– Keliauninke, kas tu? Aš matau – tu eini savo keliu be ironijos, be meilės, su neįžvelgiamomis akimis; drėgnas ir liūdnas kaip svambalas, grįžtantis nepasotintas iš visokio gylio į dienos šviesą – ko jis ten ieškojo? – su krūtine, iš kurios neišgirsi atodūsio, burna, slepiančia šleikštulį, ranka, lėtai siekiančia daiktus: kas tu esi? ką tu darei? Atsikvėpk: šioje vietoje kiekvienas sutinkamas svetingai,- pailsėk! Ir kad ir kas tu būtum – ko tu nori dabar? Ko tau reikia poilsiui? Tik pasakyk: viską tau atiduosiu, ką aš turiu!- “Poilsiui? Poilsiui? O, smalsuoli, ką tu sakai! Bet prašau duoti man -” Ką? Ką? pasakyk gi! – “Dar vieną kaukę. Antrą kaukę!..”

Mokymasis mus keičia, jis daro tai, ką daro visoks maitinimas, kuris taip pat ne tik “palaiko gyvybę”,- tai žino fiziologai. Bet mūsų gilumoje, “pačioje apačioje”, žinoma, yra kažko, ko negalima išmokyti, yra dvasinės lemties granitas, iš anksto nulemti sprendimai ir atsakymai į iš anksto nulemtus klausimus. Susidūrus su kiekviena kardinalia problema, kažkas nepakeičiamas sako: “tai esu aš”; pavyzdžiui, vyro ir moters klausimu mąstytojas negali pakeisti savo požiūrio; jis gali tik išmokti nuodugniai išdėstyti tai, kas jam šiuo klausimu yra “tikra”. Kartais mes randame tam tikrus problemų sprendimus, kuriais m e s pradedame tvirtai tikėti ir turbūt nuo to momento pradedame vadinti juos savo įsitikinimais.

Quidquid luce fuit, tenebris agit, bet ir priešingai. Tai, ką mes pergyvename sapnuose, tarus, kad tai pergyvename dažnai, taip pat sudaro mūsų sielos vidinio pasaulio dalį, kaip ir tai, ką pergyvename “iš tikrųjų”: tai daro mus turtingesnius ar skurdesnius, duoda mums vienu poreikiu daugiau ar mažiau, ir pagaliau net vidurdienį, šviesiausiomis mūsų budinčios sielos akimirkomis, mus šiek tiek vedžioja už rankos sapnų nulemti įpročiai. Tarkime, kad kas nors sapnuodamas dažnai skraidė ir galų gale kaskart sapnuodamas suvokia savo skraidymo galią ir meną kaip savo pranašumą, taip pat ir kaip tekusią jam pavydėtiną laimę: argi toks žmogus, kuris tiki galįs skrieti visais galimais lankais ir kampais (tam užtenka menkiausio akstino), žmogus, kuris turi savitą dieviško lengvabūdiškumo pojūtį, kuris žino, kaip galima kilti “aukštyn” be jokios įtampos ir prievartos ir leistis “žemyn” nejaučiant globos ir pažeminimo – be svorio! – argi žmogus, turintis tokią sapnų patirtį ir tokius sapnų įpročius, neturėtų kitaip apibrėžti ir nuspalvinti žodį “laimė” savo budėjimo valandomis! argi neturėtų jis siekti laimės – kitaip?

Žadintuvas rodė 23:55. Hildė gulėjo įsmeigusi žvilgsnį į lubas. Leido nevaržomai plaukti mintims. Kaskart, kai minčių grandinė nutrūkdavo, ji bandydavo save paklausti, kodėl nebegalvoja toliau. Nejaugi nori ką nors išstumti? Jeigu tik sugebėtų nuslopinti bet kokią cenzūrą, tikriausiai imtų sapnuoti atmerktom akim. Šiek tiek gąsdinanti mintis. Bandydama vis labiau atsipalaiduoti ir išlaisvinti visas mintis ir vaizdinius, ji pasijuto atsidūrusi Majoro trobelėje, miške prie ežero.

Eidama gulti Sofija atsistojo priešais didįjį veidrodį žalvariniais rėmais, kurį buvo pasikabinusi ant sienos. Iš pradžių ji tematė savo blyškų ir pavargusį veidą. Bet paskui už jos veido staiga išniro vos įžiūrimi dar vieno veido kontūrai. Sofija porą kartų kvėptelėjo. Tik nereikia kažin ko įsivaizduoti. Ji aiškiai mate savo blyškų veidą, apsuptą juodų plaukų, kurie tebuvo pritaikyti šukuosenai “lygūs plaukai”. Tačiau už šio veido vaidenosi kitos mergaitės atvaizdas. Staiga nepažįstamoji tankiai sumirksėjo. Rodės, tarsi ji norėtų duoti ženklą, jog iš tiesų yra kitoje veidrodžio pusėje. Tai truko tik kelias sekundes. Po to ji dingo. Sofija atsisėdo ant lovos. Neabejojo, kad veidrodyje matė Hildės veidą. Kartą prabėgomis Sofija matė jos nuotrauką ant mokyklinio pažymėjimo Majoro trobelėje. Tai turėjo būti ta pati mergaitė, kuri pasirodė veidrodyje.

Stebiuosi, kad šito klausi. Argi nematome, kaip mūsų akyse žūva tūkstančiai dalykų? O galbūt manai, kad šis medis arba yra medis, bet nėra teisingas, arba iš tiesų negali pražūti? Nors ir nepasikliauji juslėmis ir gali atsakyti, kad visiškai nežinai, ar tai medis, mano manymu, nepaneigsi, kad medis teisingas, jei jis medis. Apie tai sprendžiame ne juslėmis, bet protu. Jei medis klaidingas, jis nėra medis, o jei jis medis, tai būtinai teisingas.

Įžvelgti graikų “gražią sielą”, “aukso vidurį” ir kitas tobulybes, stebėtis jų didžia ramybe, idealiu nusiteikimu, dideliu paprastumu – nuo šio “didžio naivumo”, galų gale būdingo niaiserie allemande 58 , aš buvau apsaugotas manyje slypinčio psichologo. Aš įžvelgiau jų stipriausią instinktą, valią viešpatauti, aš mačiau, kaip jie virpa valdomi netramdomos to instinkto galios,- aš mačiau, kad visos jų institucijos išaugo iš pastangų apsisaugoti nuo jų viduje glūdinčios sprogstamosios medžiagos. Milžiniška vidinė įtampa išsikraudavo baisiu ir beatodairišku priešiškumu išorei: miestų bendruomenės draskėsi viena su kita, kad kiekvienos atskiros bendruomenės piliečiai rastų tarpusavio ramybę. Reikėjo būti stipriam: pavojus buvo visai arti, jis tykojo visur. Puikiai išlavintas kūnas, arogantiškas realizmas bei imoralizmas, būdingas helenams, yra nulemtas ne jų “prigimties”, o būtinybės.

Vienos klaidos istorija. Tikrasis pasaulis, pasiekiamas išminčiui, šventajam, dorybingajam,- jis jame gyvena, jis yra tas pasaulis. (Seniausias idėjos pavidalas, santykiškai protingas, paprastas, įtikinantis. Sakinio “aš, Platonas, esu tiesa” parafrazė.) Tikrasis pasaulis, nepasiekiamas dabar, tačiau pažadėtas išminčiui, šventajam, dorybingajam (“atgailaujančiam nusidėjėliui”). (Idėjos pažanga: ji tampa subtilesnė, lemtingesnė, platesnė,- ji tampa moterimi, ji tampa krikščioniška…) Tikrasis pasaulis, nepasiekiamas, neįrodomas, nežadamas, tačiau jis yra paguoda, įpareigojimas, imperatyvas vien jau dėl to, kad mąstomas. (Iš esmės sena saulė, tačiau šviečianti pro miglą ir skepsį; idėja, tapusi sublimuota, išblyškusi, šiaurietiška, kenigsbergiška.)