Kaip mažai vokiškam stiliui terūpi skambesys ir klausa, rodo faktas, kad būtent geriausi mūsų muzikai rašo prastai. Vokietis skaito ne garsiai, ne ausiai, o tik akimis: skaitydamas jis deda savo ausis į stalčių. Antikos žmogus skaitė, jeigu skaitė – tai būdavo palyginti retai,- garsiai ir gan stipriu balsu; jei kas nors skaitydavo tyliai, buvo stebimasi ir slapčia klausiama “kodėl”? Stipriu, garsiu balsu – tai reiškia su visais bangavimais, išlinkimais, tono pasikeitimais ir tempo kaitaliojimais, kuriais taip žavėjosi antikos publika. Tuo metu rašytinio stiliaus dėsniai buvo tokie patys kaip oratorinio stiliaus; pastarojo dėsnius iš dalies lėmė nepaprastai išlavinta ausis ir gerklos, subtilūs jų poreikiai, o kita vertus,- antikos žmonių plaučių apimtis, stiprumas ir galia. Senovės žmonių požiūriu, periodas visų pirma yra fiziologinis vienetas, kadangi ištarti jį reikia vienu atodūsiu.

Kad ir kokie dėkingi mes turėtume būti objektyviam protui,- ir kam gi mirtinai neįkyrėjo visa, kas subjektyvu, kartu su prakeikta solipsomeile (Ipsissimositat)! – tačiau galiausiai mes turime išmokti būti atsargūs reikšdami dėkingumą ir susilaikyti nuo perdėjimo, su kuriuo šiandien šlovinamas savojo “Aš” atsisakymas ir proto nuasmeninimas kaip tikslas pats savaime, kaip išganymas ir aukščiausia palaima,- kaip tik tai ir būdinga pesimistinei mokyklai, kuri turi pakankamai rimtų motyvų garbinti “nesuinteresuotą pažinimą”. Objektyvus žmogus, kuris jau nebesikeikia ir nebesiplūsta, kaip pesimistas, idealus mokslininkas, kurio mokslinis instinktas po tūkstančių nesėkmių ir pusiau nesėkmių galiausiai išsiskleidžia ir sužydi, be abejonės, yra vienas iš brangiausių instrumentų,- bet jo vieta galingesniojo rankose.

Galingieji iki šiol pagarbiai lenkdavosi prieš šventąjį, kaip prieš savęs įveikimo mįslę ir tyčinį didžiausią skurdą – kodėl jie lenkėsi? Jie jautė jame – nepaisant menkos ir pasigailėtinos išvaizdos – neįveikiamą jėgą, kuri, sutramdydama juos, siekė išbandyti save, jautė valios stiprybę, kurioje atpažindavo ir gerbdavo savo stiprybę ir viešpatavimo troškimą; garbindami šventąjį, jie garbino kažką savyje. Kartu šventojo vaizdas keldavo jų įtarumą: tokio neregėto atsižadėjimo ir pasipriešinimo prigimčiai siekiama ne veltui,- sakė ir klausė jie patys savęs. Matyt, egzistuoja kažkokia priežastis, kažkoks didelis pavojus, apie kurį asketui turbūt duoda žinią jo slaptieji patarėjai ir lankytojai. Taip pasaulio galingieji pajausdavo naują baimę, suvokdavo naują jėgą, kažkokį nežinomą ir dar neįveiktą priešą -“galios valia” priversdavo juos pagarbiai stovėti prieš šventąjį.

Žiūrėti į filosofus pusiau nepatikliai, pusiau ironiškai skatina ne tai, jog nuolat regi, kokie jie nekalti – kaip dažnai ir lengvai susipainioja ir klysta; žodžiu, ne jų vaikiškumas – tikri vaikai! – bet štai kas: filosofai žaidžia ne visai sąžiningai. O juk kokį didžiulį, kokį dorybingą triukšmą jie sukelia, jei tik kas nors, kad ir netiesiogiai, paliečia tiesos problemą. Visi jie dedasi priėję prie savo išvadų remdamiesi šalta, gryna, dieviškai netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie, būdami nenuovokesni ir sąžiningesni, kalba apie “inspiraciją”). Iš tikrųjų filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto išankstinę tezę, atsitiktinę mintį, “įkvėpimą”, abstrakčiai suformuluotą, išgrynintą slaptą troškimą; visi jie advokatai, tik nenori būti taip vadinami.

Atidariusi laukujės duris, ant laiptų pamatė nedidelį vokelį. Ant jo buvo užrašyta: “Sofijai Amundsen”. Jis pergudravo ją! Kaip tik šiandien, kai ji taip įdėmiai sekė pašto dėžutę, paslaptines filosofes atsėlino prie namo iš kitos pusės ir, padėjęs laišką ant laiptų, vėl smuko į mišką. Prakeikimas! Iš kur jis žinojo, kad šiandien Sofija nenuleidžia akių nuo pašto dėžules? Galbūt jis (arba ji) pastebėjo ją pro langą? Šiaip ar taip, Sofija buvo patenkinta, kad voką surado prieš pareinant mamai. Sofija vėl nubėgo į savo kambarį ir ten atplėšė laišką. Balto voko krašteliai buvo sudrėkę, matėsi kelios gilios įspaudos. Ką tai galėtų reikšti? Jau seniai nebuvo liję.

Ką, jei ne tai, kas, kaip matai, didžiai mane palaiko. Lieka siela ir Dievas. Jei jiedu teisingi dėl to, kad juose yra tiesa, tai Dievo nemirtingumu niekas negali abejoti. O siela laikoma nemirtinga, jei įrodoma, kad tiesa, kuri negali pražūti, joje taip pat yra. Todėl pasižiūrėkime į paskutinį klausimą: ar kūnas nėra tikrai teisingas, tai yra ar jame yra ne tiesa, bet tarsi kažkoks tiesos atvaizdas? Juk jei ir kūne, kuris, kaip pakankamai aišku, pražūva, mes rasime ką nors teisinga tokio pobūdžio, kaip moksluose, tai tuojau pat samprotavimo mokslas nebebus tiesa, kurios dėka visi mokslai yra teisingi. Juk teisingas ir kūnas, kuris atrodo nesąs sukurtas pagal samprotavimo pagrindus. O jei ir kūnas teisingas dėl kokio nors pamėgdžiojimo ir dėl to nėra grynai teisingas, tai tikriausiai neatsiras nieko, kas trukdytų tvirtinti samprotavimo pagrindus esant pačia tiesa.

Pagaliau dar pasvarstykime, kaip naivu apskritai sakyti: “Žmogus privalėtų būti toks ir toks!” Tikrovė mums rodo žavingą tipų gausą, neišsenkamą formų žaismo ir kaitos perteklių; o koks nors vargšas kampininkas moralistas sako: “Ne! Žmogus turėtų būti kitoks?..” Jis, tas vargšas šventeiva, net žino, koks turėtų būti žmogus; jis nupiešia save ant sienos ir sako: “Ecce homo!.. Tačiau net tada, kai moralistas kreipiasi į pavienį žmogų ir sako jam: “Tu privalai būti toks ir toks!”, jis nenustoja būti juokingas. Pavienis žmogus yra tam tikra lemties dalis iš vidaus ir išorės, jis yra dar vienas dėsnis, dar viena būtinybė, prisišliejanti prie viso, kas ateina ir kas bus. Sakyti jam “pasikeisk”, vadinasi, reikalauti, kad pasikeistų viskas, net tai, kas buvo… Ir iš tiesų buvo nuoseklių moralistų; jie troško, kad žmogus būtų kitoks, būtent dorybingas, jie troško pakeisti žmogų, kad jis būtų panašus į juos, paversti jį šventeiva: dėl to jie neigė pasaulį! Kokia beprotybė!

Čia atsiveria perspektyva.- Kai filosofas tyli, tai gali būti jo sielos kilnumo apraiška; kai jis sau prieštarauja, tai gali būti jo meilės išraiška; galimas ir pažįstančiojo mandagumas, kuris meluoja. Subtiliai buvo pasakyti šie žodžiai: il est indigne des grands coeurs de repandre le trouble, qu’ils ressentent 53: tik reikia pridurti, kad nesibijoti žemiausių dalykų taip pat gali reikšti sielos didybę. Mylinti moteris aukoja savo garbę; pažįstantysis, kuris “myli”, galbūt aukoja savo žmoniškumą; Dievas, kuris mylėjo, buvo žydas… Grožis – joks atsitiktinumas.- Ir kokios nors rasės ar šeimos grožis, jos patrauklumas ir visos elgsenos tobulumas yra sukuriamas: kaip ir genijus, tai yra sukaupto kartų triūso padarinys. Geram skoniui turi būti daug paaukota, dėl jo turi būti daug padaryta, daug ko atsisakyta – septynioliktasis šimtmetis Prancūzijoje nuostabus abiem požiūriais: reikėjo turėti bendravimo, vietos, drabužių, lytinio poreikio patenkinimo pasirinkimo principą, reikėjo grožį vertinti labiau negu naudą, įprotį, nuomonę, tingumą.

Štai taip dainavo burtininkas senis; ir kas tik susirinkę buvo, tarytum paukščiai nejučiom į jo aistros sulindo tinklą, aistros liūdnos, klastingos. Ir dvasios tik sąžiningasis išliko nepagautas: jisai staiga sugriebė burtininko arfą ir, jam iš rankų ją ištraukęs, sušuko garsiai: “Oi, oro trūksta! Oro čia įleiskit gryno! Įleiskit Zaratustrą! Tu tvankini ir nuodiji šią olą, tu piktas burtininke seni! Tu gundai mus, klastingasai gudruoli, nežinomiems geismams, laukiniškumui. Ir vargas, jeigu apie tiesą tokie kaip tu kalbėt ir postringauti ima! Oi, vargas ir visiems laisviesiems protams, kurie tokių štai burtininkų nesisaugo! Tuomet sudie jų laisvei, nes mokymu savuoju tu juos kalėjiman atgal vilioji, – tu senas ir niūrusis velne, dejonėj tavo ir skunde viliojantys garsai dūdelės skamba, tu panašus į tuos, kas, girdami skaistybę, slapčia gašlauti kviečia!”