Novelės

Violeta atėjo į darbą. Jos aukšto koridorius buvo išpuoštas širdelėmis ir raudonais kaspinėliais. šv. Valentino dienos proga. Bendradarbės lakstė viena pas kitą iš kabineto į kabinetą, kvietė gerti kavos, likeriuko, be paliovos kikeno. Violeta prisiminė savo sapną. Gal sugebėtų įsitraukti į tą šurmulį, nusimesti tą kasdieninio darbo rimtumą. Bet atmintyje vis iškildavo nelaimingi vaikų veidai. Tokia bedradarbių laimė Violetai atrodė paviršutiniška. Tikra laimė – matyti laimingus kitus. Violeta užsidegė noru teikti džiaugsmą vaikams. Pasiryžo mesti savo darbą ir bėgti dirbti į SOS vaikų kaimą. Subjauroti vaikų veidai neatstojo. Ten bus sunku. Vaikai išdykę.

Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui – atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas. į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie “Meilės Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant scenos kalbėjo vyriškis. Nuo scenos žybčiojo jo akys, o lūpos šypsojosi, kalbėdamos apie Meilę – begalinę, nesibaigiančią Meilę, Meilę kiekvienai gyvai būtybei, kiekvienam žmogui. Kvietė mylėti nuoširdžiai ir tyrai, mylėti, negalvojant, nelaukiant atsako. Tik tokia gali būti tikroji Meilė.

Vakar buvai senbernio bute. Jis atidarė duris, o pats pradingo virtuvėje. Du kambariai ir koridorius buvo apversti galybe daiktų. Niekada gyvenime nematei visko tiek daug vienoje krūvoje. Pasijautei, kaip tyrėja. Užsidegei noru ištyrinėti kiekvieną daiktelį. Knyga – Bredberis. Marso kronikos. Vaistai – streptocidas. Nuotrauka – mažas berniukas išsišiepęs bėga žiemos laukais. Pakaba. Languoti marškiniai. Didžiulė krūva kompaktų. Ant visų kažko prirašyta smulkiu vyrišku raštu. Balalaika ant sienos. Virš durų prikaltas turnikas. Kaktusas… „Kur tu?“ – Jis iškiša galvą iš virtuvės. „– Nenuobodu? Aš paleisiu ką nors pasiklausyti.“

Nežinau, kaip pasakyti, tinkamo žodžio man trūksta: gal buvo tat miražas, nepaprastų šios vasaros kaitrų pagamintas, ar ypatingo mano sielos ūpo apsireiškimas, bet, prisiminus šią vasarą, iki šiai dienai jaučiu kaži kokią neramumą. Dėl kai kurių savo būdo ypatybių nesu turėjęs draugų. Visą tą buvau tuomet savo dieninyje pažymėjęs, bet šįkart ir dieninis mažai ką pasakys, kadangi jame viskas taip chaotiškai ir prišokiais greitomis surašyta… Aišku tik, jog buvau tuomet labai susijudinęs. Randu dieninyj dažnai minimą “ją” (taip ją ir toliau vadinsiu), paskui dar “laimę”, “akis”, “pasimatymą”, tikrai įsikarščiavusio jaunikaičio plunksna brėžiamus, dar randu jausmų, nors ir paviršutinį, apibūdinimą, tačiau iš viso to jokios akcijos nesuseku.

Jis, tas baisusis “jis”, kuriuo prasideda visos garsios pasakos, buvo manufaktūros vaizbininkas. Tikriau pasakius, mažas vaizbininkėlis Londono Vestende. Dar tikriau pasakius, jis nebuvo tikrasis Londono gyventojas, bet atvykėlis iš Lvovo. Iš tokio miesto, kurį savinos lenkai (neginčijamai), fantastai ukrainiečiai, sakydami, jog apie miestą gyveną tik vieni jų žmonės – ukrainiečiai sodžionys (argi tai argumentas savintis visą, didžiulį miestą!) ir vokiečiai – dėl savo Lėbensraumo, kuris, kaip ir kolonijos, jiems niekad nesisekė išplėsti. Ir pagaliau tas rusas – dėl ortodoksinės krikščioniškos tikybos. Kaip tas trečiasis brolis, durnelis.

Petras Eimutis vedęs. Petras Eimutis gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje. Kazimieras aria, Eimutis padeda jam ūkio darbus dirbti. Jiems visiems trims gera. Žmonės, it tikrai pasekdami kunigo įspėjimu “ką pasakys žmonės”, iš tikrųjų atsibloškė nuo jų. Net siuvėją sunku buvo rasti žmonai. Einant Eimučiui mieste pro Merkelienę, ji paprastai jam sakydavo: – Tamsta turtingesnę žmoną galėjai rasti. – Tai buvo tiesa. Jie gyveno kaip užburtoje pilyje savo ūkyje. Dabar jis įprato visiškai į ūkį. Jie dabar galėjo savarankiškai gyventi; žemė juos maitino. Jis nejuokais ėmėsi taisyti savo šeimos lizdą, nors tat buvo nelengva.

Vienoje didelėje sanatorijoje, kurios baltuosna rūmuosna atsimušdavo jūrų biriuzinės vilnys, gyveno žmogus, vardu Kajetonas, pavarde Smilga. Kajetono vardas galėjo nurodyti balamūto padermę, o Smilga tuštumo simbolį, nors nei šis, nei kitas šiuo atveju netiko, nes Kajetonas buvo žmogus statkaunas ir turėjo gan jauną ir padorią žmoną, be kitų šeimynos narių. Šios dienos sunkią duoną Smilga uždirbdavo kaipo divonų dulkintojas sanatorijoje. Jo barzda buvo pašepusi, dryžiuota, baltais sklypeliais išdažyta nuo visa ką ėdančių dulkių. Veidas pailgęs. Pro akinius degė du žiburiu. Sistemingai gainiodamas dulkelę po dulkelės iš divonų, tapčanų ir kitų padarų, jis, kaipo vienas ilgiausiai sanatorijoje tarnavusių, žinojo ne tik pačios sanatorijos visą sistemą ir smulkmenas, bet lengvai galėjo įspėti naujai atvykstančių svečių elgimąsi ir jų buitį.

Aš su savo bendradarbėmis išvažiavusi atostogų. Mes apsistojusios kažkokiame viešbutyje. Kiekviena turime po atskirą kambarį. Aš išeinu iš kambario ir einu apžiūrėti viešbučio. Einu ilgu pilku koridoriumi. Su daugybe mažučių vienodų pilkų durelių. Jo gale – išsiskiriančios baltos durys. Praveriu jas…ir mano akys apraibsta. Patenku į didžiulę salę, pilną pristatytą įvairiausių egzotinių augalų. Sienomis taip pat ritasi žydintys vijokliai. Viduryje salės išvystu savo bendradarbes. Jos šoka, apsivilkusios ilgomis permatomomis suknelėmis. Mane pagauna muzika ir atneša į jų sūkurį. Gera lengvai suktis , juoktis iš džiaugsmo kartu su jomis.

Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą. švelniai plaukia debesimis. Jų akys spindi, lūpos šypsosi. Aš žiūriu į juos susižavėjusi – kaip jie taip gali slinkti oru, švelniai ramiai. Kokie jie laimingi. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Vienas vyriškis man kerinčiai šypsosi. Jo lūpos viliojančiai šypsosi. Jo lūpos storos, ryškiai raudonos ir drėgnos. Per mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane užvirsta lavina žmonių. Jų pilnas kambarys. Visi jie žiūri į mane liūdnai, lyg prašydami išmaldos.

Eglynėlis. Sekmadienio pavakarys, gana nuobodokas ir gana nemalonus. Kai bitė zimbia, o saulė vis leidžias ir negali nusileisti. Kai gamta ir visi garsai ima staiga ir nutilsta. Tarytum būtų kažkokios rankos tie visi garsai paimti ir sušluoti į sterblę. Medžiai tyli, ir paukščiai nekalba. Nelygu objektai kuriame panoptikume, kur pastatyta tiek daug nejudamų ir negyvų figūrų. Taip nejauku, kai ima viskas staiga tylėti. Kad ir mūsų paprastoje, be jokių išmislų ir be jokių šposų giraitėje. Šventadienio papratimu aš vis dėlto brendu į savo giraitę. Tamsios čia eglės, ir tiek. Kai kuriais šventadieniais pirma čia pasirodydavo laibos panos baltais gobtuvais į bažnyčią eidamos, o dabar – nieko.