A.H.Kirkoras rašo, kad Perkūno šventykla buvo 150 aršinų (1 aršinas – 0,7 m) ilgio, 100 aršinų pločio ir 15 aršinų aukščio. Ji buvo be stogo, įėjimas – iš vakarų pusės (kaip ir dabar į katedrą). Šalia jos augo ąžuolas, po kuriuo stovėjo Perkūno stabas. O pačioje šventykloje virš sienos (knygoje nenurodoma, viršum kurios) buvo įrengta 16 aršinų ilgio galerija. Ten, galerijoje, buvo pagrindinis altorius, arba aukojimo vieta, – 9 aršinų pločio ir 3 aršinų aukščio. To altoriaus link vedė 12 laiptų (kiekvienas iš jų – pusės aršino aukščio ir 3 aršinų pločio). Laiptai buvo ir žemdirbystės kalendorius – ant jų buvo sužymėti visi Mėnulio ciklai.

Sukryžiuotų rankų šventykloje yra pakyla, t. y. platforma. Ant jos degė Amžinoji ugnis, nes kažin ar ugnis buvo kūrenama aukuro viduje: iš išorės nesimato, o viduje būtų per karšta. Vilniuje panaši į ją buvo Jupiterio Griausmavaldžio, arba Perkūno, šventykla. Ten, istoriko T. Narbuto duomenimis, ant aukštojo aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis būdavo deginamos gyvulių aukos, jame visuomet degdavo amžinoji ugnis, prižiūrima specialiai tam priskirtų žynių. Aukuro viduryje taip sumaniai padaryta įduba, kad jokia liūtis, sniegas ar vėjas negalėdavo užgesinti ugnies; priešingai, tokiais atvejais liepsnos kildavo dar aukščiau; tikriausiai dėl degių medžiagų. To aukuro viduje buvo kambarėlių aukojimo indams ir kitiems daiktams laikyti.