Novelės

Einu gatve. Mane sudomina senas aplūžęs namelis tarp naujų daugiaaukščių. Praveriu girgždančias duris, įslenku į vidų. Pirmame aukšte didelis šiukšlynas. Grindys apipuvę , nubyrėjęs sienų tinkas. Mane patraukia per vidurį kambario kylantys mediniai laiptai. Keista, jų turėklai visai nauji ir tik ką nulakuoti. Brūkšteliu ranka per slidų turėklą ir kopiu į viršų. Laiptai vis sukais ir sukasi. Ir aš kopdama jais sukuosi. Sukuosi, sukuosi, kol ima suktis galva. Pagaliau, atsidūriau viršuje. Ilgame siaurame koridoriuje. Jo sienos, grindys ir lubos išmuštos violetiniu aksomu. švelnus violetas apgaubia ir, rodos, skverbiasi į vidų. Einu koridoriumi.

Atsirakinu duris, atidarau jas ir išsigąstu prieš save išvydusi motinos veidą. Ji stovi priešais mane ir šypsosi kaip maža mergaitė, tik ką iškrėtusi pokštą. Paskui sako-“ užeik, jis tavęs laukia”, o pati išeina iš buto ir užtrenkia duris. Nustembu. Kokia kvailystė. O jokio Jo nesimato. Nusivelku striukę, nusiaunu batus, einu į vonią nusiprausti rankų. Atidarau vonios duris, o ten…pilnoje vandens ir baltų putų vonioje sėdi tas minėtas Jis ir kerinčiai šypsosi. “Nieko sau, kas tau leido?!”.”Tavo mama”- šypsosi jis toliau nekalto vaiko šypsena.

Tai būta už dvejetos kilometrų. Tas “mėgina” mums ne visai patiko. Mes buvome labai išalkę ir apšalę. Namų šeimininkė, krėsna boba, vaišino kuo išmanydama. Ji klausėsi kalbos apie viską, kas lietė tokį svečią. – Mama, jis žvaigždes nori skaityti. Juo labiau šildė arbatos žmogų ir juo pasiteiravimai buvo intymiškesni, aš mačiau, “mama” darėsi vis šaltesnė. Daugiausia pasitenkindama vis savo: – Hm? Ar taip? Dangus? Tamsta tuo tarpu jokios vietos neturi. Ir niekur į mokslus neini? Ji buvo įsitikinusi, aš koks šposininkas ar nesveiko proto žmogus. Dėmesio nevertas. Apžvelgusi mano batus, ji iškart suprato, koks aš per paukštis. Ji nutarė, aš būsiu gavęs karštligės.

Ją apipylė šaltas prakaitas, širdį pervėrė šiurpis. Jau tuom ir užsibaigtų viskas!.. Ir Dievas ją prie to prileistų?.. Puolė ant kelių. Pradėjo kalbėti poterius. Šią valandą jinai visa kūnijos kažin kokioj šventoj, tylioj ir audringoj maldoj ir taip nepaprastai, širdingai meldės, kaip turbūt niekuomet dar iki šiol. Degte degė. O meldė sau malonės, palengvinimo vargo. O, jinai jau nebgali. Jis juk – Visagalis. – Susimylėk, Dieve… Dieve! Duok jau kantrybės, galės. Meldė tvirtai, neabejodama nė kiek, tartum Jis čia Pats buvo ir dėjo jai ant galvos savo raminančią šventą ranką. Bet pati nepajuto, kaip pamažėle atsitolino nuo maldos – mintis blaškėsi ir jau vėl papuolė į tinklą baisių jos dabarties šmėklų..

Platus vandenynas. Laivą supa aprimusios vilnys. Tik dangus. Jūra ir dar kai kas laive. Antrajame laivo gale, priešais mane, sėdi moteris. Vėjas pataršė jos plaukus; vėjas suspėjo jau išpašioti iš kasų jos plaukus ir pažaisti jais. Jos plaukai dega nuo vėjo ir nuo saulės kaip tikras auksas. Ji tiek pat kantri ir miela man kaip ši saulė ir jūra. Ji žiūri, kaip ir aš, į jūrų tolį. Bronzinės kasos. Ji pažiūri gudriai į mane kaip tikra moteris. Aš paimu jos ranką ir prispaudžiu prie savęs. Taip pat jūros vėjo nuglamonėtą jos veidą ir saulės nudažytas karmino lūpas. Moters akys išsigandusios: – Ką darai? Žmonės pamatys! – Žmonės?..- aplinkui vien plačioji jūra.

Petras Eimutis nenuobodauja. Jis yra buvęs Amerikoje ir yra susidėjęs gražaus pinigo. Pažiūrėti jis yra praktikas. Be reikalo pinigų nesvaido ir šiaip jau į visus gyvenimo reiškinius žiūri blaiviai. Humoro jausmas nėra jam svetimas. Jis mėgdavo pasijuokti ir iš žmonių, ir iš poezijos. Nors atliekamu laiku pats mėgdavo rašyti eiles. Jam ne visai svetimas menas, nors pats ypač mėgdavo pašiepti dabartinę tapybą. Ją esą visiškai pavaduojanti fotografija! Šiaip jau nei fotografuotis, nei fotografijos nemėgdavo. Sugrįžęs iš Amerikos ir ilgą laiką viengungiaudamas Lietuvoje ir visiškai neturėdamas giminių, jis ne kartą pamanydavo, kad reikėtų vesti.

Jis įgijo didelio turto, prekėmis prigriovė sandėlius, jo akcijos kasdien pradėjo kilti, bet siela jo nuolat veržėsi prie lietuviško darželio su aukštomis rožėmis, senas gonkas apkibusiomis. Prie šventadienio nusileidžiančios saulės. Vargonai, groję per ilgą dieną Bachą, paskutinį kartą atsiduksėjo, ir viskas aplinkui nutilo. Tamsiame sode su apkerpėjusials medžiais ir žole, sugrubusia nuo amžinos sambrėškos, prasidėjo moterų, vilkusių baltais krinolinais, ir vyrų šilko frakais tylus meilės menuetas. Muzikos garsai dar blaškėsi nuo seno svirno, pakrypusio ir apleisto, ir kaštonų šakų, nuo sunkių žiedų nusvirusių. Po šitais žydinčiais medžiais buvo susiglaudęs senas svirnas su daugeliu tuščių prieklėčių, nukabinėtų fotografijomis žmonių, Amerikon išvažiavusių.

Violeta grįžo iš darbo. Paskambino draugė. Ji vis tebemėgo šokius ir vis stengėsi prikalbinti ir Violetą. “Nuvažiuoti į “Niujorką”. Kodėl gi ne? Atsipūsti po darbo savaitės”- Violeta sutiko. Tame pačiame “Niujorke” į vaikinus jau žiūrėjo kitaip. Ir viskas atrodė kitaip. Bangavo švelni muzika. šviesiaplaukis vaikinas pakvietė ją šokti. Jo akys kerinčiai žibėjo. Tas šviesias garbanas ir akių žvilgsnį ji tikrai buvo kažkur jau mačiusi. Tik kur? “Koks tavo vardas?”. “Violė”- atsakė ji- “o tavo?”. “Mano irgi iš V raidės. Atspėk”. Ji ištarė sau pranašišką prakeikimą – “Vitalijus”. Nustebusi jo veido išraiška patvirtino – tai jis.

Violeta pabudo visa suprakaitavusi. šilta antklodė ją dusino. Išėjo į miestą. ėjo rami ir tyli, kaip ir kiekvieną dieną po įstojimo į ”Amaterialųjį Kelią”. ėjo nematydama materialių daiktų, žmonių, netgi gatvės. į darbą ir “Amaterialaus Kelio” organizaciją ją nuvesdavo ne gatvė, o atmintis. Bet šiandien buvo kitaip. šiandien buvo sekmadienis. Jai niekur nereikėjo eiti. Bet ji išėjo. Gatvės buvo pilnos žmonių. Visi jie buvo ištroškę reginių. O šiandien vyko viena iš šimto miesto švenčių. Violeta jau senokai nebekreipė dėmesio į daiktus ir į žmones. Gyveno savo vidumi. žmonės ir daiktai neegzistavo. Jie ėmė egzistuoti šiandien, kai Violeta staiga atsitrenkė į vieną iš jų – “Panele, žiūrėk kur eini”.

Pakeliui ūkininkas dar pasiėmė belaukiančią pas gimines savo dukrelę. Ši ūkininko dukrelė buvo įdomesnė ir kiek augalesnė už mano “varnas” ir pirmoji tikroje Lietuvoje mano sutikta dama. Pasibaigė viskas tuo, kad mes trise, nosimis susikniugždę į vieną krūvą, nuoširdžiai ūturiavome. Arkliai, žinoma, niekieno nevaldomi, ėjo tiksliau, nei jie būtų kieno valdomi. Man atrodė mano kompanionė, su kuria aš turėjau garbės ir didelio malonumo sėdėti bendrai ant standriai šiaudų prikimšto maišo, užsikamšęs gūnia nuo nemalonaus vėjo, kad ji mane šildė, žmogų, vidujiniai ir išoriai didžiai nušalusį ir susirūpinusį. Tyčia ar netyčia, aš to neturėjau laiko svarstyti.