Frydrichas Nyčė – Antras skyrius. Laisvas protas 29-31

29

Tik nedaugeliui lemta būti nepriklausomiems, tai – stipriųjų privilegija. Kas jos siekia, nors ir turėdamas teisę, tačiau be v i d i n i o p o r e i k i o, tas įrodo, kad jis turbūt ne tik stiprus, bet ir nepaprastai įžūlus. Jis įeina į labirintą, tūkstanteriopai padidindamas gyvenimo keliamus pavojus, iš kurių toli gražu ne pats menkiausias yra tai, jog niekas neįžvelgia, kaip ir kur jis pasiklys, nutols nuo žmonių ir bus sudraskytas į gabalus kokio nors urvinio sąžinės minotauro. Jei toks žmogus pražus, tai įvyks taip toli, kad niekas to nesupras, niekas nepajus ir niekas jo neužjaus,- o atgal kelio nėra! Nėra kelio atgal į žmogiškąją pagailą! –

30

Mūsų įžvalgiausios mintys turi – ir privalo! – nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudžiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti. Egzoteriniai ir ezoteriniai filosofai, kurie buvo skiriami Indijoje, Graikijoje, Persijoje ir musulmoniškuose kraštuose, žodžiu, visur, kur buvo tikima hierarchija, o n e lygybe ir lygiomis teisėmis;- skiriasi vieni nuo kitų ne vien tuo, kad egzoterikas iš išorės, o ne iš vidaus žvelgia, vertina, matuoja ir sprendžia,- svarbiausia, kad jis žvelgia į daiktus iš apačios į viršų, o ezoterikas i š v i r š a u s į a p a č i ą! Būna tokių sielos aukštumų, iš kurių žvelgiant netgi tragedija nustoja buvusi tragedija, ir, net sujungus viso pasaulio sielvartą, kas ryžtųsi spręsti, ar toks reginys b ū t i n a i sukels užuojautą, taigi padvigubins ir sielvartą?.. Aukštesnės žmonių padermės penas ir atgaiva – beveik nuodai žemesnei ir menkesnei padermei. Paprasto žmogaus dorybės tikriausiai būtų filosofo ydomis ir silpnybėmis; visai įmanoma, kad aukštesnės padermės žmogus tik išsigimdamas ir pražudydamas savo sielą įgytų savybių, leidžiančių jį garbinti kaip šventąjį žemesniajame pasaulyje, į kurį jis smunka. Yra knygų, kurios sielai ir sveikatai daro priešingą poveikį,- tai priklauso nuo to, ar jomis naudojasi žemesnė siela, kuriai būdinga žemesnė vitalinė energija, ar aukštesnė ir galingesnė siela: pirmuoju atveju – tai pavojingos, graužiančios, ardančios knygos, antruoju – heroldo šūkiai, raginantys pirmyn narsiausius iš narsiausių. Visiems skirtos knygos visada dvokia: jos sugėrė menkų žmogelių kvapą. Ten, kur liaudis valgo ir geria, netgi kur ji garbina, ten paprastai dvokia. Jei nori kvėpuoti g r y n u oru, neik į bažnyčią.-

31

Jaunystėje ir garbini, ir niekini dar neįvaldęs pustonių meno, t.y. vertingiausio gyvenimo laimėjimo,- ir gauni pelnytą atpildą už tai, kad užsipuldavai žmones ir daiktus su savo “Taip” ir “Ne”. Viskas taip jau sutvarkyta, kad blogiausias iš visų skonių, besąlygiškumo skonis, žiauriai klaidina ir panaudojamas piktam tol, kol žmogus išmoksta įdėti į savo jausmus truputėlį meno, o dar geriau – ima teikti pirmenybę artefaktams, kaip ir daro tikri gyvenimo menininkai. Įniršis ir didelė pagarba tinka jaunystei, ir ji, atrodo, nenurims, kol neiškraipys žmonių ir daiktų taip smarkiai, kad juos būtų galima užsipuldinėti,- jaunystė jau pati savaime yra truputį veidmaininga ir apgaulinga. Vėliau, kai jauna siela, iškankinta nusivylimų, galų gale nepatikliai atsigręžia į save, dar neatvėsusi ir nesutramdyta netgi savo įtarume ir sąžinės graužatyje,- kaip ji dabar piktinasi, kaip nekantriai drasko save, kaip kerštauja už tai, kad taip ilgai buvo save apakinusi, tarsi tai buvo savanoriškas spanginimas! Toks jau pereinamasis laikotarpis, kai žmogus save baudžia nepasitikėdamas savo jausmais, kai susižavėjimą vargina abejonės ir net gryna sąžinė suvokiama kaip pavojus, kaip subtilesnio garbingumo apniūkimas ir nuovargis, ir svarbiausia, mes tampame priešininkais, principingais “jaunystės” p r i e š i n i n k a i s.- Dar dešimt metų, ir imi suprasti, kad visa tai irgi buvo – jaunystė!