Der Kleriker, arba apie palaimos neviltį

Eugenas Drewermannas: luomo savikritika ir kritika

Eugenas Drewermannas – vokiečių teologas, šiuo metu suspenduotas kunigas, teologijai ir pastoracijos praktikai tai­kantis analitinės psichologijos principus. Jo poliarumas milžiniškas, jo pamokslai ar paskaitos sutraukia tūkstančius žmonių ir vyksta sporto salėse, daugybė jo knygų eina milijoniniais tiražais visomis Europos kalbomis. Jis kontrover­siškas, nėra kalbų – katalikų hierarchai į jį žvelgia kaip į Baž­nyčios griovėją baigi eretiką, eiliniai tikintieji – kaip į naująjį Liuterį, galintį apvalyti Bažnyčią nuo ilgaamžės sustingusių dogmų patinos, entuziastai įžiūri jame reformatorių, trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios idėjų pradininką. Iš esmės jau šiandien jis galėtų įkurti „savo bažnyčią”, kuri tikrai apimtų bent jau kelis milijonus tikinčiųjų, tačiau, nors ir nepriešta­raudamas, kad yra lyginamas su Liuteriu, Drewermannas berods nenori tapti atplaišos pranašas ar institucionalizuotos erezijos pradininkas. Nemanau, kad žinau jo ketinimus, bet jo veikla rodo siekį, kad jo idėjos „iš vidaus” prasiskverbtų katalikybėn ir veiktų ne lengvai sukritikuojamoje bei entro­pijos dėsniams paklūstančioje „privačioje bažnytėlėje”, o visoje Katalikų Bažnyčios terpėje.

Drewermanno darbai, pamokslai, veikla išties yra gana diskusiški. Viena vertus, jam galima jausti nuoširdžią sim­patiją, kaip persekiojamam, suspenduotam, hierarchų peikiamam kunigui, besistengiančiam parodyti šimtmečių dulkių apnašas ant gyvosios Bažnyčios kūno, nuvalyti jį iki evange­linio tyrumo, – antra vertus, labai užguitas Drewermannas tikrai nėra, nes žiniasklaida jam skiria didelį dėmesį, kurio jis anaiptol nesikrato, o jo honorarai milijoniniai: Tiesa, di­delę jų dalį jis skiria labdarai, o ir pats gyvena be šaldytuvo, kompiuterio (jo kai kada tūkstančialapės knygos parašytos ranka) ir be bažnytinės ar civilinės santuokos sakramento.

Bet gal pakaks apie asmenį… Didžiausia ir stipriausia jo knyga vis dėlto yra „Der Kleriker” , pasak vieno vokiečių te­ologo frazės – pirmoji visa apimanti dvasininkijos savikriti­ka nuo Liuterio laikų. Vokiečiakalbėje erdvėje tai didžiulį pėdsaką palikusi ir stipriai intelektualų, o ir „eilinių tikinčių­jų” mentalitetą tebeveikianti knyga. Galima tarti, jog tai ­neįtikėtinai vertinga proga pažvelgti į dvasinio luomo ypatu­mus ir susivokti krizinėje situacijoje, galima tarti, kad tai­ piktavališkas ir žiaurus savitikslis luomo demaskavimas, tačiau katalikybėje Drewennamo atliktos luomo kritikos apeiti neįmanoma. Ne veltui Drewermannui skirti kursai skaitomi Vatikane, Gregorianume, ir jie neabejotinai reika­lingi, nesgi jei Drewermannas ir klysta, „priešininką reikia pažinti”, kitaip kova su juo būtų neprotinga. Juolab kad tai, ko gero, ne priešininkas. Nes veidrodis vargu ar laikytinas priešu.

Pradžioje – ad homin-em

Gal šio straipsnio ir nebūtų, jei ne tam tikros, gana keis­tos aplinkybės, kuriosna per Drewermanną ir per mane pate­ko kai-kurie žmonės. Su Drewermanno knygomis susidūriau kadaise būdamas Vokietijoje beigi pastaraisiais metais, skai­tydamas vokiškus katalikiškus, tiek dešiniuosius, tiek kai­riuosius populiarius, tiek sunkiasvorius teologinius žurna­lus, tiek ypač pasaulietiškus „Stern” ar „Frankfurter Allge­meine”. Juose Drewermannas rašo pats, juose jis giriamas ar šlovinamas, peikiamas ar neigiamas, tiesiog pristatomas ir t.t. – bet apie jo nutylėjimą, apėjimą, represijas už jo skaity­mą ar pagyras, už jo neskaitymą nėra nė kalbos. Tikrai susi­domėjęs Drewermannu, Vytauto Didžiojo universitete 1994 m. skaičiau neprivalomą kursą” Religija ir psichoanalizė”; iš esmės didžiąją kurso dalį užėmė garsiojo Drewermano veikalo „Der Kleriker” nagrinėjimas.

Tuo metu Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje dėsčiau bendrauniversitetinį “Lietuvių kultūros” kursą, kurį skaičiau nususintu variantu, vengdamas bet kokių aštresnių temų ar replikų (kaip vėliau pasirodė, be reikalo). Per keturis semestrus perskaičiau jį penkiems Seminarijos kursams, be­rods klierikams jis tam tikrą naudą davė ar bent jau buvo įdomus. Aš, beje, pamačiau klierikų ir situaciją Kauno se­minarijoje, – apie tai ką nors nutuokiantiems komentarai ne­reikalingi. Kai kas iš seminaristų susidomėjo ir mano kursais Vytauto Didžiojo universitete ir pasiprašė priimami į “Reli­gijos ir psichoanalizės” kursą. Nemačiau jokių kliūčių, ly­giai kaip ir tada, kai jie pasiprašė leidimo įrašinėti paskaitas į magnetofono juostelę, nes mano paskaitos nebuvo „slap­tos”, į jas galėjo eiti, kas norėjo.

Vėliau situacija pasidarė visiškai įdomi. Kunigų semina­rijoje pradėjo kursuoti „savilaidinis” mano universitetinių Drewermanno paskaitų konspektas. Asmuo, kuris buvo. įtar­tas to konspekto tiražavimu, likus trims mėnesiams iki galu­tinių kunigo šventimų, buvo išmestas iš Kunigų seminarijas, kaip ir aš pats – iš Seminarijos dėstytojų. Bet jei man tai buvo tiesiog keista, skaudoka ir podraug juokinga, minėtajam as­meniui tai buvo tragedija – visų pirma dėl to, kad jis turėjo nepaprastai stiprų pašaukimą ir į universitetines Drewer­manno paskaitas vaikščiojo dėl to, kad norėjo susivokti sa­vyje ir išsiveržti iš asmeninių kompleksų, aiškiai trukdysian­čių jo sielovadiniam darbui… Šis Dievui atsidavęs vyras nu­ėjo dirbti į benzino kolonėlę, vis dar tikėdamasis, kad po me­tų ar kitų jam bus” atleista”, o aš supratau, kad Drewerman­no atlikta luomo ir hierarchų kritika peržengia grynai teorines problemas ir kad tai yra nepaprastai ryžtingas, ir savalaikis žingsnis. Beje, minėtajam asmeniui „atleista” nebuvo. Hierarchai Kaune dar kartą patvirtino Drewermanno pastebėjimą – žmogaus susidomėjimas savo ir kitų sielomis peik­tinas ir baustinas; svarbi tik ištikimybė hierarchijai. O tavo sielos problemos sprendžiamos vienu būdu – nesiaiškink jų, kitaip tavo pašaukimas užsibaigs gatves šluojant. Tikriausiai Drewermannu, tai yra savo siela, besidomintis žmogus privalėjo būti represuotas. Bent jau Kaune, kur iš paskutiniųjų mėginama išlaikyti maždaug amžiaus pradžios katalikybės vaizdą ir būklę. .

Noriu pasakyti, kad Drewermannas iš tiesų padeda susi­gaudyti. Tiek man jo skaitymas buvo pravartus, tiek, manau, jis pravartus bent jau kas antram lietuviui – nesgi daugelis mūsų visiškai patenka į Der Kleriker apkabą. Tai papras­čiausiai mes. XIX- XX a. lietuvio mentalitetas ir elgesys iš esmės Yra Der Kleriker elgsena. Į ją pažvelgti būtina. Veid­rodis, kartoju, nėra blogas ar negražus, ar piktinantis. Jis tie­siog yra.

Der Kleriker – kaip juo tampama

Pats terminas „Der Kleriker” vokiečių kalboje daugia­prasmis žodis, su mūsų „klieriko” ar „klero atstovo” samp­rata teturintis mažai ką bendra. Juolab kad Drewermannas dar praplečia šio žodžio semantinį lauką, į pastarąją sąvoką įtraukdamas ne tik dvasininkus, teologus (tiek profesionalus, tiek mėgėjus), vienuolius bei vienuoles, bet ir žmones, esan­čius arti Bažnyčios. „Kleriker” – tai ir žmogus, kuris „tie­siog” daug mąsto apie Dievą, teologijos fakulteto studentas, asmuo, kuris kas sekmadienį vaikšto į Bažnyčią. Taigi tai ne tik kunigų luomas, tai visa katalikiška terpė. Jai priklausančių bei jai apsisprendusių asmenų savimonę Drewermannas analizuoja gelminės psichologijos požiūriu, jo pernelyg ne­absoliutindamas ir nemanydamas, kad jo siūlomas požiūris išsemia visas problemas. Toliau pamėginsiu pateikti labai trumpą ir toli gražu visos Drewermanno veikalo visumos bei įvairovės ir nuostabaus jo stiliaus neatspindintį konspektą.

Kaip tampama Kleriker

Katalikybėje asmens pašaukimas pasirodo jo paauglys­tės pabaigoje, ir kunigystėn pasukama apie 18-20-us gyveni­mo metus. Tam tikra prasme tai pernelyg ankstyvas laikas fundamentaliam apsisprendimui. Nors, antrą vertus, būsi­mieji šamanai savo pašaukimus patiria daug anksčiau, dar vaikystėje, patirdami religinius regėjimus, vizijas, jie suartė­ja su anapusiniu pasauliu tiek, kad jų tolesnis gyvenimas neišvengiamai krypsta patirtų ir išgyventų anapusybės reiš­kinių linkui. Šamanai taip sutampa su dievų ir dvasių pasau­liu, kad be jokių kliaučių tampa neginčijamais dvasiniais genties lyderiais. Tiesa, kas šamanams yra vizija, tas katali­kybei – dvasinis apsisprendimas. Nors anksčiau buvo ir ki­taip. Prisiminkime Pauliaus atsivertimą, Pranciškaus Asy­žiečio išgyvenimus – tai laikai, kai Bažnyčia tebebuvo gyva ir tebepajėgė regėti. Šie laikai yra kitokie. Įsivaizduokime, ­ironizuoja Drewermannas, – kad į kunigų seminariją ateitų jaunuolis, kuris savo apsisprendimą būti kunigu motyvuotų kokiu nors vaikystės sapnu, regėjimu ar vizija. Tą pačią aki­mirką jis prarastų visas galimybes kada nors tapti kunigu. Atvirkščiai, jaunuolis, siekiantis tapti kunigu ar įstoti į seminariją, panašioje perklausoje turi kalbėti taip, kaip garbus kardinolas Ramoje kalbėtų sava amžiaus saulėlydyje. Tai yra – jis turi kalbėti ne nuo savęs, jis privalo kalbėti formulėmis, o ne sava žodžiais, ne savo išgyvenimais. Tas pats ir to­liau – bažnytinis lavinimasis pakeičiamas moraliniu ir inte­lektiniu mokymusi, t.y. žmogui įspaudžiamas tam tikras el­gimosi būdas, tam tikras išsilavinimo turinys. Tai papras­čiausias “štampavimas”, ir asmenybės formavimasis šioje vietoje baigtas (taigi baigtas ties 20 metų riba!).

Tačiau asmeninės problemas čia nesibaigia, jos tik išstu­miamos. Viena vertus, išstumiama visa vaikystė ir paauglys­tė iki maždaug 18 metų – klero atstovai sakosi viską gavę ir gauną iš Motinos Bažnyčios rankų, t.y. jie tarsi būtų gimę aštuoniolikmečiai. Tuo metu išstumtieji psichologiniai turi­niai patenka į teologijos erdvę ir toliau projektuojami į die­viškumą. Trumpai tariant, išstumti psichologiniai turiniai permetami Dievui. Į Dievą projektuojama ne visa, o tik iš­stumtoji psyche dalis. Dievas, kaip kad Jokūbo sapne, pasi­rodo kaip be galo pranokstanti galia. Tai ir yra prarasti, bet galingi ir tebeveikiantys psyche turiniai. Žmogus su savo pasąmone nesusitvarko ir permeta ją į Dievo įvaizdį, t.y. atsi­randa religinis susvetimėjimas su Dievu. Prieštara tarp Die­vo reikalavimų ir žmogaus, norų tampa sudėtine Kleriker psichologijos dalimi. Vėliau kaipo fonas ta išstumtoji dalis formuos ir teologinį supratimą.

Netgi suvokiant, kad esi išrinktas ar pažymėtas, sielos konfliktai neišsprendžiami, jie tiesiog paverčiami amžinais. Tarkime, šamanas vidinius konfliktus įsileidžia į psyche, juos išgyvena ir taip juos įveikia. Katalikybėje šiuo atveju kalbama apie racionalius, intelekto dalykus. Jie, supranta­ma, sielos konfliktų neišsprendžia. Šamanas gali kalbėti apie savo regėjimus bei vizijas, galų gale to iš jo laukiama ir toks kalbėjimas tiesiog paliudija jo kompetenciją. Tuo metu kunigas savo pašaukimą liudija ritualiniuose sakramentuo­se. Sakramentai – tai ženklai, bet patys savaime, psyche po­žiūriu, jie bejėgiai. Šamanas gali gydyti gentainių sielos ir kūno ligas, kunigas ne. Šamanas savo autoritetą įgyja savo paties dėka, Kleriker į savo funkcijas įeina per struktūras. Iš Kleriker reikalaujama, kad jis atliktų savąsias tarnautojo, ad­ministratoriaus pareigas, iš esmės – būtų biurokratas. Jei jis taip elgiasi, jis elgiasi „religiškai” . Tokioje religijoje elimi­nuojami pranašiški, ekstatiški elementai, o jų vieton, ateina biurokratija, administravimas ir konservavimas. Religišku­mas tėra sutapimas su kažkokiomis funkcijomis, tai dera tiek dvasininkų luomui, tiek visiems kitiems. Vaikščiojimas į Bažnyčią – irgi funkcijų atlikimas. Psyche iš to dažnai nie­ko negauna. Kiekvienas Kleriker yra religiškas tiek, kiek jis sutampa su menamu vidutinybės idealu. Jis nuolatos paklus­ta psichologinei savicenzūrai, eliminuoja save kaip asmenį, identifikuojasi su savo „specialybe”. Bet apie jokį psichinį subrendimą čia negali būti nė kalbos.

Kleriker psichinė struktūrą jo dinamika, mintys

Kleriker pats nereiškia nieko, jis turi sutapti su savo tarnyste, amatu. Asmeniški dalykai projektuojami į institucinius. Visa tai, ką Kleriker turi, jis turi ne iš savęs, viskas jam paskolinta. Jis žino, kad Dievas yra geras ir atleidžiantis, tačiau drauge Dievas – baisingas, rūstus ir baudžiantis. Tai tie patys išstumtieji turiniai, tas pats neatitikimo tarp pašauktu­mo savimonės ir realaus egzistencinio kančios potyrio apsi­reiškimas. Kleriker žino, kad jis pašauktas, bet kiekvienas Kleriker vieną dieną susiduria su abejonėmis ir vidinėmis problemomis. Jis susivokia, kad prasilenkia su idealu, ir vi­sais įmanomais būdais stengiasi šitą potyrį užgniaužti. Teo­logiškai toks užgniaužimas išsilieja podraug mylinčio ir baudžiančio Dievo įvaizdžiu. Bet Kleriker gyvenimas – tai nuolatinė įtampa ir nuolatinis kaltės jausmas; jis turi galią atleisti nuodėmes kitiems, bet negali jų atleisti sau. Trumpai tariant; Kleriker išties yra nelaimingas. Tik kaip jis gali tikė­tis padaryti laimingus kitus, jei iš savęs paties jis tą teisę atima? Realybėje tas suskilimas ir kančia teologiškai projektuojami, permetant kitiems. Ne tik sau.

Kiekvienam kunigui po primicijų kyla klausimas, kaip jis toliau turi elgtis. Jis stoja prieš dilemą: ar jis toliau aiškins bažnytines normas, teisines linijas, ištarmes, kurias jis gauna iš Bažnyčios per savo tarnystę, – ar kreips dėmesį į žmonių vargą ir mėgins jį palengvinti. Taigi – arba dogmos skelbimas, arba kreipimasis į žmones. Nėra „vidurio kelio”. Mąs­tymas tarnaujant yra tas pats, kas ir medinis plienas.

Susvetimėjusi būtis

Mąstyti tarnystėje arba dėstant teologijos dogmas reiškia ne ką kita nei perteikti autoritariškai duotus ir istoriškai susi­formavusius turinius, tačiau tai nėra mąstymas tikrąja pras­me. Jo mes negalime panaudoti realybės tvarkymui. Tarnau­jantis mąstymas tegali dar ir dar kartą ieškoti tos pačios tie­sos įrodymų, bet tiesa bus ta pati. Tai nuskurdintas mąsty­mas, neturintis minčių kaipo tokių, tai mąstymas formulė.: mis, kurios su realybe sąlyčio neturi.

Kunigas yra pašvenčiamas; per savo šventinimus jis turi pasižadėti ištikimybę ir besąlygišką klusnumą savo vysku­pui. Ir tolesniame gyvenime jis lieka visiškai priklausomas nuo vyskupo. Kleriker savo tarnystėje visą egzistenciją gau­na iš viršaus, tiek iš tradicijos, tiek iš hierarchų, o tai reiškia nuolatinį konfliktą tarp mokymo ir žmogiškojo patyrimo. Kleriker privalo identifikuotis, solidarizuotis su vyskupais, nepaisant to, ką jis pats galvoja ir galų gale – ką iš tiesų sielos gelmėse mano patys vyskupai. Per šitokią savicenzūrą atsi­randa nuolatinė psichinė įtampa, sielos skiltis. Iš vienos pu­sės vyskupas ir dogma, iš kitos žmonės su realiomis jų prob­lemomis. Tarnautojiškas klero mąstymas nesidomi tiesa nei tei­singumu. Nesvarbu, ar, tarkime, kontraceptinės piliulės, spiralės ar prezervatyvai yra “teologiškai neteisingi” daly­kai, nesvarbu, ar jų naudojimas kartais neišsprendžia daug sunkesnių problemų. Svarbiausias dalykas – atitikti ” iš vir­šaus”nuleistą” nuomonę, lojalumas tarnystei. Ne žmonėms. Nes tarnaujama visų pirma dogmai, hierarchams, hierarchi­jai. Kunigas gali galvoti, ką nori, ir dažnai galvoja kitaip, nei derėtų tarnautojui, nesgi jis tiesiogiai susiliečia su žmonių vargu ir nelaimėmis, kurių neišspręsi tegu ir pakylėtu dar vienu dogmų perpasakojimu, bet jis negali išsiduoti mąstąs kitaip. Kleriker luomas privalo būti solidarus, o savo vidinės skilties neparodyti viešumoje. Taip elgiasi visos partijos, bet Bažnyčia turėtų būti atvira visiems, ji – ne partija.

Katalikų Bažnyčia yra paveldėjusi visų pirma senosios Romos valdymo meną podraug su romėnų įstatymais ir jų požiūriu į viešojo gyvenimo sąrangą – ir podraug su Romos tradicija nesiekia prievartauti žmogaus širdies. Romėnai ži­nojo, ir Bažnyčia žino, kad išorinis elgesys ir vidinės nuostatos gali skirtis, kiekvienas žmogus yra netobulas ir klys­tantis. Bažnyčia jaučia įtampą tarp bendrybės ir individua­lybės ir todėl ji reliatyviai užsimerkia prieš visus įmanomus nukrypimus nuo jos taisyklių. Tačiau nepaprastą reikšmę ji suteikia oficialiam, išoriškam jos normų išpažinimui, kaip elgtasi ir Romoje, kai viešai garbinant imperatoriaus genijų, tikrosios asmens pažiūros į imperatoriaus dieviškumą nieko nedomino. Žinoma, jei jos nebūdavo iškeliamos viešumon.

Viena vertus, Bažnyčia skelbia dieviškas normas, prie­sakus, kurie yra neklaidingi ir absoliutūs. Tačiau žmogus gyvenime susiduria su tokiais dalykais, kurie pernelyg komplikuoti, kad juos būtų galima sudėlioti pagal tokias paprastas sąvokas, kaip teisinga ir neteisinga, dora ir nuodė­minga. Visas šis realių gyvenimiškų potyrių pasaulis (prak­tiškai sutampantis su „pasauliečių pasauliu”) teologiniam požiūriui pasirodo kaip pasyvi medžiaga, kurią reikia inter­pretuoti. Bet šitaip per labai abstrakčias tiesas reikia apmąs­tyti labai įvairialypę realybę, – nors šiame apmąstyme var­tojamos sąvokos ir mokymo turiniai labai izoliuoti nuo rea­lybės. Tokios sąvokos ir klero elgesys šiuo atveju teparodo, kad kleras susivokia esąs virš bet kokio pasaulietiškumo, esąs sacrosanctus. .

Iš šios situacijos, Drewermanno manymu, išeiti galima tik vienu atveju – kiekvienam Kleriker ėmus sakyti tiesą, kalbėti, ką jis iš tiesų galvoja…

Apie tikėjimo nuvertinimą iki mokymo

Klerikinis šiuolaikinės teologijos mąstymas padeda ne tikrovės interpretavimui, – iš jo laukiama, kad jis pateisintų iš anksto duotą ideologiją. Gyva realybė prievartaujama ati­tikti jau esančią voliuntaristinio mąstymo struktūrą. Realy­bė pritempinėjama prie mąstymo struktūros, bet nesirengia­ma ją atspindėti. Tad Kleriker mąstymas sukuria tam tikrą getą, kuriame ir užsidaro kunigas, kuris palieka įspaudus kiekvieno dvasininko sieloje. Iš šio dvasios kalėjimo kuni­gas išeiti negali. Sekmadienį kunigas abstrakčiomis sąvo­komis turi paskelbti krikščioniškąsias tiesas, kalbėdamas į orą. Publika, kuri jo klausėsi, tuoj pat išnyksta. Ir ta publika nori, kad jis, tą paskelbęs, daugiau netrukdytų normalios pasaulio eigos, – iki kito sekmadienio.

Žmogus, išstudijavęs teologines disciplinas, po kelių metų filosofijos studijų negali suprasti ar normaliai perskai­tyti šiuolaikinės filosofijos knygos. O pasauliečiai juk jas skaito… Filosofijos istorija teologui ar teologijos studentui tampa arena, kurioje jis gali atrasti savų ideologinių įvaiz­džių patvirtinimus. Tai, ko jam nereikia, jis atmeta, tai, kas tinka, priima kaip ideologijos iliustraciją. Ir, žinoma, filoso­fijos lieka nesupratęs…
Dar blogiau dogmatikos ir moralinės teologijos atveju. Nėra tokio kunigo, kuris nebūtų išlaikęs dviejų trijų egza­minų apie Dievo Trejybę arba Jėzaus Kristaus dievasūnys­tę. Taip pat nėra tokio kunigo, kuris, remdamasis šiomis garbiomis sąvokomis, galėtų pasakyti, ką jos jam davė. Jis žino, kad šios formulės labai svarbios, būtinos Išganymui ir pasauliui, o taip pat geram egzamino pažymiui. Moralinėje teologijoje dar įdomiau. Kleriker, ją aiškindamas, įsiskver­bia iki intymiausių pasauliečio gyvenimo paslapčių. Jis gali pasakyti viską apie berniuko ar mergaitės brendimo proble­mas, apie tai, kaip turi elgtis išsiskyrę asmenys, kaip – su­tuoktiniai, ką daryti, kai moteris, to nenorėdama, tampa nėščia. Nėra tokio žmogaus egzistencijos klausimo, kurio Kleriker negalėtų išspręsti vienu žodžiu, remdamasis Kata­likų Bažnyčios autoritetu. Kleriker visada yra tikras, jis nes­vyruoja. Žmogus, priklausąs Katalikų Bažnyčiai, privalo paklusti autoritetui, o realybė yra visai tarp kitko.

Bet Kleriker tikrumas kyla ne iš savojo žinojimo ar pa­tyrimo, o iš pirmapradės jo apsisprendimo situacijos: vieną sykį apsisprendęs tapti Kleriker ir bijodamas atkristi į onto­loginį netikrumą, jis atsisako mąstyti. Kaip jis slapta ir ne­slapta troško, jis rado prieglobstį Kleriker nišoje. Ir, norėda­mas išvengti savos egzistencijos chaoso, jis imasi tvarkyti kitų egzistencijas…

Kleriker svarbiausia – išlaikyti ištikimy­bę tam tikrai sąjungai, kolegų grupei. Tas, kuris su grupės nuomone nesutinka yra per­sekiojamas, ir labai intensyviai. Europos is­torijoje sunku rasti kitą tokią žmonių grupę, kuri tokį ilgą laiką ir tokiose plačiose terito­rijose būtų taip be perstojo ir be išlygų per­sekiojusi disidentus ir eretikus, kaip Bažny­čia.

Reformacijos metu pagrindinis klausi­mas buvo teologijos ir jausmų, logikos ir potyrių santykis. Liuterio svarbiausia idėja – ­ne žmogus turi padėti religijai, o religija žmogui. Šalta, objektyvuota teologijos for­ma, kurią mes matome katalikybėje, nuola­tos gimdo ir gimdys sektantus bei eretikus, ir taip bus tol, kol ji vengs kreipti dėmesį į asmeninius potyrius. Baimė, kurią juto au­gustinietis Liuteris, yra ta pati baimė, kurion panirę ištisi kontinentai. Nieko stebėtina, kad Liuterio kritika, kurią jis iš pradžių krei­pė į savo meto teologiją, labai greitai tapo Kleriker ir Bažnyčios kritika – bent jau pas­taroji nepraleido progos tą suvokti kaip į ją nukreiptą kritiką.

Jei pažvelgsime į Jėzaus mokymą, apie kurį ir mąstė Liuteris, pastebėsime, kad Jėzaus pasiuntinystė labai mažai tetinka, kad būtų paversta mokymu. Ji tam nepritaikyta. Tai, ko norėjo Jėzus, nėra nei nauja teologi­ja, nei nauja ideologija. Paprastais vaizdi­niais Jėzus kalbėjo apie pasitikėjimą Dievo gerumu. Jėzus kalbėjo ne teisinėmis, netgi ne etinėmis arba filosofinėmis kategorijo­mis. Jis vaizdiniais atvėrė tokią žmogaus gyvenimo dimensiją, kurioje žmogaus gyvenimas prasitęsia dangun. Jėzaus moky­mas – tai galimybė religinę tiesą suvokti kaip viduję įžvalgą, tokią, kurioje nėra susvetimėjimo, prievartos, kurioje nėra netei­singai suprasto „aš” persvaros. Jėzaus žinia yra universali. Tai ne teologija. Šią žinią mes galime priimti per vaizdinius bei sim­bolius. Būtent jie mums praneša apie Dievą, ir jie yra tokie žmogiški ir tarptautiški, kad galioja kiekviename Žemės taške, kiekvie­noje kultūroje, yra universalūs. O šiuo metu teologija suvokiama kaip mokymas Naujųjų amžių mokslo prasme, kaip mokymas, skai­dantis subjektą ir objektą ir tokiu būdu įga­linantis pažinimą.

Tuo metu Kleriker mąstymas nepajėgus simboliams. Religinės tikrovės jis nuolatos ieško ten, kur jos negali būti, erdvės ir laiko išorybėje – o ne vidujybėje, ne žmogaus šir­dies potyriuose bei išgyvenimuose. Teolo­gija padėjo daugybę pastangų norėdama parodyti, kad krikščioniškojo tikėjimo sim­boliai turi būti suprantami kaip istoriniai faktai… Dieviškasis Apreiškimas šitaip pa­verčiamas tokiu Apreiškimu, kurį tegalima suprasti per istoriją faktiškumą. Kitokios galimybės nėra. Kartu Kleriker patiria sub­jekto baimę, pasireiškiančią paties Kleriker depersonalizavimu. Kleriker baiminasi sprendimo galimybės, ir blogiausia čia tai, kad, griaudamas bet kokį subjektyvumą, Kleriker sykiu griauna ne tik prietarų, tačiau ir bet kokio religingumo galimybę.

Kiekvienam Kleriker būdinga tai, kad asmeninėje religinėje egzistencijoje atsiran­dančias įtampas jis siekia išspręsti, perkel­damas jas į nuo mūsų nutolusius laikus. Te­ologija, kalbėdama apie religinius dalykus, nuolat kalba apie praeitį. Todėl Kleriker tampa neblogai informuotu praeities istori­jos bei kalbotyros specialistu, pranokstan­čiu pasaulietį, ir bet kokia diskusija su pa­sauliečiu tampa neįmanoma ir beprasmė. Bet kokį teologinį pašnekesį Kleriker gali pagrįsti istoriškai bei filologiškai – nors jam tai ir patogu, šitaip religingumas istorizuo­jamas, o Bažnyčia nutolsta nuo realaus gy­venimo. Bažnytinis skelbimas pateikiamas muziejinio skelbimo forma, ir Kleriker skel­bimas sykiu taikomas užkonservuotai, da­bar nebeegzistuojančiai situacijai.

Valdančiosios galios spaudimas

Kleriker psychėje tikras gyvenimas, as­meninio patyrimo dalykai nustumiami į me­namai objektyvią, istoriškai įrodomą, racio­naliai formuluojamą tikrovę – nors, be, abejo, čia matome didžiulę prieštarą. Tokią padėtį išlaikyti sunku, ir dėl to nustūmimo in­tensyvumą mėginama palaikyti, įtikinėjimą, argumentaciją keičiant valdančios galios spaudimu. Veikiama ne argumentacija, bet jėga. Jeigu realybė neatitinka to spaudimo turinio, kalta pati realybė; patys žmonės yra kalti, kad jie sunkiai priima bažnytinį skel­bimą. Žmogus, kuris turi teisę mokyti, pasa­kys teisingus dalykus. Neturintis tokios tei­sės, kalbės neteisingai arba klys, nors jud­viejų tekstai ir būtų vienodi. Tarnystė viską pateisina. Galioja viskas, kas pasakyta iš tarnystės. Tai yra dėl to, kad kleras turi iš­rinktumo savimonę bei savireprodukcijos principą. Bet šią savimonę bei principus ga­rantuoja gerontokratija, „senių valdžia”. Tai žmonės, neturintys ko prarasti, ir visa jų tąsa tereiškia esamos situacijos pratęsimą. Krikščionybės sistemoje valdo būtent ge­rontokratai. Pareigybes užėmęs senimas ir valdo atitinkamai. Į atsilaisvinančias vietas skiriami „patikrinti” ir patikimi žmonės, t. y. tokie, kurie visiškai sutampa su pareigy­be ir yra tinkamai nuasmeninti. Per pareigy­bes nuolat atkuriama išeities situacija. Per jas skelbiama galutinė tiesa.

Psichoanalitiniu požiūriu čia matome tą pačią Kleriker dilemą, pagrindinį jo mąsty­mo principą. Kiekvienas individualus Kleriker nedrįsdamas laisvai mąstyti, savo pag­rindo ieško bažnytinėje doktrinoje. Tokios paieškos galiausiai reiškia vieną – tiesos klausimas galiausiai redukuojamas į valdžios ar galios sprendimą, t.y. ką aukštesnė institucija pripažins kaip tiesą, tai ir bus tie­sa. Ontologinį netikrumą kompensuoja au­toritarinis mąstymas, kurio galia, beje, krei­piama ne tik į luomo vidų, bet ir į išorę.

Žmogus, tapatindamasis su savo tarnys­te, pasikeičia ir praranda savojo” aš” tikro­vę. Bet praradus „aš”, prarandamas ir Die­vas. Galima pastebėti tam tikrus teologų lavinimosi dėsningumus. Daugelis klierikų pirmuose semestruose pasirodo kaip aukštų idealų siekią žmonės, susižavėję, susijaudi­nę, – bet tada, kai jų teologinis lavinimas ei­na į pabaigą, tuos jaunuolius ima kamuoti tokios abejonės, prieš kurias docentai, rektoriai ir dvasininkai atsiduria kaip prieš mįslę: ką mes dar galime pasakyti, nes jau vis­kas pasakyta? 0 šios mįslės įminimas slypi klerikalinės lavinimosi sistemos šaknyse, ir atsakas būtų toks: trūksta asmeniškumo. Kai kandidatai į kunigų luomą pirmuose semestruose girdi kalbant apie Dievą, šie žodžiai jiems dar sako kažką gyva, kadangi asocijuojasi su ištisa potyrių pilnatve, ir jie manosi visa tai galėsią pratęsti sielovadoje, pamestinukų globoje ir pan. Tačiau visa tai blėsta, ilgainiui teologijos studentai jaučiasi kaip silkių tuntas, kuris, pats to nepastebėdamas, pateko į tinklą ir palengva, pats to nepastebėdamas, semestras po semestro vis aukščiau traukiamas iš vandens, kol galiau­siai atsiduria žudančiame ore ir dūsta. Tai ne kas kita nei žmogaus nuasmeninimas – ir žmogus, patyręs tokį stiprų nuasmeninimo poveikį, kartu patiria ir religinę krizę. 0 asmeninė krizė ardo ir patį religingumo šalti­nį. Ir tai galioja ne vien klierikų atveju. Jei atvirai pakalbėtume su teologijos docentu – apie tai, kuo jis iš tikrųjų tiki po daugelio savo pedagoginės veiklos metų, ar apie tai, kas vyskupo asmenyje išliko žmogiška po šios tarnystės gaubtu – būtume sukrėsti, iš­vydę, kokia juose slypi vienatvės ir šalčio bedugnė. Pašalinis stebėtojas apstulbęs pa­matytų, kad Bažnyčios hierarchijoje dva­sios nematyti, kad viskas vyksta monotoniš­kai, aplinkui intrigos ir įvairios smulkios kiaulystės…

Depersonalizacija Bažnyčioje

Tai prasideda nuo išorės. Daugelis kuni­gų yra pajutę, kad ne vieną žmogų klero ap­daras taip atbaido ar paveikia, kad jis net ne­gali pradėti pokalbio. Drabužiai trukdo rasti atitinkamą kalbos toną ir neatsiranda tokio pasitikėjimo, kuris galėtų rastis dėvint civilinius drabužius. Teologiškai tas drabužis visai nebūtinas. Šiais laikais keistai atrodan­tys klero drabužiai kelia asociacijas su šikš­nosparniais ar naktiniais košmarais, ar su makabriškais maskaradais. Šitaip aprengtas žmogus atrodo groteskiškai, o kartu iš jo no­rima, kad jis veiktų kaip misionierius, kad jis užsiimtų pastoracinė veikla.

Iš tikrųjų ši apranga skiriama ne pasau­liečiams. Socialine psichologine prasme ji reikalinga paties klero atstovo disciplinavi­mui, t.y. viešumoje jis turi pats save nuola­tos socialiai kontroliuoti. Bent jau visuome­nės akyse jis turi elgtis pagal stereotipinius elgesio pavyzdžius. Ordino arba klero dra­bužis sąlygoja nuasmeninimą ir primena ka­rinę uniformą. Armijoje yra atitinkamai ran­gus nurodantys ženklai, tas pats ir Bažny­čioje. Yra atitinkamos uniformos, kurių ga­lima siekti. Suvienodinančio drabužio nešiojimas pratęsiamas ir toliau. Galima nueiti į kapines, kuriose palaidoti ir kokio nors or­dino žmonės, ir pažvelgti, tarkime, į ordino sesučių kapus. Pamatysime iš eilės sudėsty­tus antkapėlius, kuriuose dešimtmečiais ne­sikeičiančia forma įrašytas tas vardas, kurį sesutė turėjo ordine. Nei jos mergautinio vardo, nei šeimos pavardės nėra. Vadinasi, tą žmogų apibrėžė vien priklausymas ordi­nui, visa kita nesvarbu. Karių kapinės irgi daro slogų įspūdį, bet jų vienodumą galima paaiškinti karo klaikumu. Daug kur ant kapo parašyta „nežinomas”, bet tą „nežino­mąjį” sudraskė granata. O kas sudraskė tą ordino sesutę?

Ir dar. Net tokios totalitarinės ideologi­jos, kaip bolševizmas, neturi galimybės žmogui nurodinėti jo draugystės objektus, nebent orveliška valdžia tai geba. Lygiai taip pat orveliškai elgiasi ir Bažnyčia. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijos Bundesvero karininkai, turintys problemų dėl vadovavimo pašauktiniams, kreipėsi į vieną teologijos institutą, prašydami, idant jiems kelias dienas būtų leista pastudijuoti ­kaip ištisus mėnesius šimtą jaunų vyrų išlai­kyti kareivinėse be sekso, riaušių ir alkoho­lio. Atsakingi klero atstovai šį prašymą.at­metė, bet ne kaip kokią ironiją, o su tam tikru išdidumu kaip garbę jiems daranti pri­pažinimą.

Kiekvieną totalitarinę sistemą gali api­būdinti vienas kriterijus – jos požiūris į mei­lę. Bet religijų istorijoje nebuvo tokios sis­temos, kuri būtų draudusi ne tik meilę tarp vyro ir moters, bet netgi draugystę tarp atitinkamų grupių narių. Naujasis Testamentas apie tai nieko nekalba, o Jėzus vieną savo mokinių mylėjo labiau nei kitus. Galima manyti, kad kai kurios moterys, kaip antai: Marija ir Morta, Lozoriaus seserys, jam bu­vo artimesnės nei jo paties seserys ir broliai. Tačiau Katalikų Bažnyčia nutarė būti krikš­čioniškesnė nei pats Kristus ir įsteigė tokį bendruomenės modelį, kuriame neišliko jo­kių asmeniškumų, taip pat jokių asmeninės simpatijos santykių. Klerikalinio gyvenimo formas paveikė ontologinis netikrumas. Žmogus paliekamas vienas, jis ištraukiamas iš savo aplinkos, atitolinamas nuo mėgsta­mų ir mylimų žmonių – šitaip įveikiamas nuolatinio nemylimumo jausmas bei baimė nusivilti… Tu nenusivilsi, bet tik tada, jeigu atsisakysi meilės…

Teologijoje šioje vietoje yra aiškių prieštarų, paaiškintinų tam tikru psichologi­niu konfliktu. Viena vertus, kaip skelbia te­orija, Jėzus pašventino santuoką ir suteikė jai sakramento didybę. Antra vertus, celiba­tą ji parodė kaip labiau Dievo pageidauja­mą būklę. Bet pažvelkime į Evangelijas. Is­toriškai Jėzus neketino daryti nei vieno, nei kito. Klausimas, ar pats Jėzus buvo vedęs, ar ne, Naujajam Testamentui toks nereikš­mingas, tuo taip pabrėžtinai nesidomima, kad jau visiems laikams neįmanoma ką nors apie tai pasakyti. Šiaip ar taip, Jėzus neįsteigė jokio ordino netgi Kumrano bend­ruomenės pavyzdžiu, nei norėjo ką pana­šaus įsteigti. Atvirkščiai. Jėzus norėjo panaikinti savo laikų “pamaldžiųjų” nutolimą nuo paprastų žmonių. Jis norėjo perteikti savo žodį ir tiems žmonėms, kurie gyvena ne pagal įstatymą, kurie peržengia ribas, ir jo paties laikysena yra bebaimės laisvės lai­kysena, ji neturi nieko bendra su Kleriker egzistencijai būdingais apribojimais.

Bažnyčia reikalauja paklusnumo, bet tai nereiškia vien to, kad ji apsėsta norą valdyti ir jai dėl tos priežasties ypač reikalingas idealus Kleriker paklusnumas, ir kad Kleri­ker – vargingiausia jos auka. Tam tikra pras­me Bažnyčią ir Kleriker slegia patys sun­kiausi žmogiškosios egzistencijos klausi­mai. Pavojinga stengtis būti „dvasia” ir pa­vojinga pastebėti, kad kiekvieną akimirką tu gali imti mąstyti klaidingai, klaidingai norėti, elgtis. Religija, kuri mėgina atsakyti į pagrindinę žmogaus egzistencijos problemą, lengvai gali patekti pavojun siūlyti galutinius sprendimus. Laisvės baimė – tai žmogiškosios egzistencijos refleksas. Tam tikra prasme ji natūrali, bet atsitinka ir taip, kad ši baimė iškyla tiek, kad kai kurie žmo­nės jos nebegali pakelti ir galiausiai jų pa­čių subjektyvumo našta jiems tampa nebe­pakeliama. Ją galima įveikti tada, kai visa žmogaus veikla bus interpretuojama grynai funkcionaliai ir formaliai, remiantis įsaky­mu, remiantis tam tikra institucija, teikian­čia tikrumo pojūtį…

Terapijos pasiūlymai

Klero idealas yra tiek neurotiškas, tiek neurotizuojantis, o valdyti jį siekiama me­chaniškai formuojant Jo gyvenimą. Asme­ninis potyris tampa nereikalingas, asmuo privalo įeiti į kolektyvinio religiškumo for­mas. Žmogaus siela nuasmeninama, natūra­lūs poreikiai performuojami, o užspausti psichikos turiniai paskelbiami dieviškojo pašaukimo bei išrinktumo ženklu. Proble­mos milžiniškos, tuo tarpu Katalikų Bažny­čioje, bent jau nuo Kontrreformacijos laikų, elgiamasi.taip, lyg mes būtume radę galuti­nius atsakus į Dievo ir žmogaus santykio problemą, lyg turėtume vieną galutinį atsa­ką, kuriuo tereikia sekti, kuriam reikia likti ištikimam. Naujaisiais laikais pasirodo nau­ji dvasios reikalavimai, pasireiškę protes­tantizme, būtent – atsigręžimas į subjektą, asmeniškumo proveržis, laisvės postulavi­mas, Protestantizmas tikėjimą mėgino pa­versti susitikimu tarp Dievo ir žmogaus, o ne doktrinišku mokymu, bet į visus šiuos klausimus katalikybė ištisus šimtmečius at­sakinėjo sustingimu, institucionališkumu, pateikdama objektyvius, tarnybiškus ritua­linius santykius ir dar juos griežtindama. Reikia sutikti, kad šis priverstinis vienpu­siškumas psichiškai stipriai paveikia dau­gybę žmonių ir ypač tuos, kurie šiai siste­mai tarnauja. Šiaip ar taip, matome akligat­vį ir toliau šia kryptimi eiti nebegalima. Reikia pertvarkyti visą sistemą, ir kuo ank­sčiau bei ryžtingiau mes tai pradėsime, tuo bus geriau. O pradžioje visos problemos ir abejonės turėtų būti išgyvenamos kaip gali­ma radikaliau.

Šiandien matome, kad ekumeninis dia­logas praktiškai baigėsi. Baigėsi bibliniai ­teologiniai, bažnytiniai-istoriniai, dogmati­niai debatai, kuriuose tariamai buvo kalba­ma apie tai, kaip ir kiek protestantai ir kata­likai savo bažnytine tvarka atitinka Jėzaus pavyzdį ir provaizdį ir kaip jų gyvenimas sutampa su naujatestamentine tradicija. Ta­čiau visos šios diskusijos vyko vien pozity­vistiniu lygmeniu, išoriško mąstymo požiū­riu. Būtent šis pozityvistinis mąstymas bu­vo laikomas pagrindiniu religinės sistemos dalyku. Kalbama apie istorinius įvykius, filologines interpretacijas, baž­nytinius nutarimus, Popiežiaus ištar­mes. Bet tam tikros laikysenos, veiklos vertė savaime netampa gy­va. Ji tesiekia atkartoti, pamėgdžioti religinius provaizdžius, o ne išgyventi juos. Reikia ne vien žinoti, ką pasakė Jėzus, o tai išgyventi ir patir­ti. Reikia klausti, kaip svarbiausius krikščionybės turinius galima išlais­vinti iš dabartinių grandinių, nuo siaubingos išorinės formos persva­ros, nuo dogmatiškumo ir despotiz­mo, nuo hierarchizmo ir biurokrati­nio objektyvizmo bei formalizmo, ir kaip galima iš šitokių grandinių išsiveržti i laisvę? Juolab kaip gali tai įvykti tokioje erdvėję, kur patys Kle­riker nepasitiki savo pačių asmeni­mis ir gyvena institucijose? Galima stebėti mirštančią Bažnyčią, žvelgti į ją kaip į didžiausias kapines po Mėnulio, bet galime ir bandyti ją pa­keisti. Be abejo, kyla baimė, ir ji vi­siškai suprantama. Visų pirma: nie­kam to nereikia, niekas to nenori, bet ar gydytojas nustoja gydęs dėl to, kad pacientui skauda? Bažnyčia turi galią, o galia laukia pagarbos ir baudžia kiekvieną nelojalumo for­mą. Taip ir yra, tačiau pagrindinė žmogaus pareiga nėra elgtis lojaliai. Žmogus privalo būti pats savimi. Pagarba, kuri kyla iš bausmės bai­mės, yra ne kas kita nei jokios gar­bės neturinti gėda. Baimės šaltinis didžia dalimi yra institucijos, o visas Kleriker gyvenimas yra ne kas kita nei įšalusi baimė. Tokią situaciją įveikti gali laisvas asmuo, kuris mo­nolitinį sustingimą ir galią galėtų pakeisti žmogiškais pojūčiais, poty­riais, atsisakytų mintino kalimo dre­sūros, sugebėtų atsiremti į tai, ką žmogus turi geriausia – į fantaziją, kūrybiškumą, poeziją, meilę, narsą, pasipriešinimą, „aš” stiprumą, savarankiškumą… Vienu žodžiu ta­riant – laisvos asmenybės jėga.

Krikščionybė šiais laikais tapo sąmonės susvetimėjimo Forma, tą dar XIX a. pastebėjo L. Feueuerbachas, K. Marxas, F. Nietzsche ir, be abejo, S. Freudas. Tai ligos būklė, ligos, kuria serga tiek visuomene, tiek tam tikri žmonės. Bet ši nuolati­nė krikščioniška baimė įgyvendinti save galų gale turi pasibaigti. Žmo­gaus išganymas Kristuje negali būti susijęs su baimėmis ir prievartomis. Tam tikrą pagalbą Kleriker sielai gali suteikti psichologija bei psicho­analizė ir konkreti psichoterapija, kurią reiktų taikyti ir ištisiems ordinams, ir kai kuriems kunigams. Pri­valu suvokti, kad viskas vyksta žmogaus sieloje ir viskas turi prasi­dėti būtent čia, taip pat ir Bažnyčios atgimimas.

Išganymas šiandien laikomas jau iš anksto nuspręstu dalyku. Jis tam­pa socialiniu ar politiniu tikslu, ypač tais atvejais, kai Bažnyčios nariais besijaučiantys žmonės laiko save jau beveik Išganytais ir manosi turį tam tikrą šventumą, tam tikrą išga­nymo dozę, kurią kaip gatavą recep­tūrą jie gali pasiūlyti kitai žmonijos daliai. Tačiau šiuo atveju nemėginama paklausti savęs, kaip mes patys, kaip Kleriker, kaip ordino žmonės ar kunigai, esame psichiškai sutvarkyti ir ar mūsų psichologinė būklė išties jau tokia pavydėtina, kad galėtume jon kviestis kitus. Tokia teologija niekada neklausia, kaip ji gali prisi­dėti prie pasaulio išganymo. Ji igno­ruoja neišsprendžiamas problemas, užsimezgusias Katalikų Bažnyčios struktūrose. Ji tik jas stiprina ir jo­mis veikia tikinčiųjų sielas. Ši teolo­gija nekreipia dėmesio į tai, kad psichiškai žmogus nepasikeičia, kai jį šešių savaičių nuneša į artimiausią. bažnyčią ir perlieja šaltu vandeniu. Viskas turi įvykti ne išoriniuose ri­tualuose, viskas vyksta sieloje. Taip turėtų būti.

ŠIAURĖS ATĖNAI 1998.01.31 Nr. 4 (398) ir 1998.02.07 Nr. 5 (399)