Filosofija

- Aš pažinojau tikrų alchemikų, - toliau dėsto pastarasis. - Jie užsisklęsdavo savo laboratorijose ir stengdavosi tobulėti kaip tas auksas; jie išradinėjo Filosofinį Akmenį, nes buvo supratę, kad tobulėjant vienam dalykui, tobulėja ir visa, kas yra aplinkui. Kitiems Akmenį pavyko atrasti atsitiktinai. Šie žmonės buvo talentingi, protu pranokstantys daugelį. Tačiau jų nereikėtų skaityti, nes tokių buvo visai mažai. Pagaliau tretieji, ieškoję tik aukso, - šie niekuomet nerado paslapties. Jie pamiršo, kad švinas, varis, geležis taip pat turi įvykdyti savąsias Asmenines Legendas. Tas, kuris kišasi į kitų Asmenines Legendas, niekad neras savosios.

Gerai, kad daro įspūdį. Juk Protas, besikalbantis su tavimi, žada parodyti tavo mąstymui Dievą taip, kaip saulė pasirodo akims. Mat mąstymo gebos sieloms yra nelyginant jų juslės; o visi mokslų teikiami tiksliausi teiginiai panašūs į tuos dalykus, kurie apšviečiami saulės, kad galėtų būti matomi, kaip antai žemė ir visa, kas yra ant žemės. Bet Dievas pats apšviečia. O aš, Protas, mąstymui esu tai, kas akims yra žiūrėjimas. Juk turėti akis nėra tas pat, kas žiūrėti, kaip ir žiūrėti nėra tas pat, kas matyti. Taigi sielai reikia trijų tam tikrų dalykų: turėti akis, kuriomis galėtų tinkamai naudotis, žiūrėti ir matyti. Sveikos akys yra mąstymas be visokio kūno purvo, tai yra nutolęs ir apsivalęs nuo mirtingų dalykų troškimų. O tai jam pirmiausia suteikia ne kas kita, kaip tikėjimas. Juk jam, suteptam ydų ir sergančiam, kol kas tai negali būti parodyta, nes matyti jis gali tik būdamas sveikas; tad jei nepatikėtų, jog kitaip nepamatys, nesistengtų išgyti. Bet kas [atsitiktų], jei mąstymas patikėtų, kad iš tiesų yra taip, kaip sakoma, patikėtų, kad pamatys tik būdamas sveikas, jei galės matyti, tačiau netektų vilties, kad gali išgyti? Ar nenusimintų, neniekintų savęs ir paklausytų gydytojo nurodymų?

Bakchanališkumo kaip trykštančio jėgos ir gyvenimo jausmo, kai net skausmas veikia kaip stimuliatorius,- tokio bakchanališkumo psichologija padėjo man suvokti tragiško jausmo sąvoką, kurios nesuprato nei Aristotelis, nei, skyrium paėmus, mūsų pesimistai. Tragedija visai netinka įrodyti helenų pesimizmą schopenhaueriškąja prasme, net priešingai: ją galima laikyti radikaliausiu pesimizmo paneigimu, jo antiinstancija. Sakymą Taip gyvenimui, net kai jis iškelia baisiausias ir rūsčiausias problemas, valią gyventi, džiaugsmingai teigiančią savo neišsemiamumą ir net aukojančią savo aukščiausius tipus,- štai ką aš vadinau dionisiškuoju pradu, štai ką aš suvokiau kaip tiltą į tragiškojo poeto psichologiją.

- Pagaliau aiškiai išvyskime, kokiais skirtingais būdais mes (aš sakau mandagiai: mes...) suvokiame klaidos ir regimybės problemą. Kadaise kaita, permaina, tapsmas apskritai buvo suvokti kaip regimybės įrodymas, kaip ženklas, kad turi būti kažkas, kas mus klaidina. Šiandien priešingai: mes matome, kad lygiai tiek, kiek proto prietarų esame verčiami pripažinti vienų, tapatybę, trukmę, substanciją, priežastį, daiktiškumą, būtį,- tam tikru mastu įsipainiojame į klaidą, priverčiami klysti; remdamiesi griežtu skaičiavimu, mes esame visai tikri, kad tai yra klaida. Čia visai taip pat kaip su didžiojo šviesulio judesiais: dėl jo klysta mūsų akis, o čia nuolat advokatauja mūsų kalba. Savo kilme kalba priklauso rudimentiškiausios psichologijos epochai: reflektuodami kalbos metafizikos (vokiškai: proto) pamatines prielaidas, mes susitapatiname su primityvia fetišizuota būtybe.

Ko aš neapkenčiu.- Seneca: arba dorybės toreadoras. Rousseau: arba grįžimas į gamtą in impuris naturalibus 27.- Schilleris: arba Zėkingeno moralės skelbėjas.- Dante: arba hiena, kurianti poeziją kapuose.- Kantas: arba cant 28 kaip protu suvokiamas charakteris.- Victoras Hugo: arba švyturys prie beprasmybės jūros.- Lisztas: arba banalybės mokykla - moterų pavyzdžiu.- George Sand: arba lactea ubertas, vokiškai: "gražaus stiliaus" pieninga karvė. Michelet: arba entuziazmas, nuo savęs plėšiantis švarką. Carlyle'i s arba pesimizmas kaip nesuvirškinti pietūs. Johnas Stuartas Millis: arba įžeidžiantis aiškumas. Broliai de Goncourt'ai: arba abu Ajaksai, kariaujantys su Homeru. Offenbacho muzika.- Zola: arba "džiaugsmas gadinti orą".

Ir vėlei kojos Zaratustros kalnais ir giriom bėgo, o akys jo ieškojo vis ir dairės, bet nesimatė niekur to, ką jos regėt norėjo,- to, kuris nelaimę didžią kenčia ir šaukiasi pagalbos. Tačiau, kiek ėjo jis ir bėgo, širdis jo džiūgavo ir jautė dėkingumą. "Kiek daug gerų dalykų,- jisai kalbėjo,- diena šita man dovanojo - kaip atlygį už pradžią blogą! Kokių nepaprastų sutikti pašnekovų teko! Žodžius aš jų ilgai kramtysiu, kaip gero javo grūdus; į miltus mano dantys juos turės sumalti ir sutrinti, kol jie man tarsi pienas į sielą sutekės palengva!"- Tačiau kai kelias vėl pasuko ir aplenkė didžiulę uolą,- iškart pasikeitė vietovė: Zaratustra dabar mirties jau karalystėn žengė. Aplink kyšojo juodos ir raudonos uolos: nebuvo nei žolės, nei medžio, nei giesmės paukštelio. Tai buvo slėnis toks, kurio visi gyvūnai vengė, net ir plėšriausi žvėrys; tik padermė viena gyvačių - storų, žalių, siaubingų - atsirangydavo čionai praleist dienų paskutiniųjų. Todėl šį slėnį piemenys vadino: mirtis gyvačių.

Štai taip, sutikdamas žmonių daugybę ir aplankydamas nemaža miestų, Zaratustra aplinkiniais keliais į savo kalnus, savo olą ėjo. Ir va, netyčia, net nepastebėjo, kaip jis prie vartų atsidūrė didžiulio miesto: o čia staiga iššoko išsiskėtęs kvailys apsiputojęs ir jam pastojo kelią. Tai buvo tas kvailys, kurį visi vadino -"beždžionė Zaratustros", nes buvo jis kai ką iš jo kalbėjimo manieros nužiūrėjęs ir tartum niekur nieko lobius jo išminties naudojo. Kvailys į Zaratustrą taip prakalbo: "O, Zaratustra, didelis čia miestas: tu nieko čia nerasi, tačiau gali prarasti viską. Kodėl panorai brist per šitą purvą? Pasigailėki savo kojų! Verčiau tu spjauk į miesto šio vartus ir eik atgal, iš kur atėjęs! Čia pragaras mintims vienišiaus: čia gyvos šutinamos mintys didžios ir verdamos, kol visiškai suverda.

Rami yra gelmė manosios jūros: ir kas atspės, kokių pabaisų jinai juokingų slepia! Negali nieks sudrumst gilybės mano: tačiau ji blizga; raibuliuoja, nes plaukia joj mįslių, kvatojimų nemaža. Aš kilnųjį regėjau šiandien vieną, labai jau šventišką ir atgailaujantį dvasia: o kaip siela manoji juokės iš tos šlykščios bjaurybės! Krūtinę savo plačią atkišęs ir išvertęs, kaip tie, kas lyg prariję mietą vaikšto, stovėjo jis, kilnybė toji, sukandęs lūpas: Baisiom teisybėm apsikarstęs, laimikiais tais medžioklės savo, drabužiais smarkiai apdraskytais; ir daug ant jo spyglių kabėjo - bet rožės dar matyt neteko. Šypsotis dar jis neišmoko ir grožio nepatyrė. Niūrus sugrįžo šis medžioklis iš girios pažinimo. Jis kovės su žvėrim laukiniais: tačiau iš jo rimtybės žvėris laukinis tebežvelgia - nenugalėtasai!

Užsnūdo vieną dieną Zaratustra po figmedžiu atgulęs, pridengęs rankom savo veidą, nes karšta buvo. Tik šit prišliaužusi gyvatė įgėlė jam į kaklą, kad tas iš skausmo net suriko. Numetęs ranką nuo akių, jis žvelgė į gyvatę, o ji, akis pažinus Zaratustros, nevikriai apsisuko ir jau šalin norėjo šliaužti. "Palauk,- Zaratustra prakalbo,- dar tau nepadėkojau! Laiku pažadinai iš miego, dar ilgas mano kelias." - "Dabar jau tavo kelias trumpas,- atsakė jam liūdnai gyvatė,- nuodai manieji mirtini." Zaratustra nusišypsojo. "Ar slibinui nuodai gyvatės yra kada pakenkę? - jis jai atsakė.- Verčiau nuodus tuos pasiimki! Nesi tokia turtinga, kad juos man dovanotum." Tuomet jam vėl gyvatė ant kaklo užsirangė ir ėmė žaizdą jo laižyti.

Zaratustra taip Pat nusprendė kartą užmesti akį į žmogaus anapus, kaip tie, kurie gyvenimu anuoju tiki. Pasaulis man tuomet atrodė sukurtas kenčiančio ir nukankinto Dievo. Sapnu man rodės tas pasaulis ir meno kūriniu kažkokio Dievo; migla spalvinga prieš akis tokiam, kurs nepatenkintas Dievybe. Kas gera ir kas pikta, ir sielvartas, ir džiaugsmas, ir Aš, ir Tu taipogi - spalvinga rodės man migla, tvyrojus prieš akis kūrėjo. Nukreipti žvilgsnį nuo savęs kūrėjas geidė,- tada pasaulį jis sukūrė. Svaigus troškimas to, kas kenčia,- akis nukreipti nuo kančių savųjų ir pats save užmiršti. Svaigus troškimas ir paties savęs užsimiršimas - toksai atrodė man kadais pasaulis.

Egzistuoja rango instinktas, kuris labiau nei bet kas yra aukšto rango požymis; egzistuoja mėgavimasis pagarbos reiškimo niuansais, kuris rodo aukštą kilmę ir kilmingus įpročius. Sielos subtilumas, gėris ir kilnumas pavojingai išbandomi, kai pro ją praeina kažkas, turintis pirmą rangą, bet autoriteto keliamu virpuliu dar neapgintas nuo įžūlumo ir grubumo: kažkas neišskirtas, neatrastas, tiriantis ir galbūt savo noru pasislepiantis ir užsimaskuojantis, einantis savo keliu kaip gyvas bandymo akmuo. Kas savo uždaviniu laiko sielų tyrimą, tas įvairiomis formomis naudosis kaip tik šiuo menu, kad nustatytų galutinę kokios nors sielos vertę, nekintamą įgimtą jos rangą: jis išbandys jos gerbimo instinktą.

Istorinis jausmas (arba sugebėjimas greitai atspėti vertinimų hierarchiją, vertinimų, kuriais vadovavosi tauta, visuomenė, žmogus, "pranašavimo instinktas", įžvelgiantis tų vertinimų santykius, vertybių autoriteto ir veikiančių jėgų autoriteto santykį),- šis istorinis jausmas, į kurį mes, europiečiai, pretenduojame kaip į savo išskirtinę nuosavybę, pasirodė mums apsuptas kerinčio ir patrakusio pusiau barbariškumo, į kurį Europa nugrimzdo, demokratiškai susimaišius luomams ir rasėms, - tik devynioliktasis šimtmetis atrado tą jausmą ir pripažino jį šeštuoju jausmu. Dėl luomų ir rasių susimaišymo į mūsų "modernias sielas" įsilieja visų formų ir gyvenimo būdų, glaudžiai susijusių ir persipynusių kultūrų praeitis, mūsų instinktai tiesiasi į praeitį visomis kryptimis, ir mes patys esame tarsi chaosas - galų gale "dvasia", kaip minėjome, visame tame įžvelgia sau naudą.