Froidas …ją užvaldė bjaurus, savanaudiškas troškimas…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Hildė Meler Knag stryktelėjo iš lovos su didžiuoju aplanku rankose. Padėjo ant stalo ir, stvėrusi drabužius, nubėgo į vonią. Ten pastovėjo porą minučių po dušu ir skubiai apsirengė. Tada nudundėjo į pirmą aukštą.

– Hilde, o pusryčiai?

– Aš tik pasiirstysiu.

– Palauk. Hilde!

Ji nėrė pro duris ir pasileido tekina per sodą. Atrišo nuo lieptelio valtį ir įšoko. Ėmė irkluoti. Ji suko ir suko ratus įlanka, iš pradžių įnirtingais yriais, paskui – vis lėčiau.

“Mes esam gyva planeta, Sofija! Esam didžiulis laivas, keliaujantis Visata aplink liepsnojančią Saulę. Tačiau kiekvienas iš mūsų taip pat yra laivas, plukdantis per gyvenimą genus. Jei pavyksta šį krovinį nugabenti į kitą uostą – gyvenimas nenuėjo veltui…”

Šie žodžiai įstrigo Hildei į atmintį. Jie ir buvo parašyti jai. Ne Sofijai, bet jai. Viskas, kas parašyta aplanke, yra tėčio laiškas Hildei.

Ji ištraukė irklus ir paguldė valtyje. Leido valčiai laisvai plūduriuoti ir suptis vandenyje. Į dugną švelniai teliūskavo bangelės.

Kaip valtelė plūduriuoja nedidelėje Lilesando įlankoje, taip ir ji pati tėra riešuto kevalėlis gyvenimo vandenyse.

Kokia vieta šiam paveiksle tenką Sofijai ir Albertui? Taip, kur jie yra?

Hildei netilpo galvoje, kad Sofija ir Albertas tėra “elektromagnetiniai impulsai” tėčio smegenyse. Niekaip negalėjo patikėti, kad jie tėra popierius ir dažai, atspausti tėčio kelionine rašomąja mašinėle. Ir Hildė gali sakyti, kad ji yra proteino junginių, kadaise susidariusių “šiltame tvenkinėlyje”, sankaupa. Bet ji yra šis tas daugiau. Ji – Hildė Meler Knag.

Žinoma, kad storasis aplankas – nuostabi penkioliktojo gimtadienio dovana. Ir žinoma, kad tėtis jos sieloje pažadino kažką amžina. Bet Hildei nepatiko įžūlokas tonas, kuris jautėsi tėčiui kalbant apie Sofiją ir Albertą.

Jis turės apie ką pamąstyti dar kelionėje į namus. Hildė pažadėjo tai savo naujiesiems draugams. Ji jau vaizdavosi, kaip tėtis sutrikęs blaškosi Kopenhagos aerouoste.

Netrukus Hildė visai nusiramino. Ji parsiyrė ir pririšo valtį. Paskui su mama ilgai sėdėjo prie pusryčių stalo. Buvo malonu, kad galėjo pasakyti, jog kiaušinis puikus, tik truputį per minkštas.

Tik vėlai vakare Hildė atsivertė aplanką. Liko visai nebedaug puslapių.

Į duris vėl kažkas pabeldė.

– Pabandom užsidengti ausis? – paklausė Albertas. – Gal tada praeis pro šalį.

– Ne, aš noriu pažiūrėti, kas atėjo.

Albertas nusekė iš paskos.

Ant laiptų stovėjo nuogas vyriškis. Labai iškilminga poza, nors, be karūnos, ant kūno nieko daugiau neturėjo.

– Na, kaip? – paklausė jis. – Ką ponai pasakys apie naujus karaliaus drabužius?

Albertas ir Sofija iš nuostabos neteko amo. Nuogasis vyriškis irgi šiek tiek sutriko.

Albertas įsidrąsino:

– Teisybė, bet karalius juk visiškai nuogas. Nuogalius tebestovėjo ta pačia iškilminga poza. Albertas pasilenkė prie Sofijos ir sušnabždėjo jai į ausį:

Tada plikis paniuro:

– Ar šie namai užsiima cenzūra? – paklausė jis.

– Deja, taip, – atsakė Albertas. – Mes esam visiškai blaivaus proto. Todėl karalius, taip nepadoriai atrodydamas, negali peržengti šių namų slenksčio.

Pasipūtęs nuogalius Sofijai pasirodė toks juokingas, kad ji pratrūko kvatoti. Tarsi tai būtų buvęs sutartas ženklas, vyriškis su karūna pagaliau pamatė, jog jis be drabužių. Prisidengęs abiem rankom, puolė miškan – ir išnyko. Miške tikriausiai susitiko Adomą ir Ievą, Nojų, Raudonkepuraitę ir Mikę Pūkuotuką.

Albertas su Sofija stovėjo ant laiptų ir juokėsi. Paskui Albertas tarė:

– Dabar galbūt geriausia grįžti į vidų. Papasakosiu apie Froidą ir jo pasąmonės teoriją.

Jie vėl susėdo prie lango. Pažvelgusi į laikrodį, Sofija tarė:

– Jau beveik pusė trijų, o man dar reikia pasiruošti pokyliui sode.

– Man Irgi. Mes tik trumpai pakalbėsime apie Zigmundą Froidą.

– Ar jis filosofas?

– Jį galima vadinti kultūros filosofu. Froidas gimė 1856 metais. Studijavo mediciną Vienoje, ten praleido ir didžiąją gyvenimo dalį, Tuo metu Vienoje klestėjo kultūra. Gana anksti Froidas ėmė gilintis į vieną medicinos sritį, neurologiją. Nuo praeito amžiaus pabaigos iki šio amžiaus vidurio jis sukūrė giluminę psichologiją, arba psichoanalizę.

– Tikiuosi, kad paaiškinsi išsamiau.

– Psichoanalizė reiškia ir žmogaus sąmonės aprašymą apskritai, ir terapijos metodą, kuriuo gydomos nervų ir psichinės ligos. Nepasakosiu išsamiai nei apie Froidą, nei apie jo veiklą. Tačiau jo pasąmonės teoriją būtina žinoti, norint suprasti, kas yra žmogus.

– Man jau pasidarė įdomu. Gali pradėt!

– Froidas teigė, jog tarp žmogaus ir jo aplinkos neišvengiamai kyla įtampa. Tiksliau – įtampa, arba konfliktas, atsiranda tarp žmogaus instinktų ir poreikių bei aplinkos reikalavimų. Vargu ar perdėsime pasakę, jog Froidas atrado žmogaus instinktų pasaulį. Jis yra svarbus natūralistinių srovių, vyravusių praeito amžiaus pabaigoje, atstovas.

– Ką turi galvoje sakydamas “instinktų pasaulis”?

– Mūsų poelgius ne visada nulemia protas. Taigi žmogus nėra vien tik racionali būtybe, kaip įsivaizdavo XVIII amžiaus racionalistai. Labai dažnai mūsų mintys, svajonės ir poelgiai priklauso nuo iracionalių impulsų. Lygiai taip pat neišvengiamas kaip kūdikio poreikis žįsti yra, tarkim, žmogaus lytinis potraukis.

– Suprantu.

– Savaime galbūt tai nebuvo naujas atradimas. Tačiau Froidas įrodė, jog pagrindiniai poreikiai neretai “užmaskuojami” arba “performuojami” ir valdo mūsų veiksmus, mums to nesuvokiant. Be to, jis parodė, kad ir maži vaikai turi savotiško seksualumo. Šis teiginys papiktino Vienos aukštuomenę, ir už tai Froido imta nekęsti.

– Manęs tai nestebina.

– Kalbame juk apie vadinamuosius Viktorijos laikus, kai viskas, kas susiję su seksualumu, buvo tabu. Vaikų seksualumą Froidas atrado dirbdamas psichoterapeutu. Taigi jo teiginiai rėmėsi į empirinį pagrindą. Froidas taip pat patyrė, jog daugelis neurozių arba psichinių ligų kyla dėl konfliktų vaikystėje. Po kurio laiko jis sukūrė terapinį metodą, kurį galime pavadinti savotiška “sielos archeologija”.

– Ką tai reiškia?

– Archeologas ieško tolimos praeities pėdsakų, skverbdamasis gilyn į įvairius kultūrinius sluoksnius. Galbūt jis suranda XVIII amžiuje pagamintą peilį. Kiek giliau aptinka XIV amžiaus šukas, o dar giliau – V amžiaus puodynę.

– Aha.

– Taip ir psichoanalitikas, padedamas paciento, gali prasiskverbti į paciento sąmonę ir surasti tuos išgyvenimus, kurie vėliau sukėlė psichinę ligą. Nes, pasak Froido, giliai savyje mes išsaugojame visus praeities prisiminimus.

– Dabar supratau.

– Tuomet jis galbūt suras skaudų išgyvenimą, kurį pacientas per visus tuos metus stengėsi pamiršti, bet kuris vis vien glūdėjo gilumoje ir eikvojo paciento psichinius resursus. Grąžinus tokį “trauminį išgyvenimą” į sąmone – ir jį tarsi parodant pacientui – pacientas gali jį “įveikti” ir pagyti.

– Skamba logiškai.

– Bet aš per daug užbėgau į priekį. Iš pradžių pažiūrim, kaip Froidas apibūdino žmogaus sąmonę. Ar kada nors esi mačiusi kūdikį?

– Turiu ketverių metų pusbrolį.

– Atėję į šį pasaulį, mes atvirai ir nesivaržydami tenkiname savo fizinius ir psichinius poreikius. Kai negauname pieno, verkiame. Tą patį darome sušlapus vystyklams. Labai atvirai parodom, kai trokštam fizinio artumo ir kūno šilumos. Šį mumyse slypintį potraukio, arba malonumo, principą Froidas pavadino id – “tai”. Kūdikis tėra beveik vien id.

– Toliau!

– Id, arba potraukio principas, išlieka mumyse ir suaugus ir lydi mus visą gyvenimą. Tačiau, laikui bėgant, išmokstame valdyti savo potraukius ir prisitaikyti prie aplinkos. Potraukio principą imam derinti su realybės principu. Froidas sako, jog taip susikuriame savąjį ego, kuris perima kontrolės funkciją. Kai ko nors norim, nebegalim atsisėsti ir balsu bliauti, kol mūsų norai arba poreikiai bus patenkinti.

– Suprantama, kad ne.

– Tada galime smarkiai įsigeisti ko nors, ką aplinkinis pasaulis smerkia. Tokiais atvejais neretai išstumiame savo norus. Tai reiškia, kad stengiamės juos pamiršti.

– Aišku.

– Tačiau Froidas skyrė dar ir trečią žmogaus sąmonės “instanciją”. Nuo mažumės susiduriame su moraliniais tėvų ir aplinkos reikalavimais. Kai padarome ką nors neleistina, tėvai sako: “Daugiau taip nedaryk!” Arba: “Fu, koks begėdis!” Net ir suaugusius mus lydi dorovės reikalavimų ir papeikimų aidas. Rodos, tarsi aplinkos lūkesčiai būtų įsiskverbę į mus ir virtę mūsų dalimi. Tai Froidas pavadino super ego.

– Ar jis turėjo galvoje sąžinę?

– Tai, ką jis pavadino “super ego”, apima ir sąžine. Tačiau, Froido nuomone, super ego mus taip pat įspėja, kai mums kyla “bjaurus” ar “nepadorūs” norai. Čia kalbama ir apie seksualinius troškimus. Ir, kaip jau sakiau, Froidas įrodė, jog toks potraukis atsiranda dar ankstyvojoje vaikystėje.

– Prašau paaiškinti!

– Mūsų dienomis visi žino, kad maži vaikai mėgsta žaisti savo lytiniais organais. Tai galime pamatyti kiekviename pliaže. Froido laikais dvejų ar trejų metukų vaikas tokiais atvejais gaudavo per nagus. Motina galbūt pasakydavo: “Fui!” arba “Kad daugiau taip nedarytum!” Arba: “Rankas prašom laikyti ant apkloto!”

– Visiška nesąmone.

– Taip atsiranda kaltės jausmas, kurį sukelia viskas, kas susiję su lytiniais organais ir seksualumu. Kadangi kaltės jausmas slypi mūsų “super ego”, daugeliui žmonių (Froidas manė, jog daugumai) šis jausmas visada bus susijęs su seksu. Jis taip pat pabrėžė, jog seksualiniai troškimai ir seksualinis poreikis yra svarbi žmogaus prigimties dalis. Ir štai tada, mano miela Sofija, tada iškyla visą gyvenimą trunkąs konfliktas tarp geismo ir kaltės.

– Ar tau neatrodo, kad šis konfliktas nuo Froido laikų kiek prislopo?

– Be jokios abejones. Tačiau daugelio Froido pacientų sąmonėje šis konfliktas buvo toks stiprus, jog sukeldavo vadinamąsias neurozes. Pavyzdžiui, viena iš jo pacienčių buvo slapta įsimylėjusi savo svainį. Kai sesuo susirgo ir numirė, ji pagalvojo: “Dabar jis laisvas ir galės mane vesti!” Tačiau ši mintis prieštaravo jos “super ego”. Mintis buvusi tokia baisi, jog mergina ją tučtuojau išstūmusi. Tai reiškia, kad ji nustūmė mintį į pasąmonę. Mergina apsirgo, liga pasireiškė rimtais isterijos priepuoliais. Kai Froidas ėmėsi ją gydyti, paaiškėjo, jog pacientė buvo visiškai pamiršusi epizodą prie sesers mirties patalo, kai ją užvaldė bjaurus savanaudiškas troškimas. Gydoma ji viską atsiminė, dar kartą išgyveno ligą sukėlusį momentą ir pasveiko.

– Dabar imu geriau suprasti, ką reiškia tavo pasakymas “sielos archeologija”.

– Tuomet pabandykim bendrais bruožais apibūdinti žmogaus psichiką. Sukaupęs nemažą patirtį gydydamas pacientus, Froidas priėjo išvadą, jog sąmonė tesudaro nedidelę žmogaus psichikos dalį. Tai, kas sąmoninga, yra tarsi ledkalnio viršūnė, kyšanti iš vandens. Po vandeniu – arba po sąmonės slenksčiu – glūdi pasąmonė, arba nesąmoningumas.

– Vadinasi, nesąmoningumas yra tai, ką turime savyje, bet pamiršome arba neprisimename?

– Visos savo patirties juk nelaikome sąmonėje. Tačiau tokius dalykus, kuriuos esame mąstę arba patyrę ir kuriuos, gerai pagalvoję, galime atsiminti, Froidas pavadino “ikisąmone”. Terminą “nesąmoningumas” jis vartojo kalbėdamas apie tai, ką “išstūmėme”. Tai yra mintys, kurias kadaise pasistengėme pamiršti, nes jos buvo “nemalonios”, “nepadorios” ar “bjaurios”. Troškimus ir aistras, kurie nepakenčiami sąmonei – arba “super ego” – nugrūdame į žemesnįjį aukštą. Šalin!

– Aišku.

– Šį mechanizmą turi visi sveiki žmonės. Tačiau kai kuriems žmonėms nemalonių arba uždraustų minčių išstūmimas iš sąmonės kainuoja tiek daug pastangų, jog tai gali sukelti nervų ligas. Šitaip išstumtos mintys vėl bando įsibrauti į sąmonę. Todėl kai kurie žmonės išeikvoja vis daugiau energijos, šiuos impulsus slėpdami nuo sąmonės kritikos. Kai 1909 metais Amerikoje Froidas skaitė paskaitas apie psichoanalizę, jis pateikė pavyzdį, kaip veikia šis išstūmimo mechanizmas.

– Na, na!

– Klausytojus Froidas paprašė įsivaizduoti, jog salėje yra vienas individas, kuris jam trukdo ir blaško dėmesį įžūliai kikendamas, plepėdamas ir brūžydamas kojomis į grindis. Kai kalbėtojas pareiškia, jog tokiomis sąlygomis dirbti negali, atsistoja pora stambių vyrukų, ir po trumpos kovos išmeta triukšmadarį už durų. Taigi jis “išstumtas”, paskaitą galima tęsti. Kad triukšmadarys nebepatektų į salę, tie patys ponai pasistumia su kėdėmis prie durų ir ima jas saugoti. Pasak Froido, jei salę laikysime “sąmoningumu”, o koridorių – “nesąmoningumu”, galėsim susidaryti gerą išstūmimo proceso vaizdą.

– Sutinku, jog tai – geras pavyzdys.

– Tačiau “ramybės drumstėjas” ar bent išstumtos mintys bei impulsai vėl nori sugrįžti, Sofija. Mes gyvename nuolat jausdami išstumtų minčių, kurios bando vėl iškopti į sąmone, “spaudimą”. Todėl neretai mums kalbant kas nors “išsprūsta” arba ką nors padarome “netyčia”. Nesąmoningos reakcijos gali valdyti mūsų jausmus ir poelgius.

– Ar žinai kokį nors pavyzdį?

– Froidas aprašo ir daugiau tokių mechanizmų. Vienas iš jų – vadinamasis apsirikimas. Tai reiškia, kad visiškai savaime pasakome arba padarome tai, ką kažkada bandėme išstumti. Froidas papasakoja apie brigadininką, kuris norėjo pasiūlyti tostą savo viršininko garbei. Tas viršininkas buvo baisiai nemėgstamas. Paprastai tariant, nuo jo visi spjaudydavosi.

– Na ir?

– Brigadininkas atsistojo, iškilmingai pakėlė taurę ir tarė: “Taigi spjaukim į mūsų viršininko sveikatą!”

– Trūksta žodžių.

– Brigadininkui, manau, taip pat jų pritrūko. Nors jis tepasakė tai, ką galvojo. Jam išsprūdo. Ar nori išgirsti dar vieną pavyzdį?

– Mielai.

– Kartą pastoriaus šeimą, kurioje augo kelios mielos, gražios mergytės, turėjo aplankyti vyskupas. O tas vyskupas turėjo labai didelę nosį. Todėl dukroms buvo griežtai prisakyta nosies išvis neminėti. Dažnai juk būna, kad vaikai ima ir tiesiai ką nors išrėžia, nes jų išstūmimo mechanizmas dar nėra toks stiprus.

– O toliau?

– Vyskupas atvyko į svečius, o žavingosios dukrelės iš paskutiniųjų tvardėsi, kad neprasitartų apie ilgąją nosį. Ir dar daugiau, jos turėjo stengtis išvis nežiūrėti į nosį, jos turėjo stengtis ją pamiršti. Todėl jos apie tai be paliovos galvojo. Vėliau viena mergaitė atnešė cukraus prie kavos. Ji atsistojo priešais garbųjį vyskupą ir pasakė: “Gal norėtumėt cukraus į nosį?”

– Labai nemalonu.

– Kartais mes taip pat racionalizuojame. Tai reiškia, jog kitiems ir sau bandome kitaip paaiškinti savo poelgių motyvus, nes tikrosios priežastys būna per daug nemalonios.

– Gal galima pavyzdį?

– Aš galiu tave užhipnotizuoti ir priversti atidaryt langą. Hipnozės metu aš pasakau, kad kai subarbensiu pirštais į stalą, privalai atsistoti ir atidaryti langą. Paskui aš klausiu, kodėl atidarei langą. Galbūt atsakysi, jog tau buvo per karšta. Tačiau tai nėra tikroji priežastis. Tu nenori sau pripažinti, jog paklusai mano paliepimui. Tu “racionalizuoji”, Sofija.

– Aišku.

– Taip pat beveik kasdien susiduriame su dviprasmišku bendravimu.

– Minėjau savo ketverių metukų pusbrolį. Rodos, jis nelabai turi su kuo žaisti, šiaip ar taip, labai apsidžiaugia, kai aš ateinu. Kartą pasakiau, jog turiu skubėti namo pas mamą. Žinai, ką jis atsakė?

– Na, na?

– “Tu negera!”

_ Taip, tai iš tiesų – dar vienas vadinamojo racionalizavimo pavyzdys, berniukas juk taip negalvojo. Jam tik buvo gaila, kad tu išeini, bet jis drovėjosi tai pripažinti. Dar vienas panašus mechanizmas – projekcija.

– Turi išversti.

– Projekcija reiškia, jog savybes, kurių nenorim prisipažinti turį, bandome priskirti kitiems. Pavyzdžiui, šykštuolis labai mielai kitus vadina šykščiais. Tas, kuris neprisipažįsta sau, jog jam labai rūpi seksas, galbūt pirmas pasipiktins, jog kitiems vien tai ir terūpi.

– Suprantu.

– Froidas mane, kad tokią nesąmoningų poelgių pavyzdžių apstu mūsų kasdieniame gyvenime. Nuolat pamirštam kokio nors žmogaus vardą, kalbėdami galbūt taisomės drabužius arba stumdome, atrodytų, visai atsitiktinius daiktus kambaryje. Būna, kad staiga tarsi nei iš šio, nei iš to užsikertame arba išsprūsta kalbos klaida. Froidas pabrėžia, jog šie riktai ne visada yra tokie atsitiktiniai ar nekalti, kaip mums atrodo. Jo nuomone, į tai reikia žiūrėti kaip į tam tikrus simptomus. “Apsirikimai” ir “atsitiktiniai veiksmai” gali atskleisti intymiausias paslaptis.

– Nuo šiol gerai apmastysiu viską, ką sakau.

– Bet nuo savo nesąmoningų impulsų vis vien nepabėgsi. Neverta eikvoti per daug jėgų, norint nustumti nemalonius dalykus į pasąmonę. Tas pats, jei bandytum užkišti peleno išraustą urvelį. Gali būti tikra, jog pelėnas išlįs kitoje sodo vietoje. Sveikiausia duris tarp sąmonės ir pasąmonės palikti praviras.

– O uždarę duris galim įsivaryti psichinę ligą?

– Taip, neurotikais tampa tie, kurie eikvoja per daug jėgų, norėdami tai, kas nemalonu, atitolinti nuo sąmonės. Dažniausiai tam žmogui žūtbūt reikia išstumti iš sąmonės ypatingus išgyvenimus. Juos Froidas pavadino traumomis. Išvertus iš graikų kalbos, Šis žodis reiškia “žaizda”.

– Suprantu.

– Gydant pacientus, Froidui buvo svarbu atsargiai praverti uždarytas duris – arba galbūt atidaryti naujas. Padedamas paciento, jis stengėsi surasti išstumtus išgyvenimus. Pacientas juos išstūmė nesąmoningai. Tačiau jam gali būti svarbu, kad gydytojas padėtų rasti užslėptas traumas.

– Kaip gydytojas tai daro?

– Froidas sukūrė vadinamąjį laisvų asociacijų metodą. Jis paprašydavo pacientą atsigulti, atsipalaiduoti ir kalbėti viską, kas tik ateina į galvą – nors tos mintys pacientui atrodytų nereikšmingos, atsitiktinės, nemalonios ar ne visai padorios. Svarbiausia yra pralaužti “dangtį” arba “barjerą”, už kurio slypi traumos. Nes pacientas be paliovos prie jų grįžta, tik nesąmoningai.

– Kuo labiau stengsimės ką nors pamiršti, tuo daugiau apie tai nesąmoningai galvosime?

– Būtent. Todėl svarbu įsiklausyti į pasąmonės signalus. Tiesiausias kelias į pasąmonę, pasak Froido, yra sapnai. Neatsitiktinai vienas svarbiausiu jo veikalų – “Sapnų aiškinimas”, išėjęs 1900 metais. Jis parodė, jog sapnai nėra atsitiktiniai. Sapnuose nesąmoningos mintys bando prasiskverbti į sąmonę.

– Toliau!

– Remdamasis per daugelį metų sukaupta pacientų patirtimi – ir analizuodamas savo sapnus – Froidas priėjo išvadą, jog visi sapnai reiškia mūsų troškimų išsipildymą. Pasak jo, tai ypač lengva pastebėti vaikų sapnuose. Jie sapnuoja ledus ir vyšnias. Tačiau suaugusiųjų norai – kuriuos stengiasi išpildyti sapnai – neretai užmaskuoti. Net mums miegant, nenustoja veikusi griežta cenzūra, kuri riboja, ką mes galime sau leisti ir ko ne. Tiesa, užmigus ši cenzūra, arba išstūmimo mechanizmas, susilpnėja. Tačiau tebėra pakankamai stipri, kad sapne iškreiptų norus, kurių nenorime pripažinti.

– Todėl sapnus reiškia aiškinti?

– Froidas sako, jog turime skirti sapną, kokį atsimename ryte, nuo tikrosios sapno prasmės. Pačius sapno vaizdus – taigi sapnuojamą “filmą” arba “video” – jis pavadino matomu sapno turiniu. Šiam “akivaizdžiam” sapno turiniui medžiaga, arba rekvizitai, imami iš praėjusios dienos. Tačiau sapnas turi ir gilesnę prasmę, kuri sąmonei nepasiekiama. Tai Froidas pavadino latentinėmis sapno mintimis. Jos gali būti atėjusios iš tolimos praeities – pavyzdžiui, iš ankstyvosios vaikystės.

– Vadinasi, kad suprastume, apie ką sapnas, pirmiausia turime jį išanalizuoti?

– Taip, o ligoniai turi tai padaryti kartu su psichoterapeutu. Tačiau sapnus aiškina ne gydytojas. Jis tai gali padaryti tik paciento padedamas. Šiuo atveju gydytojas tėra tarsi sokratiškoji “pribuvėja”, kuri stovi šalia ir padeda išaiškinti sapną.

– Suprantu.

– Latentinių sapno minčių virtimą matomu sapno turiniu Froidas pavadino sapno darbu. Tai yra tarsi tikrosios sapno prasmes “užmaskavimas” arba “užkodavimas”. Taigi, aiškinant sapną, reikia atlikti priešingą darbą. Turime “demaskuoti”, arba “iškoduoti”, sapno “motyvą” ir surasti jo “temą”.

– Gal turi pavyzdžių?

– Froido knygoje jų apstu. Bet mes ir patys galime sugalvoti paprastą ir labai froidišką pavyzdį. Jeigu jaunuolis susapnuoja, kad pusseserė jam padovanojo du balionus…

– Na?

– Ne, dabar pati pabūk sapnų aiškintoja.

– Hmm… Tuomet matomas sapno turinys ir bus tai, ką tu pasakei: pusseserė jam padovanojo du balionus.

– Toliau!

– Tu taip pat sakei, kad visi sapno rekvizitai paimti iš praėjusios dienos. Taigi vakar jis buvo mugėje – arba matė balionus laikraštyje.

– Taip, tai įmanoma, bet jam užteko pamatyti žodį “balionas” – arba ką nors, kas jį primena.

– Bet kas yra latentinės sapno mintys – tikroji sapno prasme?

– Tu esi sapnų aiškintoja.

– Gal jis tiesiog norėjo turėti porą balionų.

– Ne, tai neįtikima. Esi teisi manydama, jog sapne turi išsipildyti kažkoks noras. Bet suaugęs žmogus vargu ar užsigeistų poros balionų. Net jei ir taip būtų, kažin ar apie tai jis sapnuotų.

– Atrodo, jau žinau: iš tikrųjų jis norėjo pusseserės, o tie du balionai – jos krūtys.

– Taip, tai įtikinamesnis paaiškinimas, ypač jeigu jam tas noras pasirodė šiek tiek nepadorus.

– Nes ir mūsų sapnai kalba užuolankomis, pavyzdžiui, per balionus?

– Taip, Froidas teigė, jog sapnai yra užmaskuotas išstumtų norų išsipildymas. Tai, ką mes išstumiame, labai pasikeitė nuo to laiko, kai Froidas daktaravo Vienoje. Tačiau pats sapnų turinio maskavimo mechanizmas tebeveikia.

– Suprantu.

– Froido psichoanalizė įgavo didelę reikšmę trečiame šio amžiaus dešimtmetyje – ypač psichiatrijai. Be to, jo pasąmonės teorija labai paveikė dailę ir literatūrą.

– Nori pasakyti, kad menininkai labiau ėmė domėtis nesąmoningų žmogaus sielos gyvenimu?

– Tikrai taip. Nors ši tendencija ryški ir paskutiniųjų XIX amžiaus dešimtmečių literatūroje – kai Froido psichoanalizė dar nebuvo žinoma. Tai reiškia, jog Froidas savo teoriją neatsitiktinai sukūrė praeito amžiaus pabaigoje.

– Ar manai, jog tai glūdėjo pačioje laiko dvasioje?

– Froidas ir nemanė “atradęs” išstūmimą, apsirikimus ir racionalizavimą. Jis tik buvo pirmasis, šią žmonių patirtį pritaikęs psichiatrijoje. Be to, aiškindamas savo teoriją, Froidas meistriškai pasinaudojo literatūros pavyzdžiais. Kaip jau sakiau, nuo trečio dešimtmečio Froido psichoanalizė ėmė tiesiogiai veikti literatūrą ir dailę.

– O kaip?

– Rašytojai ir dailininkai savo kūryboje stengėsi pasitelkti nesąmoningas galias. Ypač tai būdinga vadinamiesiems siurrealistams.

– Ką tai reiškia?

– “Siurrealizmas”, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia “virš tikrovės”. 1924 metais Andrė Bretonas paskelbė pirmąjį siurrealizmo manifestą. Jis iškėlė mintį, jog mene turi vyrauti nesąmoningumas. Tik taip menininkas, laisvas įkvėpimu, gali atgaivinti savo sapnų vizijas ir siekti to, kas yra virš tikrovės, kur išnyksta riba tarp sapno ir realybės. Nes menininkui taip pat svarbu įveikti sąmonės cenzūrą, kad žodžiai ir vaizdai galėtų lietis nevaržomai.

– Suprantu.

– Taip Froidas pateikė savotišką įrodymą, jog visi žmonės yra menininkai. Sapnas juk yra mažytis meno kūrinys, o sapnai mus aplanko kasnakt. Aiškindamas pacientų sapnus, Froidas dažnai turėdavo įžvelgti simbolių prasmę – panašiai kaip interpretuojant paveikslą ar literatūros kūrinį.

– Ar tikrai sapnuojam kiekvieną naktį?

– Naujausi tyrinėjimai parodė, jog sapnuojame apie dvidešimt procentų laiko, kurį miegame, tai reiškia – dvi tris valandas. Jei kas nors pertraukia mūsų miego fazes, daromės pikti ir irzlūs. Tai tiesiog reiškia, jog visi žmonės turi įgimtą poreikį išreikšti savo gyvenimo situaciją meniniais vaizdais. Sapne juk kalbama apie mus. Mes esam ir režisieriai, ir rekvizitoriai, ir visų vaidmenų atlikėjai. Tas, kuris sako nesuprantąs meno, labai blogai save pažįsta.

– Aišku.

– Taip pat Froidas puikiai įrodė, kokia nuostabi yra žmogaus sąmonė. Dirbdamas su pacientais, jis įsitikino, jog viskas, ką esame matę ir patyrę, glūdi giliai mūsų sąmonėje. Visus šiuos įspūdžius vėl galima atgaivinti. Kai sakome, jog kas nors “užsikirto”, kiek vėliau ėmė “suktis ant liežuvio galo” ir pagaliau “toptelėjo”, kalbame kaip tik apie tai, jog kažkas slypėjo pasąmonėje ir staiga pro praviras duris pateko į sąmonę.

– Bet kartais tai užtrunka gana ilgai.

– Tai suvokia visi menininkai. Bet po to staiga atrodo, jog atsivėrė visos durys ir visi archyvo stalčiai. Viskas ima plūsti savaime – ir tuomet surandame reikiamus žodžius ir vaizdus. Tai įvyksta tuomet, kai mažumą pakeliame pasąmonės “dangtelį”. Tai ir vadinama įkvėpimu, Sofija. Atrodo, jog tai, ką piešiame ar rašome, kyla ne iš mūsų pačių.

– Tai turėtų būti nuostabus jausmas.

– Tikrai esi jį patyrusi. Tokia įkvėpimo būsena neretai aplanko pervargusius vaikus. Būna, kad pavargę vaikai atrodo kuo žvaliausi. Staiga jie ima kažką pasakoti – rodos, jog iš kažkur ima žodžius, kurių niekuomet nesimokė. Bet vaikai juos turi, žodžiai ir mintys slypi sąmonėje ir pasirodo tada, kai išnyksta bet koks atsargumas ir cenzūra. Ir menininkui kartais svarbu, kad protas neužgožtų daugiau ar mažiau nesąmoningos veiklos. Nori, papasakosiu trumpą pasakaitę, kuri tai pailiustruos?

– Noriu!

– Tai labai rimta ir liūdna pasaka.

– Na, pradėk,

– Gyveno kartą šimtakojis, kuris nuostabiai šoko visu šimtu kojų. Kai šokdavo, pažiūrėti susirinkdavo visi žvėrys. Visi nepaprastai žavėjosi jo menu. Bet atsirado vienas, kuriam labai nepatiko, kad šimtakojis šoka. Tai buvo rupūžė…

– Tikriausiai ji pavydėjo.

– “Kaip čia padarius, kad šimtakojis nebegalėtų šokti?” – galvojo rupūže. Juk neužtenka pasakyti, kad nepatinka jo šokis. Ir negali sakyti, kad pati šoka geriau, nes niekas nepatikėtų. Galiausiai rupūže sumąstė šėtonišką planą.

– Koks jis?

– Ji atsisėdo ir surašė šimtakojui laišką. “O nepranokstamasis šimtakojį! – rašė rupūže. – Esu ištikima tavo subtilaus šokio meno gerbėja. Norėčiau sužinoti, kaip tu šoki. Ar pirmiausia pakeli kairę dvidešimt aštuntą koją, o paskui dešinę devynioliktą? Ar pradedi nuo dešinės dvidešimt šeštosios ir tik tada pakeli dešinę keturiasdešimt devintąją? Nekantraudama laukiu atsakymo. Nuoširdžiausi linkėjimai, Rupūžė”.

– Tai bjaurybė!

– Gavęs laišką, šimtakojis iškart susimastė, kaip jis šoka. Kokią koją pakelia pirmiausia? O kokią ko ją paskui? Kaip manai, kas tada atsitiko?

– Manau, kad šimtakojis niekada daugiau nebešoko.

– Taip, tokia pasakos pabaiga. Ir taip atsitinka, kai protas užgožia vaizduotę.

– Sutinku, jog tai – liūdna pasaka.

– Taigi menininkui svarbu “išsivaduoti”. Siurrealistai bandė tuo pasinaudoti ir pasiekti tokią būseną, kai viskas vyksta savaime. Jie pasidėdavo balto popieriaus lapą ir imdavo rašyti negalvodami, ką rašo. Tai jie pavadino automatiniu rašymu. Šis pasakymas iš tiesų paimtas iš spiritizmo: mediumas mano, kad jo plunksną vedžioja mirusiojo dvasia. Bet manau, kad apie panašius dalykus išsamiau pakalbėsime rytoj.

– Labai gerai.

– Menininkas siurrealistas taip pat yra savotiškas mediumas, tai yra priemone arba tarpininkas. Jis yra mediumas tarp savo pasąmonės ir tikrovės. Bet galbūt tai tėra nesąmoninga kiekvieno kūrybinio proceso dalis. Kas iš tiesų yra vadinamasis kūrybingumas?

– Ne, neįsivaizduoju. Gal tai reiškia, kad sukuriama kas nors nauja?

– Taip. Tai įvyksta tada, kai stipri sąveika tarp vaizduotės ir proto. Dažnai protas užgožia vaizduotę. Labai negerai, nes be vaizduotės niekada nebus sukurta nieko tikrai nauja. Vaizduotę aš įsivaizduoju kaip darvinišką sistemą.

– Apgailestauju, bet šito nesupratau.

– Darvinizmas juk teigia, jog gamtoje randasi daugybė mutantų. Bet išgyvena tik nedaugelis.

– Aha.

– Taip atsitinka ir tada, kai mes galvojame, kai pagauti įkvėpimo sukuriame daugybę naujų idėjų. Sąmonėje gimsta vienas “minties mutantas” paskui kitą. Žinoma, jei patys savęs per daug griežtai nekontroliuosime. Tačiau tik keletas iš šių minčių yra tinkamos. Čia praverčia protas. Mat ir jis turi svarbią paskirtį. Kai ant stalo guli dienos laimikis, reikia nepamiršti jo išrūšiuoti.

– Neblogas palyginimas.

– Įsivaizduok, kas būtų, jei visos mintys, kada nors šovusios į galvą, patektų ir ant liežuvio! Arba būtų paskelbta viskas, kas užrašyta bloknotuose arba guli rašomojo stalo stalčiuose. Pasaulis paskęstų atsitiktinėse mintyse. Nebūtų jokios “atrankos”, Sofija.

– O protas iš visų idėjų atrenka geriausias?

– Taip. O gal manai kitaip? Galbūt vaizduotė sukuria ką nors nauja, tačiau ne vaizduotė atlieka atranką. “Komponuoja” ne fantazija. Kompozicija – o kiekvienas meno kūrinys yra kompozicija – atsiranda iš nuostabaus vaizduotės ir proto – arba jutimo ir mąstymo – derinio. Nes kiekviename kūrybiniame procese esama atsitiktinumo. Tam tikroje fazėje svarbu neužkirsti kelio atsitiktinėms idėjoms. Norint ganyti avis, jas juk pirmiausia reikia išleisti iš aptvaro.

Albertas nutilo ir įsmeigė akis į langą. Tada ir Sofija ant ežerėlio kranto pastebėjo kunkuliuojantį knibždyną. Tai buvo tikra spalvingų Disnėjaus herojų orgija.

– Ten yra Plutas, – pasakė ji. – Donaldas su savo sūnėnais… ir Rože… ir dėdulė Skrudžas. Ar matai Čipą ir Deilą? Ar negirdi, ką sakau? Ten ant kranto yra ir Peliukas Mikis, ir Kliunkis!

Albertas atsisuko į Sofiją:

– Taip, tai labai graudu, vaikuti.

– Ką turi galvoje?

– Virstam bejėgėmis aukomis, vos tik majoras išleidžia pasiganyti savo aveles. Žinoma, čia mano kaltė. Tai aš užvedžiau kalbą apie proto nevaržomas išmones.

– Tu neturėtum sau priekaištauti.

– Norėjau dar pakalbėti apie tai, jog vaizduotė svarbi ir mums, filosofams. Kad galėtume sukurti ką nors nauja, ir mes turim išdrįst išsivaduoti. Bet dabar neišėjo man taip sklandžiai pasakyti.

– Neimk į galvą.

– Norėjau dar pakalbėti apie tylaus susimąstymo svarbą. O mums pakišamas šitas margas balaganas. Kaip jam negėda!

– Ar tai – tavo ironija?

– Ne mano, o jo. Bet aš turiu kuo pasiguosti – tai ir yra kertinis mano plano akmuo.

– Ničnieko nesuprantu.

– Mes kalbėjome apie sapnus. Jau vien tai truputį primena ironiją. Nes kas gi mes daugiau esam, jei ne majoro sapnas?

– Oi…

– Vis dėlto jis ne viską numatė.

– Kas tai galėtų būti?

– Galbūt majorui iki skausmo pažįstamas jo sapnas. Jis žino viską, ką mes sakome ir darome – taip, kaip sapnuojantysis atsimena matomą sapno turinį. Jis juk vedžioja plunksną. Tačiau net ir atsimindamas viską, ką mes kalbame vienas kitam, jis tebėra mieguistas.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Jis nežino latentinių sapno minčių, Sofija. Jis pamiršta, jog ir tai yra užmaskuotas sapnas.

– Keistai kalbi.

– Majorui irgi taip atrodo. Taip yra todėl, kad jis nesupranta savo sapno kalbos. O tuo mes turėtume džiaugtis. Tai mums suteikia bent trupinėlį laisvės. Pasinaudodami šia laisve, netrukus išsikapanosime iš jo klampios sąmonės, kaip žvitrus pelėnai šiltą vasaros diena išlenda pasišildyt saulutėje.

– Ar manai, kad mums pavyks?

– Mums turi pavykti. Po poros dienų aš dovanosiu tau naują dangų. Tuomet majoras nebežinos, kur tūno pelėnai ir kur jie vėl pasirodys.

– Tegu mes tesame sapnas, bet aš dar esu duktė. Jau penkios valandos. Turiu bėgti namo ruošti pokylio.

– Mmm… ar eidama namo gali man padaryti mažytę paslaugą?

– Kokia?

– Pabandyk atkreipt į save dėmesį. Turi pasistengti, kad majoras visą kelią neišleistų tavęs iš akių. Kai pareisi namo, bandyk apie jį galvoti – tada ir jis galvos apie tave.

– O kam to reikia?

– Tuomet netrukdomas galėsiu toliau rengti slaptąjį planą. Neriu į pačią majoro pasąmonės gelmę, Sofija. Ir busiu ten, kol vėl pasimatysim.