Filosofija

Priežasties ir padarinio sukeitimo klaida.- Nėra pavojingesnės klaidos kaip sukeisti padarinį ir priežastį: aš tai vadinu tikrų tikriausiu proto ištvirkimu. Nepaisant to, ši klaida - vienas seniausių ir vienas naujausių žmonijos įpročių: ji yra mūsų sankcionuota, ji vadinama "religija", "morale". Ji glūdi kiekviename teiginyje, kurį formuluoja religija ir moralė; šio proto ištvirkimo pradininkai yra šventikai ir moralės įstatymdaviai.- Štai pavyzdys. Kiekvienam žinoma garsiojo Kornaro knyga, kurioje savo skurdžią dietą jis pateikia kaip ilgo, laimingo - ir dorybingo - gyvenimo receptą. Nedaug yra knygų, kurios būtų taip skaitomos; net ir dabar Anglijoje kasmet spausdinama daug tūkstančių jos egzempliorių. Aš neabejoju, kad nė viena knyga (žinoma, išskyrus Bibliją) nepadarė tiek daug žalos, nesutrumpino tiek daug gyvenimų, kaip šis geranoriškas curiosum.

Kuomet Zaratustra pro uolą vieną suko, pamatė jis ant kelio žmogų, kurs draskėsi ir skėryčiojos lyg beprotis ir pagaliau ant žemės krito kniūpsčias. "Palauk! - Zaratustra sušuko mintyse.- Tenai turėtų būt žmogus didžiųjų siekių: jisai, matyt, pagalbos šaukias,- reik pažiūrėt, ar jam kuo galima padėti." Ir kai Zaratustra prie vietos tos pribėgo, kur matė žmogų, krentantį ant žemės, jis senį virpantį išvydo, kuris sustingusiom akim spoksojo; nors ir labai Zaratustra jau stengės pakelt jį ir ant kojų pastatyti, bet nieko gero neišėjo. Nelaimingasis, rodos, net nepastebėjo, kad apie jį kas šokinėja; o priešingai, jis žvalgės vis aplinkui ir rankomis jausmingai mostigavo, lyg jį pasaulis visas būt apleidęs ir pamiršęs. Bet pagaliau, ilgai drebėjęs ir trūkčiojęs bei raitęsis ant kelio, jis šitaip aimanuoti ėmė: Kas sušildys mane ir kas myli mane dar? Paduokit rankas man karštąsias!

Kai sausumą pasiekęs vėlei, Zaratustra krantan išlipo, tai ne iš karto jis į kalnus, į olą savo ėjo, o daug keliavo, klausinėjo, teiravosi ir šio, ir to, kol pagaliau juokais apie save pasakė: "Ir upė juk taip pat daugybe vingių į savo ištaką sugrįžta!" Nes sužinot Zaratustra norėjo, kas per tą laiką su žmogum nutiko: ar jis didesnis, ar mažesnis pasidarė. Ir kartą eidamas jisai pamatė naujų namų daugybę; stebėjosi jis jais ir taip kalbėjo: "Ką šie namai čia reiškia? Iš tikro juos menka siela pastatė, jie jai pačiai prilygsta! Ar ne koks kvaišas vaikas juos iš žaislų dėžės savos čia išdėliojo? Kad kitas vaikas juos atgal į savo dėžę susineštų! Ir kambariai šie, ir kamaros: ar vyrai gali čia įeiti ir išeiti? Man rodos,- jie lėlėms šilkinėms padaryti arba katėms smaližėms, kurios ir savimi pasmaližiauti leidžia."

"Tenai yra kapų sala tylioji; ten ir kapai jaunystės mano. Tenai gyvenimo vainiką nunešiu aš, vainiką amžino žalumo." Štai taip širdy nutaręs, aš leidausi kelionėn jūra.- O jūs, vaizdai, regėjimai jaunystės! O, meilės žvilgsniai jūs visi, akimirksniai jūs dieviškieji! Kaip jūs man dingote taip greitai! Aš jus prisimenu šiandieną kaip savo mirusiuosius. Nuo jūsų, mano mieli mirusieji, saldus man kvapas sklinda, gaivinantis ir širdį, ir verčiantis pravirkti. Iš tikro sukrečia jisai ir širdžiai jūros vienišo keleivio suteikia atgaivą malonią. Esu aš vis dar turtingiausias, pavydą keliantis didžiausią - aš vienišiausias iš visų! Nes aš jau jus turėjau, o jūs mane dar turit: sakykit, kam kitam nuo medžio obuoliai tokie štai raudonskruosčiai krito? Dar tebesu paveldėtojas meilės jūsų ir žemiškoji karalystė, kuri jūs atminty margom laukinėmis dorybėm žydi, o jūs, mieliausi mano!

Tu nori, broli mano, vienatvėn eiti? Tu kelią į save surasti nori? Palauki dar truputį ir paklausyk, ką pasakysiu. "Kas ieško - pats lengvai pražūsta. Kalta čia kiekviena vienatvė",- banda taip kalba. Ilgai tau priklausyt jai teko. Išgirsi dar savy bandos tu balsą. Ir kai tik pasakysi: "Manoji sąžinė su jūsų nesutampa",- tai bus rauda ir skausmas. Turėk galvoj, jog skausmą šitą viena dar sąžinė pagimdė: ir paskutinis josios spindulėlis tavajam sielvarte dar žėri. Ar savo sielvarto keliu tu eisi, kurs veda į tave? Tuomet parodyk savo teisę ir savo jėgą dar pridėki! Ar tu esi jėga naujoji? Naujoji teisė? Judesys pirmasis? Savaime ratas riedantysis? Ar tu gali žvaigždes priversti, kad jos apie tave aplinkui suktus?

Aš dvasios tris virsmus jums apsakysiu: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui - į liūtą ir kaip galop iš liūto vaikas pasidarė. Sunkumų daugel tenka dvasiai, stipriai ir ištvermingai, ir pagarbos pilnai be galo: o tų sunkumų jos stiprybė trokšta, sunkumų kuo didžiausių. O kas yra sunku? - dvasia tuoj klausia ištverminga ir klaupiasi ant kelių, nelyginant kupranugaris, prašydama, kad ją gerai apkrautų. O kas yra sunkiausia, jūs herojai? - dvasia vėl klausia ištverminga: kad šitą naštą užsiversčiau ir mėgaučiaus stiprybe savo. Gal tai yra, ką pasakysiu: save nužemint tam, kad išdidumui būt skaudu? Kvailybei duoti laisvę, kad savo išmintį išjuokčiau?

Keliaudamas po rafinuotas ir šiurkštesnes morales, kurios lig šiol viešpatavo žemėje arba ir dabar dar viešpatauja, pastebėjau reguliariai pasikartojantį tam tikrą bruožų ryšį: galiausiai atradau du pagrindinius tipus ir vieną pagrindinį jų skirtumą. Egzistuoja p o n ų moralė ir vergų moralė; - iškart skubu pridurti, kad visose aukštesnėse ir sudėtingesnėse kultūrose regime bandymus sujungti šias morales, o dar dažniau - kad jos yra tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja - netgi tame pačiame žmoguje, vienoje sieloje. Moralinių vertybių skirtumai atsiranda arba viešpataujančioje kastoje, kuri su nemažu pasitenkinimu suvokia, kad ji skiriasi nuo pavaldžių jai žmonių,- arba pavaldžioje grupėje, tarp vergų ir visokių priklausomų žmonių.

Mūsų dorybės? - Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos dorybės, už kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai, mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, - su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų žiaurumu,- jei jau mes turėtume dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdžiai brangiausiais polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn, paieškokime jų savo labirintuose! - juose, kaip žinoma, daug kas pametama, daug kas visiškai prarandama.

Šiandien pažįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį. Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atžvilgiu. "Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila?" Laimės pavojus. - "Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas - kas trokšta būti mano likimu?" Ne žmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus - sudeginti. Laisvaminčiui, "pažinimo šventuoliui" - pia fraus dar labiau atgrasi (atgrasi jo "šventuoliškumui") negu impia fraus. Iš čia - didelis Bažnyčios nesupratimas, būdingas "laisvaminčių" tipui,- kaip j o nelaisvė.

Atskiros filosofinės sąvokos nėra atsitiktinės, jos rutuliojasi ne kiekviena skyrium, bet tarpusavio sąryšyje ir yra viena kitai giminingos; ir nors mums atrodo, jog minties istorijoje jos iškyla staiga ir netikėtai, iš tikrųjų jos priklauso sistemai, prilygstančiai viso kontinento faunai, pagaliau tai patvirtina ta aplinkybė, kad įvairiausi filosofai nė kiek nedvejodami vis iš naujo užpildo žinomą pradinę galimų filosofijų schemą. Tarsi veikiami nematomos jėgos, jie nuolat juda ta pačia trajektorija,- kad ir kokie nepriklausomi vienas nuo kito jie jaustųsi kritikuodami ar sistemindami, juos kažkas veda, kažkas veja tam tikra tvarka vieną paskui kitą - minėtas įgimtas sąvokų sistemiškumas ir giminystė. Jų mąstymas iš tikrųjų yra ne tiek atradimas, kiek pakartotinis pažinimas, seno prisiminimas, grįžimas į tolimus, senus sielos namus su jiems būdinga vidaus tvarka, iš kurios kadaise išsirutuliojo visos filosofijos sąvokos: šiuo atžvilgiu filosofavimas yra kažkas panašaus į aukščiausio rango atavizmą.

Hildė visiškai pritarė Sofijai ir Albertui, kad žaidime šešėliais jis leidžia sau kiek per daug. Net jeigu ir sugalvojo Albertą ir Sofiją, nereiškia, kad galima piktnaudžiauti valdžia. Vargšė Sofija ir vargšas Albertas! Jie tokie pat bejėgiai atsispirti majoro vaizduotei, kaip kino ekranas bejėgis pasipriešinti filmo demonstruotojui. Žinoma, Hildė iškrės tėčiui pokštą, kai jis grįš namo! Mintyse ryškėjo gudraus plano apmatai. Hildė priėjo prie lango ir pažvelgė į įlanką. Buvo jau beveik dvi valandos. Ji atidarė langą ir pašaukė valčių pašiūrės pusėn:

Kodėl lyja lietus, Sofija? Mokykloje tikriausiai mokeisi: lietus lyja todėl, kad vandens garai debesyse atvėsta ir kondensuodamiesi tampa vandens lašais, kurie dėl traukos jėgos krenta žemėn. Aristotelis tam pritartų linksėdamas galva. Tačiau pridurtų, kad tu paminėjai tik tris priežastis. "Medžiaginė priežastis" yra ta, kad konkretūs vandens garai (debesis) susidarė būtent tuomet, kai atvėso oras. "Veikiamoji priežastis" yra tai, kad vandens garai atšąla, o "formalioji priežastis" - kad vandens "forma", arba prigimtis, yra pliaupti žemėn. Jeigu šioj vietoj sustotum, Aristotelis dar pridurtų, esą lyja todėl, jog augalams ir gyvūnams reikia lietaus vandens, kad jie galėtų augti. Tai jis ir vadina tikslo priežastimi. Kaip matai, Aristotelis iškart suteikė lietaus lašams gyvenimo užduotį, arba "siekinį".