O, tu vienatve, tėviške manoji! Per daug ilgai gyvenimą laukinį aš tarp laukinių gyvenau, kad ašaras galėčiau sulaikyti, sugrįždamas namuosna! Tad pagrasinki man pirštu savuoju, kaip motina grasina, nusišypsoki man tu vėlei, kaip motina tik šypsos, ir pasakyk galiausiai: “O kas gi buvo tas, kuris kadaise kaip viesulas išrūko, mane palikęs vieną? – kurs skirdamasis šaukė: aš per ilgai vienatvėje sėdėjau, tylėti atpratau! Ar to čionai aš mokiaus? O, Zaratustra, aš žinau juk viską: žinau, kad tarp žmonių daugybės buvai labiau apleistas nei pas mane kadaise vienas! Vienaip yra, kuomet esi apleistas, kitaip – kai vienišas palieki: štai – ko esi dabar išmokęs! Ir kad tu visad tarp žmonių jiems svetimas, laukinis pasiliksi: – laukinis, svetimas net kai tave jie myli: nes jie pirma nuo visko tausojami būt nori!

Kai vakar Mėnuo patekėjo, maniau, kad Saulę jis gimdyti nori: jis toks platus ir nėščias ties horizontu plaukė. Tačiau mane jisai apgavo tuo nėštumu savuoju; ir aš veikiau jau patikėsiu jį vyrą esant, o ne moterimi. Žinia, nekoks jisai ir vyras, tasai drovus nakties svajoklis. Išties nėra jo sąžinė švari, kai jis namų stogais keliauja. Nes pavydus ir geidulingas yra tas sutemų vienuolis, jis geidžia Žemės ir visų džiaugsmų, kuriuos patirt tik mylintiesiems lemta. O ne! Nemėgstu katino stogų aš šito! Man šlykštūs tie, kas apie langus pridarytus slampinėja! Maldingas ir tylus jis žengia dangaus žvaigždėtu kilimu: tačiau ne prie širdies man tylūs vyrų žingsniai, kurių nelydi žvangesys pentinų. Dorų žmonių žingsnius kiti juk girdi, o katinas žeme vis sėlina slapčia.

Vieni, o jų yra gausybė, numiršta per vėlai, kiti – šitų mažiau gerokai – per daug anksti akis užmerkia. Keistai dar skamba mokymas toksai: “Laiku numirti reikia!” Laiku į kapą eiti: štai taip Zaratustra jus moko. Tiesa, kas ne laiku gyvena, kaip jam laiku numirti? Verčiau nebūt jis niekad gimęs! – Taip patariu visiems atliekamiesiems. Tačiau ir tie, kurių nereikia, suteikia dar svarbos didžiulės savo mirčiai, ir net tuščiausias riešutas geidauja, kad jį kas nors išgliaužtų. Svarbiu visi mirimą laiko: bet dar mirtis švente netapo. Ir žmonės dar nėra išmokę, kaip švęst šventes gražiausias. Parodyt tobulą jums mirtį noriu, kuri gyviems ir akį rėžtų, ir įžadu kilmingu būtų.

O broli mano, jeigu tu turi dorybę, ir ji tikrai yra tava, tai su niekuo jinai neturi bendra, jinai tik tau priklauso. Žinau, tu nori ją įvardyt ir glamonėti nori; tau noris už ausų ją timptelt, praleist su ja maloniai laiką. Ir štai! Dabar turi jos vardą drauge su žmonėmis visais, ir pats esi į juos pavirtęs – į juos ir bandą jųjų su ta dorybe savo! Todėl verčiau tu taip kalbėtum: “Nei žodžiais išsakysi nei vardą turi tai, kas sielai kančią ir saldybę taip pat ir alkį žarnoms mano teikia!” Tegul dorybė tavo vertesnė būna užu vardą kokį: ir jeigu apie ją prabilti tau reikėtų, tai nesigėdyki lementi. Tad taip kalbėki ir lemenki: “Tai mano turtas, aš jį myliu, toksai jis visas man patinka, vien tokio aš geidžiu to gėrio.

Kiekvieno didžiai kentėjusio žmogaus dvasinis išdidumas ir pasibjaurėjimas – kaip didžiai žmogus gali kentėti, iš esmės lemia jo rangas,- jį kiaurai persmelkiantis ir nudažantis pasibaisėtinas tikrumas, kad dėl savo kentėjimo jis žino daugiau, negu gali žinoti išmintingiausieji ir protingiausieji, kad jam yra žinomi tolimi siaubingi pasauliai, kuriuose jis kadaise jautėsi “kaip namie” ir apie kuriuos “jūs nieko nežinote!”… dvasinė tylinti kenčiančiojo puikybė, šis pažinimo numylėtinio, “pašvęstojo”, beveik aukojamojo išdidumas reikalauja visų maskavimo formų, kad apsisaugotų nuo įkyrių ir atjaučiančių rankų prisilietimo ir apskritai nuo visko, kas jam neprilygsta skausmo intensyvumu. Didi kančia sukilnina; ji atskiria nuo kitų.

Vėlesnėse epochose, kurios gali didžiuotis savo humaniškumu, liko tiek daug “laukinio žiauraus žvėries” baimės, prietaringos baimės,- nors tos epochos kaip tik ir didžiuojasi jį sutramdžiusios,- kad, tarsi susitarus, ištisus šimtmečius vengta skelbti net akivaizdžias tiesas, matyt, baiminantis, kad jos gali prikelti šį laukinį, jau nudobtą žvėrį. Galbūt aš rizikuoju paleisdamas tokią tiesą, – tegu kiti vėl ją sugauna ir girdo “dorybingo mąstymo pienu” tol, kol ji nenurims ir užmiršta neatsiguls savo senajame kampe.- Reikia atverti akis ir išugdyti kitą požiūrį į žiaurumą; išmokti būti nekantriam, idant nepadorios šiurkščios klaidos, panašios į tas, kurias, kalbėdami apie tragediją, darė senieji ir naujieji filosofai, daugiau nodrįstų įžūliai klaidžioti po pasaulį, vaizduodamos dorybes.

Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atžvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. “Niekas nenori padaryti sau žalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas žmogus pats sau daro žalą: to jis nedarytų, jei žinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas žmogus yra blogas tik dėl to, kad jis klysta; išaiškinus jam jo klaidą, jis būtinai taps geras.” Toks samprotavimo būdas būdingas prastuomenei, kuri mato tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad “kvaila elgtis blogai”; kartu be didesnių dvejonių ji sutapatina “gera” su “naudinga ir malonu”.

Penktadienį, gegužės 25-ąją, Sofija stovėjo prie viryklės ir taisė pietus, nes mama turėjo netrukus grįžti iš darbo. Tai buvo įprastinis penktadienio susitarimas. Šiandien ji virė žuvienę su žuvies kukuliais ir morkomis. Nieko sudėtinga. Lauke pakilo vėjas. Maišydama puodą Sofija atsisuko ir pažvelgė pro langą. Beržai lingavo kaip javų varpos. Staiga kažkas stuktelėjo į lango stiklą. Sofija vėl atsigrįžo ir šįkart išvydo prie lango prilipusį kartono gabalėlį. Sofija priėjo artyn ir pamatė, jog tai – atvirukas. Jame perskaitė: “Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen…”