Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą. švelniai plaukia debesimis. Jų galvos užverstos į viršų, akys žiūri aukštai į dangų. Aš žiūriu į juos susižavėjusi – kaip jie gali taip aukštai slinkti oru. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Jie nežiūri žemyn, jie žiūri tik į viršų…Pro mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane užvirsta lavina knygų. Bandau jas nuo savęs numesti , bet jos vėl sugriūva ant manęs. Bandau sudėti jas į lentynas, bet jos iš lentynų iškrinta.

Rugsėjo pirmoji. Savaime suprantama, vasarą. Savaime suprantama – karnavalas. štai žygiuoja C klasė. Visi persirengę pionieriais.” Kaip neįdomu persirengti pionieriais” – pagalvoju aš -“kokia čia kaukė?” D klasė ko gero vaidins mokytojus – visi su lazdelėmis ir portfeliais. Jau geriau. O mes? štai atžygiuoja mano klasė – visi apraišioti kaspinėliais. Daug trumpų kaspinėlių priraišiota ir prisiūta. Priraišiotais kaspinėliais apsiūti kiekvieno žmogaus kontūrai – nuo vienos kelnių klešnės apačios kūno šonais , rankovėmis, kaklu, plaukais, kita rankove iki kitos kelnių klešnės apačios. Toks kaspiniuotas visas žmogus. Pasižiūrėjau į save – gi kaspiniuota ir aš. Visai gražu, šventiška.

Juozapas buvo italas. Visų vadinamas deminutyviniu ir kiek pažeminančiu vardu, mūsiškai išeitų: Juozapėlis. Kiekvienoje šalyje galimas toks niuansas. Jam ne taip buvo svarbu, kaip ir kokiais niuansais vadina jį žmonės. Jis buvo įgimtas darbuonėlis. Jis dirbo nuo ryto iki vakaro; ir šventadieniais, kai bažnyčioje varpai imdavo skambinti, jis dar dirbo. Kai vakarais žmonės eidavo migti, jis dirbo. Nuo ryto iki vakaro. Kitokio darbo kaip žemės jis nežinojo. Jo lakios mintys teskraidė apie kastuvus, šakes, vinis ir plaktukus. Šiais muzikiniais instrumentais jam tekdavo kaupti, ravėti daržus, grumtis su žemės grumstais ir pačią žemę kasti.

– Pašėlusi tamsuma… Pats ilgauodegis galėtų kojas išsisukinti…- kažkas tyliai murmėjo tamsume ant aukšto ir graibė ranka paliepio sienas, turbūt norėdamas surasti duris. Pagalios girdėti buvo šiuršėjimas rankos palei duris ir klibinimas durų rankelės. Uždaryta. – Ei, Marute… Marut. Aš čia… Leisk!..- Tyla. Nė žodelio.- Na, juk nemiegi, žinau… Atidaryk… Bet niekas neatsakė. Netrukus vėl girdėti buvo, kaip pamažu baldė duris. – Na, atidaryk, tu mano gražioji gėlele… – Kas ten? – tyliai užklausė iš paliepio. – Aš. Aš… Ponaitis… Kazimieras… – Ko tamstai reikia nuo manęs? – atsiliepė Marutė iš anapus durų drebančiu balsu.

– Ak, kaip smagu papliauškinti botagu, užsivarius ant aukšto kalno pagal Nemuno krantą ir davus arkliams kiek atsikvėpti, smagiai dardėti toliau apytuščiu vežimu, per dieną iššėrus visą šieną arkliams! – taip manė senas Erdzelynas, užkopęs ant kalno. Žmonės seniai jau buvo išsivažinėję po namus iš bažnytkiemio. Bet kas gali sakyti ką Erdzelynui, jei žmogus buvo pas Maušą stiklų langams žiūrėti. Stiklas renkamas ilgai, atsargiai nesamas. Stiklas reikia ne tik išsirinkti, bet gerai suderėti, nuderėti. Pravažiavus sodą apkarpytais medžiais (sudarkytais) ir palocių, prasideda dvaro platūs laukai, vietomis plūgo knistelėti, daugiau – usnių priaugę ir beslankiojančių bandų ganomi.

Užstojo vakaro sambrėška. Aš sėdžiu savo dirbamam kambaryje ir žiūriu į žmonių šešėlius, slenkančius gatve. Po dienos darbo sėdžiu vienas, rūkau, ilsiuos. Geras cigaras – kaip ūmai praeinantieji jaunystės atsiminimai. Dūmai lengvučiai kaip gražios moters bučiavimas. Kol išrūkai cigarą, praeina daug jaunystės vaizdų. Tylu… Laivai, prikrauti gėrybių, plaukia iš tolimų šalių. Pakeleivingi vėjai pučia bures, o burių virvės nesutraukiamos, kaip geležinės. – Devyni laivai atplaukė iš Siamo! – taria tarnai ir pranyksta. Viską atiduoti vienai karalaitei! Užstojus vėlybam vakarui, mano siela tapo nerami, tarytum kambaryje gyventų nepaprasta vienuma. Kambarin įėjo mano sužieduotinė. Aukšta, dabi. Jos akys liūdi.

Violeta pabudo naktį. Jautėsi keistai. Negalėjo suprasti. “Kokia nesąmonė? Tas vyras -aš? Aš negaliu žudyti žmonių! Tuo labiau, taip abejingai”. Paskui vėl užmigo ir ryte sapno jau nebeatsiminė. Darbas buvo įtemptas. Visą dieną taisė kitų klaidas. Mąstymas įtemptas iki begalybės. Galva, rodėsi, sprogs. Nuovargis staiga ėmė virsti pykčiu. “Visi tie žmonės visiški kvailiai, bukapročiai, nė vieno sakinio nesugeba pakenčiamai parašyti. Būtų lengviau pačius jų straipsnius parašyti iš naujo, negu perversti juos į pakenčiamą pavidalą !”. Bendradarbės apnuodyta sąmonė visą kaltę vertė vyrams žurnalistams. Moterų straipsniams Violeta buvo atlaidesnė.

Violeta kyšteli galvą į svetainę. Motina žiūri televizorių. Pamačiusi ją “eilinį”kartą ima skųstis gyvenimu – kaip ji neturi kuo apsirengti,gėda darbe pasirodyti, o jos visos bedradarbės pasipuošusios, gražiuose namuose gyvena, o jos serialų veikėjos, ach, kad taip…Paskui prisimena, kad į svečius žadėjo ateiti draugė – “oi vaikeli, kaip tu atrodai, apsirenk tą suknelę, kur tau padovanojau, ateis svečių, visgi ne ubagai esam, pasipuošk”. Violeta pasiduoda. Apsivelka didžiulius pinigus kainavusią suknelę. Akimirką įsižiūri į save veidrodyje. Gražu žiūrėti. Bežiūrint ir ją užpuola noras gyventi turtingai, gražiai rengtis…

Kokia graži vieta, tas platusis Nemunas ties Kulautuva! Ypač mėnesienoj. Tuomet smulkios vandens vilnelės, mėnesienos šviesos pasidabrintos, atrodo kaip smulkios žuvelytės, pavandeniu šokinėjančios. Tuomet nakties metu – daug fantazijų. Atrodo, taip viskas turėjo būti čia romantiškais laikais. Užburtos pilys, daug panų ir daug vaiduoklių tuomet. Apie riterius čia nė nekalbėsim. Upė plaukia sau ramiai ir nuolat plaukia… Ne mažiau graži Kulautuva su savo apylinkėmis ir dienos metu. Tiek ten gyvybės pakrantėje, laivui priplaukiant. Kai jis, manevruodamas gan sunkokai ir braškėdamas savo apilsusiais šonais, kaip imąs sirgti džiova, ilgainiui prisišlieja prie tiltelio ir išmeta beatostogaujančių miesčionių minią.

Giedros vasaros priešpiečiai. Kaitra… Saulė nuo žydro dangaus lieja savo karštą šviesą ant visko; ant medžių, ant laukų, ant pievų žalių, ant judančių laukuose žmonių. Tyras dangus, jokio debesėlio. Jokio atvėsio, nė to malonaus vasaros vėjelio. Ir medžiai, ir žmonės – viskas pailso, visiems sunku kvėpuoti. Paukščiai nutilo ir pasislėpė paunksmėje, kur kas galėjo. Žemė nuo karščio garuoja, alsuoja. Pieva. Plati, žalia pieva, nuklota išdžiūvusio šieno pradalgėmis. Sukrauti keli kupečiai. Pievoje kruta marguliuoja žmonių būrys. Tai Vainora išsivarė visą savo šeimyną. Nuo mažo lig seno, visi čionai. – Nėr ko su oru juokauti. Neduok Dieve lietaus! Viskas per nieką.