Frydrichas Nyčė – Antras skyrius. Laisvas protas 24-25

24

O, sancta simplicitas! 16 Tarp kokių keistų supaprastinimų ir iškraipymų gyvena žmogus! Užtenka kartą įsistatydinti akis, gebančias regėti tokį stebuklą, ir jau negali atsistebėti! Kiek daug mes padarėme, kad aplink mus viskas būtų šviesu ir laisva, ir lengva, ir paprasta! Savo jausmams mes davėme leidimą į paviršutiniškumo šalį, mąstymą palenkėme dieviškam nutrūktgalviškų šuolių ir klaidingų išvadų troškuliui. Ir kaip gerai mes nuo pat pradžių mokėjome išsaugoti savo nemokšiškumą, kad galėtume mėgautis vos suvokiama laisve, galimybe veikti neapgalvotai, neatsargiai, drąsiai, linksmai, žodžiu, mėgautis gyvenimu! Ir tik ant šio tvirto granitinio nežinojimo pagrindo iki šiol galėjo kilti mokslas, žinojimas, valia žinoti, kuri remiasi daug stipresne valia, valia nežinoti, valia turėti neaiškių ir netikrų žinių. Ne kaip priešybė, o – kaip jos patobulinimas! Nors k a l b a čia, kaip ir visur, niekaip negali įveikti savo nerangumo ir vis mato priešybes ten, kur reikia kalbėti tik apie laipsnius ir subtiliai skirti pakopas; nors įsiėdusi į mus ir neatskiriama nuo mūsų “kūno ir kraujo” tartiufiška moralė iškraipo mūsų žodžių prasmę tuo metu, kai mes juos ištariame, – kartais mes tai suvokiame ir juokiamės iš to, kad netgi mokslas, geriausias iš geriausių, stengiasi išlaikyti mus šiame s u p a p r a s t i n t a m e, perdėm dirbtiniame, išgalvotame, falsifikuotame pasaulyje; savo valia ar ne, bet mokslas mėgsta suklydimą, kadangi, būdamas gyvas, jis – myli gyvenimą!

25

Po tokios džiaugsmingos įžangos tebūnie išgirstas rimtas žodis – jis skirtas rimčiausiems. Sergėkitės jūs, filosofai bei pažinimo draugai, ir saugokitės erškėčių vainiko! Ir kentėjimo “dėl tiesos”! Ir netgi savigynos! Jei, kovodami su pavojumi, šmeižtu, įtarimu, išvijimu ir dar labiau apčiuopiamais priešiškumo padariniais, jūs ryšitės stoti į tiesos žemėje gynėjų gretas, tai sumaitos jūsų sąžinę ir išplėš iš jos nekaltumą bei subtilų neutralumą, padarys jus užsispyrėliais, nepakančiais priekaištams ir raudonoms skraistėms, jūs sukvailėsite, sužvėrėsite ir įsiusite,- argi “tiesa” tokia jau silpna ir nerangi asmenybė, kad jai reikėtų gynėjų! Ir būtent jūsų, jūs liūdnojo vaizdo riteriai, stovinčių kampe ir rezgančių dvasios voratinklį! Pagaliau ir jūs patys puikiai žinote, kad visiškai vis viena, ar būtent j ū s įrodysite savo teisumą; taip pat jūs žinote, kad iki šiol joks filosofas neįrodė savo teisumo ir kad daugiau gerbtino teisingumo slypėtų menkučiuose klaustukuose, kuriuos jūs įrašytumėte po savo mėgstamų žodžių ir pamiltų teorijų (pasitaikius progai, ir po pačių savęs), negu visoje jūsų gestikuliacijoje ir džiūgavime, nustebinus kaltintojus ir tribunolus! Verčiau eikite šalin! Dinkite iš akių! Slėpkitės po savo kaukėmis, būkite subtilūs – ir būsite supainioti su kitais! Arba truputį išsigąskite. Ir neužmirškite sodo, sodo su paauksuotais pinučiais! Ir tegul jus supa žmonės – žmonės kaip sodas, arba kaip muzika virš vandens vakaro metą, kai diena virsta prisiminimu: pasirinkite g e r ą vienatvę, laisvą, sąmoningą, lengvą vienatvę, kuri ir jums duoda teisę tam tikra prasme likti geriems! Kaip apnuodija, kiek klastos ir blogio sukelia ilgai trunkantis karas, kuriame negalima naudoti atviros prievartos! Kokias a s m e n y b e s išugdo ilgai trunkanti baimė, ilgas priešų, galimų priešų, sekimas! Visuomenės atmestieji, ilgai persekiotieji, užpjudytieji, taip pat atsiskyrėliai per prievartą, visi tie spinozos, visi tie giordano bruno,- galiausiai visada tampa, nors ir dvasiškai maskuodamiesi ir galbūt patys to nežinodami, rafinuotais kerštautojais ir nuodytojais (užtenka tik pasikasti po Spinozos etikos ir teologijos pamatais!), o ką jau kalbėti apie bukaprotiškumą, moralinį pasipiktinimą,- aiškų ženklą, rodantį, kad filosofo sieloje neliko nė menkiausių filosofinio humoro pėdsakų. Filosofo kančių kelias, kai jis “aukoja save tiesai”, iškelia į dienos šviesą tai, ką jis yra perėmęs iš agitatoriaus ir aktoriaus; ir tarus, kad iki šiol mes į jį žiūrėjome su estetiniu smalsumu, apie daugelį filosofų galima pasakyti, kad kartais pavojingai knieti matyti juos išsigimusius (išsigimusius į “kankinius”, scenų ir tribūnų rėksnius). Tačiau, turint tokį norą, reikia aiškiai suvokti, k ą lemta pamatyti,- tik satyrų dramą, tik farsą spektaklio pabaigai, tik nesibaigiantį įrodymą, kad ilga tikroji tragedija jau b a i g ė s i. Žinoma, tarus, kad kiekviena filosofija, kol ji išsirutuliojo, buvo ilga tragedija.-

16 – O, šventasis naivume! (lot.).