Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos, – visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo monumentalios asmenybės įvaizdį. Dabar jis bendraus su mūsų pasauliu ilgiausiai išliekančiu savo pavidalu – knygoje įkūnyta mintimi. G. Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje, – jos lanksčiai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos, regis, į visas žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas, jos auga viena iš kitos ir yra gyvai susijusios – kaip postmodernizmo įvardyta rhisoma, kaip šakniavaisis, kaip pradžios ir pabaigos neturintis vijoklis. G. Beresnevičiaus konceptuali mintis yra tarytum visraktis, kuriuo autorius sėkmingai atrakinėja visas mūsų kultūrinio gyvenimo prieigas ir parodo mums, kas vyksta už profanams nevarstomų durų. Tokio minties instrumentinio universalumo pagrindas – mitologinės struktūros ir archetipai, autoriaus sąmonėje tampantys universaliu kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės gyvenimo, kūrybos ir net tarptautinės politikos reiškinius.

Liepos 6-ąją Gintarui Beresnevičiui būtų sukakę 46-eri. Rugpjūčio 6-ąją minėsime pirmąsias mirties metines. Šių datų kontekste pamėginsiu forsuoti klausimą, kuris daugiau ar mažiau pagrįstai leistų užtvenkti įsivaizdavimus apie G. B. Bėgant laikui net pats brangiausias įspūdžių auksas gali išsibarstyti, todėl šį kartą bandysiu pateikti kažką panašaus į schematinius apibendrinimus (suvokdamas tokios užmačios sąlygiškumą, o gal net ir ydingumą). Keliu labai paprastą klausimą: koks Gintaro charakterio bruožas, jo būdo savybė, asmens ypatybė daro jį išsiskiriantį, nesumaišomą su kitais žmonėmis, yra jo individualumo ženklas, nepakartojamumo kodas? atsakymas paprastas. Tačiau įdomu tai, jog šio kraštutinai akivaizdaus, paviršiuje glūdinčio atsakymo tarsi ir nežinojau, kol nesuformulavau minėto klausimo. Kol bendravimas yra savipakankamas, iš tiesų tarsi ir nėra reikalo kelti klausimo. O šiandien, specialiai forsuodamas klausimą ,,kuo šis žmogus išsiskyrė iš kitų “, randu tokį atsakymą: Gintaras buvo nepaprastai korektiškas, išskirtinai diskretiškas, taktiškas, labai geranoriškas bičiulis. Žinoma, žodžiai ,,diskretiškas” , ,,korektiškas” yra išdėvėti, be to, jiems trūksta šiam pokalbiui būtino herojinio patoso. Galima, žinoma, paieškoti ir kitokių, galbūt tikslesnių įvardijimų, tačiau iš pradžių aš bent pirštu parodysiu į tai, kas mane ypač stebina. O stebina, net glumina, jog per 28-erius pažinties su Gintaru metus nesu matęs jo nė karto supykusio.

Eugenas Drewermannas – vokiečių teologas, šiuo metu suspenduotas kunigas, teologijai ir pastoracijos praktikai tai­kantis analitinės psichologijos principus. Jo poliarumas milžiniškas, jo pamokslai ar paskaitos sutraukia tūkstančius žmonių ir vyksta sporto salėse, daugybė jo knygų eina milijoniniais tiražais visomis Europos kalbomis. Jis kontrover­siškas, nėra kalbų – katalikų hierarchai į jį žvelgia kaip į Baž­nyčios griovėją baigi eretiką, eiliniai tikintieji – kaip į naująjį Liuterį, galintį apvalyti Bažnyčią nuo ilgaamžės sustingusių dogmų patinos, entuziastai įžiūri jame reformatorių, trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios idėjų pradininką. Iš esmės jau šiandien jis galėtų įkurti “savo bažnyčią”, kuri tikrai apimtų bent jau kelis milijonus tikinčiųjų, tačiau, nors ir nepriešta­raudamas, kad yra lyginamas su Liuteriu, Drewermannas berods nenori tapti atplaišos pranašas ar institucionalizuotos erezijos pradininkas. Nemanau, kad žinau jo ketinimus, bet jo veikla rodo siekį, kad jo idėjos “iš vidaus” prasiskverbtų katalikybėn ir veiktų ne lengvai sukritikuojamoje bei entro­pijos dėsniams paklūstančioje “privačioje bažnytėlėje”, o visoje Katalikų Bažnyčios terpėje. Drewermanno darbai, pamokslai, veikla išties yra gana diskusiški.

Kaip rašoma Erazmo Stelos kronikoje “Apie Prūsijos senovę”, arba De Borussiae antiquitatibus, (1518 m.) “vėliausiai į sritį atsikraustė prūsai – tautos, kurios, Ptolemėjo liudijimu, gyveno prie Rifėjų (Ripheos) kalnų, kur jie plačiai išsidriekia į šiaurę, netoli tos vietos, kur iš jų išteka Tanaidė” (Tanais) (BRMŠ II 19, vertė Eugenija Ulčinaitė) … Rifėjų (Rimfėjų) kalnai – tai Uralas, antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografijoje laikytas skiriamąja riba tarp Europos ir Azijos, vieta, iš kurios išteka Donas (Tanais, Tanaidė), arba – ir tai nereti atvejai – apskritai kažkoks kalnagūbris Rytų Europoje, slenkantis iš rytų į vakarus; kartais tai kiek mitologiškas vaizdinys, galintis reikšti ir abstraktesnius kalnus; tapatinimas su Uralu nėra būtinas, tai gali būti ir Valdajaus aukštumos. Yra atvejų, kai Rifėjai (Riphei, Ripheus, Rifei, Rifrei, Riffei) reikštų veikiau Karpatus, plg. Ammiano Marcelino liudijimą (Res Gestae, XXII 38, 40): ubi Rifaei deficiunt montes, habitant Arimfaei, iusti homines placiditateque cogniti, quos amnes Chronius et Vistula praeterfluunt; iuxtaque Massagetae, Halani et Sargetae, aliique plures obscuri, quorum nec vocabula nobis sunt nota, nec mores…, t. y. “…kur baigiasi Rifėjų kalnai, gyvena arimfėjai, teisingi ir taikūs žmonės. Pro tuos kalnus prateka Chrono ir Vyslos upės. Šalia [arimfėjų] gyvena masagetai, alanai, sargetai ir daugybė kitų tautų, kurių nei kalba, nei papročiai [mums] nėra žinomi…” (BRMŠ I 153, vertė E. Ulčinaitė).

Snobas yra pagrindinis kultūros vartotojas. To produkto, kurį kuria menininkas, intelektualas, rašytojas, ir pan. Dėl to snobas mums ypač įdomus, ir jo auklėjimo problemomis turėtume domėtis ne mažiau nei mokyklų reforma ar aukštojo mokslo padėtimi. Snobas, ypač daug snobų, ar užvis geriausiai – labai labai daug snobų yra kultūros išgyvenimo laidas Lietuvoje. Klausimas – kaip tuos snobus išsiauginti, ypač kaip juos auklėti, nes snobo pagrindinis požymis, kaip žinoma – snobą paranojiškai persekiojantis pranašumo jausmas, lydimas išsilavinimo bei gero skonio stokos ir storos piniginės. Tai yra – kaip prakutusiai buržuazijai įpiršti skonio pagrindus ir kaip pereiti į snobistinį vartojimo lygmenį, nes būtent snobai perka kultūrą, vardus, po peizažais, knygų nugarėles ir pan. Tai yra, ką mes galime pasiūlyti šlovingajai rinkai. Studentai ir mūsų kolegos, menininkai ar literatai ar mokslininkai savo kolegų produkcijos neperka, nes ji neįperkama. Tarkime, knygos yra per brangios, ypač mokslinės knygos, o bibliotekų jos dažnai nepasiekia. Nekalbu jau apie meno knygas ar kūrinius. Jie skirti snobams, pagrindiniams kultūros vartotojams, leidžiantiems, įgalintiems ją pirkti. Tačiau Lietuvoje garbingą snobo vietą uzurpavęs pižonas. Infantili asmenybė su pinigais, kurios dėmesį traukia viskas, kas kruvina, skanu, juda, stryksi, dainuoja, ir svarbiausia – PAL sistemoje, antraip, labai ir specialiai spalvota.

Akauzalinė sinchronizacija. Viename Europos kampe keltai airiai, irzlūs ir pavydūs, melancholiški karštakošiai kaip ir lietuviai, balsuoja prieš savo interesus, grauždami nagus, dantimis grieždami; kitame kampe tą pačią lemiamąją spalio 19-ąją ant Gedimino kapo kalno įšventinamas Lietuvos pagonių krivis. Po šešių šimtų metų pagonys atidaro naują laiko skaičiavimą Lietuvoje, ir ta nauja pagoniška epocha chronologiškai startuoja kaip ir mestas druidų palikuonių balsas, abu balsai krenta tą metą, kai mes jau galime pradėti skaičiuotę iki Europos. Europa ir pagonybė. Keltai airių pavidalu, baltai lietuvių pavidalu. Abi genčių grupės kadaise nudengusios savo masyvais po pusę Europos, abi nesukūrusios istorinių karalysčių nei imperijų, susitraukusios,– keltai iki Velso ir Airijos, Bretanės, baltai iki miniatiūrinių Latvijos ir Lietuvos plotelių. Bet ir vieni, ir kiti, nepaisydami savo mažumo, sugeba atsidurti dėmesio centre ir spręsti kontinentų likimus. Ne žaidimas Europos panoramoje yra ir Krivio šventinimas. Gavo krivūlę, lenktą lazdą apvytą medinio žalčio, įšventintas kaip keltų vyresnysis druidas. Viskas gerai, Europa tęsiasi. Šaknys ir branduoliai, gelminės struktūros susisiekia ir labai nenoromis eina į Europą, bet Europa šiandien yra ta vieta, kurioje gali susitikti šios abi keistos ir pablūdusiai nuoširdžios krikščionybės tautos. Druidų ir krivių alsavimo įkvėptos, paliestos krikščionybės.

1979 – 1984 m. Vilniaus universitete (VU) studijavo istoriją. 1986 – 1989 m. buvo Kauno politechnikos instituto (KPI) Filosofijos katedros asistentas. 1990 – 1999 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojas. Humanitarinių mokslų daktaras: 1993 m. VDU apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties mokslų daktaro disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje”. Pradėjo bendradarbiauti su žymiausiu lietuvių etnologu Vytautu Bagdanavičiumi, įsteigusiu Čikagos lituanistikos tyrimo ir studijų centrą. 1993 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1995 m. – VU Religijos tyrimų ir studijų centro docentas. Taip pat skaitė paskaitas Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijose. Dėstyti kursai: Religijotyros įvadas, Religijų istorija, Lietuvių religija ir mitologija. Nuo 1990 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute Baltų kultūros skyriuje, nuo 2004 m. buvo šio skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas. Buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, „Naujojo židinio“ bendradarbis, „Metų“ kolumnistas, „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriaus redaktorius. Išleido 17 knygų, tarp jų – kelis mokslinius veikalus. Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių.

Gandringi metai. Virš Alovės, virš Slabadėlės gandrai, gandrai pievose, gandrai padebesiuose, pėsti gandrai, gandrai virš galvos… gandras ant pirkios stogo, valanda gandro žvilgsnio, vaikai užvertę galvas į gandrą. Gandrai pievose, gandrai varlinėjantys, dieną prieš išvažiuojant į civilizaciją gandrai padebesiuose, pats netikėdamas žiūriu – virš namo septyni gandrai, septyniolika, ir nuo Daugų atlekia dar – jų per trisdešimt, kelias minutes jie sukasi, po to grupelėmis išsiskirsto, matyt, vieni kitiems pristatė vaikus. Nuo tų trisdešimties gandrų teišgaliu rėkti į debesis. Slabadėlės getai nuostabūs. Čia mirus dar raudama. Jie viską tebežino. Nuo mirties artumo gal tas žinojimas, spintose mirties drabužiai. Nieko nesuprantu, jie anapus nieko nesitiki. Kad yra Dievas jie žino, o po mirties jiems nieko nereikia, kaip kad getams įprasta. Jie nori poilsio, antraip nebūties, pervargusi keltis. Pervargę jie buvo jau prieš du tūkstantmečius. Mums tenka garbė juos marinti… Lietuvos dvasinis klimatas be dzūkų infiltracijos būtų kitoks. Liūtis, griaudžia ir žaibuoja, dzūkai sėdi pirkioje ir pasakoja vieni kitiems, kaip jie nebijo perkūnijos. Ko čia bijotis? Ištraukia kištukus iš lizdų. Uždaro langelius. Tikrai nebaisi ta perkūnija. Žaibai liuobia tuoj pat už lango, pirkia ant geros kalvos ir, žinoma, be perkūnsargio. Kam tas perkūnsargis? – kalbasi dzūkai. Maždaug, jei lemta, tai lemta. Pasakojasi istorijas, kaip, kada, ką nutrenkė apylinkėje. Daug tų nutrenktų.

Sekuliari visuomenė savo gyvenime praranda daugelį orientyrų. Tai ne naujiena. Sekuliari visuomenė ir kūrėsi, kovodama su religinėmis vertybėmis ir jas paneigdama. Tad naujų orientyrų kūrimas yra viena svarbiausių jos užduočių. Tokių orientyrų, kurie būtų apibrėžti, universaliai galiojantys ir teikiantys džiaugsmą bei stabilumą. Suprantama, tai reklama ir panašūs ideologiniai beigi masinės kultūros lauko stereotipai. Niekur nepasidėsi, visuomenė be vertybių negali gyventi, tad orientyrai ir vertybės pateikiami jau nuo mokyklos suolo, nuo jaunumės; tuo užsiima žiniasklaida už mokyklos ribų, o viduje tai įgyvendinama pereinant prie vertinimo pagal testus. Šis principas jau lyderiauja visais švietimo lygmenimis. Testas moko klausimų hierarchijos. Ją reikia ne pažinti ir suprasti, o išmokti atpažinti – atsakinėjant į klausimus renkamasi iš kelių galimų atsakymų, į kuriuos teisingai atsakęs žmogus gali išlaikyti egzaminą, tačiau neturėti jokios nuovokos apie istorinius procesus ir galias ir tebūti puikus atsakinėtojas į istorinius testus. Išmokstama “testų mentaliteto”, kuris dabar, tarkime, labai ryškus ir baigiamosiose klasėse – mokiniai nori ne suprasti, ne išmokti, o pasirengti testams. Tiksliau tariant – jie nori “būti parengti” testams. Jie nori žinoti, kaip teisingai atsakyti į klausimus. Tai bjauriau nei ideologinė prievarta, bet taip yra. Klausimas, kuris kelias iš trijų yra teisingas, kildavo ir pasakų herojams, bet laimėdavo pasukę mažiausiai žadančiu ir paradoksaliausiu.

Kas sakoma jo knygoje “Imperijos darymas“? Trumpai drūtai – kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa. O ir prasisukti pro tą Europą nėra taip sunku – ji jau nusilpusi, pavargusi, o be to, patenkinta ir soti. Taigi mums, barbarams, tik valdyti juos! Tad tam ir reikia ruoštis, o ne verkti, kad prarandame identitetą ir ištirpsime it tie „Tirpuko“ ledai beveidėje Europoje. Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Juk šiaip esame įpratę, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, tai ir nori joje pasilikti, visus gąsdindami nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis.Beresnevičius žvelgia kuo gilesnėn praeitin tam, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas. Koncepcija keista. Keista, nes nelabai telpa į dabar pripažintas ir apyvartoje naudojamas schemas. Sakykime, Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas turėtų viešai sudeginti šią knygą kaip eretišką.