Esė skeveldros apie dzūkus
“Greitai rinkimai, o konservatoriai pas mus vargiai beatvažiuos…” Su kažkokia nuoskauda balse.
Klausiu, kodėl gi…
– Suplėšysim, – paprastai atsako dzūkas, – ir jie tai žino. Su šakėm eisiva, sudraskysim į šmotelius…
——————————————————————————–
… tretieji broliai, mylimos dukros, mylimos žmonos, tretieji sūnūs, nuolat girti, tyliai girti nuo samanės. Akyse kažkoks ilgesys, švelnumas, mirusi jėga… Negaliu aprašyti tų trečiųjų vyrų ir moterų žvilgsnio. Jų negalima apibūdinti kaip kad didmiesčio alkoholikų.
Jie dzūkai, o dzūku būti leidžia tik dievai.
Jie gyvendami mirinėja, jie jaučia savo baigtį, jie jau angelai, jie dzūkai, geriantys savo mirtį, savo indoarišką somą samanę, samanomis išklojančią gomurį, leidžiančią dar gyvam gerti žemę ir samanas, samanė tai, ką tu gersi kape.
——————————————————————————–
13 a. pradžioje jotvingiai tebebuvo GETAI, po dviejų šimtmečių Vytautas Didysis juos tebevadino šiuo vardu, DZŪKAI TIE PATYS JOTVINGIAI, neįsivaizduojamai pietietiška gentis, istorijos užnešta šiaurėn, besiilginti savo Dunojaus, savo mokytojo Zalmokslo ir labiausiai dvasiškai prakutusių barbarų vardo. Su getais koketavo ne tik Roma, ir net snobiškieji graikai juos pripažino bukliausiais barbarais. Dzūkai/dakai, vardas, primenąs kelią, kurį šiaurėn nuėjo getai, mums duoti kaip kokie savi ir svetimi, mirštanti, mirtinai išvargusi mokytų barbarų kiltis. Jie karingi, paveldėję iš jotvingių/getų beatodairišką mūšio narsą, dzūkas pokaryje buvo kone partizano sinonimas, bet šita karo aistra, aistra mirčiai ir samanoms lygia greta išlieka poetinės aistros, jėga, mirtis ir švelnumas kaip niekur kitur – dzūkuose eina greta. Jie pietiečiai, labesni pietiečiai nei prancūzai… Lietuva jų niekam niekada neįpareigojo, bet tai jiems buvo gal bene arčiausia barbarų žemė. Artimiausia erdvėj gal ir siela.
——————————————————————————–
Gandringi metai. Virš Alovės, virš Slabadėlės gandrai, gandrai pievose, gandrai padebesiuose, pėsti gandrai, gandrai virš galvos… gandras ant pirkios stogo, valanda gandro žvilgsnio, vaikai užvertę galvas į gandrą. Gandrai pievose, gandrai varlinėjantys, dieną prieš išvažiuojant į civilizaciją gandrai padebesiuose, pats netikėdamas žiūriu – virš namo septyni gandrai, septyniolika, ir nuo Daugų atlekia dar – jų per trisdešimt, kelias minutes jie sukasi, po to grupelėmis išsiskirsto, matyt, vieni kitiems pristatė vaikus. Nuo tų trisdešimties gandrų teišgaliu rėkti į debesis.
——————————————————————————–
Slabadėlės getai nuostabūs. Čia mirus dar raudama. Jie viską tebežino. Nuo mirties artumo gal tas žinojimas, spintose mirties drabužiai. Nieko nesuprantu, jie anapus nieko nesitiki. Kad yra Dievas jie žino, o po mirties jiems nieko nereikia, kaip kad getams įprasta. Jie nori poilsio, antraip nebūties, pervargusi keltis. Pervargę jie buvo jau prieš du tūkstantmečius. Mums tenka garbė juos marinti… Lietuvos dvasinis klimatas be dzūkų infiltracijos būtų kitoks.
——————————————————————————–
Skurdesnės bažnyčios nesu matęs; geltonai dažytas pustvartis su kryžiumi viršuje; kunigas apsimeta, kad dabar XIX a. pirmasis ketvirtis ir caras Aleksandras gyva politinė figūra. Senius tvarko, bet kai jie pasimirs, bažnyčioje liks liesos pelės; nepavydžiu kunigui, perimsiančiam tuštumą po dešimtmečio.
Bažnytėlė dzūkams pritaikyta; kartą pavėlavęs ėjau,. Mišioms jau vykstant; nepastebėjau, kad durys neaukštos, taip trenkiau galva į durų staktą, kad visa bažnytėlė suvirpėjo susiūbavo, it žemė būtų ėmusi drebėti, visa parapija nustėrusi atsigręžė. Išeidamas dėl tvarkos trenkiau dar kartą.
Kapinaitės stipriai apžėlusios. Netvarko dzūkai kapų, bent jau pernelyg. Kapas turi šiek tiek apeiti žole. Taip tikriau.
——————————————————————————–
Liūtis, griaudžia ir žaibuoja, dzūkai sėdi pirkioje ir pasakoja vieni kitiems, kaip jie nebijo perkūnijos. Ko čia bijotis? Ištraukia kištukus iš lizdų. Uždaro langelius. Tikrai nebaisi ta perkūnija. Žaibai liuobia tuoj pat už lango, pirkia ant geros kalvos ir, žinoma, be perkūnsargio. Kam tas perkūnsargis? – kalbasi dzūkai. Maždaug, jei lemta, tai lemta. Pasakojasi istorijas, kaip, kada, ką nutrenkė apylinkėje. Daug tų nutrenktų.
Bet ko čia bijot tos perkūnijos – skubiai priduria. Šalia pirkios, tiesa, auga beržas, kuris dažniausiai nutraukia žaibo kirčius, beržas jų pėdsakų tiesiog išvagotas, supleišėjęs. Po beržu akmenų krūva – mitologiškai teisingai, bet, matyt, veikia kaip perkūnsargis. Mitologinis žaibolaidis. Bet kokiu atveju – veikia.
——————————————————————————–
Randu kemsynėlyje akmens plokštę su duobute, apaugęs samanom akmuo; susijaudinu visas, taigi aukojimo vieta jotvingiška, visaip graudinuosi. Ne, pasiklausus išaiškėjo, kaimynas jau senokai sprogdino akmenį statyboms, duobutė nuo pleišto. Proza.
——————————————————————————–
Tik gandrai vis kybo virš galvos. Nors, gerai pagalvojus – o kam visa tai?
1979–1984 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. 1986–1989 m. buvo Kauno politechnikos instituto Filosofijos katedros asistentas. 1990–1999 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojas. Humanitarinių mokslų daktaras: 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties mokslų daktaro disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje”. Pradėjo bendradarbiauti su žymiausiu lietuvių etnologu Vytautu Bagdanavičiumi, įsteigusiu Čikagos lituanistikos tyrimo ir studijų centrą. 1993 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1995 m. – VU Religijos tyrimų ir studijų centro docentas. 1996–1997 m. buvo VDU etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju. Taip pat skaitė paskaitas Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijose. Dėstyti kursai: Religijotyros įvadas, Religijų istorija, Lietuvių religija ir mitologija.
Nuo 1990 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute Baltų kultūros skyriuje, nuo 2004 m. buvo šio skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas. Buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, „Naujojo židinio“ bendradarbis, „Metų“ kolumnistas, „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriaus redaktorius.
Išleido 17 knygų, tarp jų – kelis mokslinius veikalus. Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių, recenzijų, keliolika novelių literatūrinėje spaudoje.
1997 m. apdovanotas literatūrinio žurnalo „Nemunas“ novelistikos premija, 1997 m. – „Literatūros ir meno“ publicistikos premija, 2000 m. – Druskininkų poetinio rudens premija už poetinį debiutą (už poeziją eseistikoje), 2000 m. – Kultūros ministerijos premija už eseistiką, 2001 m. – Lietuvos Prezidentūros premija už esė Lietuvos istorijos temomis rinkinį „Ant laiko ašmenų“ (2002 m.). Palaidotas Romainių kapinėse.
Parašykite komentarą