“Tau į akis, gyvenime, aš neseniai pasižiūrėjau ir auksą blizgant pamačiau nakties aky tavojoj,- širdis sustingo man iš malonumo šito: – laivelį aukso blizgantį išvydau naktinių vandenų platybėj: ir nyrantį, ir skęstantį, ir vėlei mojantį laivelį, sūpuoklį tą auksinį! Į kojas mano, tas padūkusiąsias, metei tu savo žvilgsnį – ir besišypsantį, ir klausiantį, ir tirpdantį sūpuokliškąjį žvilgsnį. Ir vos tau du kartus palietus rankutėmis mažytėm tarškynę savo, tuojau kilnotis ėmė mano kojos, į šokį verždamosi.- Kulnai tuoj piestu stoti ėmė, ir kojų pirštai tuoj sukluso, norėdami tave suprasti: šokėjo ausys juk yra – jo kojų pirštuos! Aš prie tavęs iš karto puoliau: o tu šalin sprukai nuo mano šuolio; ir prieš mane vis kyščiojo tavųjų sprunkančių ir skrendančių plaukų liežuvis!

Ne aukštis, o stati atšlaitė – yra baisiausia! Atšlaitė ta, kur žvilgsnis į bedugnę krenta, o rankos aukščio siekia. Tuomet širdis man svaigti ima nuo noro jos dvilypio. O, jūs bičiuliai mano, ar nujaučiat, koks tas širdies manos dvilypis noras? Stati atkalnė ir pavojus mano yra ta būsena dvilypė, kai žvilgsnis į aukštybę kyla, o rankos įsikibt ir pasiremt – į gilumą – norėtų! Žmogaus – valia manoji griebias, grandinėm aš rišu save prie jo, nes jis mane prie antžmogio į viršų traukia: tenai antrasis noras mano veržias. Dėl to aklai žmonių pasauly gyvent man lemta, lyg jų nė vieno nepažinčiau: kad mano rankos visiškai dar neprarastų tikėjimo, jog esama kažko ir tvirto. Aš jūsų, žmonės, nepažįstu: tamsa šita ir ši paguoda dažnai mane apgaubus laiko.

Griausmais ir dangiškais ugnies liežuviais į miegančias, suglebusias jusles kalbėti reikia. Bet grožio balsas tyliai šneka: jis skverbias vien į tas sielas, kurios yra jautriausios. Suvirpo šiandien tykiai mano skydas ir dar švelniai nusišypsojo: tai grožio šventas šypsnis ir virpesys tai šventas. Iš jūsų, jūs dorovingieji, šiandieną juokės mano grožis. Ir šitoks balsas jo mane pasiekė: “Jie dar geidauja, kad atlyginta jiems būtų!” Jūs atlygio dar norit, dorovės jūs geidėjai! Jūs už dorovę atlygio geidaujat, už žemę jūs dangaus, o už šiandieną amžinybės prašot? Ir jūs dabar įniršę baisiai, kad aiškinu ir mokau, jog atlygio išvis nėra davėjo. Iš tikro, juk aš nesakau, kad toks dalykas, kaip dorybė, yra koks atlygis, kurs jums priklauso.

Kai kur pasauly dar tautų gyvena ir esama bandų nemaža, tik ne pas mus, o broliai mano: čionai gyvuoja tik valstybės. Valstybė? Kas jinai per daiktas? Gerai! Dabar klausykit atidžiai, aš pasakysiu žodį savo, kaip tautos miršta. Valstybė – tai šalčiausias iš visų šaltų siaubūnų. Šaltai jinai meluoja, ir melas šis iš jos burnos mums plūsta: “Aš, būdama valstybė,- sako ji,- esu tas pats, kas ir tauta.” Apgaulė tai ir melas! Kūrėjai buvo tie, kurie tautas sukūrė ir meilę bei tikėjimą joms davė: taip jie gyvenimui tarnavo. Naikintojams priklauso tie, kas spąstus spendžia daugumai žmonių, vadindami save valstybe: jie laiko kardą virš galvą iškėlę ir verčia juos šimtus geismų savų patenkint.

Didelėms tautoms priešpastatykime papročius mažųjų tautų, kurios, apsisaugojusios nuo nereikalingų žinių užkrato, savo dorybėmis susikūrė laimę ir tapo pavyzdžiu kitoms tautoms. Tokie buvo senovės persai – nuostabi nacija, kuri dorybę studijavo taip pat, kaip mes mokslą; ji lengvai užkariavo Aziją ir vienintelė išgarsėjo tuo, kad jos nuostatų istorija buvo skaitoma lyg filosofinis romanas. Tokie buvo skitai, apie kuriuos mus pasiekė tokie puikus atsiliepimai. Tokie buvo germanai; plunksna, pavargusi aprašinėti išsilavinusios, turtingos ir goslios tautos nusikaltimus ir niekšybes, su palengvėjimu piešė jų paprastumą, skaistumą ir dorybes. Tokia buvo netgi Roma skurdo ir nežinojimo laikais; tokia pagaliau iki mūsų dienų išliko valstiečių nacija, taip giriama už narsumą, kurio nelaimės negalėjo įveikti, ir už ištikimybę, kurios blogas pavyzdys negalėjo palaužti.

“Seni geri” laikai praėjo, nuskambėjo Mozarto melodijose,- kokie mes laimingi, kad jo rokoko mums dar kažką sako, kad jo “gera draugija”, jo švelnios svajos, jo vaikiškas mėgavimasis kiniškais ir įmantriais dalykais, jo širdingas mandagumas, jo polinkis į grakštumą, meilę, šokį, ašaras, jo tikėjimas Pietumis dar gali apeliuoti į kažkokį likutį mumyse! Ak, kada nors ir tai nueis į praeitį! – bet kas gali abejoti, kad dar anksčiau bus nustota suprasti Beethoveną ir juo mėgautis! – juk jis buvo tik stilių lūžio ir stilių pasikeitimo atgarsis, o ne, kaip Mozartas, didžio, ilgaamžio europietiško skonio atgarsis. Beethovenas yra tarpinis reiškinys tarp senos, sueižėjusios sielos, kuri nuolat byra, ir būsimos, viršjaunos sielos, kuri nuolat gimsta; jo muziką gobia amžino praradimo ir amžinos nepažabojamos vilties prieblanda,- ta pati prieblanda, kurioje maudėsi Europa, kai ji svajojo kartu su Rousseau, kai ji šoko aplink revoliucijos laisvės medį ir galiausiai vos ne dievino Napoleoną.

Filosofijos plėtrai gresiantys pavojai šiandien iš tikrųjų tokie daugeriopi, kad galima suabejoti, ar tas vaisius apskritai kada nors prinoks. Mokslo bokštas plečiasi ir auga iki begalybės, o kartu didėja ir tikimybė, kad filosofas jau mokydamasis pavargs arba kur nors sustos ir “specializuosis”, tad jis jau nesugebės pasiekti savo aukštumos, iš kurios galėtų viską aprėpti, apžvelgti, žvelgti iš viršaus žemyn. Arba jis pasieks ją pernelyg vėlai, kai bus praėję jo geriausi metai ir sumenkę jėgos; arba pasieks ją sugadintas, sugrubęs, išsigimęs, ir jo požiūris, visi jo vertybiniai sprendimai mažai ką reikš. Galbūt jo intelektualinės sąžinės subtilumas verčia jį gaišti ir vėluoti; jis bijosi pagundos tapti diletantu, šimtakoju visažiniu, jis pernelyg gerai žino, kad žmogus, praradęs savigarbą, jau neįsakinėja ir kaip pažįstantysis nebeveda paskui save, – nebent jis panorėtų tapti didžiu aktoriumi, filosofiniu Cagliostro ir dvasių gaudytoju, žodžiu, suvedžiotoju.

Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiškais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia priežastis, kas padarinys ir ar čia apskritai egzistuoja priežastinis ryšys. Pastarąją abejonę lemia ta aplinkybė, kad tiek laukinių, tiek romių tautų religinės neurozės dėsningu simptomu laikytinas staigus ir nežabotas pasileidimas, kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal tėra užmaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereikėtų taip vengti aiškinimo, kaip šiuo: apie jokį kitą Dievą iki šiol neaugo tokia nesąmonių ir prietarų gausybė, joks nežadino tokio didelio žmonių, net filosofų, susidomėjimo,- laikas jau kiek atvėsti ir tapti atsargesniam, o dar geriau – užsimerkti ir nueiti šalin.

Sprendinio klaidingumas mums dar neleidžia prieštarauti jam, ir čia mūsų naujoji kalba, matyt, labiausiai rėžia ausį. Svarbu kas kita: kiek sprendinys skatina gyvenimą, padeda išsaugoti jį ir išsaugoti ar net ugdyti rūšį; ir mes iš esmės linkę teigti, kad klaidingiausi sprendiniai (jiems priskirtini ir sintetiniai aprioriniai sprendiniai) yra mums patys reikalingiausi, kad, nepripažinęs loginių fikcijų, nelygindamas tikrovės su išgalvotų besąlygiškų ir sau tapačių esybių pasauliu ir nuolat nefalsifikuodamas pasaulio skaičiais, žmogus negalėtų gyventi. Klaidingų sprendinių išsižadėjimas būtų gyvenimo išsižadėjimas, gyvenimo neigimas. Pripažinti netiesą gyvenimo sąlyga – žinoma, tai reiškia pavojingai priešintis įprastiniam daiktų vertės jausmui; ir filosofija, kuri tam ryžtasi, vien jau tuo persikelia anapus gėrio ir blogio.

Ne, tai neturi reikšmės. Hjumas užaugo Škotijoje netoli Edinburgo. Šeimą norėjo, kad jis taptų teisininku. Pats Hjumas sakėsi jaučias neįveikiamą priešiškumą viskam, išskyrus filosofiją ir mokslą. Jis gyveno Šviečiamajame amžiuje, tuo pat metu kaip didieji prancūzų mąstytojai Volteras ir Ruso. Daug keliavo po Europą, kol į gyvenimo pabaigą vėl apsistojo Edinburge. Pagrindinis veikalas, “Traktatas apie žmogaus prigimtį”, išėjo, kai Hjumas buvo dvidešimt aštuonerių metų. Bet jis teigė, jog pats knygos sumanymas gimęs, kai jam buvę penkiolika.