- O kokie puikūs stebėjimo įrankiai yra tos mūsų juslės! Pavyzdžiui, nosis, apie kurią joks filosofas nekalbėjo su pagarba ir dėkingumu, yra pats subtiliausias instrumentas, kokiu tik mes galime disponuoti: ji gali konstatuoti net mažiausius judėjimo pokyčius, kurių nekonstatuoja nė spektroskopas. Šiandien mes turime lygiai tiek mokslo, kiek esame pasiryžę priimti juslių liudijimą,- kiek mes jas dar užaštriname, apginkluojame ir išmokome būti nuoseklesnėmis. Visa kita yra išgama ir dar-ne-mokslas: t.y. metafizika, teologija, psichologija, pažinimo teorija. Arba formalus mokslas, ženklų mokslas: toks kaip logika...
Priežasties ir padarinio sukeitimo klaida.- Nėra pavojingesnės klaidos kaip sukeisti padarinį ir priežastį: aš tai vadinu tikrų tikriausiu proto ištvirkimu. Nepaisant to, ši klaida - vienas seniausių ir vienas naujausių žmonijos įpročių: ji yra mūsų sankcionuota, ji vadinama "religija", "morale". Ji glūdi kiekviename teiginyje, kurį formuluoja religija ir moralė; šio proto ištvirkimo pradininkai yra šventikai ir moralės įstatymdaviai.- Štai pavyzdys. Kiekvienam žinoma garsiojo Kornaro knyga, kurioje savo skurdžią dietą jis pateikia kaip ilgo, laimingo - ir dorybingo - gyvenimo receptą. Nedaug yra knygų,...
Kuomet Zaratustra pro uolą vieną suko, pamatė jis ant kelio žmogų, kurs draskėsi ir skėryčiojos lyg beprotis ir pagaliau ant žemės krito kniūpsčias. "Palauk! - Zaratustra sušuko mintyse.- Tenai turėtų būt žmogus didžiųjų siekių: jisai, matyt, pagalbos šaukias,- reik pažiūrėt, ar jam kuo galima padėti." Ir kai Zaratustra prie vietos tos pribėgo, kur matė žmogų, krentantį ant žemės, jis senį virpantį išvydo, kuris sustingusiom akim spoksojo; nors ir labai Zaratustra jau stengės pakelt jį ir ant kojų pastatyti, bet nieko gero neišėjo. Nelaimingasis,...
Kai sausumą pasiekęs vėlei, Zaratustra krantan išlipo, tai ne iš karto jis į kalnus, į olą savo ėjo, o daug keliavo, klausinėjo, teiravosi ir šio, ir to, kol pagaliau juokais apie save pasakė: "Ir upė juk taip pat daugybe vingių į savo ištaką sugrįžta!" Nes sužinot Zaratustra norėjo, kas per tą laiką su žmogum nutiko: ar jis didesnis, ar mažesnis pasidarė. Ir kartą eidamas jisai pamatė naujų namų daugybę; stebėjosi jis jais ir taip kalbėjo: "Ką šie namai čia reiškia? Iš tikro juos...
"Tenai yra kapų sala tylioji; ten ir kapai jaunystės mano. Tenai gyvenimo vainiką nunešiu aš, vainiką amžino žalumo." Štai taip širdy nutaręs, aš leidausi kelionėn jūra.- O jūs, vaizdai, regėjimai jaunystės! O, meilės žvilgsniai jūs visi, akimirksniai jūs dieviškieji! Kaip jūs man dingote taip greitai! Aš jus prisimenu šiandieną kaip savo mirusiuosius. Nuo jūsų, mano mieli mirusieji, saldus man kvapas sklinda, gaivinantis ir širdį, ir verčiantis pravirkti. Iš tikro sukrečia jisai ir širdžiai jūros vienišo keleivio suteikia atgaivą malonią. Esu aš vis dar...
Tu nori, broli mano, vienatvėn eiti? Tu kelią į save surasti nori? Palauki dar truputį ir paklausyk, ką pasakysiu. "Kas ieško - pats lengvai pražūsta. Kalta čia kiekviena vienatvė",- banda taip kalba. Ilgai tau priklausyt jai teko. Išgirsi dar savy bandos tu balsą. Ir kai tik pasakysi: "Manoji sąžinė su jūsų nesutampa",- tai bus rauda ir skausmas. Turėk galvoj, jog skausmą šitą viena dar sąžinė pagimdė: ir paskutinis josios spindulėlis tavajam sielvarte dar žėri. Ar savo sielvarto keliu tu eisi, kurs veda į...
Aš dvasios tris virsmus jums apsakysiu: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui - į liūtą ir kaip galop iš liūto vaikas pasidarė. Sunkumų daugel tenka dvasiai, stipriai ir ištvermingai, ir pagarbos pilnai be galo: o tų sunkumų jos stiprybė trokšta, sunkumų kuo didžiausių. O kas yra sunku? - dvasia tuoj klausia ištverminga ir klaupiasi ant kelių, nelyginant kupranugaris, prašydama, kad ją gerai apkrautų. O kas yra sunkiausia, jūs herojai? - dvasia vėl klausia ištverminga: kad šitą naštą užsiversčiau ir mėgaučiaus stiprybe...
Keliaudamas po rafinuotas ir šiurkštesnes morales, kurios lig šiol viešpatavo žemėje arba ir dabar dar viešpatauja, pastebėjau reguliariai pasikartojantį tam tikrą bruožų ryšį: galiausiai atradau du pagrindinius tipus ir vieną pagrindinį jų skirtumą. Egzistuoja p o n ų moralė ir vergų moralė; - iškart skubu pridurti, kad visose aukštesnėse ir sudėtingesnėse kultūrose regime bandymus sujungti šias morales, o dar dažniau - kad jos yra tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja - netgi tame pačiame žmoguje, vienoje sieloje. Moralinių vertybių...
Mūsų dorybės? - Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos dorybės, už kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai, mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, - su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų žiaurumu,- jei jau mes turėtume dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdžiai brangiausiais polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn,...
Šiandien pažįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį. Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atžvilgiu. "Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila?" Laimės pavojus. - "Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas - kas trokšta būti mano likimu?" Ne žmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus - sudeginti. Laisvaminčiui, "pažinimo šventuoliui" - pia fraus dar labiau atgrasi (atgrasi jo "šventuoliškumui") negu impia fraus. Iš...
