Garsus visuomenės veikėjas Dr. Konstantinas Nekvedavičius gimė 1886 m. gegužės 15 d. Biržuose senovės lietuvių bajorų šeimoje. Dar 1906 m. K. Nekvedavičius drauge su Jonu Jonuševičiumi ir kitais kėlė tautini susipratimą, dalyvavo lietuvių artistų-mėgėjų kuopelėje Biržuose. Nuo 1907 m. iki pirmam pasauliniam karui K. Nekvedavičius buvo „Dainos” draugijos Kaune narys, vaidintojas ir dainininkas. Vaidino įvariuose veikaluose ir įvairias roles, kartu su lietuviais vaidintojais – veikėjais: K. Lekecku, A. Steponaityte-Jasiuniene, M. Tomkyte-Ruseckiene, Gineikaite-Cirtautiene, Poderiu ir kitais. Taip pat kartu su tuometiniais žinomais artistais O. Rymaite, J. Babravičiumi ir A. Sutkumi, kurie tada buvo tik mėgėjai vaidintojai. Iš užsilikusių iš 1908 m. rankraštyje K. Nekvedavičiaus eilių ir jo kurto scenos veikalo dalies matosi, kad jis jau tada vartojo gana taisyklingą lietuvių kalbą ir rašybą, kuri nedaug skiriasi nuo dabartinės. Be kitko K. Nekvedavičius dalyvavo 50 metu baudžiavos panaikinimo sukaktuvių paminėjime, kuris įvyko 1911 m. sausio men. 19 d. Kaune, Tilmanso salėje. Čia „Dainos” draugija vaidino Fromo-Gužučio veikalą: „Ponas ir Mužikai” ir čia jis atliko vargonininko Dundulio rolę (Žiur. 1911 m. „Vilties” 23 Nr.). 1910 m. K. Nekvedavičius organizavo griežtą Kauniečių protestą prieš lenkus, išsėdusius iš Vilniaus gerb. kun. Juoza Tumą-Vaižgantą.

Kunigas, mokytojas, vertėjas. Mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, įstojo į jėzuitus, 1800-1801 Vitebsko jėzuitų kolegijos vokiečių kalbos mokytojas. 1801 gavo teologijos magistro laipsnį, 1801-1810 jėzuitų kolegijų Mogiliove, Polocke, Oršoje mokytojas. Įšventintas kunigu, Salantuose mokė Gorskio vaikus. 1811 vyskupas Stroinovskis paskyrė Kiemeliškių klebonu. 1811 Vilniaus universitete išlaikęs specialius mokytojo egzaminus, dirbo Vilniaus gimnazijos mokytoju. 1815 profesorius Groddekas pakvietė būti komisijos nariu, ruošiant klasikinius mokyklinius vadovėlius. Tos komisijos pavestas pradėjo rašyti 1822-1825 išspausdintą “Slovnik lacinsko-polski”. 1819 iš Vilniaus universiteto išsiųstas į užsienį, 1821 grįždamas Krokuvoje gavo teologijos daktaro laipsnį, tais pačiais metais-Žemaičių kapitulos narys; Lenkijos vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino iškviestas į Varšuvą, mokyti būsimąjį carą Aleksandrą I, bet paaiškėjus, kad nemoka lenkiškų karinių komandų, grąžintas į Vilnių. 1823 paskiriamas Salantų parapijos klebonu, kur įtaisė medžio rėžyklą, gaminusią paties Čerskio parašytoms knygoms iliustracijas ir šventųjų paveikslus. Gerai pramoko žemaitiškai ir susibičiuliavo su Švėkšnos lietuvių veikėju Jurgiu Plateriu. 1825 Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1831 sukilimo metu buvo apkaltintas mokęs sukilėlius gaminti paraką, buvo suimtas, išvežtas į Vilnių, bet sugebėjo pasiteisinti. Į Salantus negrįžo, ligi mirties gyveno Varniuose.

Kunigas, lietuvių kalbos mylėtojas. Gimė Pandėlyje, Rokiškio apsk. 1857 m. baigė Varnių kunigų seminariją. Čia ypatingai susidraugavo su A. Baranausku ir Kl. Kairiu, su kuriais drauge rūpinosi lietuvių kalba ir svajojo apie lietuvių literatūros aukso gadynę. 1862 m. išleido dar seminarijoje išverstą K. Antoniewicz knygelę “Swentadienis darbas arba skajtimaj szwetosi dienosi del broliu lietuwiu 1862”. Apie trijų dvasininkų draugystę byloja išlikę laiškai. Pats P. Viksva bičiuliams rašė daugiausia lietuviškai, kas anuo metu buvo labai retas dalykas. Spaudos draudimo laikotarpiu P. Viksva platino lietuvišką spaudą, telkė parapijose knygnešius, pinigais rėmė “Tėvynės sargą”, slaptąją šv. Kazimiero draugiją, nukentėjusius už platinimą knygnešius. Šiek tiek rašinėjo “Tėvynės sargui”, “Nedėldienio skaitymui”.

Vienas iš žymiausių šios didikų giminės atstovų Lietuvoje. 1698 m. birželio 23 d. Raseiniuose išrinktas Žemaitijos seniūnu. Respublikonų vadas. Po 1700-ųjų m. G. A. Oginskis tapo savotišku mažuoju Lietuvos karaliuku. Pasižymėjo jis ir kaip Lietuvos etmonas. Labiausiai pagarsėjo XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare, kuriame buvo vienas iš vadinamosios respublikonų partijos vadovų, kovojusių prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę. Palaikė artimus ryšius su Petru I. Garsėjo kaip didelis muzikos gerbėjas. G. A. Oginskis turėjo savo dvare orkestrą. Pradedant juo, visi kiti Oginskiai globojo muzikus ir muzikantus. Mirė G. A. Oginskis 1709 m. spalio 17 d.

Literatūros istorijoje yra vardų, žinomų kiekvienam, ir yra vardų, žinomų nedaugeliui. Vienas iš jų, regis, yra Alfonsas Gricius, Vytauto Mačernio žemietis ir bendraamžis, trijų poezijos rinkinių autorius. Gricius gimė 1924 m. birželio 1 d. Paežerės kaime, už dviejų kilometrų į pietus nuo Telšių. Taigi visa jo vaikystė ir ankstyva jaunystė prabėgo prie saulėto Masčio ežero, artimoje Telšių miesto kaimynystėje. Greičiausiai Telšiuose A.Gricius baigė keturių skyrių pradžios mokyklą ir 1933 m. rudenį įstojo į Telšių vyskupo M.Valančiaus valdžios gimnazijos pirmąją klasę. Deja, nepavyko rasti konkrečios medžiagos apie gimnazijoje praleistus metus, bet galima numanyti, kad dvi šviesios asmenybės bus jam padariusios nemažą įtaką. Tai lituanistas mokytojas F.Kudirka (1901–1967) ir tikybos mokytojas kapelionas P.Patlaba (1909–1986).

Kunigas, mokytojas, prozininkas. Mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Vyskupo M.Valančiaus sekretorius, 1860-63 Varnių kunigų seminarijos rektorius. Pasižymėjo kaip geras pedagogas ir rūpestingas klierikų tėvas (šelpė Petrapilio dvasinėje akademijoje studijavusius A. Baranauską ir Kl. Kairį). Buvo griežtai nusistatęs prieš rusų administraciją. Nors 1863 sukilimui nepritarė, nedalyvavo, buvo neteisingai apkaltintas slėpęs seminarijoje sužeistus sukilėlius ir palaikęs santykius su sukilimo vadovybe. Rusams reikalaujant, atsisakė rektoriaus pareigų. Vyskupo M.Valančiaus buvo paskirtas Varnių katedros vikaru, bet buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą.