Imperijos idėja pagal Gintarą Beresnevičių

Rugpjūtį tragiškomis aplinkybėmis mus paliko Gintaras Beresnevičius. Jo veikla buvo daugialypė – religijotyrininkas, rašytojas, dėstytojas. Panašu, kad jo įnašą ir jo reikšmę tik dabar pamažu pradėsime suvokti. Ir panašu, kad šį darbą atliks daugelis gildijų: rašytojų ir literatūros kritikų, istorikų, mitologų

Čia norėčiau užsiminti tik apie jo eseistiką (ar publicistiką) ir tai tik vienu aspektu. Gintaras Beresnevičius aiškiausiai suformulavo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kaip galimos veiklos erdvės idėją.

Tai jis padarė savo knygoje „Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys“ bei šias idėjas populiarino gausybėje kitų straipsnių, kurie buvo publikuoti įvairiuose leidiniuose: nuo interneto portalo www.forumvilnius.lt iki „Šiaurės Atėnų“.

Straipsniai 1 reklama

Kas sakoma jo knygoje “Imperijos darymas“? Trumpai drūtai – kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa. O ir prasisukti pro tą Europą nėra taip sunku – ji jau nusilpusi, pavargusi, o be to, patenkinta ir soti. Taigi mums, barbarams, tik valdyti juos! Tad tam ir reikia ruoštis, o ne verkti, kad prarandame identitetą ir ištirpsime it tie „Tirpuko“ ledai beveidėje Europoje.

Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Juk šiaip esame įpratę, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, tai ir nori joje pasilikti, visus gąsdindami nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis.Beresnevičius žvelgia kuo gilesnėn praeitin tam, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas.

Koncepcija keista. Keista, nes nelabai telpa į dabar pripažintas ir apyvartoje naudojamas schemas. Sakykime, Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas turėtų viešai sudeginti šią knygą kaip eretišką. Kodėl – juk jie taip pat už Europą? Ir tai paaiškina savo propaguojama istorine koncepcija. Esą Lietuva visą laiką žygiavo Europos link: per alodą, Mindaugo krikštą, paskui per Jogailą, per sąjungas su Lenkija, trilaukio apdirbimo reformą, per baroką ir t. t. Tik Lietuvai vis nesisekė, nes jos europėjimas vis sustodavo: Mindaugo nužudymas ir atpuolimas į pagonybę (kurią taip aukština Beresnevičius), ne iki galo perimtos europietiškos vertybės, patekimas Rusijos globon.

Šie istorikai menkina viską, kas šiaip šventa lietuviškam nacionalistui – Lietuvos pagonybę, Vytautą, Lietuvos didybę nuo marių iki marių. Nesunku pastebėti, kad ES priešininkai labai dažnai šiais vaizdiniais naudojasi. O štai Beresnevičius nieko nepaisydamas reabilituoja visus šiuos senus mitus ir dar aiškina, kad būtent dėl to reikia stoti į Europos Sąjungą.

Kitas paradoksas – Beresnevičius vartoja tokius terminus, kurie jau seniai sukritikuoti socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Jis kalba apie tautos būdą (kas tai yra? XX amžiaus pradžioje dar buvo skoninga apie tai kalbėti, bet po nacizmo – tai jau politiškai nekorektiška), šneka apie kažkokias lietuviams įgimtas savybes. Nė vienas rimtas mokslininkas tokių sąvokų nevartoja. O Beresnevičius žino, kad niekas nevartoja, ir vis tiek šiomis sąvokomis pjausto mūsų praeitį, o paskui drąsiai braižo ateities vizijas. Net ne vizijas, o uždavinius.

Tad daugelis intelektualų netgi pašaipiai žvelgdavo į Gintaro Beresnevičiaus idėjas – atseit tai pseudomokslas. Tačiau jei pakeistume skaitymo kampą, jei į jo konstruktus pažvelgtume kaip į metaforas – vaizdas pasikeistų. Gintaras Beresnevičius tiesiog kūrė naują ideologiją. Ideologija ir yra mitai. Mitai, kurie tam tikrą bendruomenę veda į priekį. Gintaras Beresnevičius laužo mūsų supratimus, įsisenėjusius stereotipus. Jis jų nedemistifikuoja, o pakeičia naujais (beje, Algirdas Greimas dar prieš kokį pusšimtį metų rašė, kad neužtenka iš žmonių atimti mitus, juos reikia pakeisti kiltais, kad žmonės galėtų gyventi).

Antanas Kulakauskas „Panoramoje“ (Nr. 34) rašo: „Šiandien gal dar sunku patikėti, kad Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos istorinei savikūrai ir raiškai Europoje bei pasaulyje gali reikšti ne mažiau, netgi daugiau, nei Simono Daukanto kūryba XIX amžiuje“. Kodėl sunku patikėti?

Iš esmės Gintaras Beresnevičius padaro tai, ką XIX amžiaus pabaigoje padarė Simonas Daukantas. Šis istorikas taip pat tuo metu egzistavusius stereotipus apvertė aukštyn kojomis. Iki jo jau egzistavo Lietuvos kaip miškų krašto stereotipas. Ir tai europiečiams asocijavosi su barbariškumu. Daukantas tai apvertė aukštyn kojom: miškas simbolizuoja Lietuvos didybę. Šis apvertimas pasirodė labai įtaigus, nes šią metaforą vėliau išnaudojo Baranauskas, Maironis ir daugelis kitų kultūrininkų. Nuo seno lenkai lietuvius pravardžiavo „batviniais“. Šią paplitusią pravardę Daukantas aiškino taip: lietuviai karo žygiuose valgydavo batvinius ir jiems to pakakdavo, nes jie buvo stiprūs vyrai. Ir šios naujos interpretacijos dėjo pamatus naujai kuriamai lietuvių tautai. Panašiai dirba ir Beresnevičius. Jis irgi siūlo naujas sampratas, naujus tautos veiklos modelius.

Gintaras Beresnevičius buvo ir „Akiračių“ autorius. Pavasarį jo prašiau „ką nors apie LDK imperiją“ parašyti interneto portalui www.forumvilnius.lt. Gintaras atsiuntė šį straipsnį. Vėliau jį įsidėjo ir rusų portalas www. brcinfo.ru, taip bent šiek tiek įsitraukdamas į Gintaro provokaciją. Tad manome, kad šis straipsnis bus įdomus ir „Akiračių“ skaitytojams.

Views All Time
Views All Time
4984
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

− 1 = 6