Schopenhaueris. – Schopenhaueris, paskutinis šio to vertas vokietis (jis yra ne tik vietinis “nacionalinis”, bet europietiškas reiškinys, kaip Goethe, kaip Hegelis, kaip Heinrichas Heine), psichologui yra didžiausias fenomenas: būtent kaip pikta geniali pastanga nihilistinį gyvenimo nuvertinimą pagrįsti kaip tik priešingais dalykais – didžia “valios gyventi” savitaiga, gyvenimu trykštančiais pavidalais. Meną, heroizmą, genijų, grožį, didžią užuojautą, pažinimą, tiesos valią, tragediją jis paeiliui interpretavo kaip “valios neigimo” arba poreikio ją neigti padarinius,- didžiausia psichologinė falsifikacija (išskyrus krikščionybę), kokia tik žinoma istorijoje. Geriau įsižiūrėjus, jis yra tik krikščioniškosios interpretacijos įpėdinis: skirtumas tėra tas, kad tai, ką atmetė krikščionybė, t.y. didžiuosius žmonijos kultūros faktus, jis siekė pateisinti krikščionybės požiūriu, t.y, nihilistiškai (būtent kaip “išganymo” būdus, kaip pradines “išganymo” formas, kaip “išganymo” poreikio stimulantia 43 …).

Ir bėgo vis Zaratustra ir bėgo, ir nieko jis daugiau nebesutiko; jis buvo vienas vienutėlis, ir tik save atrasdavo jis vėlei, ir mėgavos, ir siurbė jis vienatvę savo ir mąstė apie tai, kas gera,- nemaža valandų ilgiausių. Bet kai vidurdienis atėjo, ir saulė tiesiai virš galvos spindėjo, pamatė jis prie kelio seną, kreivą ir gumbuotą medį, kurį karščiausia meile vynuogienojas apsikabinęs buvo, ir nuo savęs paties tas medis pasislėpęs jautės: ant jo daugybė vynuogių gelsvų kabėjo, viliojusių keleivio akį. Tada Zaratustra panoro sau troškulį truputį numalšinti ir uogų kekę nusiskinti; bet kai jis ranką jau ištiesęs buvo, užsigeidė jis dar labiau truputį kitko: po šiuo medžiu atgult – paties vidurdienio metu – ir pamiegoti. Kaip sakė, taip jis ir padarė; ir vos išsitiesė ant žemės, margos žolės tyloj ir paslaptybėj, tuoj pat ir troškulį pamiršo ir į miegų pasaulį pasinėrė. Nes Zaratustros patarlė štai šitaip sako: “Dalykas vienas juk už kitą būtinesnis.” Bet akys liko jo atmerktos: atsižiūrėt ir atsidžiaugt jos negalėjo, kaip tas vynuogienojas medį myli.

Sapne, rytiniame sapne paskutiniajam, jaučiu, kad stoviu aš ant prieškalnės didžiulės,- anoj pasaulio pusėj, laikau sau rankoj svarstykles – pasaulį svarstinėju. Kaip gaila, kad per greit aušra atėjo: žara rytinė, pavyduolė toji,- iš miego ji mane prišildė! Pavydi ji man visuomet apyaušrio sapnų kaitriųjų. Pasaulį tas tik išmatuot galėtų, kas laiko turi, pasvert galėtų jų svėrėjas geras, pasiekt pajėgtų jų sparnai galingi, mįsles atspėti sugebėtų, kas mėgsta dieviškas mįsles įminti,- štai tokį mūs pasaulį esant nustatė sapnas mano:- Tas sapnas mano, tas drąsus jūreivis, pusiau jis laivas ir pusiau jis vėtra, tylutis kaip drugelis, nerimastingas tarsi sakalas taurusis: iš kur jis laika ir kantrybės šiandien ėmė – svarstyt pasaulį! Gal išmintis mana slapčiom jį įkalbėjo” dienos manoji išmintis – ta pašaipūnė, kuri visus “begalinius pasaulius” per dantį traukia?

Kai vieną kartą aš miegojau, priėjusi avis vainiką, nupintą iš gebenės, man nuo galvos kramsnoti ėmė,- ir ėsdama kalbėjo: “Zaratustra jau nebe mokslo vyras.” Išdrožė taip ir, nosį išdidžiai užrietus, ji sau nuėjo. Man vaikas matęs apie tai pasakė. Kaip miela čia gulėti, kur žaidžia tik vaikai, prie mūro sienos, jau baigiančios sugriūti, kur tiek dagių ir raudonų aguonų! Esu dar mokslo vyras vaikams, dagiams ir raudonoms aguonoms. Jie nekalti visi yra, net jeigu jie ir pyksta. Tačiau avims aš nebesu jau toks: likimas mano šitaip lemia – palaimintas jisai tebūna! Nes kas teisybė, tai teisybė: aš išvykau iš tos buveinės, šulai, kur mokslo įsikūrę, ir netgi užtrenkiau duris kaip reikiant. Per daug ilgai siela manoji sėdėjo alkana prie jųjų stalo; aš taip, kaip jie, nesu išmokęs pažint tiesos, lyg riešutus gliaudyti.

Kuomet Zaratustra tam miestui, kuriam širdis jo prielankumą jautė ir vardas jo “Žalmargė karvė” buvo, sudie pasakė, jam sekė iš paskos daugybė tų, kas mokytiniais jo save vadino, ir jie sudarė jo palydą. Taip žengdami jie kryžkelę priėjo: tada Zaratustra pasakė, jog jis dabar jau vienas eit norėtų; jis mėgo visad vaikščiot vienas. O mokytiniai jo – prisiminimui jam dar lazdą dovanojo, kurios auksinę rankeną dabino aplinkui saulę susirangiusi gyvatė. Zaratustra lazda šia džiaugės ir, jąja pasirėmęs, paskui štai taip į juos prakalbo: Ar galit jūs man pasakyti, kaip auksas iš visų didžiausią vertę gavo? Ogi todėl, kad retas jis ir nenaudingas, kad šviečia jis ir švelniai blizga; jį visad lengva dovanoti. Tiktai kaip simbolis dorybės didžiausios iš visų verte didžiausia auksas tapo. Ir to, kas dovanoja jį, tarytum auksas akys blizga; Ir aukso blizgesys sudaro taiką tarp Saulės ir Mėnulio.

Žudyti juk nenorit, teisėjai ir aukų ruošėjai jūs, kol gyvulys galvos dar nenuleido? Žiūrėkit štai, blyškusis nusikaltėlis jau galvą panarino: jo akys panieka didžiausia dega. “Manasis Aš yra toksai dalykas, kurį įveikti reikia: manasis Aš yra man panieka žmogaus didžioji”,- taip kalba akys šitos. Kad pats save jis teisė, tai buvo jo akimirka šviesiausia: neleiskit jūs iškilusiajam atgal nusmukti į menkystę savo! Nėra išganymo tam jokio, kurs dvasiškai tiek dėl savęs kankinas, nebent tik mirti kuo greičiausiai. Kai bausmę skiriat šią aukščiausią, teisėjai jūs galingi, tebus ji pagaila, tiktai ne kerštas. Tačiau žudydami kitus, žiūrėkite, kad patys jūs galėtumėt gyvenimą pateisint!

– Keliauninke, kas tu? Aš matau – tu eini savo keliu be ironijos, be meilės, su neįžvelgiamomis akimis; drėgnas ir liūdnas kaip svambalas, grįžtantis nepasotintas iš visokio gylio į dienos šviesą – ko jis ten ieškojo? – su krūtine, iš kurios neišgirsi atodūsio, burna, slepiančia šleikštulį, ranka, lėtai siekiančia daiktus: kas tu esi? ką tu darei? Atsikvėpk: šioje vietoje kiekvienas sutinkamas svetingai,- pailsėk! Ir kad ir kas tu būtum – ko tu nori dabar? Ko tau reikia poilsiui? Tik pasakyk: viską tau atiduosiu, ką aš turiu!- “Poilsiui? Poilsiui? O, smalsuoli, ką tu sakai! Bet prašau duoti man -” Ką? Ką? pasakyk gi! – “Dar vieną kaukę. Antrą kaukę!..”

Mokymasis mus keičia, jis daro tai, ką daro visoks maitinimas, kuris taip pat ne tik “palaiko gyvybę”,- tai žino fiziologai. Bet mūsų gilumoje, “pačioje apačioje”, žinoma, yra kažko, ko negalima išmokyti, yra dvasinės lemties granitas, iš anksto nulemti sprendimai ir atsakymai į iš anksto nulemtus klausimus. Susidūrus su kiekviena kardinalia problema, kažkas nepakeičiamas sako: “tai esu aš”; pavyzdžiui, vyro ir moters klausimu mąstytojas negali pakeisti savo požiūrio; jis gali tik išmokti nuodugniai išdėstyti tai, kas jam šiuo klausimu yra “tikra”. Kartais mes randame tam tikrus problemų sprendimus, kuriais m e s pradedame tvirtai tikėti ir turbūt nuo to momento pradedame vadinti juos savo įsitikinimais.

Quidquid luce fuit, tenebris agit, bet ir priešingai. Tai, ką mes pergyvename sapnuose, tarus, kad tai pergyvename dažnai, taip pat sudaro mūsų sielos vidinio pasaulio dalį, kaip ir tai, ką pergyvename “iš tikrųjų”: tai daro mus turtingesnius ar skurdesnius, duoda mums vienu poreikiu daugiau ar mažiau, ir pagaliau net vidurdienį, šviesiausiomis mūsų budinčios sielos akimirkomis, mus šiek tiek vedžioja už rankos sapnų nulemti įpročiai. Tarkime, kad kas nors sapnuodamas dažnai skraidė ir galų gale kaskart sapnuodamas suvokia savo skraidymo galią ir meną kaip savo pranašumą, taip pat ir kaip tekusią jam pavydėtiną laimę: argi toks žmogus, kuris tiki galįs skrieti visais galimais lankais ir kampais (tam užtenka menkiausio akstino), žmogus, kuris turi savitą dieviško lengvabūdiškumo pojūtį, kuris žino, kaip galima kilti “aukštyn” be jokios įtampos ir prievartos ir leistis “žemyn” nejaučiant globos ir pažeminimo – be svorio! – argi žmogus, turintis tokią sapnų patirtį ir tokius sapnų įpročius, neturėtų kitaip apibrėžti ir nuspalvinti žodį “laimė” savo budėjimo valandomis! argi neturėtų jis siekti laimės – kitaip?