Novelės

Aš plaukiu gatvėje tarp žmonių. Plaukiu tokia lengva ir laiminga. Plaukdama rengiuosi ir dalinu žmonėms savo drabužius. Vienam - striukę. Kitam - šaliką. Trečiam - megztinį. Ketvirtam - marškinius. Penktam - džinsus. šeštam - batus. Septintam - kojines. Aštuntam, devintam, dešimtam - apatinius drabužius. Taip gera viską, ką turi, atiduoti kitiems. Taip gera dovanoti…Visai nusirengusi, truputį pabūgstu - ką gi duosiu kitiems? Bet staiga pajuntu, kad nuo kojų iki kaklo imu apaugti drabužiais. Ir dovanoju juos toliau. Vienam - striukę. Kitam - šaliką. Trečiam - megztinį. Ketvirtam - marškinius. Penktam - džinsus. šeštam - batus. Septintam - kojines.

Vakar buvai studento-menininko bute. Bendrabučio budinčioji tave nužvelgė klastingai primerkusi akį ir paprašė pažymėjimo. Jis pravedė tave mažučiais siaurais koridoriais ir sustojo ties durimis, ant kurių kabojo skaičius – 69. Tarsi žuvų, plaukiančių skirtingomis kryptimis, tarsi visų pasaulio priešybių simbolis. Jis atrakino duris ir iš karto pripuolė prie kompaktų lentynos. O tu sustabarėjai kambario viduryje. Ėmei po truputį žvalgytis. Sienos nuklijuotos moderniais piešiniais su apsisiautusių spalvingais šaliais moterų šešėliais. Ant kairės sienos užrašas – „Už paliktus daiktus atsakote patys“. Ant kitos – ranka nupiešti du vaikinų siluetai.

Kuomet jie - Petras, agronomijos studentas, ir pilnaveidė Jadzė - važiavo, abu arti susiglaudę važyje, pro jos namo trobesius, Petras stabdė kiek arklį, kad neišeitų kas iš namų ir jų nesustabdytų. - Leisk, mielasis, - tarė jinai.- Laikyk mane da tvirčiau suspaudęs,- tarė jos širdis.- Užspausk! Arklys prunkštė, bet ėjo liuosu žingsniu. Nei šuva, nei galvijas, nei blizgančio lango atomūšis, nieks jų negirdėjo, nepastebėjo jų nieks pravažiuojant jiems salia jos namo. Kuomet jie įvažiavo į apšarmotą alksnyną, mėnuo tuo laiku užskleidė burtų uždangalą ant šio užmirštojo, nykusio Lietuvos kampelio. Nuo arklio bejudančių kojų ant tyro sniego, nubarstyto šaltomis šaltomis žvaigždėmis, šokinėjo tylūs šešėliai.

Jiedu susitiko visai atsitiktinai restorane. Jis dorojo skanius omarus, ji gnaibė savo ilgais pirščiukais vynuoges. Jos pirščiukais, primenančiais jam tas pačias vynu ir cukrum pertekusias uogas. Tuojau, iš pat pradžių, jis ėmė dievinti ją. Jis buvo įsimylėjęs ją, kaip priimta sakyti,- iš pirmo žvilgsnio. Jo širdis pradėjo stipriau plakti. Protarpiais jis nustodavo kvėpuoti. Tais protarpiais mušdavo kraujas, ir jis būdavo pasiryžęs padaryti viską, ko tik ji geistų. Lyg tyčia buvo pavasaris. Po dviejų karštesnių žvilgsnių jiedu buvo susipažinę. Išėję gatvėn, jiedu susikalbėjo. Kitaip ir būti negalėjo. Jis dirbo kaip jaunesnis, ką tik priimtas valdininkas užsienių reikalų ministerijos protokole.

Paryžius. Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryžių patekęs žmogus. Paryžius apytuštis, dar ne sezonas. Bet įspūdis toks galingas. Žmogus nori jį dar ir dar kartą pamatyti, kaip prietelių. - Kiek čia žmonių! - nustemba žmona. Trenksmas. Ūžimas. Turistų armija. Kaitru. Eimutis pasirenka sau mažesnį viešbutį. Žmona, apsivilkusi juodais drabužiais, su įkaitusiais nuo Paryžiaus saulės ir dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių skruostais, glaudžiasi prie savo vyro. Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare.

Vėjas blaškė jos sijoną. Paėmusi sėtuvą pilną grūdų, ji ties pasvirniu lesino vištų šeimą. - Štiš! - pabaidė rankomis vištas. Jauna, juostuotu plonos drobės sijonu, atrodė daugiau statistė kokiame teatre, nes nei jos gelsvų plaukų guba, nors ir nesušukuotų, bet gulinčių taip, kaip kita statistė ilgas valandas dėstytų savo rolei, nei jos lėsios rankos, nuo sunkių darbų išdžiūvusios, neatitiko tai rolei, kurią gyvenimas paskyrė jai vaidinti - vištų lesintoja. Ties plačiu smėlėtu vieškeliu stovėjo vienų viena trobelė, sergiama dviejų aukštų tapalų. Pakrypusi grinčelė žiūrėjo platujin vieškelin savo mažais vakarinės saulės nudažytais langais. Languose buvo matomos išblyškusios fuksijos ir mirtų kerai, dabiai puodynėlėse susodinti.

Violeta atėjo į darbą. Jos aukšto koridorius buvo išpuoštas širdelėmis ir raudonais kaspinėliais. šv. Valentino dienos proga. Bendradarbės lakstė viena pas kitą iš kabineto į kabinetą, kvietė gerti kavos, likeriuko, be paliovos kikeno. Violeta prisiminė savo sapną. Gal sugebėtų įsitraukti į tą šurmulį, nusimesti tą kasdieninio darbo rimtumą. Bet atmintyje vis iškildavo nelaimingi vaikų veidai. Tokia bedradarbių laimė Violetai atrodė paviršutiniška. Tikra laimė - matyti laimingus kitus. Violeta užsidegė noru teikti džiaugsmą vaikams. Pasiryžo mesti savo darbą ir bėgti dirbti į SOS vaikų kaimą. Subjauroti vaikų veidai neatstojo. Ten bus sunku. Vaikai išdykę.

Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui - atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas. į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie “Meilės Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant scenos kalbėjo vyriškis. Nuo scenos žybčiojo jo akys, o lūpos šypsojosi, kalbėdamos apie Meilę - begalinę, nesibaigiančią Meilę, Meilę kiekvienai gyvai būtybei, kiekvienam žmogui. Kvietė mylėti nuoširdžiai ir tyrai, mylėti, negalvojant, nelaukiant atsako. Tik tokia gali būti tikroji Meilė.

Vakar buvai senbernio bute. Jis atidarė duris, o pats pradingo virtuvėje. Du kambariai ir koridorius buvo apversti galybe daiktų. Niekada gyvenime nematei visko tiek daug vienoje krūvoje. Pasijautei, kaip tyrėja. Užsidegei noru ištyrinėti kiekvieną daiktelį. Knyga – Bredberis. Marso kronikos. Vaistai – streptocidas. Nuotrauka – mažas berniukas išsišiepęs bėga žiemos laukais. Pakaba. Languoti marškiniai. Didžiulė krūva kompaktų. Ant visų kažko prirašyta smulkiu vyrišku raštu. Balalaika ant sienos. Virš durų prikaltas turnikas. Kaktusas... „Kur tu?“ – Jis iškiša galvą iš virtuvės. „– Nenuobodu? Aš paleisiu ką nors pasiklausyti.“

Nežinau, kaip pasakyti, tinkamo žodžio man trūksta: gal buvo tat miražas, nepaprastų šios vasaros kaitrų pagamintas, ar ypatingo mano sielos ūpo apsireiškimas, bet, prisiminus šią vasarą, iki šiai dienai jaučiu kaži kokią neramumą. Dėl kai kurių savo būdo ypatybių nesu turėjęs draugų. Visą tą buvau tuomet savo dieninyje pažymėjęs, bet šįkart ir dieninis mažai ką pasakys, kadangi jame viskas taip chaotiškai ir prišokiais greitomis surašyta... Aišku tik, jog buvau tuomet labai susijudinęs. Randu dieninyj dažnai minimą "ją" (taip ją ir toliau vadinsiu), paskui dar "laimę", "akis", "pasimatymą", tikrai įsikarščiavusio jaunikaičio plunksna brėžiamus, dar randu jausmų, nors ir paviršutinį, apibūdinimą, tačiau iš viso to jokios akcijos nesuseku.

Jis, tas baisusis "jis", kuriuo prasideda visos garsios pasakos, buvo manufaktūros vaizbininkas. Tikriau pasakius, mažas vaizbininkėlis Londono Vestende. Dar tikriau pasakius, jis nebuvo tikrasis Londono gyventojas, bet atvykėlis iš Lvovo. Iš tokio miesto, kurį savinos lenkai (neginčijamai), fantastai ukrainiečiai, sakydami, jog apie miestą gyveną tik vieni jų žmonės - ukrainiečiai sodžionys (argi tai argumentas savintis visą, didžiulį miestą!) ir vokiečiai - dėl savo Lėbensraumo, kuris, kaip ir kolonijos, jiems niekad nesisekė išplėsti. Ir pagaliau tas rusas - dėl ortodoksinės krikščioniškos tikybos. Kaip tas trečiasis brolis, durnelis.

Petras Eimutis vedęs. Petras Eimutis gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje. Kazimieras aria, Eimutis padeda jam ūkio darbus dirbti. Jiems visiems trims gera. Žmonės, it tikrai pasekdami kunigo įspėjimu "ką pasakys žmonės", iš tikrųjų atsibloškė nuo jų. Net siuvėją sunku buvo rasti žmonai. Einant Eimučiui mieste pro Merkelienę, ji paprastai jam sakydavo: - Tamsta turtingesnę žmoną galėjai rasti. - Tai buvo tiesa. Jie gyveno kaip užburtoje pilyje savo ūkyje. Dabar jis įprato visiškai į ūkį. Jie dabar galėjo savarankiškai gyventi; žemė juos maitino. Jis nejuokais ėmėsi taisyti savo šeimos lizdą, nors tat buvo nelengva.