Filosofija

Vieni, o jų yra gausybė, numiršta per vėlai, kiti - šitų mažiau gerokai - per daug anksti akis užmerkia. Keistai dar skamba mokymas toksai: "Laiku numirti reikia!" Laiku į kapą eiti: štai taip Zaratustra jus moko. Tiesa, kas ne laiku gyvena, kaip jam laiku numirti? Verčiau nebūt jis niekad gimęs! - Taip patariu visiems atliekamiesiems. Tačiau ir tie, kurių nereikia, suteikia dar svarbos didžiulės savo mirčiai, ir net tuščiausias riešutas geidauja, kad jį kas nors išgliaužtų. Svarbiu visi mirimą laiko: bet dar mirtis švente netapo. Ir žmonės dar nėra išmokę, kaip švęst šventes gražiausias. Parodyt tobulą jums mirtį noriu, kuri gyviems ir akį rėžtų, ir įžadu kilmingu būtų.

O broli mano, jeigu tu turi dorybę, ir ji tikrai yra tava, tai su niekuo jinai neturi bendra, jinai tik tau priklauso. Žinau, tu nori ją įvardyt ir glamonėti nori; tau noris už ausų ją timptelt, praleist su ja maloniai laiką. Ir štai! Dabar turi jos vardą drauge su žmonėmis visais, ir pats esi į juos pavirtęs - į juos ir bandą jųjų su ta dorybe savo! Todėl verčiau tu taip kalbėtum: "Nei žodžiais išsakysi nei vardą turi tai, kas sielai kančią ir saldybę taip pat ir alkį žarnoms mano teikia!" Tegul dorybė tavo vertesnė būna užu vardą kokį: ir jeigu apie ją prabilti tau reikėtų, tai nesigėdyki lementi. Tad taip kalbėki ir lemenki: "Tai mano turtas, aš jį myliu, toksai jis visas man patinka, vien tokio aš geidžiu to gėrio.

Kiekvieno didžiai kentėjusio žmogaus dvasinis išdidumas ir pasibjaurėjimas - kaip didžiai žmogus gali kentėti, iš esmės lemia jo rangas,- jį kiaurai persmelkiantis ir nudažantis pasibaisėtinas tikrumas, kad dėl savo kentėjimo jis žino daugiau, negu gali žinoti išmintingiausieji ir protingiausieji, kad jam yra žinomi tolimi siaubingi pasauliai, kuriuose jis kadaise jautėsi "kaip namie" ir apie kuriuos "jūs nieko nežinote!"... dvasinė tylinti kenčiančiojo puikybė, šis pažinimo numylėtinio, "pašvęstojo", beveik aukojamojo išdidumas reikalauja visų maskavimo formų, kad apsisaugotų nuo įkyrių ir atjaučiančių rankų prisilietimo ir apskritai nuo visko, kas jam neprilygsta skausmo intensyvumu. Didi kančia sukilnina; ji atskiria nuo kitų.

Vėlesnėse epochose, kurios gali didžiuotis savo humaniškumu, liko tiek daug "laukinio žiauraus žvėries" baimės, prietaringos baimės,- nors tos epochos kaip tik ir didžiuojasi jį sutramdžiusios,- kad, tarsi susitarus, ištisus šimtmečius vengta skelbti net akivaizdžias tiesas, matyt, baiminantis, kad jos gali prikelti šį laukinį, jau nudobtą žvėrį. Galbūt aš rizikuoju paleisdamas tokią tiesą, - tegu kiti vėl ją sugauna ir girdo "dorybingo mąstymo pienu" tol, kol ji nenurims ir užmiršta neatsiguls savo senajame kampe.- Reikia atverti akis ir išugdyti kitą požiūrį į žiaurumą; išmokti būti nekantriam, idant nepadorios šiurkščios klaidos, panašios į tas, kurias, kalbėdami apie tragediją, darė senieji ir naujieji filosofai, daugiau nodrįstų įžūliai klaidžioti po pasaulį, vaizduodamos dorybes.

Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atžvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. "Niekas nenori padaryti sau žalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas žmogus pats sau daro žalą: to jis nedarytų, jei žinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas žmogus yra blogas tik dėl to, kad jis klysta; išaiškinus jam jo klaidą, jis būtinai taps geras." Toks samprotavimo būdas būdingas prastuomenei, kuri mato tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad "kvaila elgtis blogai"; kartu be didesnių dvejonių ji sutapatina "gera" su "naudinga ir malonu".

Mūsų įžvalgiausios mintys turi - ir privalo! - nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudžiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti. Egzoteriniai ir ezoteriniai filosofai, kurie buvo skiriami Indijoje, Graikijoje, Persijoje ir musulmoniškuose kraštuose, žodžiu, visur, kur buvo tikima hierarchija, o n e lygybe ir lygiomis teisėmis;- skiriasi vieni nuo kitų ne vien tuo, kad egzoterikas iš išorės, o ne iš vidaus žvelgia, vertina, matuoja ir sprendžia,- svarbiausia, kad jis žvelgia į daiktus iš apačios į viršų, o ezoterikas iš viršaus į apačią! Būna tokių sielos aukštumų, iš kurių žvelgiant netgi tragedija nustoja buvusi tragedija, ir, net sujungus viso pasaulio sielvartą, kas ryžtųsi spręsti, ar toks reginys būtinai sukels užuojautą, taigi padvigubins ir sielvartą?..

Hildei netilpo galvoje, kad Sofija ir Albertas tėra "elektromagnetiniai impulsai" tėčio smegenyse. Niekaip negalėjo patikėti, kad jie tėra popierius ir dažai, atspausti tėčio kelionine rašomąja mašinėle. Ir Hildė gali sakyti, kad ji yra proteino junginių, kadaise susidariusių "šiltame tvenkinėlyje", sankaupa. Bet ji yra šis tas daugiau. Ji - Hildė Meler Knag. Žinoma, kad storasis aplankas - nuostabi penkioliktojo gimtadienio dovana. Ir žinoma, kad tėtis jos sieloje pažadino kažką amžina. Bet Hildei nepatiko įžūlokas tonas, kuris jautėsi tėčiui kalbant apie Sofiją ir Albertą.

Penktadienį, gegužės 25-ąją, Sofija stovėjo prie viryklės ir taisė pietus, nes mama turėjo netrukus grįžti iš darbo. Tai buvo įprastinis penktadienio susitarimas. Šiandien ji virė žuvienę su žuvies kukuliais ir morkomis. Nieko sudėtinga. Lauke pakilo vėjas. Maišydama puodą Sofija atsisuko ir pažvelgė pro langą. Beržai lingavo kaip javų varpos. Staiga kažkas stuktelėjo į lango stiklą. Sofija vėl atsigrįžo ir šįkart išvydo prie lango prilipusį kartono gabalėlį. Sofija priėjo artyn ir pamatė, jog tai - atvirukas. Jame perskaitė: "Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen..."

Jaunuolis įsmeigia akis į horizontą. Matyti kalnai tolumoje, kopos, uolos, šliaužiantys vijokliniai augalai, atkakliai augantys ten, kur neįmanoma jokia gyvybė. Tai dykuma, kuria jis keliavo mėnesių mėnesius, tačiau pažino tik mažutę jos dalelę. Toje mažutėje dalelėje jis rado anglą, karavanus, genčių kovas ir penkiasdešimties tūkstančių palmių bei trijų šimtų šulinių oazę. - Ko tu iš manęs nori šiandien? - klausia dykuma.- Ar ne pakankamai mudu primąstėme vakar? - Kažkur tu saugai mano mylimąją. Kai aš stebiu tavuosius smėlynus, kartu matau ir ją. Aš noriu pas ją sugrįžti, ir man reikia tavo pagalbos, kad galėčiau pavirsti vėju. - O kas tai yra meilė? - klausia dykuma. - Meilė - tai kada virš tavo smėlynų skrenda sakalas. Nes jam tu - žaliuojantis laukas, jis niekad iš tavęs negrįžta be grobio. Jis pažįsta tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni.

Padarei didelę pažangą. Tačiau tai, kas lieka, labai kliudo matyti aną šviesą. Bet panagrinėsiu kai ką svarbaus, kuo remiantis, man rodos, lengva įrodyti, kad arba nebelieka nieko, ką mums reikėtų sutramdyti, arba nepadarėme visiškai jokios pažangos ir išlieka visų tų dalykų, kurie, mūsų manymu, yra nukirsti, piktžaizdė. [Pavyzdžiui,] norėčiau sužinoti štai ką: ar netrokštum ir negeistum turtų, jei įsitikintum, kad gali gyventi su daugeliu tau labai brangių žmonių, siekdamas išminties tik tuomet, jei didelė asmeninė nuosavybė įstengtų patenkinti jūsų reikmes?

Aš buvau pirmas, supratęs senesnį, dar gyvastingą ir veržlų helenų instinktą ir rimtai pažvelgęs į stulbinantį fenomeną, kuris turėjo Dioniso vardą: jis paaiškinamas tik jėgos pertekliumi. Kas graikus supranta taip, kaip dabar gyvenantis puikus jų kultūros žinovas Jakobas Burckhardtas iš Bazelio, tas iškart suvokia, kad tuo pasakyta kažkas labai svarbaus: Burckhardtas savo "Graikų kultūrą" papildė skyriumi, kuriame nagrinėjamas minėtas fenomenas. Jei norima ko nors priešingo, reikia tik pažvelgti į beveik komišką instinktų skurdą, būdingą vokiečių filologams, kai jie susiduria su Dioniso fenomenu. Štai įžymusis Lobeckas - tarp knygų sudžiūvęs kirminas, jis garbiai ir tvirtai įšliaužė į šį paslaptingą pasaulį ir įsišnekėjo, kad esąs labai moksliškas, kai iš tikrųjų buvo šlykščiai lengvabūdiškas ir naivus,- tai išryškėjo nepaisant viso jo mokslingumo, o iš tikrųjų su visais savo kuriozais jis nieko nepasakė. Iš tiesų tokių orgijų dalyviams šventikai galėjo pasakyti šį bei tą vertinga, pavyzdžiui, kad vynas sužadina geidulingumą, kad žmogus pagal aplinkybes maitinasi vaisiais, kad augalai pavasarį pražysta, o rudenį nuvysta.

Žmonės man bus dėkingi, jei aš tokią svarbią, tokią naują įžvalgą reziumuosiu keturiomis tezėmis: taip aš palengvinu supratimą, taip išprovokuoju prieštaravimą. Pirmoji tezė. Pagrindai, kuriais remiantis "šis" pasaulis buvo vadinamas "tariamu", iš tikrųjų pagrindžia j o realumą,- kitokia realybė yra absoliučiai neįrodoma. Antroji tezė. Bruožai, kurie buvo suteikti daiktų "tikrajai būčiai", yra nebūties, niekio bruožai,-"tikras pasaulis" buvo sukurtas kaip realaus pasaulio priešingybė: iš tikrųjų tai yra tariamas pasaulis, nes jis tėra moralinė - optinė iliuzija. Trečioji tezė. Kurti pasakas apie "kitą" pasaulį, o ne šį nėra jokios prasmės, tarus, kad mūsų nevaldo gyvenimo neigimo, menkinimo ir nepasitikėjimo juo instinktas: pastaruoju atveju mes keršijame gyvenimui, pakišdami "kito", "geresnio" gyvenimo fantasmagoriją.