Šiurpoka rudens diena. Didžmiestis. Berašydamas numeruotus raštinės laiškus, pro langą pamatau juodą katafalką. Ne juodą katafalką, bet juodo arklio snukį ir juodą vežėją. Arklys ypatingas. Tai kumelinga, dideliu tabaluojančiu pilvu kumelė švariai išdulkytu kailiu, nušveistomis kanopomis, kaip pridera į šitokią kelionę išvestam arkliui. Ji laiko įsispyrusi pirmutinėmis kojomis, paskutinėmis raižydama grindinio akmenis, nuo kalnelio besileisdama, ir tą katafalką, ir tą rimtai sėdintį juodą vežėją (šiaip jau nebe tokį rimtą, kaip kad ją šeria ir duoda jai avižų), ir gulintį padėtą ant katafalko gelsvo lakeruoto medžio padarą, žmonių karstu vadinamą, kuris ypatingai yra šiandien sunkus.

– Pasiutęs miestelis! Pasiutusi kaitra. Nėra žmonių! Ko tik čia aš atvažiavau… Taip sakyti niekas kitas negalėjo kaip tik Jonas Grauža. Dulkinas, alkanas, iš kelionės išalkęs, ką tik atvykęs iš didmiesčio, iš užsienio, ir nei iš šio, nei iš to patekęs į šį nuskurdusį Pietų Lietuvos miestelį, visu savo laukų nuogumu prisišliejusį prie tos plačiosios ir supramonintos Prūsijos. Savo laukų tyrumais miestelis taip arti buvo nuo Vokietijos, kad ranką per sieną ištiesus galima buvo su kuriuo prūsu pasisveikinti. Bet šiaip jau miesteliukas, suspėjęs laikraščiuose pasireklamuoti savo didele pažanga. Tiesa, čia kitados veikė mūsų pirmieji patriotai, pramušdami sunkius, Lietuvą tuomet užgulusius rūkus.

Ruduo. Kiemas sugruodijęs nuo šalčio. Lapai nukritę. Kryžius šalia beržo – viskas kaip tvarkingame ūkyje. Kazimieras nuolat šeimininkauja, nei atsimainęs, nei pasenęs. Jam gaila “niekais švaistomo turto”. Jis turi galvoje šeimininko ūkininkavimo sistemą. Jis vis atrodo toks pat pikčiurna ir senas diedas kerėbla. Žmona apsuka visą “tereną”. Viskas tvarkoje. Tik iš naujos jaujos kamino kūliais virsta dūmai. – Kas ten dabar galėtų būti? – stebisi žmona ir užeina pažiūrėti jaujos. Jaujoje, ant žemos kėdės, sėdi Kazimieras ir kūrena jaujos krosnį. Krosnis senais papročiais akmeninė. Tarytum koks taikiklis sunkiajai patrankai.

Stačiu lakeliu į aukštą kalną lipo jaunikis, plačiu juodu apsiaustu apsisupęs. Buvo tamsu. Krapnojo lietus. Ūpas gamtoje buvo kaip prieš saulės užtemimą ar amžiną priešvakarį. Žolė buvo drėgna ir šalta kaip ledas. Ant upės kranto gulėjo viensėdžiai, tarytum vaikų žaisleliai, netyčia išmėtyti. Mažučiai ir pasakingi. Iš sodybų skrisdavo balsai. Dažniausiai: – Suvaryk bandą! – Ar klojimo durys paremtos? Apačioj žemai plasnojo upė, visai baltytėlė gyvatė ir erzino akmenis dugne. Užstojus ankstybai sambrėškai, nuo žolės nesiskyrė nei pūkų geltoni žiedai, nei mėlynos kampanelės. Viskas buvo pilka. Jadvyga įėjo eglynan, pabaidė voveraitę. Klausė savo kraujo ir širdies plasnojimo.

Aš plaukiu gatvėje tarp žmonių. Plaukiu tokia lengva ir laiminga. Plaukdama rengiuosi ir dalinu žmonėms savo drabužius. Vienam – striukę. Kitam – šaliką. Trečiam – megztinį. Ketvirtam – marškinius. Penktam – džinsus. šeštam – batus. Septintam – kojines. Aštuntam, devintam, dešimtam – apatinius drabužius. Taip gera viską, ką turi, atiduoti kitiems. Taip gera dovanoti…Visai nusirengusi, truputį pabūgstu – ką gi duosiu kitiems? Bet staiga pajuntu, kad nuo kojų iki kaklo imu apaugti drabužiais. Ir dovanoju juos toliau. Vienam – striukę. Kitam – šaliką. Trečiam – megztinį. Ketvirtam – marškinius. Penktam – džinsus. šeštam – batus. Septintam – kojines.

Vakar buvai studento-menininko bute. Bendrabučio budinčioji tave nužvelgė klastingai primerkusi akį ir paprašė pažymėjimo. Jis pravedė tave mažučiais siaurais koridoriais ir sustojo ties durimis, ant kurių kabojo skaičius – 69. Tarsi žuvų, plaukiančių skirtingomis kryptimis, tarsi visų pasaulio priešybių simbolis. Jis atrakino duris ir iš karto pripuolė prie kompaktų lentynos. O tu sustabarėjai kambario viduryje. Ėmei po truputį žvalgytis. Sienos nuklijuotos moderniais piešiniais su apsisiautusių spalvingais šaliais moterų šešėliais. Ant kairės sienos užrašas – „Už paliktus daiktus atsakote patys“. Ant kitos – ranka nupiešti du vaikinų siluetai.

Kuomet jie – Petras, agronomijos studentas, ir pilnaveidė Jadzė – važiavo, abu arti susiglaudę važyje, pro jos namo trobesius, Petras stabdė kiek arklį, kad neišeitų kas iš namų ir jų nesustabdytų. – Leisk, mielasis, – tarė jinai.- Laikyk mane da tvirčiau suspaudęs,- tarė jos širdis.- Užspausk! Arklys prunkštė, bet ėjo liuosu žingsniu. Nei šuva, nei galvijas, nei blizgančio lango atomūšis, nieks jų negirdėjo, nepastebėjo jų nieks pravažiuojant jiems salia jos namo. Kuomet jie įvažiavo į apšarmotą alksnyną, mėnuo tuo laiku užskleidė burtų uždangalą ant šio užmirštojo, nykusio Lietuvos kampelio. Nuo arklio bejudančių kojų ant tyro sniego, nubarstyto šaltomis šaltomis žvaigždėmis, šokinėjo tylūs šešėliai.

Jiedu susitiko visai atsitiktinai restorane. Jis dorojo skanius omarus, ji gnaibė savo ilgais pirščiukais vynuoges. Jos pirščiukais, primenančiais jam tas pačias vynu ir cukrum pertekusias uogas. Tuojau, iš pat pradžių, jis ėmė dievinti ją. Jis buvo įsimylėjęs ją, kaip priimta sakyti,- iš pirmo žvilgsnio. Jo širdis pradėjo stipriau plakti. Protarpiais jis nustodavo kvėpuoti. Tais protarpiais mušdavo kraujas, ir jis būdavo pasiryžęs padaryti viską, ko tik ji geistų. Lyg tyčia buvo pavasaris. Po dviejų karštesnių žvilgsnių jiedu buvo susipažinę. Išėję gatvėn, jiedu susikalbėjo. Kitaip ir būti negalėjo. Jis dirbo kaip jaunesnis, ką tik priimtas valdininkas užsienių reikalų ministerijos protokole.

Paryžius. Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryžių patekęs žmogus. Paryžius apytuštis, dar ne sezonas. Bet įspūdis toks galingas. Žmogus nori jį dar ir dar kartą pamatyti, kaip prietelių. – Kiek čia žmonių! – nustemba žmona. Trenksmas. Ūžimas. Turistų armija. Kaitru. Eimutis pasirenka sau mažesnį viešbutį. Žmona, apsivilkusi juodais drabužiais, su įkaitusiais nuo Paryžiaus saulės ir dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių skruostais, glaudžiasi prie savo vyro. Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare.

Vėjas blaškė jos sijoną. Paėmusi sėtuvą pilną grūdų, ji ties pasvirniu lesino vištų šeimą. – Štiš! – pabaidė rankomis vištas. Jauna, juostuotu plonos drobės sijonu, atrodė daugiau statistė kokiame teatre, nes nei jos gelsvų plaukų guba, nors ir nesušukuotų, bet gulinčių taip, kaip kita statistė ilgas valandas dėstytų savo rolei, nei jos lėsios rankos, nuo sunkių darbų išdžiūvusios, neatitiko tai rolei, kurią gyvenimas paskyrė jai vaidinti – vištų lesintoja. Ties plačiu smėlėtu vieškeliu stovėjo vienų viena trobelė, sergiama dviejų aukštų tapalų. Pakrypusi grinčelė žiūrėjo platujin vieškelin savo mažais vakarinės saulės nudažytais langais. Languose buvo matomos išblyškusios fuksijos ir mirtų kerai, dabiai puodynėlėse susodinti.