Jaučiame moralinę ir politinę pareigą kreiptis į Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus ir Kovo 11-osios iškilmingo minėjimo Seime dalyvius ir svečius, į visus šalies piliečius: Prieš dvidešimt ketverius metus atkurdami nepriklausomą Lietuvos Respubliką tikėjome, kad ji bus Tautos suverenią valią įkūnijanti, laisva ir demokratiška, visiems piliečiams tarnaujanti ir jiems sava šalis. Valstybė, kurioje nebus prarajos ir susvetimėjimo tarp valdžios ir piliečių ir kuri laiduos palankiausias sąlygas įgyvendinti per amžius lietuvių tautos siektą tikslą – visapusiškai išskleisti savo kūrybines galias ir užimti garbingą vietą pasaulyje ir istorijoje tarp kitų laisvų ir orių tautų. Atėjo metas aiškiai pasakyti: šie lūkesčiai neišsipildė. Formaliai atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvos Respublikoje įsitvirtino nedemokratinė ir antitautinė nomenklatūrinė-oligarchinė santvarka. Gyvename valstybėje, kurios valdžia, visiškai atitrūkusi nuo Tautos ir visų šalies piliečių, atvirai pamynė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą Tautos suvereniteto principą ir sąmoningai naikina paskutinius atkurtosios Lietuvos valstybės nepriklausomybės likučius.

Lietuvos Sąjūdžio tarybos vadovybei – Andriui Tučkui, Vidmantui Žiliui ir Vytautui Landsbergiui išplatinus pareiškimą, kuriuo jie išreiškė savo nepritarimą referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir siūlė priimti dar labiau žemę įsigyti galinčių subjektų ratą išplečiantį konstitucinį įstatymą, viešą atsaką parengė Klaipėdos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) (1988-1990 m.) dalyviai. “Lietuvos Sąjūdis nepritaria nei referendumui dėl žemės “nepardavimo” europiečiams, nei referendumų kvotos menkinimui, kuris paskatintų Lietuvoje nuolatinę dviprasmių iniciatyvų įtampą ir politinę sumaištį”, – buvo teigiama Sąjūdžio tarybos pirmininko Andriaus Tučkaus pasirašytame pareiškime. LPS iniciatyvinės grupės, Seimo tarybos nariu buvęs klaipėdietis Dionyzas Varkalis teigė, kad šis Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimas prieštarauja Sąjūdžio idėjoms.

Visą gyvenimą buvau ir liksiu Jūsų gerbėjas, ir, drįstu manyti, šiek tiek daugiau nei gerbėjas. Bet šitas „šiek tiek daugiau“ įpareigoja. Gerbėjas gali tik gerbti, o tas „daugiau“ turi dar vieną pareigą – sakyti kas ne taip pagal gerai žinomą „Platonas draugas, bet…“ Požiūriai susikirto ties raktiniu mūsų savimonei žodžiu „žemė“. Nepradėsiu vardinti daugybės argumentų už nepardavimą žemės svetimšaliams, apsiribosiu dviem: Pirmas – žemė lietuviui yra daugiau nei žemė, giliai savimonėje ji niekada netaps vien preke. Štai pora citatų: „Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus“(Marius Katiliškis); „Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė“ (Elena Bukelienė apie Mariaus Katiliškio kūrybą). Kitoms tautoms gal kitaip, bet tai jų reikalas.