Svetainės: Close Combat: First to Fight
Global Star Software atidarė taktinės šaudyklės Close Combat: First to Fight svetainę. Jos puslapiuose rasite žaidimo aprašymą, jo vaizdų rinkinį ir oficialų reklaminį filmuką.
Global Star Software atidarė taktinės šaudyklės Close Combat: First to Fight svetainę. Jos puslapiuose rasite žaidimo aprašymą, jo vaizdų rinkinį ir oficialų reklaminį filmuką.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.
Michelangelo Buonarotti – žymus italų Renesanso tapytojas, architektas, skulptorius, inžinierius ir poetas – skulptoriaus kūrybą apibūdino kaip procesą, kurio metu akmens luite išlaisvinama slypinti figūra. Čia menininko užduotis labai paprasta – pašalinti nereikalingą akmenį ir atidengti slypinčią formą, kuri Michelangelo vizijoje buvo ideali – dieviška, herojiška ir gyva. Kaip ir tuose akmens luituose, apie kuriuos kalbėjo M. Buonarotti, kiekviename iš mūsų taip pat slepiasi tobula forma – mūsų „aš“ idealas. Jis apibūdinamas kaip polinkių, norų, elgesio tendencijų, kurias norime įgyti, visuma. „Aš“ idealas suteikia formą bei kryptį mūsų mąstymui ir elgesiui, o kiekvienas mūsų stengiasi savo tikrąjį „aš“ kuo labiau priartinti prie idealo, nes tai siejama su savirealizacija, asmenine gerove, didesniu pasitenkinimu gyvenimu ir efektyvesniu psichologiniu prisitaikymu. Idealusis „aš“ apima daugelį žmogaus gyvenimo aspektų. Pavyzdžiui, tai gali apimti karjeros tikslus (norimą išsilavinimą, profesionalumą darbe), socialinius tikslus (darnius santykius su mylimu žmogumi, tėvais, draugais), asmenines savybes (dosnumą, kilnumą), siekius (kelionę po Europą, muzikinių gebėjimų lavinimą), materialinius tikslus ir sveikatą (dietą, tobulą kūno sudėjimą). Manoma, kad „aš“ idealas formuojasi iš lėto.
Ryški feodalinės baudžiavinės santvarkos krizė XIX a. viduryje privertė caro vyriausybę panaikinti baudžiavą.1861 m. vasario 19 d. “Nuostatai dėl valstiečių išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės ”suteikė valstiečiams piliečių teises, bet paliko juos laikinaisiais prievolininkais. Žemės savininkais jie galėjo tapti tik ją išpirkę.Valstiečių reakcija, nepasiteisinus viltims gauti žemės be išpirkos, pasireiškė sustiprėjusiais bruzdėjimais. Juos aštrino prasidėjęs miestiečių ir bajorų judėjimas, politinės manifestacijos. Pastarosios Lietuvoje buvo įgavusios religinę patriotinę formą ir vykdavo dažnai bažnyčiose.
Keleto kilogramų per 30 dienų atsikratyti galima. Tik labai svarbu nepersistengti. Dideli svorio pokyčiai – stresas organizmui. Nereikia visomis išgalėmis siekti neįmanomo. Kad nenukentėtų sveikata, rekomenduojama per mėnesį sublogti ne daugiau nei 3-4 kg, antraip gresia širdies ligos, hormonų veiklos sutrikimai, raukšlės ir pan. Kita būtina taisyklė – lieknėti protingai. Badavimas ir alinantis fizinis krūvis, užuot padailinę kūno linijas, tik pakirs sveikatą. O nemaloniausia, kad po drastiškų dietų svoris greitai sugrįžta, ir dar su kaupu: organizmas ima kaupti maisto medžiagas kitiems galimiems išbandymams badu. Ištirpdyti nereikalingus kilogramus ir likti sveikoms padės subalansuota dieta, reguliari mankšta, grožio salonų siūlomos procedūros ir, žinoma, kasdienis rūpinimasis savo kūnu. Prieš laikantis dietos ir imant mankštintis rekomenduojama išvalyti iš organizmo šlakus ir toksinus – dėl jų dažnai sumažėja net geriausių specialistų sudarytų dietų veiksmingumas. Organizmo valymą reikėtų pradėti nuo žarnyno. Kenksmingas medžiagas iš organizmo pašalinti padeda iškrovos dienos, pvz., obuolių, vaisių, daržovių arba kefyro dieta. Vis dėlto tokių monodietos dienų turėtų būti ne daugiau kaip 2-3. Kitas efektyvus būdas išvalyti žarnyną – klizma. Prieš šią procedūrą patartina pasikonsultuoti su gydytoju. Bet klizmomis piktnaudžiauti taip pat negalima – gresia disbakteriozė. Norint išsivalyti organizmą labai pravers kai kurie maisto produktai.
Senokai matėme sociologinę apklausą, kokiomis valstybės institucijomis labiausiai pasitiki mūsų piliečiai. Kiek pamenu iš ankstesnių laikų, lentelių lyderiais būdavo žiniasklaida, Bažnyčia, kartais ir Prezidentūra. Žmonių kalba šnekant tai reiškė, kad visuomenė pasitiki žiniomis, kurias gauna iš mūsų spaudos, televizijos ir radijo, dvasiniu ugdymu, kuriuo rūpinasi bažnyčia, na ir aukščiausia valstybės valdžia. Idiliškas buvo vaizdelis, tarytum įžengęs į mūsų realybę iš utopinių Tomazo Kampanelos ar Tomo Moro saulės miestų – „ viskas yra gerai – demokratija klesti”. Bet ar tas „gerai” nebuvo tik graži laikina iliuzija ir miražas? Jau „Perestrojkos” laikais žmonės, dirbantys žiniasklaidoje, ėmė maištauti prieš žodžio laisvės suvaržymus, kovoti už piliečių neatimamą teisę žinoti tiesą. Laimingo atsitiktinumo dėka sistema griuvo, ir mes, parašinėjantys į spaudą, vienu balsu džiaugėmės: „Geriausias dalykas, kurį atnešę Nepriklausomybė, yra cenzūros panaikinimas”. Tačiau ar iš tikro taip? Sovietiniais laikais cenzūra mūsų visuomenėje gyvavo kaip dvigalvis slibinas. Viena jo galva buvo valdiška, kuri diktavo, ką ir kaip reikia ir galima rašyti, antroji svarstė, kiek galiu parašyti, kad pirmoji manęs nesurytų. Kitaip tariant, tą melavimo ar pusiau tiesos skleidimo sistemą laikė du Atlantai – du cenzoriai – išorinis ir vidinis. Tiesa, cenzūra nebuvo totali, ją buvo įmanoma apeiti.
Metų pradžioje planuota atidaryti vyriausios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės raganavimo mokyklą, kurią galėtų lankyti ir vaikai. Kauno taryba nusprendė, kad už šiukšles gyventojai turi mokėti pagal būsto plotą. Neatsiliko ir Klaipėda. Sumokėti litai už šiukšlių išvežimą nebus grąžinti. Rūšiuoti atliekų – neverta. Atliekų rūšiavimas sužlugdytas, Lietuva virsta antruoju Neapoliu. Klaipėdos paplūdimiuose: dvokas ir šiukšlės. Rokiškio rajone dar yra išlikusių gatvių pavadinimų rusų kalba. Kauno klerkai į komandiruotes užsienyje įprato važinėti ne po vieną, o būreliais. Komisarai ir prokurorai apkaltinti pagalba kontrabandininkams. Aplinkos ministras apie STT dėmesį miškininkams nieko nežinojo. Prekyba dėvėtais drabužiais smuko kone perpus. Atsiradus skrydžių, neliko keleivių. Vilniečius maitina ir Baltarusija. Genų inžinierių kūriniai ieško kelio ir prie lietuvių stalo. Dėl maisto stygiaus kyla kainos. JAV dienraštis rašo, kad Lietuva – skurstanti, badaujanti ir praradusi viltį. Pederastai ir lesbietės braunasi į mokyklas. Švedai apie tai turi savo požiūrį. Nežabojama tolerancija priartėjo prie vaikų darželių. Prokuratūra uždarė prieš gėjus kovojančias interneto svetaines. Profesorius Leonidas Donskis nesupranta kas atsitiko, kad nepriklausomybės atkūrimo signatarai ir buvę Sąjūdžio herojai dalyvavo ksenofobų eitynes? Savo straipsnyje aktyviai propaguoja gėjų teises. Artūrui Račui tai patinka.
Vilniaus centrinėse miesto gatvėse praeiviams į rankas neretai įbrukami pakvietimai apsilankyti “Dianetikos” centre, užpildyti asmenybės testą ir išklausyti paskaitų ciklą. Išklausę šias paskaitas Jūs esą apie save daug ką suprasite, ko iki šiol nežinojote. Iš tikrųjų nieko labai naujo apie save nesužinosite, o štai savo gyvenimą susigadinti galite nepataisomai. Visais paminėtais stebuklais ir naujienomis lengvatikius vilioja scientologai. Pasikvietę pas save jie ragina lankyti paskaitų ciklus, skaityti tam tikrą literatūrą ir per šias atrodo nekaltas priemones, apraizgo savo voratinkliu, iš kurio vėliau ištrūkti labai sunku. Štai trejus metus praleidusi Vilniaus dianetikos centre (Scientologijos bažnyčioje) išėjimą iš šios bendruomenės vilnietė Irina Keizo prisimena kaip didžiausią košmarą. Saugumo departamento duomenimis, Scientologų bažnyčia Lietuvoje veikti pradėjo 1994 m., pritaikius visose šalyse naudojamą schemą. Pradžioje buvo atvežta literatūra. 1995 m., atsiradus scientologija susidomėjusių asmenų grupėms, visuomeninės organizacijos priedangoje įkurtas ir Vilniaus miesto savivaldybėje įregistruotas “Dianetikos” centras.