Būties interpretavimo tipai Vakarų filosofijoje

Būties interpretavimo tipai Vakarų filosofijoje,
jų metodologinės galimybės ir ribotumai.

Būties problemos traktuotę dabartinėje, t.y. pohegelinėje, filosofijoje galime aptarti tik labai glaustai. Reikia iškart paminėti, kad daugelis šiuolaikinių filosofų į tradicinę metafiziką, kurioje ši problema buvo gvildenama, žiūri kritiškai.

Nyčės požiūriu, būtis – tai ne atomai, idėjos ar pasaulinis protas, o stichinis tapsmas, tiek žmogui, tiek visai gyvajai gamtai būdingas siekimas įtvirtinti save, “galios valia”, aprėpianti ir instinktą, ir energiją, ir aistrą, ir netramdomą norą valdyti ir viešpatauti. Gyvenimo srautas, kurio pagrindas yra “galios valia” (ar “valia viešpatauti”), o ne šaltos ir bejausmės metafizikų abstrakcijos, ir yra tikroji būtis.

Tačiau visai ką kitą galima pasakyti apie kitą pohegelinį filosofą, tolesnei filosofijos raidai padariusį ne mažesnę įtaką negu Nyčė, – Edmund Husserl. Jam labiau rūpi ne žmogų nešanti dinamiška gyvenimo srovė, o mokslo žinių pagrindimo problema. Užuot kalbėjęs apie būties pradus, Husserlis siekia atskleisti mokslo pradus. Jis mano, kad tokius pradus gali nustatyti tik filosofija, paversta tiksliu mokslu apie sąmonės fenomenus – fenomenologija.

Iš gyvenimo filosofijos ir fenomenologijos išaugo viena ryškiausių filosofijos srovių – egzistencijos filosofija. Egzistencijos filosofija modifikavo tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Žmogiškoji egzistencija šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniame gyvenime besikepurėjančio nuasmeninto žmogaus pasauliu. Transcendentinę būtį, į kurią turi orientuotis autentiškas, savojo Aš nepraradęs žmogus, Jaspersas tapatina su Dievu.

“Dievas yra būtis, kuriai visiškai atsiduodamas pradedu autentiškai egzistuoti. Kad ir kam atsiduočiau pasaulyje, netgi aukodamas savo gyvybę, visa padeda man prisilytėti Dievo; nuolat esu pavaldus Dievo valiai, nuolat išbandomas. Atsiduodamas aklai, žmogus nemąstydamas tarnauja jėgai, kuri iškyla virš jo kaip brutalus faktas ir tamsi stichija; nekeldamas klausimų, neregėdamas ir nemąstydamas, jis veikiausiai tarnauja “šėtonui”.