Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Apie tris blogybes

1

Sapne, rytiniame sapne paskutiniajam, jaučiu, kad stoviu aš ant prieškalnės didžiulės,- anoj pasaulio pusėj, laikau sau rankoj svarstykles – pasaulį s v a r s t i n ė j u.

Kaip gaila, kad per greit aušra atėjo: žara rytinė, pavyduolė toji,- iš miego ji mane prišildė! Pavydi ji man visuomet apyaušrio sapnų kaitriųjų.

Pasaulį tas tik išmatuot galėtų, kas laiko turi, pasvert galėtų jų svėrėjas geras, pasiekt pajėgtų jų sparnai galingi, mįsles atspėti sugebėtų, kas mėgsta dieviškas mįsles įminti,- štai tokį mūs pasaulį esant nustatė sapnas mano:-

Tas sapnas mano, tas drąsus jūreivis, pusiau jis laivas ir pusiau jis vėtra, tylutis kaip drugelis, nerimastingas tarsi sakalas taurusis: iš kur jis laika ir kantrybės šiandien ėmė – svarstyt pasaulį!

Gal išmintis mana slapčiom jį įkalbėjo” dienos manoji išmintis – ta pašaipūnė, kuri visus „begalinius pasaulius” per dantį traukia? Nes štai jinai ką skelbia:

„Juk kur jėga yra, ten s k a i č i u s ima viršų,- daugiau jėgos jis turi.”

O kaip pasitikėdamas manasis sapnas į šį pasaulį mūs baigtinį žvelgė: ir ne smalsiai, ir ne nedėmesingai, nesibijodamas ir neprašydamas leidimo:

– tarytum obuolys prinokęs, kurs prašosi paimti, brandus auksinis obuolys su odele drėgna, gležna, lyg iš švelnaus aksomo – toks man pasaulis atsivėrė:

– tarytum medis plačiašakis, galiūnas toks, man mojantis iš tolo, į atlošą išlinkęs ir būt pakoja pasirengęs pavargusiam keleiviui toks man pasaulis prieškalnėje matės:

– tarytum rankos grakščios man priešais neštų skrynią, atvertą žavesiui akių ir garbinančių, ir gėdingų,- toks man pasaulis šiandien rodės:

– ir ne per daug mįslingas, kad meilę jis žmogaus galėtų atbaidyti, ir ne toks paprastas ir aiškus, kad išmintį žmogaus jis užmigdytų,- toks žmogiškas ir geras šiandieną buvo man pasaulis, apie kurį tiek bloga kalba!

O, kaip aš sapnui rytmečio dėkoju, kad šitaip šįryt pasvėriau pasaulį! Lyg geras žmogiškas dalykas jis pas mane atėjo, tas sapnas, tas širdies guodėjas!

Kad, kaip ir jis, daryčiau dieną, ir visa, ką jisai geriausia turi, aš perimčiau ir panaudočiau: dabar padėsiu ant svarstyklių didžiausias tris blogybes ir kaip žmogus gerai pasversiu.

Kas laimint žmogų mokė, tas mokė jį ir keikti, tad kas yra tie trys dalykai, kurie pasauly prakeikti labiausiai? Aš juos padėti ant svarstyklių noriu.

G e i d i m a s m a l o n u m ų, v a l d ž i o s t r o š k i m a s i r s a v i m e i l ė: tai tie dalykai trys, kuriuos lig šiol labiausiai keikė, blogiausiais žodžiais neigė, apkalbėjo,- šituos tris dalykus aš, kaip žmogus, gerai pasverti noriu.

Tuomet pirmyn! Štai prieškalnė manoji, o ten va jūra: j i veržias prie manęs, gauruota, ta pataikūnė ir ištikima sena šimtgalvė šuns pabaisa, kurią aš myliu.

Pirmyn tuomet! Štai čia aš svarstykles laikysiu viršum audringos jūros: ir liudytoją dar renkuosi, kad

prižiūrėtų jis tave, tu medi vienišasai, tave, tu stipriakvapi, plačiašaki, kurį aš myliu!

Kuriuo gi tiltu dabartis į ateitį keliauja? Kokia jėga aukštybę prie žemybės lenkia? Ir ką gi reiškia net aukščiausiam dar į aukštį augti?

Dabar svarstyklės stovi ramios: tris klausimus sunkius vienon lėkštėn įdėjau, atsakymai trys sunkūs kitoj lėkštėj sugulę.

2

Geidimas malonumų: kančios tai stulpas ir dyglys visiems, kas ašutinę apsivilkę taip niekina ir neapkenčia kūno savo, ir kaip „pasaulis”- keikiamas jis tų, kas kitokiam pasaulyje gyvena: nes malonumų geismas pašiepia, kvailina visus, kas sumaištį ir melą skleidžia.

Geidimas malonumų: jis valkatoms ir miniai – ugnis, rusenanti iš lėto, kurioj ji dega, o medžiams kirvarpėtiems ir skudurams pasmirdusiesiems – tai krosnis plačiagerklė, kuri liepsnoja, traška.

Geidimas malonumų: jisai širdims laisvosioms – kažkas nekalta, laisva, tai žemės laimės rojus, tai ateities didžiulis dėkingumas, į dabartį atplūdęs.

Geidimas malonumų: jis tik suvytusiesiems – nuodai salsvoki, bet liūto valią turintiesiems – širdies stiprybės eliksyras, su meile išlaikytas vynų jis vynas.

Geidimas malonumų: jis laimės simbolis didysis aukštesnės rūšies meilei ir vilčiai iš visų didžiausiai. O daugeliui jisai – vedybos pažadėtos ir dar daugiau negu vedybos,

– tam daugeliui, kurs sau pačiam daug svetimesnis nei vyras ir žmona,- ir kas išvis yra suvokęs, k o k i e be galo s v e t i m i – žmona ir vyras!

Geidimas malonumų: bet aš tvorom aptverti noriu savas mintis ir dar žodžius savuosius, kad į daržus manuosius neįsibrautų kiaulės ir fantastai!

Valdžios troškimas: jis yra ta rykštė, kuri kietaširdžius kiečiausius tvilko; jisai – žiauri kankynė, kurios net pats žiauriausias neišvengia; jisai – liepsna blausi laužų gyvųjų.

Valdžios troškimas: tai – apynasris kiečiausias, kuris tautas žaboja išdidžiausias; jis – niekintojas neaiškių dorybių; jis – raitelis, jojąs kiekvienu žirgu ir kiekviena dar išdidybe.

Valdžios troškimas: jis drebėjimas mūs žemės, laužąs ir atveriąs, kas jau supuvę, kas jau tuščiaviduris; jis – riedantis ir griaudžiantis, ir baudžiantis, per daug puošniųjų antkapių griovėjas; tai – žybsintis klaustuko ženklas greta atsakymų pirmlaikių.

Valdžios troškimas: tai tas žvilgsnis, kuriam žmogus ir lenkias, ir prieš kurį ant kelių šliaužia, vergauja ir žemesnis daros nei kiaulė ir gyvatė: kol panieka didžioji iš jo šūksmu galiausiai išsiveržia.

Valdžios troškimas: jis baisus skelbėjas tos paniekos didžiosios, kuri ir miestams, ir net karalystėms tiesiausiai į akis išdrožia: „Šalin tave!”- kol iš pačių jų šūksmas išsiveržia: „Šalin m a n e!”

Valdžios troškimas: jis vilioja, kyla ir prie skaisčiųjų, ir prie vienišųjų, ir net iki aukštybių savim patenkintųjų, žėruodamas lyg meilė, kuri purpurines palaimas taip patraukliai dangaus skliaute mūs žemės piešia.

Valdžios troškimas: kas išdrįstų jį t r o š k i m u vadinti, kuomet aukštybė apačioj valdžios geidauja! Išties nėra nei liguistumo, nei potroškio nesveiko, kuomet tokie geismai ir nužengimai reiškias!

Kad vieniša aukštybė neliktų amžinoj vienatvėj ir pačią ji save patenkinti galėtų, kad kalnas slėnin nusileistų, aukštybės vėjai žemumas pasiektų:-

O, kas tokiam troškimui surasti krikšto ir dorybės vardą tinkamą pajėgtų! Kadaise „Dovanojančia dorybe” Zaratustra tą bevardybę pavadino.

Kaip tik tuomet ir atsitiko – ir iš tiesų, tatai įvyko pirmą kartą! – kad žodis jo s a v i m e i l ę išgyrė, savimeilę tą tvirtą, sveiką, kuri sieloj galingoj glūdi ir veržiasi iš jos ir plūsta:

– taip, iš sielos galingos, kuriai priklauso ir vertingas kūnas – gražus ir pergalingas, ir gaivasties duodąs, aplink kurį kiekvienas daiktas veidrodžiu pavirsta:

– lankstus ir perkalbamas kūnas, šokėjas, tas, kurio siela, savim patenkintoji, yra jo simbolis ir jo paveikslas. Savimeilė tokių sielų ir kūnų pati save „dorybe” laiko.

Ir žodžiais savo apie tai, kas gera ir kas bloga, atsitveria jinai lyg šventomis giraitėm; jinai vardais savosios laimės šalin niekinga visa veja.

Šalin ji veja ir bailybę visą; ji sako: bloga – t a i y r a bailumas! Tas paniekos jai rodos vertas, kas visad rūpinas, dejuoja, kas skundžiasi ir net mažiausią naudą sulasioja.

Ji niekina ir išmintį visokią, kurioj nusiminimas glūdi: išties dar esti išminties tokios, kuri tamsoj vien žydi, tai išmintis naktinė, kuri vis dūsauja: „Juk viskas – tai tuštybė!”

Nevertina jinai baikštaus nepatiklumo ir tų, kas vietoj žvilgsnio į akis ir rankos paspaudimo prisiekti reikalauja; taip pat ir išminties per daug nepatiklios jinai nemėgsta, nes ji yra sielų bailiųjų ženklas.

O dar mažiau vertės jai turi, kas įsiteikti nori, kas, lyg tas šuo, tuoj pat ant nugaros parkrinta ir nusižemina be galo; bet išminties tokios dar esti, kuri ir žeminas, ir šuniška, ir pamaldi yra, ir įsiteikti siekia.

Ji neapkenčia tų ir šlykštulį jai kelia, kas niekuomet nenori gintis, kas pykčio kupinus žvilgsnius, taip pat nuodingas seiles vėl atgal nuryja, kas pernelyg kantrus, iškenčia viską, kas pasitenkina viskuo ir visad: tai ir sudaro vergiškąjį būdą.

Ir nesvarbu, ar kas dievams vergauja, trepsenimams jų kojų, ar kas žmonėms ir jųjų nuomonėms kvailoms bernauja: ji į vergavimą k i e k v i e n ą spjauna – savimeilė ta palaiminga.

Negera – taip jinai vadina visa, kas sugniuždyta ir kas vergiška yra, nelaisvas mirksinčias akis, prislėgtas širdis ir veidmainį bei nuolankų būdą, kurs plačiomis ir bailiomis bučiuoja lūpom.

Tai pseudoišmintis: ji taip vadina visa, apie ką vergo jungą velkantieji ir seniai bei pavargėliai nevykusiai juokauja; ir ypač visą tą netikusią, tą antipokštišką bei superpokštišką kvailystę dvasiškų tėvelių!

Bet pseudo tie išminčiai, visi tie kunigai, visi, kas nuo pasaulio taip pavargę ir dar kieno siela moters ar berno būdą turi,- o, kaip visų jų žaismas nuo seno tiek savimeilei blogybių visokių pridarė!

Ir būt dorybe, ja vadintis turėjo vien tik tai, k a s tik kaip nors savimeilei pakenkt galėjo! Ir „atsidavusiai” – nes šitaip pagrįstai norėjo patys visi tie nuo pasaulio taip pavargę bailiai, vorai kryžiuočiai!

Bet jiems visiems dabar diena ateina, pasikeitimo metas, kai budelis jau kalaviją rankoj laiko,- v i d u r d i e n i s d i d y s i s: tuomet ir paaiškės nemaža!

Kas skelbia Aš šventu, laimingu, savimeilę kas palaiminga skelbia, tasai išties pasako, ką jis žino,- tas pranašas yra: „Ž i ū r ė k i, j i s a t e i n a, j i s j a u a r t i, v i d u r d i e n i s d i d y s i s!”

Štai taip Zaratustra kalbėjo.