Lietuviai turėjo raštą… (Zomšų kaimo paslaptis)

Negaišiu laiko, aprašinėdamas savo samprotavimus, ar lietuviai turėjo raštą, iki į jų kraštus atėjo religija, o paprasčiausiai papasakosiu tai, ką kadaise man teko pačiam matyti vaikystėje.

…Tai buvo pirmas kartas, kai su draugu dviračiais išvažiavom už miesto. Man buvo vienuolika, todėl apie šią kelionę gana ilgai niekam nepasakojau. O kai papasakojau savo mamai, tai ji keistai į mane pasižiūrėjo ir liepėm niekam nepasakoti. Toki tuomet buvo laikai: – 1984-ieji, kai apie keistenybes geriau buvo su niekuo nesikalbėti, ypač su svetimais.

Tos kelionės priežastis buvo labai paprasta: už miesto esančiame prūde draugas norėjo prisigaudyti karosų. Kaip visuomet tokiais atvejais, kažkas „ten buvo ir pagavo didelę žuvį“. Ir kaip visuomet tokių istorijų pabaigoje – mums tą dieną nesisekė, o ypatingai man. Taigi jau po geros valandos sėdom ant dviračių ir patraukėm namo. Bet bevažiuojant atgal, draugas staiga sustojo ir, palikęs kelkraštyje dviratį, nėrė į prie kelio buvusius krūmus. Aš… jam iš paskos. Ir tik dabar pastebėjau, kad šie krūmynai buvo apjuosti metaline, praktiškai nematoma per žolynus, neaukšta tvorele ir varteliais. Praėjęs pro tuos vartelius, atsidūriau nedidelėse kapinaitėse. Tiesiai pasakysiu: pasijutau tarsi kitame pasaulyje. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad čia, prie kelio esančiuose ir ant nedidelio kalnelio tankiai augančiuose krūmynuose, tarp medžių, gali būti kokios kapinaitės! Man tai buvo tikras atradimas. ..Kaip beje ir daugeliui Vilkaviškiečių, kurie apie tas kapinaites niekada nieko nėra girdėję (pasipasakojęs po keleto mėnesių, iš mamos sužinojau, kad tos kapinaitės vadinamos „zomšinėmis“). Bet spėjau, kad mano draugas, jau kažkada buvo čia užklydęs, gal tik neturėjęs progos arba drąsos gerai apsižvalgyti.

Kapinaitės, pradžioje, ypatingomis nepasirodė, gal tik lydėjo keistokas suspaustos erdvės pojūtis, dėl kurio norėjosi kuo greičiau sprukti iš šitos vietos. Paminklai – kaip paminklai, kapai – kaip kapai. Draugas, kažko bėgiojo po kapinaites, tarsi kažko ieškodamas – taip niekada ir nesupratau, ko. Taigi ir aš išdrįsau po jas pasivaikščioti. Gal tuo būtų viskas ir pasibaigę, bet draugas, kaip man pasirodė, vis kažko lakstė ir lakstė… Ir, tiesiog iš nuobodumo, pasiūliau paieškoti paties seniausio paminklo. Ir tokį paminklą mes suradome. Pačiame kapinaičių gale. Ir, atvirai pasakius, nesupratome, ką radome.

Paminklas, pasirodo, buvo visas išrašytas nesuprantamais ženklais. Bet ant jo, mums suprantamais skaičiais, buvo parašytos datos. Ką gerai įsiminiau, tai tą, kad mūsų „rekordininkas“ buvo 450 metų senumo.

1984 – 450 = 1534

Vadinasi, čia stovėjo paminklas, senesnis net už 1547 metais išleistą pirmą lietuvišką knygą – M.Mažvydo „katekizmą“. Tik tuomet aš šito nežinojau.

Bet įdomiausia, kad į kairę nuo šio paminklo, stovėjo dar keletas, ant kurių nebuvo net ir mums suprantamų skaičių. Taip ir pagalvojau: čia – ne lietuvių kapai. Toks, galima sakyti, buvo pirmas įspūdis.

Tiesa, pasakius, tai tik nuo šio momento aš pradėjau atidžiau dairytis po kapines. Ir man pasidarė labai įdomu. Jūs net neįsivaizduojate, kiek…
Gaila, metams bėgant, gebėjimas prisiminti tampa labai nestabiliu: kartais prisimeni vienas detales, kartais kitas, ypač jei suvokti ir suprasti, ką esi matęs, reikalingas ne trumpas laiko tarpas. Jeigu taip atvirai, tai tik dabar, rašydamas šį tekstą ir žvilgtelėdamas į ankstesnius „brūkštelėjimus“, pradėjau savo prisiminimus sieti į darnią visumą. Sutikit, suprantamai ir aiškiai aprašyti, ką esi matęs, net labai nelengva, bet dabar privalumas tame, kad žiūrint iš jau turimos patirties pozicijų, tiksliau išsireikšti esa daug lengviau. Tik savo komentarus ir mintis, ką apie tai manau, stengsiuos pasilaikyti pabaigai, kiek pavyks.

Ir taip, kai pradėjau atidžiau dairytis po kapinaites, apžiūrinėti paminklus ir „skaityti“ užrašus ant jų, pradėjau matyti daugybę kitų, ne visai įprastų dalykų. Visų pirma netikėtai pastebėjau, kad visi senieji šių kapinaičių paminklai esa vienodi. Visi iš juodo marmuro (palaikiau jį marmuru), visi paguldyto stačiakampio formos, lygūs ir glotnūs iš visų pusių tarsi stiklas ir visi vienodo dydžio. Į glotnumą iš visų pusių, dėmesį atkreipiau todėl, kad tais laikais paminkliniai akmenys kapinėse glotnūs būdavo tik iš priekinės pusės – kitaip apdirbtų tuo metu net nebuvau matęs. Pagal formą ir dydį paminklai taip pat buvo labai nedideli, dabar sakyčiau, kuklūs. Kitas netikėtas šių kapinaičių bruožas buvo tame, kad visi kapai, net patys seniausi, buvo prižiūrėti. Aiškiai matėsi, kad tie žmonės, kurie ateidavo prižiūrėti savo kapą, taip pat sutvarkydavo ir greta esantį (tais laikais, greta prižiūrėtus kapus vis dar matydavau, bet šitai buvo ne toks dažnas reiškinys, o vėliau ir iš viso visi žmonės prisižiūrėdavo tik savuosius – lengva buvo suprasti iš bendro kontrasto).

Pats neįprasčiausias senųjų paminklų bruožas buvo ne tame, kad jie buvo išrašyti nematytais ženklais, o kad šie ženklai buvo tarsi giliai įspausti į paminklus. Taip giliai, kad jų neužnešdavo žemėmis. Ženklai buvo gilūs, o įdubimų kraštai visiškai lygūs, tarsi pagal liniuotę. Tuo tarpu ant mano giminaičių paminklų, kuriuos lankydavom gana dažnai, visos raidės būdavo tokios negilios, kad laikui bėgant beveik pranykdavo, jeigu kas nors jų nenudažydavo baltais dažais (visai kaip ir šiais laikais).

Ėmus atidžiau apžiūrinėti paminklus, pasimatė, kad „kažkokiu momentu“ paminklai iš marmurinių pavirto paprastais akmeniniais. Net pamaniau, kad „pritrūko marmuro“. Tiesa, dauguma jų, nors jau buvo iš akmens, kas labai gerai matėsi, bet apdirbti buvo ne prasčiau, negu tie senieji. Tačiau, kuo „jaunesnis“ buvo paminklas, tuo jo apdirbimas darėsi vis grubesniu, o galiausiai glotniai apdirbtu liko tik pats paminklo priekis. Kai kurie taip ir atrodė: tarsi būtų paimtas paprastas lauko akmuo, perskeltas per pusę, nuskeltoji dalis išlyginta ir joje „įspausti“ ženklai ar padarytas įrašas.

Ir kuo smalsiau apžiūrinėjau paminklus, tuo darėsi akivaizdžiau, kad „jaunėjant“ paminklams, kartu ant jų mažėjo ir nežinomų simbolių. Pamažu nežinomą raštą pakeitė gerai atpažįstamos lietuviškos raidės. Ant vieno kito paminklo vis dar pasitaikydavo eilučių su nežinomais ženklais, kur tarp ženklų įsiterpdavo lietuviška raidė, bet galiausiai išnyko ir tokie paminklai. Galiausiai, daug jaunesni paminklai, kurie buvo pačiame kapinaičių viduryje, jau buvo išrašyti lietuviškomis raidėmis, tik tarp jų, dar viename, tai kitame, įsiterpdavo „simboliai“. Galiausiai beliko, tik patys jauniausi paminklai su grynai lietuviškais rašmenimis. Bet šitokių visose kapinaitėse buvo tik viena ar dvi eilės, kuriose vis dar vietomis matėsi keli įsiterpią nesuprantami ženklai.

Manau, kad ne tik vaikas, bet ir bet kuris kitas žmogus būtų supratęs, kad šios kapinaitės buvo grynai lietuviškos, ir kad jose puikiai atsispindėjo, kaip išnyko senasis lietuvių raštas, ir kaip jo vietą užėmė dabartinis. – Šitai tapo dar vienu netikėtu atradimu.

Ir man parūpo… Palakstęs tarp eilių su paminklais (visai neblogas matematinis žaidimas gavosi, tik mano draugas, kažkodėl, susižavėjimo nerodė – su matematika jam, aiškiai, sekėsi ne kaip), padariau išvadą, kad problemos su senaisiais ženklais prasidėjo maždaug prieš 250 metų (1984-250=1734). Įdomu tai, kad senojo rašto užmirštumo požymių buvo ir ant šiek tiek senesnių paminklų, bet riba buvo prieš 300 metų (1984-300=1684). Visi paminklai, buvę senesni, negu 300 metų, buvo „išrašinėti“ ženklais ir „arabiškais“ skaičiais, o vienas tarp jų – dar ir lietuviškai (kuo jis išsiskyrė iš likusių, bet dėl to, tikriausiai, ir neįsiminė). Tačiau dar maždaug 50 metų senesni paminklai, buvo išrašyti, tik ženklais ir „arabiškais“ skaitmenimis pačiame paminklo viršuje.

Šitai reiškia, kad (1984-350=1634) dar maždaug iki 17 amžiaus pradžios ir iki jo vidurio runinis raštas buvo plačiai paplitęs, gerai žinomas ir naudojamas, net kapinėse ant paminklų!

O keli paminklai, senesni, negu 450 metų, kaip jau minėjau, iš viso buvo išrašyti tiktai ženklais ir be jokių atpažįstamų skaičių.
Sekantis žaidimas, kurį pasiūliau savo draugui, vadinosi „surask seniausią žmogų“. – Jis mus ir vėl atvedė prie seniausių paminklų eilės.
Trečio ir ketvirto paminklų, esančių galinėje eilėje iš kairės, įskaitomos datos rodė, kad žmonės mirė sulaukę lygiai 140 metų. Po jų visi kiti nugyveno 110 – 112 metų ir ši gyvenimo trukmė buvo pastovi, išskyrus vieną, kuris buvo miręs 80 metų, ir tuo savo gyvenimo trukme ryškiai išsiskyrė iš likusių, tiek prieš jį, tiek po jo. „Nelaimingas atsitikimas“ – pagalvojau aš. Gaila neįsiminiau nė vienos datos, susijusios su 110 metų gyvenimo trukme.

Pamažu išryškėjo ir kita įdomi ypatybė: atsirandant lietuviškam raštui, trumpėjo ir gyvenimo trukmė. Maždaug prieš 250-200 metų, t. y. nuo 1734-1784 metų (kažkodėl užstrigo 1800 metai) visų žmonių gyvenimo trukmė sutrumpėjo iki 80 –ties ir toliau šimtamečiai ilgaamžiai beveik nepasitaikydavo. Pagal laikotarpius, lotyniškų raidžių naudojimas, paminklų kokybės blogėjimas ir gyvenimo trukmės trumpėjimas sutapo. Ir kuo atidžiau dairiausi, tuo šitie sutapimai buvo vis labiau akivaizdūs.

Dabar laikas papasakoti apie užrašus ant paminklų.

Ant visų senųjų paminklų įrašai buvo „įspausti“ vienodai. Viršutinėje dalyje buvo dvi eilutės po keturis ženklus (runas). Maždaug ties paminklo viduriu ženklų skaičius skyrėsi: nuo kelių eilučių iki „rimto“ užrašo. Paminklo apačioje, labiau link dešinio krašto, buvo viena eilutė, padalinta į dvi skirtingo dydžio dalis.

Pradedant trečiuoju paminklu paskutinėje eilėje (o tai 1534 metai, jei pamenat), viršutines dvi eilutes iš keturių ženklų pakeitė datos iš mums jau pažįstamų „arabiškų“ skaičių. Taigi ant visų senųjų paminklų esantys ženklai, po keturis simbolius dviejose eilutėse paminklo viršutinėje dalyje, reiškė datą. [Jei atmintis ne meluoja, tai kurį laiką kartu buvo rašomos datos ir „arabiškais“ skaičiais ir runomis. Bet tuomet man nešovė į galvą mintis, kad taip būtų galima „atpažinti“ skaičius runomis.] Užrašus vidurinėje paminklo dalyje taip pat logiška identifikuoti (toliau sužinosit, kodėl): pavyzdžiui, „liūdi šeima ir vaikai“.

Užrašą apatinėse paminklų dalyse taip pat pavyko atsitiktinai išsiaiškinti (įtariu, kad jau atspėjot). Bevaikštinėdamas tarp paminklų eilių ir bežiūrėdamas į nesuprantamus užrašus, pagalvojau, kad gal vertėtų paieškoti panašumų su man žinomomis raidėmis. Iš pradžių aš, suprantama, jokių panašumų nemačiau. Bet pagalvojęs, kad gal reikėtų pažvelgti nestandartiškai, netikėtai tuos panašumus atradau. Principe, man pasisekė. Tiesiog ant paminklo, prieš kurį tuomet stovėjau, apatinėje eilutėje buvo įrašas ženklais, kuriuos buvo labai nesunku identifikuoti (jei žiūrėti protingai).

Štai tas užrašas:

Patys matot, kad susigaudyti ženkluose-raidėse gana nesudėtinga. Visų pirma Žaibo Ženklas – tai, akivaizdžiai, raidė S. Raidė T – taip pat gerai pažįstama. O ką reiškia kiti ženklai? Štai čia ir pravertė būdas „pažiūrėti kitaip“.

Ženklas

– tai ta pati gerai pažįstama raidė Y, tik apversta ir apsukta. Pagaunat „kampą“?

Ženklas

– tai gerai pažįstama radė A, tik nebaigtas nupiešti viršutinis kairys šonas.

Taigi mes turime štai tokį užrašą:

Šiuolaikiškai tai: ?YTA?TAS. Arba YTATAS. Atspėkit lietuvišką vardą iš pirmo karto! Aišku, kad tai VYTAUTAS! Ir pirmas ženklas Vėliava – tai raidė V. U raidės taip ir neįsiminiau, kažkokia „baisiai“ sudėtinga ji buvo.

Kapinaitėse pavyko rasti net tris Vytautus. Tiesa, taip ir nesupratau, kodėl vienas Vytautas buvo su viena vėliava, kitas su dviguba vėliava, kaip šis, o trečias su triguba. Dabar aišku, kad be raidinės reikšmės, simboliai gali turėti ir kitas reikšmes, dėl ko tokio rašto funkcionalumas gerokai didesnis už mums įprastą. Bet tai dabar pas mane tokia mintis kyla…

Taip ir išeina, kad apatinėje paminklo eilutėje buvo įrašytos palaidotų žmonių pavardės ir vardai. Ilgesnis tekstas, galima spėti, reiškia pavardę, o po jo einantis trumpesnis – vardą. Deja, kad ir kiek bandžiau, bet nė vienos pavardės taip ir nepavyko perskaityti iki galo… Tik dalį moteriško vardo ir pavardės (..“ienė“ – juk nesunku atspėti), kurių neįsiminiau.

Bendrai apsidairius, šiose kapinaitėse buvo galima pamatyti visą gamą „paminklinių“ tradicijų: nuo juodo marmuro kuklaus dydžio paminkliukų, iki padarytų iš akmens, stambių masyvių kryžių iš surūdijusios geležies, keletą kryžių, padarytų iš metalinio vamzdžio ir stambių aukštų paminklų, išlietų iš betono (kaip dabar suprantu).

..Taip mes šiose Zomšų kaimo (jo pavadinimą galima rasti senuose žemėlapiuose) kapinaitėse, kurios randasi visai šalia naujųjų Vilkaviškio miesto kapinių, praleidom maždaug keturias valandas (draugas turėjo laikrodį). Kodėl man tuomet šovė mintis, kad išeinant reikėtų gerai apsidairyti, nes galbūt daugiau niekada to nepamatysiu, nežinau. Geriau jau būčiau taip nepagalvojęs!

Išeinant iš kapinaičių pro vartelius, pastebėjau dar vieną dalyką, į kurį tik gerokai vėliau atkreipiau dėmesį: metalinė, aplink kapinaites pastatyta tvorelė, iš vidaus buvo apželdinta kažkokiu labai dygiu, tankiai sužėlusiu ir žiedais apsipylusiu augalu. Pro tokią „tvorą“ joks gyvūnas nebūtų prasispraudęs. Po daugybės metų, klausantis Ukrainos kazokų pasakojimų apie senovines sodybos įrengimo ir statybų tradicijas, paaiškėjo, kad tas dygus augalas buvo akacija (žiemą pritrūkus malkų, labai gerai palaiko karštį), kuri buvo naudojama kaip užtvara nuo laukinių arba svetimų gyvūnų. Taip iš tikro, šitose kapinaitėse buvau pastebėjęs dar visą eilę keistų įdomybių, kurioms ilgą laiką neteikiau jokios reikšmės… Bet tai jau būtų visai atskiras, nors ir gana įdomus pasakojimas.

Vis dėlto gyvenime kartais keistai susiklosto įvykiai… Nors šių kapinaičių daugiau niekada nepamačiau tokiomis, kaip vaikystėje, bet gyvenimas neleido jų užmiršti.

Ši istorija naują lapą atvertė po devynerių metų… Per tą laiką žlugo Tarybų Sąjunga, pasikeitė valstybinė santvarka, Lietuva atgavo Nepriklausomybę ir gaila, kad be gerų dalykų, kurie pas mus atėjo, atėjo ir daugybė labai blogų. Kažkas pasileido nuo grandinės…

Vieną 1993 metų, galbūt pavasario pabaigos, o gal vasaros pradžios, dieną, pasiekė keistas „gandas“. Grįžusi iš miesto mama papasakojo, kad vietiniai žmonės kapinaitėse link Pilviškių (Zomšų kaimo) užmatė žmones, į sunkvežimį kraunančius paminklus. (Gali būti, kad paprasčiausiai važiavo pro šalį ir užsuko pasižiūrėti, kas vyksta). Žmonės aišku pasipiktino ir pamėgino sudrausminti ir sutrukdyti, bet pasirodė, kad šiuos krovikus saugo pareigūnai. Jau nepamenu ar jie buvo uniformuoti ar ne.

Gal šitas trumpas epizodas taip ir būtų pasimiršęs, jei ne sekantis atsitiktinumas, kurio aplinkybes nutylėsiu (gaila, bet mes vis dar gyvename tokiais laikais, kuomet tam tikrus dalykus viešinti dar per anksti).

Likus maždaug pusantro mėnesio iki Vėlinių, į šias kapinaites atvyko žmogus, kad sutvarkytų savo protėvių kapus. Galite įsivaizduoti, ką išgyveno žmogus vos įžengęs į kapinaites? Aš negaliu įvardinti, kokie jausmai buvo apėmę žmogaus sielą, bet jo pasakyti žodžiai įsiminė visam laikui: „galų gale jie ir iki čia prisikasė“. Ką šituo norėjo pasakyti tas žmogus, tuomet aš nesupratau.

Bet pradėjau suprasti daug vėliau, kai susidūriau su kitais panašiais epizodais. Pavyzdžiui… Kybartų miesto kapinėse, kur palaidoti mano seneliai, taip pat būta vieno labai įdomaus jau šiuolaikinio paminklo. Paminklas niekuo nesiskyrė nuo kitų, išskyrus tai, kad šio paminklo apačioje, beje taip pat arčiau dešinio krašto, buvo jau matytais ženklais iškaltas palaidoto žmogaus vardas ir pavardė (pagal ženklų skaičių sutapo su lietuvišku įrašu). Užrašas jau buvo „nuklimpęs“ beveik iki pat žemės ir norint jį pamatyti, reikėjo labai gerai pasistengti. Ir ką jūs manot? Maždaug 2005 – 2007 metais buvo sudaužytas būtent šis paminklas ir nepaliestas nė vienas šalia esantis (kaltininkų nerado)! Įdomiausia tai, kad pas vieną iš fotografų, savu laiku fotografavusių senelės šermenis, esama šio paminklo nuotraukos. Gaila dabar po tiekos metų neįsivaizduoju kaip būtų galima jį surasti ir neaišku ar šią fotografiją jis išsaugojęs. Gali būti, kad fotografija išsaugota, nes fotografas pats sakė, kad „sakoma, lietuviai neturėjo savo rašto, o čia tokiu raštu ant paminklo užrašyta…“. Taigi, žmogus kuo puikiausiai suprato, kokią vertybę fotografuoja.

Kai prisimenu šiuos nutikimus, tai atmintin iškyla dar šis tas.

Vilkaviškyje, visai šalia autobusų stoties ir dabartinio turgaus, esama senųjų miesto kapinių. Teko savu laiku ir po šias kapinaites pasidairyti, kai dar jos buvo gana gerai prižiūrimos. Ir netgi keletą žvakučių per vėlines uždegti. Tai štai šiose kapinaitėse būta ištiso internacionalo. Čia būta ne tik lietuviškų kapų, bet ir rusiškų, žydiškų su šešiakampėm, būta arabiškų (o gal totoriškų), prancūziškų. Būta ir jau aprašytų bent keleto juodo marmuro paminkliukų su įspaustais ženklais. Ant vieno iš paminklų esu matęs 1812 metų datą. Bet keisčiausia tai, kad šios kapinaites, kiek pamenu nuo vaikystės, praktiškai ištisai garsėdavo vandalų išpuoliais. Kartais būdavo nusiaubiamos ir gal už kokio kilometro esančios žydų kapinės. Kartais vandalus surasdavo ir nubausdavo. Tarp tokių „didvyrių“ būta ir pakankamai įtakingų tėvelių atžalų. Ir tokie išpuoliai kartodavosi praktiškai reguliariai. Praeina koki 3-5 metai ir vėl sudaužyti ar išvartyti paminklai. Praeina dar kokie dešimt metų ir vėl vandalizmas. Galiausiai neliko nieko įdomaus, ką būtų galima sudaužyti. ..Ir visi chuliganizmai netikėtai baigėsi. Visiškai.

Neretai mąstydamas apie tokius nutikimus pamanydavau, kad įvykus „akcijai-atrakcijai“, įvykdavo ir atsakomoji „akcija-reakcija“. Tarsi kokie partizanai naikintų vieni kitų kapines. Galutiniam rezultate turime situaciją, kai praktiškai nelikę jokių senų kapinių, kuriose galėtume pasižiūrėti, kokių laikų būta, kokios paminklų „mados“ ar technologijos vyravusios, kokia reali buvo žmonių gyvenimo trukmė prieš du tris ar keturis šimtus metų, kokia kalba, kokiomis raidėmis būdavo ant paminklų rašoma.

Galiausiai, su interneto atsiradimu, be protui ir psichikai pavojingo šlamšto, į kiekvienus namus atėjo ir alternatyvios informacijos sklaida. Daug kas iš kojinių ir palėpių ėmė traukti vertingas knygas, žemėlapius, kitokią informaciją…
Taip vieną kartą į mano rankas pateko senovės slavų-arijų vedos.

Ar galite įsivaizduoti mano nustebimą, kai vartydamas šią knygą pamačiau runų raštą? Lygiai tokį patį, kokį kadaise buvau matęs ir ant lietuviškų paminklų! Tik ant paminklų, su „įspaustomis“ runomis, nebuvo horizontalių linijų. Aišku, čia tekstas runomis (harijų karūnomis) skaitomas senąja rusų kalba. Atrodytų – įrodymas ne koks. Bet. Esama ir kito netiesioginio įrodymo, kokiomis runomis rašė lietuviai dar Vytauto laikais.

Kol neatsirado konkrečių fotografijų, paminėsiu tai, ką mačiau savo akimis dar besimokydamas mokykloje septintoje klasėje, tik tuomet kažkaip dviejų dalykų į krūvą nesusiejau. Tai štai, dar 1987-1988 metais naudotame Lietuvos Istorijos septintos klasės vadovėlyje buvo pateikta faksimilė, taip vadinamo „Vytauto rašto“, kuris buvo rastas Lydoje, jei gerai pamenu, buvusioje Vytauto rezidencijoje. Šito vadovėlio neišsaugojau, bet, kai pradėjau konkrečiai domėtis runomis, į rankas pateko kita knyga su tuo pačiu „Vytauto raštu“.

Palyginus šiuos abu tekstus, akivaizdu, kad tai vienos ir tos pačios knygos lapai. Be to, septintos klasės vadovėlyje šis tekstas buvo pristatomas, kaip lietuviško rašto runomis pavyzdys. Va ir įdomu: ar negalėdami jo perskaityti, Vytauto raštu pavadino tik iš tradicijos, kur rado, ar rimtai norėjo parodyti, kaip buvusio lietuviško rašto runomis pavyzdį?

Šiais laikais teigiama, kad tokio „Vytauto rašto“ iš viso nėra. Bet juk esama originalo, kuris išsaugotas, ir kuris buvo įdėtas į Juozo Šeimio knygą.

Daug mįslių užminė gyvenimas… Pavyzdžiui. Kuo svarbus buvo Zomšų kaimas, palikęs puikiai paslėptas kapinaites visų panosėje, prie pat kelio, kad net dauguma vietinių Vilkaviškiečių apie jas nieko nežinojo?

Prisimindamas 1993 metų rudenį ištartus žmogaus žodžius „galų gale jie ir iki čia prisikasė“, manau, kad kapinaitės ir tikrai buvo gerai paslėptos ir ilgą laiką saugomos (turėjo specialią pasyvios apsaugos sistemą). Pergyvenusios visus karus ir net sovietmetį, buvo sunaikintos vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę… Tai ar bereikia stebėtis, girdint istorikus kartojant, kad lietuviai neturėjo rašto, kai tuo tarpu slaptai vykdomas kuo tikriausias mūsų praeities genocidas?!

2016 m. Spalio 27 d.

Šaltinis: Rimas Bepavardis (facebook.com/rimas.abris.saldukas)