Alchemikas – Paulo Coelho – VI dalis

Vertė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ

#3

Naujieji atvykėliai tuojau pat nuvedami pas Al Fajumo genčių vadus. Jaunuoliui sunku patikėti savo akimis: tai ne vienas šulinys tarp kelių palmių (kaip jis įsivaizdavo iš aprašymo, kartą skaityto istorijos knygoje), – oazė daug didesnė už daugumą Ispanijos kaimų. Joje trys šimtai šulinių, penkiasdešimt tūkstančių datulių palmių ir daugybė tarp jų išsibarsčiusių spalvotų palapinių.

– Tarytum iš „Tūkstančio ir vienos nakties”, – sako anglas, nekantraudamas kuo greičiau susitikti su Alchemiku.

Juos tučtuojau apsupa smalsūs vaikai, apžiūrinėja gyvulius, kupranugarius, atvykusius žmones. Vyrai nori žinoti, ar jie matė kokių nors kautynių pėdsakų, moterys jau dera pirklių atgabentus audinius ir brangiuosius akmenis. Dykumos tyla dabar tarsi tolimas sapnas: visi be perstojo plepa, juokiasi, laido gerkles. Atrodo, lyg jie būtų perėję grynų dvasių pasaulį ir pagaliau atsiradę tarp žmonių. Visi linksmi ir laimingi.

Kupranugarių varovas paaiškina jaunuoliui, kad vakarykščiai jų būgštavimai buvę nereikalingi: dykumoje oazės laikomos neutralia teritorija, nes didžioji dalis jų gyventojų yra moterys ir vaikai. Be to, oazes turi ir viena, ir kita pusė; taigi kariai eina kautis į dykumos smėlynų vidurį, palikdami oazes kaip neliečiamas prieglobsčio vietas.

Karavano Vadas ne be vargo surenka visus savo keleivius ir pradeda duoti nurodymus. Jie pasiliksią čia tol, kol tęsis karas tarp genčių. Kaip svečius, juos priglausią oazės gyventojai, užleisdami jiems geriausias vietas savo palapinėse. Toks tradicinio vaišingumo įstatymas. Po to jis paprašo visų, taip pat ir savo sargybinių, atiduoti ginklus genčių vadų paskirtiems žmonėms.

– Galioja karo taisyklės, – paaiškina jis. – Oazė neturi tapti prieglobsčiu besikaunantiems.

Dideliam jaunuolio nustebimui, anglas iš švarko kišenės išsitraukia chromuotą revolverį ir atiduoda ginklų rinkėjui.

– Kam jums revolveris? – pasidomi jaunuolis.

– Jis man padeda pasitikėti žmonėmis, – atsako anglas. Laimingas, kad baigiasi jo ieškojimai.

Jaunuolis savo ruožtu svajoja apie lobį. Kuo jis arčiau savo svajonės, tuo viskas darosi sudėtingiau. Jau nebegalioja tai, ką senasis karalius vadino „debiutanto sėkme”. Dabar – jis tai žino – atėjo metas, kai bus išmėginta ieškančiojo savo Asmeninės Legendos drąsa ir atkaklumas. Jis turi neskubėti, turi būti kantrus. Kitaip gali nepastebėti kelyje Dievo paliktų ženklų.

„Juk tikrai, tai Dievas išdėstė juos mano kely”, – pagalvoja, apimtas nuostabos. Iki šiol jis ženklus laikė žmonių reikalu. Tokiu kaip valgis ar miegas, kaip meilės siekimas ar darbo ieškojimas. Jis niekada nepagalvojo, kad tai kalba, kurią vartoja Dievas, norėdamas parodyti, ką daryti.

„Būk kantrus, – primena jis sau dar kartą. – Kaip sakė kupranugarių varovas: valgyk, kai laikas valgyti. O kada laikas eiti, eik”.

Pirmąją dieną visi, įskaitant ir anglą, įveikti nuovargio, miega. Jaunuolis įsikūręs tolokai nuo jo – palapinėje, kurioje nakvoja dar penki maždaug jo amžiaus vaikinai. Tai dykumos gyventojai, ir jiems norisi pasiklausyti didžiųjų miestų istorijų. Jaunuolis pasakoja apie save, kaip jis piemenavo, ir jau pradeda pasakoti apie krištolo parduotuvę, kai palapinėn įeina anglas.

– Aš jūsų ieškau visą rytą, – pareiškia jis, vesdamasis bendrakeleivį laukan. – Turite man padėti surasti, kur gyvena Alchemikas.

Iš pradžių jie bando jo ieškoti patys. Be abejonės, Alchemikas turėtų gyventi kitaip nei visi kiti oazės gyventojai. Labai galimas dalykas, kad jo palapinėje nuolat kūrenama krosnis. Pagaliau, gerokai prisivaikščioję, jie suvokia, kad oazė kur kas didesnė, negu įsivaizdavo, ir kad joje šimtai palapinių.

– Prarasta beveik visa diena, – atsidūsta anglas, kartu su savo bendrakeleiviu sėsdamasis šalia vieno iš oazės šulinių.

– Gal geriau būtų ko nors paklausti, – pasiūlo jaunuolis.

Anglui nesinori, kad kiti sužinotų apie jo buvimą oazėje, ir jis valandėlę dvejoja. Pagaliau sutinka ir paprašo vaikino, kuris arabiškai kalba geriau už jį, tai padaryti. Šis prieina prie moters, ką tik atėjusios prisipilti vandens į avies odos maišą.

– Labas vakaras, ponia! Norėčiau sužinoti, kur ieškoti šioje oazėje gyvenančio Alchemiko, – kreipiasi jis.

Moteris atsako niekada apie tokį negirdėjusi ir skubiai nusisuka, norėdama eiti šalin. Tik dar įspėja jaunuolį nekalbinti juodai apsirengusių moterų, nes šios – ištekėjusios moterys. Reikia gerbti Tradiciją.

Anglą apima neviltis. Vadinasi, visa ši kelionė veltui! Jaunuolis taip pat nuliūsta. Juk anglas seka paskui savąją Asmeninę Legendą. Ir šiuo atveju visas pasaulis turėtų stengtis padėti žmogui rasti tai, ko jisai ieško, – taip sakė senasis karalius. Jis negalėjo klysti.

– Lig šiol tikrai negirdėjau, kad kas čionai kalbėtų apie alchemikus, – sako jaunuolis. – Antraip bandyčiau jums padėti.

Staiga anglas nušvinta.

– O taip! – sušunka jis. – Visiškai galimas dalykas, kad čia niekas nežino, kas tai yra alchemikas. Geriau teiraukitės apie žmogų, gydantį visas kaimo ligas!

Prie šulinio ateina vandens keletas juodai apsirengusių moterų, bet jaunuolis nė nemano jų kalbinti, net jeigu anglas to ir prašytų. Pagaliau prieina vyriškis.

– Ar jūs pažįstate žmogų, kuris kaime gydo ligas? – paklausia jo jaunuolis.

– Alachas gydo ligas, – burbteli žmogus, aiškiai išgąsdintas šių svetimšalių. – Judu ieškote burtininkų, ar ką?

Ir, pacitavęs keletą sakinių iš Korano, nueina savo keliais.

Prisiartina kitas vyriškis. Jis gerokai vyresnis ir nešasi tik vieną nedidelį kibirėlį. Vaikinas pateikia tą patį klausimą jam.

– Kodėl gi jūs norite susipažinti su tokiu žmogumi?- klausimu atsako arabas.

– Todėl, kad šis mano draugas keliavo keletą mėnesių, norėdamas susitikti su juo.

– Jei čia, oazėje, yra toks žmogus, jis turi būti labai galingas, – valandėlę pamąstęs, taria senukas. – Net genčių vadai negalėtų, kada užsimanę, jo matyti. Tai spręstų tik jis pats. Verčiau sulaukite karo pabaigos ir keliaukite sau su savo karavanu. Nesibraukite į oazės gyvenimą, – užbaigia jis nueidamas.

Bet anglas džiūgauja. Jie teisingame kelyje.

Galiausiai pasirodo jauna mergina, apsirengusi ne juodai. Ant peties ji nešasi ąsotį; merginos galvą gaubia šydas, tačiau veidas atidengtas. Jaunuolis žengia link jos, ketindamas paklausinėti apie Alchemiką.

Ir staiga tarsi sustoja laikas, tarsi visa savo galybe prieš jaunuolį iškyla Pasaulio Siela.

Kai jis žiūri į jos juodas akis, į jos lūpas, negalinčias apsispręsti – šypsotis ar tylėti, jis supranta svarbiausią ir išmintingiausią kalbos, kuria šneka pasaulis ir kurią sugeba savo širdyse girdėti visi žmonės, dalį. Tai – Meilė: senesnė už pačius žmones, už dykumą, ir vis dėlto kaskart taip pat galingai prasiveržianti ten, kur susikerta du žvilgsniai, kaip ką tik susikirto šiedu prie šulinio. Lūpos pagaliau apsisprendžia nusišypsoti. Ir tai ženklas! Ženklas, kurio jis, pats to nesuprasdamas, jau taip seniai laukė, kurio ieškojo knygose ir avyse, krištole ir dykumos tyloje.

Tai ir yra gryniausioji Pasaulio Kalba, kuriai nereikia jokių aiškinimų, kaip nereikia aiškinimų Pasauliui, kad jis tęstų savo kelionę begalinėje erdvėje. Šią akimirką jaunuolis suvokia tik tiek, kad priešais jį – jo gyvenimo moteris, kuri taip pat turėtų tai suprasti be jokių žodžių. Jis tuo įsitikinęs labiau nei bet kuo pasaulyje, nors jo tėvai ir tėvų tėvai sakydavo, kad prieš tuokiantis reikia meilintis merginai, reikia susižadėti, pažinti vienam kitą ir turėti pinigų. Taip sakantys, be abejo, niekad nesusidūrė su Universaliąja Kalba, nes sykį jon panirusiam nesunku suprasti, kad pasaulyje – nesvarbu, ar vidury dykumos, ar vidury didžiulio miesto – visuomet yra du vienas kito laukiantys žmonės. Ir kai šie du žmonės susitinka, kai susikerta jų žvilgsniai, visa praeities ir ateitis nebeturi jokios reikšmės, lieka tik esamoji akimirka ir neįtikėtinas tikrumas, kad viskas po dangaus skliautu parašyta ta pačia Ranka. Ranka, kuri pagimdė meilę, kuri sukūrė po dvynę sielą kiekvienai šioje žemėje dirbančiai, besiilsinčiai ar savo lobių ieškančiai būtybei. Nes jei taip nebūtų, visos žmonių giminės svajonės būtų beprasmės.

„Maktub”, – ištaria jis mintyse.

Iki tol sėdėjęs anglas pakyla ir papurto bendrakeleivį už peties.

– Nagi… Paklauskite jos!

Jaunuolis prieina prie merginos. Šioji vėl nusišypso. Šypsosi ir jis.

– Kuo tu vardu? – paklausia vaikinas.

– Fatima, – atsako mergina, nuleidusi akis.

– Taip vadinasi ir kai kurios moterys mano šalyje.

– Tai Pranašo dukters vardas, – sako Fatima. – Jį ten nunešė mūsų kariai.

Švelni mergina apie karius kalba su pasididžiavimu. Greta nerimsta anglas, ir jaunuolis klausia, ar ji ką nors žinanti apie žmogų, kuris gydo visas ligas.

– Tai žmogus, perpratęs pasaulio paslaptis. Jis bendrauja su dykumos džinais, – atsako mergina.

Džinai – gėrio ir blogio dvasios. Ir ji mosteli ranka į pietus – ten tas keistuolis gyvenąs.

Tada prisipildo ąsotį ir nueina. Anglas taip pat nuskuba ieškoti savojo Alchemiko. O jaunuolis dar ilgai sėdi prie šulinio, dabar suprasdamas, jog tai šios moters kvapą vieną dieną į jo veidą atpūtė Levanto vėjas. Jog jis ją mylėjo dar nežinodamas, kad ji egzistuoja ir kad meilė jai atskleis jam visas pasaulio paslaptis.

Rytojaus dieną jis grįžta prie šulinio laukti merginos ir nustemba ten išvydęs anglą, pirmą kartą atidžiai stebintį dykumą.

– Aš laukiau visą popietę ir vakarą, – sako anglas. – Jis grįžo, kai danguje pasirodė pirmosios žvaigždės. Paaiškinau, ko ieškau, o jis manęs paklausė, ar jau paverčiau auksu šviną. Atsakiau, kad būtent to ir norėčiau išmokti. Tuomet jis man pasiūlė pabandyti. Nepasakė nieko daugiau, tik tuos žodžius: „Imk ir pabandyk”.

Jaunuolis tyli. Vadinasi, anglas nukeliavo tokį kelią, kad išgirstų tai, ką jau žinojo. Tada prisimena kadaise pats už panašų patarimą senajam karaliui atidavęs šešias avis.

– Ir pabandykit, – paragina jis anglą.

– Aš ir manau tai padaryti. Ir pradėsiu nedelsdamas.

Jam nuėjus, prie šulinio pasirodo nešina ąsočiu Fatima.

– Atėjau pasakyti tau vieno paprasto dalyko, – kreipiasi į ją jaunuolis. – Noriu, kad būtum mano žmona. Aš myliu tave.

Mergina nebemato, kad vanduo liejasi per indo kraštus.

– Lauksiu čia tavęs kiekvieną dieną, – toliau kalba jis. – Aš perėjau dykumą, ketindamas ieškoti lobio, paslėpto kažkur prie piramidžių. Karas man buvo prakeikimas. Dabar jis man – palaima, nes jo dėka aš esu šalia tavęs.

– Karas vieną dieną baigsis, – ištaria mergina.

Vaikinas nužvelgia oazės datulių palmių plotus. Jis buvęs piemuo, o čia – gausybė avių. Fatima jam svarbiau už lobį.

– Kariai ieško savųjų lobių, – tarsi atspėjusi jo mintis, sako mergina. – O dykumos moterys jais didžiuojasi.

Ir, iš naujo prisipildžiusi ąsotį, nueina.

Jaunuolis kasdien ateina prie šulinio laukti, kada čia pasirodys Fatima. Jis jai papasakoja apie savo piemenavimą, apie susitikimą su karaliumi, apie krištolo krautuvę. Jiedu tampa draugai, ir dabar jam atrodo, kad laikas slenka baisiai lėtai, išskyrus tą ketvirtį valandos per dieną, kurį jis praleidžia kartu su ja.

Praėjus beveik mėnesiui, Karavano Vadas sukviečia visus į susirinkimą.

– Mes nežinome, kada baigsis karas, ir negalime keliauti toliau, – pareiškia jis. – Tikriausiai susirėmimai truks ilgai. Galbūt net kelerius metus. Kariai – tiek iš vienos, tiek iš antros pusės – stiprūs ir drąsūs, o abi kariuomenės kautynes laiko garbės dalyku. Tai karas ne tarp blogųjų ir gerųjų. Tai karas tarp dviejų jėgų, kurios rungiasi dėl teisės viešpatauti; kai prasideda šitokia kova, ji trunka ilgiau negu kitos, nes šiuo atveju Alachas padeda abiem pusėm.

Žmonės išsiskirsto. Tą patį vakarą, sulaukęs Fatimos, jaunuolis jai papasakoja, kas buvo sakyta per susirinkimą.

– Mums susitikus antrą kartą, – prabyla mergina, – tu man kalbėjai apie savo meilę. Vėliau pasakojai apie tokius gražius dalykus kaip Pasaulio Kalba ir Siela. Taip aš pamažėle tapau tavo dalimi.

Vaikinas klausosi jos balso, kuris jam atrodo gražesnis už vėjo šnarėjimą datulių palmių viršūnėse.

– Jau labai seniai aš ateidavau prie šio šulinio laukti tavęs. O dabar nebeprisiverčiu galvoti apie praeitį. Tradiciją ir elgesį, kokio mūsų vyrai nori iš dykumos moters… Būdama maža, svajojau, kad vieną dieną Dykuma man atneš gražiausią gyvenimo dovaną. Ir štai tą dovaną gavau: tai tu.

Jis nori paimti jos ranką. Tačiau Fatima laiko ąsočio ąsas.

– Tu man pasakojai apie savo sapnus, apie senąjį karalių, apie lobį. Tu man kalbėjai apie ženklus. Ženklai tave atvedė pas mane. Todėl aš nieko nebijau. Aš esu dalis tavo svajonės, tavo Asmeninės Legendos, kurią tu taip dažnai mini. Būtent todėl noriu, kad tęstum savo kelionę pasirinktąja kryptimi. Labai gerai, jei tau būtina sulaukti karo galo čia. Bet jei turi išvykti anksčiau, keliauk… savosios Legendos link. Nuo vėjo keičiasi kopų forma, bet dykuma visuomet išlieka tokia pat. Taip bus ir su mūsų meile.

– Maktub, – dar priduria ji. – Jeigu aš esu tavosios Legendos dalis, vieną dieną tu sugrįši.

Jam liūdna ją palikti. Vaikinas prisimena pažįstamus vedusius piemenis: visiems jiems būdavo sunku įtikinti žmonas, kad jie turi iškeliauti. Meilė reikalauja būti šalia mylimojo.

Rytojaus dieną jis visa tai išdėsto Fatimai.

– Dykuma paima mūsų vyrus, – sako ji, – ir ne visada juos sugražina atgal. Mes turime prie to priprasti. Jie iškeliauja, ir nuo tol mes juos matome padange slenkančiuose, bet lietaus neatnešančiuose debesyse, tarp akmenų besislapstančiuose žvėreliuose, iš žemės trykštančiame dosniame vandenyje. Jie tampa mums visa ko dalimi, jie tampa Pasaulio Siela.

Kai kurie sugrįžta. Tuomet laimingos būna visos moterys, nes vieną dieną taip pat gali sugrįžti ir jų vyrai. Anksčiau aš žiūrėdavau į tas moteris ir pavydėdavau jų laimės. Dabar aš taip pat turėsiu ko laukti. Aš – dykumos moteris ir tuo didžiuojuosi. Aš noriu, kad ir mano vyras keliautų laisvas kaip tas kopas keičiantis vėjas. Aš noriu taip pat turėti teisę jį matyti debesyse, žvėreliuose ir vandenyje.

Jaunuolis eina pas anglą, nes nori jam papasakoti apie Fatimą. Atėjęs nustemba: anglas prie savo palapinės jau pasistatęs nedidelę krosnelę. Labai įdomią krosnelę, ant kurios kaista permatoma kolba. Anglas kursto ugnį ir susikaupęs stebi dykumą. Jo akys dabar, atrodo, švyti labiau nei tuomet, kai jis visą laiką buvo paniręs į knygas.

– Tai pirmoji darbo fazė, – sako jis. – Turiu atskirti nešvarią sierą. Kad tai pavyktų, reikia, kad nebijočiau pralaimėti. Baimė, kad nepasiseks, man iki šiol ir trukdė pasiryžti Didžiajam Kūriniui. Tik dabar pradedu tai, ką galėjau pradėti prieš dešimtį metų. Bet aš laimingas, kad nelaukiau dar dvidešimties.

Jis toliau kursto ugnį ir stebi dykumą. Jaunuolis nesitraukia nuo jo, iki saulėlydis visą dykumą nudažo rausvai. Ir tada pajunta nenumaldomą norą nueiti jon: gal į susikaupusius klausimus atsakys tyla?

Kurį laiką jis žingsniuoja be tikslo, stengdamasis neišleisti iš akių oazės palmių. Jis klausosi vėjo ir kojų padais jaučia akmenukus. Retkarčiais pamato kriauklę – šios dykumos vietoje kadaise bangavo neaprėpiama jūra. Vaikinas atsisėda ant didžiulio akmens ir pasiduoda prieš akis išsidriekusio horizonto hipnozei. Jis negali įsivaizduoti meilės be nuosavybės jausmo. Bet Fatima – dykumos moteris. Ir kas, jei ne dykuma, jam galėtų padėti ją suprasti?

Taip vaikinas sėdi nieko negalvodamas, kol jam pasivaidena, kad virš galvos kažkas juda. Žvilgtelėjęs viršun, pamato aukštai padangėje skrendančius du paukštvanagius.

Jis stebi plėšrūnus ir tas linijas, kurias jie savo skrydžiu braižo ore. Jos lyg ir padrikos, bet jam reikšmingos. Tik jis nemoka iššifruoti jų prasmės… Taigi vaikinas nusprendžia sekti paukščius: gal vis dėlto jų skrydyje pavyks išskaityti kokią žinią. Gal dykuma jam paaiškins, kaip galima mylėti be nuosavybės jausmo.

Pradeda imti miegas, tačiau širdis jam liepia ne miegoti, o priešingai – sutelkti visas jėgas. „Aš stengiuosi prasiskverbti Pasaulio Kalbon, – taria jis sau. – O žemėje viskas, net paukštvanagių skrydis, turi prasmę”. Ir jis pasijunta dėkingas už meilę moteriai. „Kai myli, – pagalvoja jis, – viskas įgyja dar daugiau prasmes”.

Netikėtai vienas paukštvanagis sminga žemyn, puldamas antrąjį. Ir kaip tik tą akimirką jaunuoliui prieš akis šmėsteli vizija: į oazę įsiveržia durklais ginkluotas būrys. Regėjimas tučtuojau pranyksta, tačiau vaikinas lieka jo sukrėstas: Jis yra girdėjęs apie miražus, keletą net pats matęs. Tai dykumos smėlyje materializavęsi troškimai. Tačiau jis tikrai netroško, kad svetima kariuomenė užimtų oazę.

Vaikinui norisi visa tai užmiršti ir medituoti toliau. Jis vėl mėgina susikaupti, žvelgdamas į rausvą dykumą ir akmenis, tačiau kažkas širdyje nebeduoda ramybės.

„Visuomet stebėk ženklus”, – sakė senasis karalius. Jis ima galvoti apie Fatimą. Paskui prisimena matytą regėjimą, ir jį užplūsta nuojauta, kad šis netrukus gali virsti tikrove.

Vargais negalais jaunuoliui pavyksta įveikti didžiulį, gerklę gniaužiantį nerimą. Jis atsistoja ir patraukia palmių link. Dar sykį pajunta, kokia nevienareikšmė daiktų kalba: dabar dykumoje saugu, o oazė tapo pavojinga.

Kupranugarių varovas sėdi po palme ir taip pat žiūri į besileidžiančią saulę. Jis pamato iš už kopos atskubantį jaunuolį.

– Artinasi kažkokia kariuomenė, – vos priėjęs paskelbia šis. – Aš mačiau regėjimą.

– Dykuma pripildo regėjimų žmonių širdis, – atsako varovas.

Tačiau jaunuolis jam papasakoja apie paukštvanagius: kaip jis stebėjęs jų skrydį ir staiga paniręs Pasaulio Sielon.

Kupranugarių varovas tyli; jis supranta, apie ką kalba pašnekovas. Jis žino, kad bet kuris dalykas žemėje gali pasakoti apie kitus dalykus. Atskleisdami atsitiktinį knygos puslapį, burdami iš delnų, kortų ar stebėdami paukščių skrydį, kiekvienas iš mūsų galime tai susieti su savo išgyvenimais. Iš tikrųjų patys daiktai neatskleidžia nieko; tai žmonės, stebėdami daiktus, išmoksta prasiskverbti Pasaulio Sielon.

Dykumoje yra žmonių, pragyvenančių iš šio sugebėjimo. Jie vadinami burtininkais, ir jų bijo moterys bei seniai. Kariai retai kada į juos kreipiasi, nes argi galima eiti mūšin, iš anksto žinant, kurią akimirką teks mirti. Kariams norisi patirti kovos skonį ir nežinomybės jaudulį; ateitis užrašyta Alacho, ir nesvarbu, ką jis būtų užrašęs, – viskas žmonių labui. Taigi kariai paprasčiausiai gyvena dabartimi. Juo labiau kad dabartis pilna netikėtumų ir jie turi būti tiek daug kam atidūs: kur priešo durklas, kur jo žirgas, kokį smūgį suduoti, kad išvengtum mirties…

Kupranugarių varovas – ne karys, ir jam yra tekę kreiptis į burtininkus. Dauguma jų pasakė teisybę, kiti – klydo. Kol kartą vienas iš jų, vyriausias (ir kėlęs daugiausia baimės), paklausė, kodėl jį taip dominanti ateitis.

– Kad galėčiau veikti, – atsakė varovas. – Kad galėčiau pakreipti kita linkme tai, ko nenorėčiau matyti įvyksiant.

– Tuomet tai nebebus tavo ateitis, – paprieštaravo burtininkas.

– O gal aš noriu žinoti ateitį, kad pasiruoščiau tam, kas turi įvykti…

– Jei tai gEra, bus maloni staigmena, – tarė žynys. – O jei blõga, tu ilgai kankinsies, laukdamas, kol tai įvyks.

– Aš noriu žinoti ateitį, nes esu žmogus, – tuomet pasakė varovas. – Žmonės gyvena ateitimi.

Burtininkas valandėlę tylėjo. Paprastai jis burdavo pagaliukais: mesdavo juos ant žemės ir žiūrėdavo, kaip jie nukrito. Tačiau tą dieną jis savo pagaliukų nepanaudojo – suvyniojo juos skepeton ir įsikišo kišenėn.

– Aš užsidirbu duoną spėdamas žmonėms ateitį, – tarė jis. – Išmanau pagaliukų mokslą ir žinau, kaip su jais prasiskverbti erdvėn, kur viskas įrašyta. Ten aš galiu išskaityti praeitį, atskleisti, kas buvo pamiršta, ir suprasti dabarties ženklus. Kai žmonės kreipiasi į mane, aš neskaitau jų ateities: aš ją spėju. Nes ateitis priklauso Dievui, ir tik Jis vienas ją atskleidžia esant ypatingoms aplinkybėms. Kaip man pavyksta atspėti ateitį? Esamų ženklų dėka. Viskas slypi dabartyje; jei esi atidus dabarčiai, gali ją padaryti geresnę. O jei pagerini dabartį, tai, kas ateis po jos, bus taip pat geriau. Užmiršk ateitį ir kiekvieną dieną gyvenk taip, kaip moko įstatymas, pasitikėdamas Dievu, kuris rūpinasi savo vaikais. Kiekviena diena savyje neša Amžinybę.

Varovas dar norėjo sužinoti, kokios tos ypatingos aplinkybės, kai Dievas leidžia matyti ateitį.

– Kada Jis pats ją atskleidžia. O Dievas ją atskleidžia retai ir tik todėl, kad tai ateitis, kuri bus pakeista, nes taip yra užrašyta.

„Dievas parodė vaikinui ateitį, – dingteli kupranugarių varovui, – nes pasirinko jį savo įrankiu”.

– Eik pas genčių vadus, – pasiūlo varovas. – Pranešk jiems apie besiartinančius karius.

– Jie pasijuoks iš manęs.

– Jie – dykumos žmonės. Dykumos žmonės įpratę prie ženklų.

– Tuomet jie jau turi žinoti.

– Tai nėra jų rūpestis. Jie tiki, kad jeigu Alachas norės duoti kokią nors žinią, jiems ji bus pranešta. Taip yra buvę ne sykį. O šiandien žinios nešėjas esi tu.

Jaunuolis prisimena Fatimą. Ir nusprendžia eiti pas genčių vadus.

– Aš turiu žinią iš dykumos, – kreipiasi jis į sargybinį, budintį prie didžiulės baltos palapinės oazės centre. – Noriu kalbėti su vadais.

Sargybinis neatsako. Jis įeina palapinėn ir ten išbūna gerą valandėlę. Paskui išeina laukan kartu su jaunu arabu, vilkinčiu baltos ir aukso spalvų drabužiais. Jaunuolis papasakoja, ką matęs. Arabas paprašo luktelėti ir vėl grįžta palapinėn.

Temsta. Į palapinę įeina ir išeina arabai, pirkliai. Po truputį gęsta žiburiai, ir netrukus oazėje tampa beveik taip pat tylu kaip dykumoje. Negęsta šviesa tik didžiojoje palapinėje. Laukdamas jaunuolis mąsto apie Fatimą, vis dar gerai nesuprasdamas judviejų popietinio pokalbio.

Pagaliau, po keleto valandų laukimo, sargybinis jį pakviečia vidun.

Tai, ką išvysta, apstulbina jaunuolį. Jis niekuomet neįsivaizdavo, kad pačiame dykumos viduryje gali būti tokia palapinė. Ant žemės patiesti neregėto grožio kilimai, viršuje kabo kalinėto auksuoto metalo sietynai su gausybe degančių žvakių… Genčių vadai sėdi pusračiu palapinės gilumoje, ilsindami rankas ir kojas ant prašmatniai išsiuvinėtų pagalvėlių. Aplinkui, nešini sidabriniais padėklais, sukiojasi tarnai, siūlydami arbatą ir įvairius skanumynus. Kiti stebi, kad nargilėse neužgestų žarijos. Ore tvyro malonus tabako kvapas.

Vadai aštuoni, bet jis iškart supranta, kuris vyriausias: tai baltos ir aukso spalvų drabužiais vilkintis arabas pusračio vidury. Šalia sėdi jau kiek anksčiau matytas jaunasis vyras.

– Kas tas svetimšalis, kuris kalba apie žinią? – klausia vienas vadų, žiūrėdamas į jį.

– Tai aš, – prisistato jaunuolis.

Ir papasakoja, ką matęs.

– Kodėl dykuma turėtų sakyti tokius dalykus iš svetur atvykusiam žmogui, žinodama, kad mes čia gyvename kartų kartomis? – prabyla kitas genties vadas.

– Todėl, kad mano akys dar neapsipratusios su dykuma ir aš galiu pamatyti tai, ko nebepastebi per daug prie jos pripratusios akys.

„Ir dėl to, kad aš žinau, kas yra Pasaulio Siela”, – mintyse priduria jis, bet balsu to nesako – arabai šitais dalykais netiki.

– Oazė – neutrali žemė. Oazės niekas nepuls, – pareiškia trečias vadas.

– Aš tik pasakoju, ką mačiau. Jei nenorite tuo tikėti, nedarykite nieko.

Palapinėje įsivyrauja mirtina tyla, bet ilgai netrukus prasideda gyvas genčių vadų pokalbis. Jie šneka kažkokiu jaunuoliui nežinomu arabų dialektu, bet kai jaunuolis pasuka link išėjimo, sargybinis liepia jam pasilikti. Vaikinas pajunta neaiškią baimę: ženklai jam sako, kad čia kažkas ne taip. Jis ima gailėtis apie tą reikalą kalbėjęs su varovu.

Staiga viduryje sėdinčio senojo vyro veide pasirodo vos pastebima šypsena, ir tai jį nuramina. Senis nedalyvauja pokalbyje ir kol kas neištarė nė žodžio. Tačiau jaunuolis jau pramokęs Pasaulio Kalbos ir pajunta per visą palapinę sklindantį Taikos virpesį. Nuojauta jam kužda, kad gerai padarė čia ateidamas.

Pokalbis baigiasi. Visi nutyla, pasirengę klausytis vyresniojo. Šis pasisuka į svetimšalį. Dabar jo veidas vėl šaltas ir išdidus.

– Prieš du tūkstančius metų vienoje tolimoje šalyje buvo įmestas į šulinį, o vėliau parduotas į vergiją sapnais tikėjęs žmogus, – pradeda jis. – Mūsų pirkliai jį nupirko ir atgabeno į Egiptą. Visi žinome, kad tas, kuris tiki sapnais, moka ir aiškinti juos…

„Tik ne visad įstengia juos paversti tikrove”, – pagalvoja jaunuolis, prisiminęs senąją čigonę.

– Faraonui susapnavus sapną apie liesas ir riebias karves, šis žmogus išgelbėjo Egiptą nuo bado. Jis vadinosi Juozapas. Buvo, kaip ir tu, svetimas svetimoje žemėje, net amžiaus panašaus.

Aplinkui vis dar tylu. Senio žvilgsnis tebėra atšiaurus.

– Mes visuomet laikomės Tradicijos, – toliau kalba jis. – Tradicija tuomet išgelbėjo Egiptą nuo bado ir padarė jo tautą turtingiausią tarp tautų. Tradicija moko, kaip vyrai turi pereiti dykumą ir vesti savąsias merginas. Tradicija sako, kad oazė – neutrali žemė, nes abi stovyklos turi oazes ir yra pažeidžiamos.

Kalbant senajam, kiti neprataria nė žodžio.

– Tačiau Tradicija taip pat mums liepia tikėti iš dykumos gautomis žiniomis. Visko, ką žinome, mus išmokė dykuma.

Jis duoda ženklą, ir visi atsistoja. Susirinkimas baigtas. Užgesinamos nargilės, sargybiniai grįžta į savo postus. Jaunuolis jau rengiasi išeiti, bet tuomet senis vėl prabyla:

– Rytoj mes sulaužysime susitarimą, pagal kurį niekas oazėje neturi nešiotis ginklo. Dieną lauksime priešo, o saulei leidžiantis vyrai man gražins ginklus. Už kiekvieną dešimtį nukautų priešų tu gausi auksinę monetą.

Tačiau ginklai neturi būti traukiami, kol nevyksta mūšis. Jie įnoringi kaip dykuma ir, vieną sykį pavartoti be reikalo, vėliau gali nebepaklusti. Jeigu rytoj jų neprireiks, mažų mažiausiai vienas iš jų bus pavartotas. Prieš tave.