Rytų Japonijos geležinkelis savo pirmajai kelionei išleido prabangų prabangų miegamąjį traukinį „Shiki-Shima“ su įvairia prabanga – pilnai aprūpintu baru, dviaukščiais skyriais ir kipariso medienos vonios kambariais. Bilieto kaina nenuvilia – nuo 4400 USD (už įprastą liukso kambarį) iki 9300 USD (premium liukso klasės kambarys) vienam asmeniui.
Aš esu pakankamai susipažinęs su teisės pagrindais, kad iš valdžią turinčių galėčiau argumentuotai reikalauti nutraukti jau 27 metus jų vykdomą itin grubų piktnaudžiavimą teise – vietomis turintį aiškius atskiros visuomenės grupės narių (teisėtų žemės savininkų) genocido požymius. Jeigu piliečiai sukūrė valstybę – t.y., nusprendė laikytis tam tikrų taisyklių – tai visi piliečiai ir privalo tų taisyklių laikytis (be jokių išskirtinių privilegijų posovietinės Lietuvos valdymą uzurpavusiems sovietiniams politizuotiems specialistams).
Apskaičiuota, kad per visą gyvenimą bučiuojamasi daugiau nei 20 000 minučių. Mokslininkai ir sveikatos specialistai teigia, kad ši maloni veikla ne tik stiprina imunitetą, bet ir užkerta kelią ligoms. Tačiau yra ir kita medalio pusė – bučiuojantis apsikeičiama įvairiais mikrobais, todėl vertėtų būti atsargiems.
Labanoro girioje vykdomi plynieji kirtimai daro didelę žalą visai biologinei įvairovei bei ekosistemai, teigia gamtininkas, „Labanoro klubo“ vadovas Andrejus Gaidamavičius. Pasak jo, Vyriausybei reikia kuo greičiau imtis veiksmų stabdant plynuosius kirtimus. Gamtininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad Valstybinių miškų urėdija su Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų palaiminimu nesilaiko specialių Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės reikalavimų dėl vykdomų plynųjų kirtimų miško saugomuose teritorijose.
Turėję taip pat už šventas tūlas upes, ežerus ir šaltenius, kuriuose svietas, eidamas dievų aukauti ir melstis, mazgojęsis ir prausęsis; dėl kokių priežasčių tą yra daręs, raštuose senovės nėra randama, tiktai žodžiai patys upių, ežerų, šventais ar šventomis vadinamų, šiandien dar tą tebstigavoja. Nieksai tenai negalėjo ne vien žvejoti, bet prisiartinti, nepadėjęs savo galvos. Su tais šventais vandenimis senovės nereikia jaugti vandenių, užkeiktais vadinamų, kuriuose piktos dvasios jau lobius, arba skarbus, jau rūmus ir pilis paskendusias šiandien dar svieto pasakose tebsaugoja.
Negal žinoti neigi senovės raštuose rasti, ar Perūnas yra turėjęs pačią, ar ne. Vienok, sekantis patarlėmis ir dainomis, gal manyti, jog saulė vaikus turėjusi, kaipogi šiandien dar yra tariama į susyžusį žmogų, sako: “Tam nė saulės duktė neįtiktų”, nes kokia ta duktė yra buvusi, to negal rasti; jog saulės vyriškiu yra buvęs mėnuo, tą mums senovės daina rodo, jog saulė verkusi, ir tas yra žinoma, nesgi iki šiai dienai yra žolelė, saulės ašarėle vadinama.
Kožnas žmogus turi širdyje savo įgimtą nuomonę apie Dievą, šio pasaulio įkūrėją, todėl, pasijutęs pasauly, mėklindamos į dangaus ir žemės daiktus, tuojau taria esantį vieną įkūrėją tų visų stebuklingų daiktų, kuriais džiaugdamos rengias ilgainiui jį garbinti, kaipo savo geradėją.
A.H.Kirkoras rašo, kad Perkūno šventykla buvo 150 aršinų (1 aršinas – 0,7 m) ilgio, 100 aršinų pločio ir 15 aršinų aukščio. Ji buvo be stogo, įėjimas – iš vakarų pusės (kaip ir dabar į katedrą). Šalia jos augo ąžuolas, po kuriuo stovėjo Perkūno stabas. O pačioje šventykloje virš sienos (knygoje nenurodoma, viršum kurios) buvo įrengta 16 aršinų ilgio galerija. Ten, galerijoje, buvo pagrindinis altorius, arba aukojimo vieta, – 9 aršinų pločio ir 3 aršinų aukščio. To altoriaus link vedė 12 laiptų (kiekvienas iš jų – pusės aršino aukščio ir 3 aršinų pločio). Laiptai buvo ir žemdirbystės kalendorius – ant jų buvo sužymėti visi Mėnulio ciklai.
Sukryžiuotų rankų šventykloje yra pakyla, t. y. platforma. Ant jos degė Amžinoji ugnis, nes kažin ar ugnis buvo kūrenama aukuro viduje: iš išorės nesimato, o viduje būtų per karšta. Vilniuje panaši į ją buvo Jupiterio Griausmavaldžio, arba Perkūno, šventykla. Ten, istoriko T. Narbuto duomenimis, ant aukštojo aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis būdavo deginamos gyvulių aukos, jame visuomet degdavo amžinoji ugnis, prižiūrima specialiai tam priskirtų žynių. Aukuro viduryje taip sumaniai padaryta įduba, kad jokia liūtis, sniegas ar vėjas negalėdavo užgesinti ugnies; priešingai, tokiais atvejais liepsnos kildavo dar aukščiau; tikriausiai dėl degių medžiagų. To aukuro viduje buvo kambarėlių aukojimo indams ir kitiems daiktams laikyti.
Negaišiu laiko, aprašinėdamas savo samprotavimus, ar lietuviai turėjo raštą, iki į jų kraštus atėjo religija, o paprasčiausiai papasakosiu tai, ką kadaise man teko pačiam matyti vaikystėje.