Novelės

Vienam vyriausio štabo generolui prireikė statyti naujas rūmas kareivių bibliotekai. Generolas buvo kultūrininkas. Be knygos jam buvo neįmanomas kareivis. Ne ginklais, bet knygomis turėjo nugalėti mūsų kareivis priešą. Tokiais pamatais turėjo būti pradėta kurti Lietuvos respublika. Jau kiek, nusistovėjusia respublikoje tvarka buvo suruoštos varžytynės. Jas laimėjo rangovas Juozas Strebeika. Generolas, dėl visa ko pasivadinęs varžytynėms vieną architektą, dabar labai džiaugėsi, kad laimėjo lietuvis, bet ne kuris kitatautis, nors ir gyvenąs Lietuvoje. Taip iki šiol visuomet būdavo, dėl to nelemto lietuvin apsileidimo ir neapdairumo bei dėl tosios organizacijos stokos savo namuose.

Giedrus nedėldienio rytas. Saulutė patekėjo skaisti ir šviesi ir džiugina savo skaistumu ir gamtą, ir žmonių širdis. Visur tyla. Girios ir pievos lyg užžavėtos. Retkarčiais atskrenda iš tolo neaiškūs žmonių balsai arba šuo suloja, ir vėl viskas skendi tylumoje. Dar svirtis sucirpa arba varna karktelia ir tarsi nusigandusi nutraukia. Miškai nei krust. Taip ramu, taip šventa visur lyg pasakoje. Sodžius. Sena bažnyčia. Iš bažnyčios tarsi iš po žemės išsiveržia tylūs ir rimti vargonų garsai. Šventoriuje apie bažnyčią žmonių visai nėra. Už aptvėrimo matyti tik įvairiausių važių eilių eilės. Kartais pasijudina arklys ir suskamba jo pakinkalų skambalas.

Janina Sudocholskienė turėjo gražias akis. Be to, ji turėjo gražų profilį. Ypač dėl profilio ji bus padariusi gražią partiją. Ji buvo 9-os klasės muito valdininko žmona. Pati buvo kilusi iš neturtingų, visai neturtingų kaimo aristokratų. Vyras buvo visai pamanomas žmogus, kad ir negalįs pasigirti savo kilimu. Vyro buvo graži pavardė: Sudocholskis. Tat itin pritiko jai. Prie akių ir profilio. Be gražių akių bei profilio, ponia Sudocholskienė buvo laibo liemens ir grakščių manierų ponia. Šiandien juodais tevilkinti drabužiais, kurie darė ją dar įdomesnę. Be kitokių ydų ir klaidų, kad ir nedažnai, bet vis dėlto jos daromų, ponia Sudocholskienė manė padariusi vieną, pačią didžiąją: ji ėmė ir liko našlė.

Po ilgų svyravimų Jadvygai pagalios pavyko surasti darbo. Ten, kur kadaisiai buvo plytnyčia, senas Goldbergas ir jo sūnus, žėrintis sveikata ir skaistumu, su patinusiais skruostais ir drūtomis lūpomis, įsteigė kabaretą. Pats žodis ir pati įstaiga buvo svetimi tam miestui, kur gyveno Jadvyga. Goldbergai buvo pasiryžę suvesti vakarus su rytais, sermėgą su fraku. Na ir pagalios sutraukti vietos artistus, išsiskirsčiusius kas sau. Viskas iš anksto buvo numatyta, suplanuota, pasekant užsienio geriausius pavyzdžius. Visi liuosieji artistai buvo pakviesti, jų tarpe, žinoma, amūro valso kompozitorius, Jadvyga Lapinaitė, ta, kuriai kadaisiai buvo aukojamas valsas, – nepaprastai gražaus veidelio ir žydrių akių savininkė, ir kitais gabumais nepasižymėjusi.

Sąmonę atgavo ligoninėje.. Ant stalelio prie lovos gulėjo kažkoks popiergalis. Violeta perskaitė. Už pravaikštas ją veja iš darbo. Taip, kokias tris dienas tikrai nebuvo darbe. Lankė “Meilės Kelią “,o ir šiaip, kaip gi galėjo nueiti iki darbo, jei pakeliui į jį buvo tiek daug žmonių, ištroškusių Meilės…Violeta užsimerkė. Akyse su- šmėžavo visi bjauriausi gyvenimo prisiminimai. Meilė neegzistavo… Pirmoji į palatą įbėgo bendradarbė. Ji buvo griežtų pažiūrų feministė. ėmė dėstyti savo teoriją – visi vyrai bejausmiai egoistai, nepaisantys moterų norų, norintys užkariauti visą pasaulį, įgyti jame šlovę, o, kai tai nepavyksta, ima tenkintis ir mažais užkariavimais, užkariaudami moteris.

Violeta bijojo pasaulio. Bijojo jo triukšmingų garsų. Bijojo žmonių pykčio. Mėgo vienatvę. Užsidarydavo namuose ir kurdavo savo pasaulį. Kupiną spalvų. Ji piešdavo fantastiškas gėles. Pačių įspūdingiausių spalvų ir kvapų. Piešdavo paukščius. Neregėtus negirdėtus paukščius, ilgomis spalvotomis uodegomis. Kai tik paukštis būdavo baigtas, jis tuoj pat pragysdavo. Negirdėtu balsu, girdimu tik jai vienai. Jos paveikslai buvo suvokiami visais pojūčiais. Bet suvokiami tik jai vienai. Violeta gyveno savo svajonių pasaulyje. Ji tikino save, kad tas pasaulis gyvas. Bet jame kažko trūko. Trūko dar kažko, kas patvirtintų to pasaulio gyvumą.

Prieš Kalėdas paprastai rašoma apie šalstančius paukščius, sniegą bei šalnas iš viso. Lietuvoje dažniausiai buvo porinama apie vilkus, užpuolančius žmones, atkalėdžių važiuojančius pas kaimynus pasisvečiuoti. Nejauku buvo taip, kai vilkas traukia už kojos žmogų iš rogių. Tos visos pasakos ir išgalvojimai paprastai buvo rašomi mažiems vaikams. Ar norintiems jiems prilygti suaugusiems žmonėms. Bet aš čia gyvenu visai pietuose, kur visuomet šilta ir nėra sniego. Ir tų paukščių kaip ir nėra čia. O apie vilkus čia nėra nė kalbos. Net jų iškamšų muziejuose čia neužtiksi. Mes dažniausiai lankome čia kriminalistikos muziejus su nusidėjėlių pirštų nuospaudomis.

Ką pavasaris daro su žmonėmis! Žmonės pradeda siusti. Tegu aš, pavyzdžiui, jau nebejaunas žmogus, bet irgi išsisiūbuoju, ir apstingusį kraują kažkoks kipšas ima judinti. Kraujas verda. Tarytum aš būčiau jaunuolis, pirmąkart į studentišką kepurę įsivertęs. Koks drąsumas! Ir daug kvailybių galima pridaryti. Jos atrodo tuomet tokios drąsios, tokios logiškos ir tokios reikalingos. Bet iš tikrųjų tik žmones kartais imančios juokinti. Dėl to, kad jaunas. Šiandien, sakysim, sekmadienis. Užuot ėjęs į vaistinę, kur žmona su gydytoju yra mane pasiuntę, nes gyslos per blauzdas yra sutinusios, aš seku Kauno gatve vieną ponią, visai svetimą man ir nepažįstamą, tayloru apsivilkusią.

Eidama to laiko mūsų mada, ir panelė Rozalija, turtingo dvarininko duktė, bajoraitė, ištekėjo už liokajaus. Dar daugiau. Ponia įsimylėjo savo liokajų taip aistriai ir tokia nuotaika, kaip tai gali atsitikti tik skaisčiame sodžiuje ir visokių gėrybių pertekusiame dvare. O ponios dvaras iš tikrųjų toks buvo. Liokajus, o vėliau ponios vyras, buvo liesas žmogelis įdubusiomis akimis ir dar daugiau įdubusia krūtine, dėl kažkokių kvėpavimo ar kitų organų defektų. Šiaip jau ponios vyras nepasižymėjo jokiu ypatumu, nebent tuo, kad turėjo juodus, gražius, trumpai kerpamus bakenbardus ir pats buvo visai panašus į ispaną kaballero. Ir tiek!

Valdininko bute atsirado didelė dvilypė lova, jis pats rinko ją ir norėjo padabinti kambarį įvairiais reikalingais mažmožiais, bet kambarys atrodė šaltas ir negyvenamas. Jadvyga, svajojusi apie pošliūbines misterijas, dabar atsirado prieš stovintį nusigandusį valdininką ir klausiantį bailiai: – Pasakyk man, Jadvyga, ar aš pirmas vyras, su kuriuo tave suveda gyvenimo kelias. Taip klausti – koks nepadorumas! Vyras veik nepasirodydavo namie. Kalėjimo darbai tiek plėtėsi, kad jis neturėjo laiko sugrįžti namon ilgesniam laikui. Jadvyga gi veik neišeidavo iš savo buto ir iš savo rytmetinio kapoto.
Gretimame su miegamu kambariu atsirado įnamis studentas, nors tat faktinai ir nepatiko vyrui.