Jaučiu, kad teisme, prieš kurį stoju, bus nelengva apginti tai, ką ketinu pasakyti. Kaip išdrįsti burnoti mokslus vieno mokslingiausių Europos susirinkimų akivaizdoje, girti nemokšiškumą prieš garsiąją Akademiją ir neapykantą mokslo studijoms suderinti su pagarba tikriesiems mokslininkams? Aš visus šiuos prieštaravimus įžvelgiau, bet jie manęs nesustabdė. Ne mokslą aš įžeidinėju, tariau sau, bet dorybę ginu dorų žmonių akivaizdoje. Sąžiningumas doriems žmonėms brangesnis, negu mokslingumas mokytiems. Tad ko gi man baimintis? Manęs klausančios draugijos išsimokslinimo? Taip, aš bijau, prisipažįstu; tačiau nerimą man kelia mano kalbos konstravimas, o ne oratoriaus nuomonė. Teisingieji valdovai visada nesvyruodami save neteisiais pripažindavo, kai ginčuose kildavo abejonė; o tam, kuris gina teisingą reikalą, pati palankiausia padėtis susidaro tada, kai tenka save apginti prieš garbingą ir išsimokslinusį priešą, teisėją savo paties byloje.

Ar pavadinsime tai, kuo, šiandien didžiuojasi europiečiai, “civilizacija” ar “humanizacija”, ar “pažanga”; ar apibrėšime tai paprastai, negirdami ir nepeikdami, politine formule – demokratinis Europos judėjimas,- už visų moralinių ir politinių reiškinių, fiksuojamų šiomis formulėmis, vyksta siaubingas, nuolat augantis ir besiplečiantis fiziologinis procesas,- europiečių supanašėjimo procesas. Jie vis labiau laisvėja nuo tokių sąlygų, kuriomis atsiranda klimato ir luomų siejamos rasės. Didėja europiečių nepriklausomumas nuo tam tikros aplinkos, šimtmečiais siekusios įrėžti į žmogaus sielą ir kūną tokius pačius reikalavimus,- taigi pamažu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis žmogus, kurio tipiškas skiriamasis bruožas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas.

Mes, kito tikėjimo žmonės,- mes, demokratiniame judėjime matantys ne tik politinės organizacijos nuopuolio formą, bet paties žmogaus nuopuolio, būtent suvaikėjimo, formą, jo vertės sumažinimą ir nužeminimą iki vidutinybės lygio,- į ką mes turime dėti viltis?- Į naujus filosofus – pasirinkimo nėra; į žmones, turinčius pakankamai tvirtą ir nepriklausomą protą, kad duotų akstiną priešingiems vertinimams ir “amžinų vertybių” perkainojimui, apvertimui; į naujo amžiaus pradininkus, ateities žmones, kurie dabartyje sumezga mazgą ir priverčia tūkstantmečių valią judėti nauju keliu. Norint išmokyti žmogų žvelgti į žmogaus ateitį kaip į jo valią, kaip į kažką priklausomą nuo jo valios, norint parengti didžius rizikingus žygius ir plėtoti kolektyvinius ugdymo ir drausminimo bandymus, kad būtų galima užbaigti tą siaubingą begalviškumo ir atsitiktinumo viešpatavimą, kuris iki šiol vadinosi istorija,- “didžiausio skaičiaus” absurdas tėra paskutinė jos forma,- tam kada nors prireiks naujos filosofų ir įsakinėtojų padermės, tokių filosofų ir įsakinėtojų, kurių akivaizdoje pasirodys blyšku ir menka visa, kas egzistavo žemėje užslėptų, grėsmingų ir geranoriškų protų pavidalu.

– Anot Spinozos, šis medis yra laisvas. Jis turėjo visišką laisve plėtoti jame slypinčias galimybes. Bet jeigu tai – obelis, ji neturėjo galimybės vesti kriaušes arba slyvas. Taip ir mes, žmonės. Pavyzdžiui, politinės sąlygos gali sutrukdyti mūsų raidą ir asmenybės augimą. Mus gali apriboti išorinė prievarta. Tik tada, kai galime “laisvai” plėtoti savo vidines galimybes, gyvename kaip laisvi žmones. Esame vienodai priklausomi ir nuo vidinių savybių, ir išorinių sąlygų kaip akmens amžiaus berniukas iš Reino slėnio, liūtas iš Afrikos arba obelis sode. – Aš pasiduodu. – Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybe, kuri nuo pradžios iki galo yra “savęs priežastis” ir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir “neatsitiktinei” esybei. Žmogus gali siekti laisvės, kad galėtų gyventi be išorines prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks “laisvos valios”. Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui – kuris yra tįsumo atributo modusas. Taip pat negalime “pasirinkti” to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne.

Kitą rytą laiško pašto dėžutėje nebuvo. Sofija vos ištvėrė ilgą dieną mokykloje. Per pertraukas stengėsi prisimeilinti Jorunai. Eidamos namo mergaitės ėmė planuoti žygį su palapinėmis, kai tik pradžius miškas. Pagaliau Sofija galėjo patikrinti pašto dėžutę. Iš pradžių atplėšė mažą laiškelį, antspauduotą Meksikoje. Tai buvo atvirukas nuo tėčio. Rašė, kad ilgisi namų ir kad pirmą sykį pavyko laimėti šachmatų partiją prieš vyriausiąjį šturmaną. Be to, jau beveik perskaitęs tuos dvidešimt kilogramų knygų, kuriuos išsivežė po žiemos atostogų. Ten dar gulėjo geltonas vokas su jos vardu! Sofija užnešė mokyklinę kuprinę ir paštą namo ir nubėgo į Landynę. Išsitraukė keletą naujų mašinraščio lapų ir puolė skaityti.

Tiesą sakai. Bet aš neaiškiai matau, su kuo blogai sutikau, išskyrus gal tik tai, kad pagrįstai klaidinga vadinama tai, kas nors šiek tiek panašu į tai, kas teisinga. Mat man visiškai neateina į galvą niekas kita, kas būtų verta pavadinti klaidingo vardu. Bet ir vėl esu verčiamas pripažinti, kad tie dalykai, kurie vadinami klaidingais, taip vadinami dėl to, kad skiriasi nuo teisingų. Iš to daroma išvada, kad tas pats nepanašumas yra netiesos priežastis. Taigi esu sutrikęs, nes man sunkiai ateina į galvą kas nors, kas išplauktų iš priešingų priežasčių.

“Kodėl tokie kieti! – kartą pasakė deimantams virtuvės anglys.- Ar mes nesame artimi giminaičiai?” Kodėl tokie minkšti? O mano broliai, ir aš klausiu jūsų: argi nesate mano broliai? Kodėl tokie minkšti, tokie minkštinantys ir tokie nuolankūs? Kodėl jūsų širdyse tiek daug neigimo, paneigimo, kodėl taip mažai likimo jūsų žvilgsniuose? O jei nenorite būti likimu ir neišvengiamybe, kaip galėtumėte kada nors kartu su manimi laimėti? Ir jeigu jūsų kietumas nenori blizgėti ir pjauti, ir perpjauti, kaip galėtumėte kada nors kartu su manim kurti? Visi kuriantieji kaip tik yra kieti. Ir turite jausti palaimą savo ranką įspausti į tūkstantmečius kaip į vašką,- palaimą į tūkstantmečių valią įsirėžti kaip į bronzą,- kietesni už bronzą, kilnesni už bronzą. Tik kilniausias yra visiškai kietas. Mano broliai, duodu jums šį naują priesaką: tapkite kieti!

Juslumo sudvasinimas vadinamas meile: ji yra didysis triumfas prieš krikščionybę. Kitas triumfas yra priešiškumo sudvasinimas. Jis reiškiasi tuo, kad aiškiai suvokiama, kaip svarbu turėti priešų: žodžiu, kad elgiamasi ir sprendžiama priešingai, negu buvo elgiamasi ir sprendžiama iki tolei. Visais laikais Bažnyčia troško sunaikinti savo priešus, o mes, imoralistai ir antikristai, manome, jog mums naudinga, kad Bažnyčia egzistuoja… Net politikoje priešiškumas dabar pasidarė labiau sudvasintas – daug protingesnis, daug apdairesnis, daug nuolaidesnis. Beveik kiekviena partija savisaugos interesą sieja su tuo, kad visiškai nenusilptų priešinga partija; tas pats ir didžiojoje politikoje. Kiekvienam naujam dariniui, tarkim, naujai karalystei, priešai reikalingesni negu draugai: tik prieštaroje ji jaučiasi esanti būtina, prieštaroje ji tampa būtina…