačiam mokslui. Tačiau nė vienas geometrijos mokytojas netvirtino, kad jis moko apie Dievą. Antra, jei Dievo ir šių dalykų pažinimas būtų vienodas, tiek pat džiaugčiausi pažinęs šiuos dalykus, kiek įsivaizduoju džiaugsiąsis, pažinęs Dievą. Tačiau dabar šiuos dalykus, palyginti su Juo, taip didžiai niekinu, kad kartais man atrodo, jog, jei pažinsiu ir regėsiu Jį taip, kaip Jis gali būti regimas, visi šie dalykai išnyks iš mano pažinimo; juk jau dabar dėl meilės Jam jie vargiai ateina man į galvą.

Mokytis mąstyti: mūsų mokyklose apie tai neturima jokio supratimo. Net universitetuose, net tarp tikrų filosofijos mokslininkų logika kaip teorija, kaip praktika, kaip amatas pradeda nykti. Tik paskaitykime vokiškas knygas: jokios, net menkiausios užuominos apie tai, kad mąstymui reikalinga technika, mokymo planas, valia siekti meistriškumo,- kad mąstymo būtų norima išmokti, kaip būtų norima išmokti šokti, kaip tam tikro šokio... Koks vokietis iš patyrimo dar žino tą lengvą drebulį, kurį į visus muskulus įlieja lengvos dvasingumo kojos! - Dvasinės elgsenos medinis nerangumas, drambloti rankos judesiai - tai yra taip vokiška, kad visa tai užsienyje apskritai tapatinama su vokiškumu. Vokietis neturi pirštų niuansams... Kad vokiečiai galėjo pakęsti savo filosofus, pirmiausia tą sukrypėlį sąvokų luošį, didijį Kantą, yra ne toks jau menkas vokiškojo patrauklumo rodiklis

Kita filosofų idiosinkrazija ne mažiau pavojinga: jos esmė - painioti pabaigą ir pradžią. Tai, kas pasirodo pabaigoje - deja! juk tai išvis neturėtų pasirodyti! - "aukščiausias sąvokas", vadinasi, bendriausias, tuščiausias sąvokas, paskutinį išskydusios tikrovės atodūsį, jie kelia į pradžią ir kaip pradžią. O tai irgi yra tik jų garbinimo stiliaus išraiška: aukštesnis negali išaugti iš žemesnio, apskritai negali būti išaugęs... Moralas: visa, kas yra aukščiausio rango, turi būti causa sui. Atsiradimas iš kažko kito laikomas prieštaravimu, vertės paneigimu. Visos aukščiausios vertybės turi aukščiausią rangą, visos aukščiausios sąvokos - būtis, besąlygiškumas, gėris, tiesa, tobulybė,- visa tai negali būti atsiradę, todėl privalo būti causa sui. Tačiau visa tai negali būti vienas kitam nelygu, negali vienas kitam prieštarauti... Todėl jie turi savo kvailinančią "Dievo" sąvoką... Tai, kas paskiausia, labiausiai išskydę, kas tuščiausia, laikoma pirminiu pradu, priežastimi savaime, ens realissimum... Ak, kodėl žmonija turėjo rimtai žiūrėti į ligotų vorų smegenų kančias! - Ir ji brangiai už tai sumokėjo!..

Psichologinis paaiškinimas.- Kažką nežinoma traktuoti kaip kažką žinoma - reiškia atsipalaiduoti, nurimti, jaustis patenkintam, be to, pasijusti stipriam. Nežinomybė susijusi su pavojumi, nerimu, rūpesčiu; pirmas impulsas - pašalinti tas skausmingas būsenas. Pirmasis principas: bet koks paaiškinimas geriau negu joks. Kadangi iš esmės tik trokštama nusikratyti slegiančių vaizdinių, tai priemonės tam padaryti labai nesirenkamos: pats pirmas vaizdinys, padedantis nežinomą paaiškinti kaip žinomą, yra toks malonus, kad jis "laikomas teisingu". Įrodymas malonumu ("jėga") kaip tiesos kriterijus.- Taigi priežasčių poreikis yra sąlygojamas ir sužadinamas baimės jausmo. Jei tik įmanoma, "kodėl?" turi pateikti ne apskritai priežastį, o tam tikrą priežastį - raminančią, išlaisvinančią, atpalaiduojančią.

Tačiau visai netrukus, kuomet Zaratustra to burtininko atsikratė, jis vėl kažką prie kelio sėdintį išvydo - juodais drabužiais vyrą aukštą, išblyškusiu ir liesu veidu: šis jį suerzino gan smarkiai. "O, varge!- savo mintyse jisai sušuko.- čia sielvartas, drabužiais susisupęs, sėdi, jis - dvasininkų padermės, man rodos: ko tiems čia mano karalystėj reikia? Tad kaip! Vos pasprukau nuo burtininko vieno, kaip šarlatanas kitas kelią man pastojo, - kažkoks raganius laimintojas, tamsių jėgų stebuklininkas, kurs iš malonės Dievo duotas, šmeižikas šio pasaulio pateptasis - tegu jį velnias neša! Bet velnias niekuomet nėra toj vietoj, kur jis turėtų būti: jis visad per vėlai ateina, nykštukas, šleivakojis tas prakeiktas!"- Štai taip Zaratustra nekantriai širdy savojoj plūdos, galvodamas, kaip jam nepastebėtam pro žmogų juodą šį prasmukus: deja - visai kitaip išėjo. Nes jau akimirksnį tą patį anas sėdįs ant žemės jį pamatė; ir tartum toks, kuriam ateina laimė netikėta, pašoko tuoj ir Zaratustros pusėn žengė.

Žiema, viešnia rūsčioji, manuos namuos štai sėdi; pamėlę mano pirštai nuo draugiškų jos rankos paspaudimų. Gerbiu aš ją, tą viešnią rūsčią, bet palieku mieliau sėdėt ją vieną. Sprunku aš su džiaugsmu nuo josios; ir jeigu neblogai pajėgi skuosti, tai galima nuo jos pabėgti. Ir kojom, ir mintim sušilęs, aš bėgu ten, kur nepučia joks vėjas, kur manojo Alyvų kalno - saulės kampas. Tenai šaipausi ir juokiuosi iš viso to viešnios rūstumo ir dar esu jai geras, kad man buveinėj ji muses išgaudo ir daug triukšmelių visokių mažų nutildo. Nemėgsta ji, kai uodas zyzia, o dar labiau, jei jų - ne vienas; dėl jos ir gatvės ištuštėja, kad net ir mėnesienai naktį čionai baugu įkišti nosį. Viešnia rūsti jinai, negailestinga, tačiau aš ją gerbiu, nesimeldžiu, kaip tie lepūnai, ugnies dievaičiams storapilviams.

"Tiesos siekimas",- jūs išminčiai, juk taip jūs pavadinot tai, kas varo jus į priekį, aistras kas jūsų kursto. Siekimas mąstymu suvokti visa, kas egzistuoja: štai taip aš vadinu tą valią jūsų! Jūs visą esamybę norit pirmiausia mąstoma paversti: nes geranoriškai jūs abejojat,ar ją įmanoma mąstyti. Bet ji jums pasiduot, paklusti turi! Valia taip jūsų geidžia. Jinai daili ir lygi turi tapti ir dvasiai paklusni pasidaryti, kaip josios veidrodis ir atvaizdas atsispindėjęs. O šis siekimas jūsų, išmintingiausieji išminčiai, tai ne kas kita, kaip valdžios troškimas; net ir tuomet, kai apie gėrį jūs ir blogį, ir apie vertinimus bei vertes jūs samprotaujat. Sukurt jūs norit dar pasaulį, ant kelių prieš kurį klūpėt galėtumėte: viltis tatai didžiausia jūsų ir svaigulys didžiausias.