Trumpas Lietuvos istorijos kursas

Žygimantas keičia elgesį

Žygimantas Augustas gėrė dvaruose, medžiojo ir vaizdavo Renesansą, italai architektai ir dizaineriai trainiojosi prie Alumnato vakarais kirkindamiesi, svaidydamiesi Senekos citatomis, eiliuodavo Neapolio tarme Platoną, giedodavo po langais kits kitam serenadas. Viskas buvo kaip Europoje, net siestą italai įvedė dvare ir kvėpinosi vietoje sumaišytais parfumais. Bet sykį kažkas nutiko. Žygimantas susipirko knygų, visą biblioteką, ir skaitydavo vakarais užsirakinęs, užuot, kaip dera karaliui, gėręs kur smuklėje inkognito ar kutenęs Vilniaus mergas.

Negerai, – kalbėdavosi dvariškiai, – Žygimantas gęsta akyse. Žvilgsnis žiba, kūnas lysta. Barzda tik kyšo. Bruko jam vaistus iš raganosių ragų, ir Žygimantas akim žybsėdamas juos rijo, pilvą pasiglostydamas. Bet nesitaisė. Bona Sforca nujautė kažką negera ir nusamdė privatų detektyvą. Bet detektyvas, kaip vėliau paaiškėjo, dirbo Radviloms ir pranešė Bonai, kad Žygimantas užsidaręs studijuoja Mošę Maimonidą, kuris kaip tik buvo madingas tarp alchemikų ir karalių.

Straipsniai 1 reklama

Bona trumpam nurimo.

Žygimantas mįslingas

Žygimantas naktimis studijuodavo, o dienomis per visokias audiencijas tik snūduriuoja ir snūduriuoja, nuo sosto po tris kartus per priėmimą krinta, ant kėdės nesilaiko per pietus, kažkoks nusilpęs ir įtartinas. Nusiuntė Bona jam tris freilinas saracėnes iš Arabijos, visokių pokštų pas turkų sultoną išmokytas, o karalius visai pasiutęs išvijo jas rėkdamas, kad jam pasimelsti neduoda nei kabalos studijuoti neleidžia, koks jis tada karalius, ir dar renesansinis, ką kiti Europos dvarai pasakys, jei valdovas kabalos neišmano, – klausė jis pasipiktinęs, net koja tryptelėjo, kas jam visai nebūdinga buvo.

Bona stengiasi

Pasitarė Bona Sforca su savo astrologu ir psichoanalitiku, kortų metėja, pasiskundė Žygimantu, ir visi trys kaip vienas susakė tą patį, Bona susikrimtusi davė jiems po kriaušę ir tie nuėjo, liūdnai kramtydami, ką nujausdami negero. Pasakė jie visi mat Bonai, kad itališkos mados gal karaliaus širdį kamuoja, ir Renesansas visai įsisiautėjo, ir tikriausiai Žygimantą kita aistra graužia, irgi ta iš madingiausiųjų ir aristokratiškiausių, antikinė.

Nusiuntė tada Bona nakčia menestrelį pas Žygimantą, tokį apvalaina sėdynyte, šviežiai iš Italijos, pati iškvėpino, išdabino, apatinius parinko ir nuvedė prie Žygimanto durų, o tas trypdamas iš nekantros pasiklausė arijos, o paskui įsiutęs sulaužė menestreliui nosį, kai tas lindo bučiuotis. Ir užtrenkė duris.

Menestrelis nukenčia per smalsumą

Tas pats menestrelis, įširdęs dėl to, kad buvo atstumtas, ir nutaręs pats viską atskleisti, išėjo nakčia į karaliaus rūmų sodną, prie galinių durų, ir stebi budėdamas, kas bus. Ir žiū – išties, durys veriasi, karalius apsidairo, apsidairo ir šmirkšt nuo krūmo link krūmo – link Vilnelės lekia.

Jau apsidžiaugė menestrelis ir ėmėsi paskui cipenti, bet čia atsitiktinai pasipainiojo Radžvilų kūnsargiai, prilupo jį ir įmetė į pamazgų duobę, ir kol italiukas atsipeikėjo, vos neprigėręs, kol parfumais dvėsinosi, kol gydėsi, taip ir neprikėbestavo prie Bonos karalių apskųsti.

Niekingos apkalbos

Ir vis dėlto per Vilnių pradėjo sklisti keisti gandai. Matė kas karalių naktį gąsdinamai blaivą, tai nenormaliomis akimis brendantį per Vilnelę, mantiją iki bambos pasiraitojusį, tai su kopėčiomis po pažastimi viename parke, tai ristele tursenantį apie Radvilų rūmus, tai apie miesto sienas, raktais tik žvangina, durelės cypia, o kur – tamsoje nesimato.

Bona vieną rytą prispyrė sūnų pasiaiškinti, o tas kiek sutrikęs pasisakė, kad jis čia naktimis kalno šonuose bazilisko ieško. Baziliskas, kaip visi žinojo, žvėris kytras, jo nepagausi su tinklais, jį ant mergelių gaudo. Bona ir pradėjo aiškinti sūnui elementarius dalykus apie bazilisko įpročius ir pasakė, kad dabar jį lydėsią po šešis alebardininkus iš italų. Žygimantas vos ne vos išsikaulijo, kad tie būtų bent žemaičiai, nes maži italiukai buvo garsūs tuo, kad nepavilkdavo žmoniškų alebardų, vis griūdavo rikiuotėje nuo jų svorio, it lapai krisdavo.

Žygimantas demaskuojamas

Bonos gudrybė davė vaisių. Žygimantas žinojo, kad žemaičiai patikimi ir nekalbūs ir kad Bona jų neprakalbins dar ir todėl, kad tie tik žemaitiškai moka, ir tai tarpusavyje nesusišneka.. Nes vienas nuo Sedos, antras nuo Plungės, trečias dar iš kito kampo. Nie razumiem, – sakydavo jie oriai, ar juos aukštaitis ar italas kalbindavo.

Tačiau bėda ta, kad žemaičiai būdami dideli, stiprūs, buvo nerangūs. Žygimantas per krūmus tik vikst vikst ir išsirangęs, kurgi ne, aukštaičio šaknis su lenku ir italu maišyta, vingrus kraujas. Žemaičiai gi eina, šakas trempia, žemė dunda, paukščiai nuo sūrio kvapo iš lizdų krenta čiaudėdami, triukšmas per pusę Vilniaus. Alebardos žvanga, žemaičiai keikiasi, Žygimantas šnypščia, visi rėkdami per Vilnelę brenda, o žemaičiai dar pakeliui kokią žuvį rankomis susipliaukši. Triukšmas, alasas, gvaltas!

Tik Žygimantas mano, kad viskas gerai, o šunys loja, nes mėnulis toks.

Apoteozė prie Vilnelės

Galiausiai viskas pradėjo klostytis keistokai, nes vakarais, mėnuliui įsižiebus, panaktiniams vienuoliktą surikus, prasidėdavo: iš rūmų pusės žvangėdami, žlegėdami, kosėdami, prunkšdami ir šnypšdami išlįsdavo žemaičiai, alebardomis žlegindami, į skydus jas daužydami, Žygimantas per krūmus it zuikis, tik į vieną šmikšt, į kitą šmakšt ir spokso, dairosi, kad niekas nematytų. Kaire ranka už karūnos, dešine – mantijos karališkos palankus apsiuvinėtus laikydamas, brisdavo Žygimantas per Vilnelę, žemaičių būrio apsuptas, iš šonų Radvilų sargybiniai su Bonos Sforcos agentais tik kulasi, Goštautų agentai kalne tik bruzda, nuo Aukštutinės pilies dvariškiai spitrijasi, arkliai žvengia, šunys loja, o Žygimantas lenda į skylę Radvilų mūro sienoje ir ten balta rankelė tik šmėsteli, durys užsitrenkia. Žemaičiai su Radvilų kūnsargiais ožį kepa, alų geria, sūriu ir vėžiais, į laužo liepsną lendančiais, užsigardžiuoja, arkangelą Mykolą bendrai šlovina, Vilniaus mergas baltablauzdes dainomis garbina.

Galiausiai visas miestas naktimis eidavo žiūrėti, kaip karalius pas našlę Goštautienę vaikštinėja, ir panaktiniai darbą mesdavo, pameistriai ir net meistrai eidavo, vyrai, moterys, tarnai ir tarnaitės, Maskvos šnipai ir ambasadoriai su žmonomis. Tie, iš Maskvos rezidentūros, vodkę darmai dalydavo, žmonės kaštavojo patenkinti, spjaudėsi iš malonumo, linksmindavosi, šokdavo iki paryčių, neįtardami, kad maskoliai pradėjo klastingą abiejų tautų nugirdymo vajų.

Visiems buvo ir įdomu, ir smalsu, ir viskas kartojosi vis dažniau ir ilgiau, galiausiai visas Vilnius metė miegojęs, o smuklėse iki paryčių būdavo skaičiuojama, kiek Žygimantas užsibuvęs šįsyk, ir gabesni matematikai darydavo išvadas.

Žygimanto naivumas

O Žygimantas pats buvo įsitikinęs, kad niekas jo su Barbora nė nepastebi, nes juk diskretiškai, nakčia lankosi, tik rankeles bučiuoja, apie lietuvių ir lenkų santykius kalbasi prie žvakės ir apie Sofoklio naujausią leidimą iš Bazelio. Net dvaro istorikams sakydavo – juk mes nieko tokio. Tie taip ir parašė, kad ir kitiems neliūdna būtų. Ateinančioms, taip sakant, kartoms.

Žygimantas tiltą stato

Sykį šaltą rudens rytą Žygimantas visas šnarpšdamas nuo slogos pasikvietė lyg tarp kitko dvaro architektą ir moko jį itališkai per pusryčius, jog reikėtų per Vilnelę tiltelis pastatyti, kad dvariškiai ir miestiečiai į turgų greičiau nueitų, paupiu neklaidžiodami, o tilteliui tai vieta pati geriausia priešais Radvilų rūmus, anoje pusėje.

Architektas ilgai juokėsi pargriuvęs ant marmurinių grindų, ambasadoriai juokiasi, liuteronai juokiasi, arijonai juokiasi, net vyskupas, ir tas krizena į auksuotą rankovę. Tarnai padėklus išmėtė, kojomis mataruoja kaip musės, numirsim iš juoko, kalba dusdami net.

Bona tik antakius rauko.

Reikalas įsibėgėja

Kol Žygimantas slapstėsi, visiems buvo gardaus juoko, o kai toliau slapstėsi, to juoko buvo dar daugiau. Jis vienintelis nežinojo, kad jo diskretiškumas ne toks jau pavykęs. Juodu rytais įlipdavo karieton – ir dui į pačius Valkininkus, kad iš Vilniaus nesimatytų, kur medžioklės dvaras ir žirgai.

Ankstų rytą, prieš saulėtekį, vilniečiai apsimiegoję burdavosi papilyje ir žiūrėdavo, kaip Žygimantas, apsitaisęs kirasiru, ranką padavęs, Barborą karieton sodinasi. Barbora užuolaidėles tik šmakšt. Ir garsai išsyk iš karietos, bučiuojasi karalius, net pasičepsėdamas. O tarp bučinių Barbora su Žygimantu apie arabų filosofiją kalbasi portugališkai ir apie vertesnius dėmesio Prahos alchemikų veikalus.

Medžioklės ypatumai

Medžioklė gerai eidavosi, ir Barbora ja tiesiog mėgaudavosi. Radvilaitė labiau įgudusi, Radvilų ir Goštautų dvaruose prisimedžiojusi ietimi ir strėlėmis tik svaidosi, mėtosi, net uždususi. Žygimantas iš paskos nespėja, likimą keikia, o Radvilaitė taurus, elnius kloja, pilnas miškas jos raitom lakstančios, krykščiančios. Žygimantas ją girion pasikalbėt apie valstybę pasikvietė ar apie meilės taurumus, o Barbora, kai žvėris pamatė, metė Žygimantą su visom meilėm ir ietimi nudūrė tris taurus, vienuolika stumbrų, du lokius vengriškus, o jau elnių, stirnų ir briedžių tai be skaičiaus. „Europos kurjeris”, lotyniškai einantis dvarų laikraštis, visa tai priskyrė Žygimantui, o už tą informaciją karaliui teko sumokėti korespondentui, nes tas matė, kaip karalius su trim parankiniais vos ne vos vieną zuikį pridusytą, viena akimi aklą nudūrė, ietimis apsupę iš visų pusių.

O Žygimanto meilė visai įsiliepsnojo nuo tos medžioklės .

Žygimantas meilę rodo

Žygimantas, pasirausęs motinos podėliuose, iškniso trijų sieksnių itališką vėrinį tokį, grynų perlų, ir vieną vakarą prisiartinęs prie Barboros, priklaupęs dovanoja jį visaip kalbėdamas apie gėrį su grožiu. Barborai sega tą vėrinį ant kaklo susijaudinęs visas, o staiga žiū – nėr kur to vėrinio pritaisyt. Barborai ant kaklo viens virš kito trim eilėm gal trisdešimt sieksnių tų perlų privyniota, Radvilos gi duktė. Sutriko net ir pasakė, laiku susigaudęs, kad čia bus apyrankė, ir ant rankutės sega, o ant abiejų rankelių – perlų movos iki pat alkūnių ir dar giliau, Žygimantas net susigėdo.

Barbora tai buvo geraširdė ir nepasakė Žygimantui, kad tie jo perlai Nesvyžiuj armėnų daryti iš kriauklelių, nes būtų pasimiręs iš gėdos.

O Barboros tai ir kurpaitės buvo iš perlų, tai pasiėmė iš Žygimanto karolius, žemai kloniojosi ir pasakė pasidarysianti iš jų antrus batraiščius.

Bona prašauna pro šikšnelę

Bona pažinojo Radvilaitę, ir suprato, kad sūnus įsikliopijo, nes graži ir daili, ir protinga, bet žinodama jo būdą, buvo tikra, kad čia trumpam reikalas, tad nesijaudino ir Barborai net nuodų nesumąstė laiku įbarstyti, dėl ko vėliau ilgai graužėsi ir aimanavo, visų šventųjų šaukdamasi koplyčioje, parvirtusi iš pamaldumo.

Radvilos raizgus mezga

Barbora priiminėdavo karalių, gražiai su juo šnekėdavosi aukštomis temomis, padainuodavo jam, pašokdavo, bet Radvilos ėmė suprasti, kad reikalas rimtas. Sykį patėmijo karalių prie vartelių, kai tas į Radvilų pusę įsmuko, ir apstoję kad ėmė lazdomis vanoti, lupti, plėšikas mat lenda, plėšikas. Karalius rėkia, paleiskit, aš apdovanosiu, o Radvilos tik juokiasi ir toliau lazdomis pliekia patenkinti, sako, karalius tai miegutį daro, čiūčia liūlia, tik banditai naktimis šmirinėja.

Žygimantas išlindo galiausiai iš po lazdų į mėnulio šviesą susiraukęs, o Radvilos kad ims atsiprašinėti!

Mandagiai, iki žemės lankstėsi, pagal prancūzišką madą, su blauzdos pasukimu!

O paskui griežtai prisakė karaliui neiti pas Barborytę. Nes visokie gandai sklindą. Giminei gėdą darą.

Anokia čia gėda, – sako karalius, – aš juk Žygimantas. Karalius esmu.

Taigi, – sako Radvilos. – Mes tai – Radvilos, ir būtent todėl turime vardą saugoti. Juk tokia gėda – karalius apie namus šlaistosi, apkalbas kelia.

O tai prigausi Barborytę ir gims judviem Liublino unija!

Žygimantas mąsto

Žygimantas parėjo visas skaudančiais šonais, purvinas, atsisėdo ant lovos totoriškai ir pradėjo medituoti susikaupęs apie Barborą ir pasaulio begalybės doktrinos teorines prielaidas.

Bet išėjo – tik apie Barborą…

Šiaurės Atėnai, Nr. 37

Views All Time
Views All Time
2998
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

24 + = 31