Aš matau save veidrodyje. Aš esu vyras. šviesių plaukų, simpatiškas, stambaus sudėjimo, stiprus. Aš patenkintas savo išvaizda. Išėjus iš namų mane užpuola panelės - vienos prašo autografų, kitos baikščiai stebi, trečios atvirai kariasi ant kaklo. Neįmanoma pabėgti. žengiu žingsnį ir vėl...
Mano motina - karalienė. Sėdi dideliame minkštame soste. Nenusileidžia ant žemės laiptais. Priešais ją siena - visa vientisas ekranas. Po kojomis guli minkštas kilimėlis su šimtu televizijų kanalų numerių. Motina pabraukia koja per kilimėlį, ir ekrane pasirodo viena iš milijonų muilo...
Vienam vyriausio štabo generolui prireikė statyti naujas rūmas kareivių bibliotekai. Generolas buvo kultūrininkas. Be knygos jam buvo neįmanomas kareivis. Ne ginklais, bet knygomis turėjo nugalėti mūsų kareivis priešą. Tokiais pamatais turėjo būti pradėta kurti Lietuvos respublika. Jau kiek, nusistovėjusia respublikoje tvarka...
Giedrus nedėldienio rytas. Saulutė patekėjo skaisti ir šviesi ir džiugina savo skaistumu ir gamtą, ir žmonių širdis. Visur tyla. Girios ir pievos lyg užžavėtos. Retkarčiais atskrenda iš tolo neaiškūs žmonių balsai arba šuo suloja, ir vėl viskas skendi tylumoje. Dar svirtis...
Janina Sudocholskienė turėjo gražias akis. Be to, ji turėjo gražų profilį. Ypač dėl profilio ji bus padariusi gražią partiją. Ji buvo 9-os klasės muito valdininko žmona. Pati buvo kilusi iš neturtingų, visai neturtingų kaimo aristokratų. Vyras buvo visai pamanomas žmogus, kad...
Po ilgų svyravimų Jadvygai pagalios pavyko surasti darbo. Ten, kur kadaisiai buvo plytnyčia, senas Goldbergas ir jo sūnus, žėrintis sveikata ir skaistumu, su patinusiais skruostais ir drūtomis lūpomis, įsteigė kabaretą. Pats žodis ir pati įstaiga buvo svetimi tam miestui, kur gyveno...
Sąmonę atgavo ligoninėje.. Ant stalelio prie lovos gulėjo kažkoks popiergalis. Violeta perskaitė. Už pravaikštas ją veja iš darbo. Taip, kokias tris dienas tikrai nebuvo darbe. Lankė “Meilės Kelią “,o ir šiaip, kaip gi galėjo nueiti iki darbo, jei pakeliui į jį...
Violeta bijojo pasaulio. Bijojo jo triukšmingų garsų. Bijojo žmonių pykčio. Mėgo vienatvę. Užsidarydavo namuose ir kurdavo savo pasaulį. Kupiną spalvų. Ji piešdavo fantastiškas gėles. Pačių įspūdingiausių spalvų ir kvapų. Piešdavo paukščius. Neregėtus negirdėtus paukščius, ilgomis spalvotomis uodegomis. Kai tik paukštis būdavo...
Prieš Kalėdas paprastai rašoma apie šalstančius paukščius, sniegą bei šalnas iš viso. Lietuvoje dažniausiai buvo porinama apie vilkus, užpuolančius žmones, atkalėdžių važiuojančius pas kaimynus pasisvečiuoti. Nejauku buvo taip, kai vilkas traukia už kojos žmogų iš rogių. Tos visos pasakos ir išgalvojimai...
Ką pavasaris daro su žmonėmis! Žmonės pradeda siusti. Tegu aš, pavyzdžiui, jau nebejaunas žmogus, bet irgi išsisiūbuoju, ir apstingusį kraują kažkoks kipšas ima judinti. Kraujas verda. Tarytum aš būčiau jaunuolis, pirmąkart į studentišką kepurę įsivertęs. Koks drąsumas! Ir daug kvailybių galima...