Kategorija: Proza

Vieną naktį gimusios mintys

Vieną naktį gimusios mintys
Net nežinau rašyt eilėm ar proza? Tikriausiai derinsiu abu. Norėčiau aprašyti vieną naktį gimusias mintis. Tai tik spalvotas svajonių gurinėlis iš manojo iliuzijų pasaulio. O vis tik viskas prasidėjo taip regis paprastai... pirmiausia savo svajose išvydau piešinį ir panorėjau atkartot jį realybėj... troškau bėgti ir paimt teptuką, akvarelę, nes prisireikė daugybės laiko, kad mano pasaulyje atsirastų spalvų. Bet gal tai tebus spalvų chaosas? Jis tylės ir nieko nepasakos kitiems. Tad paėmiau rašiklį ir raidžių pagalba piešiu paveikslą - gyvenimo paveikslą. Sakysit: „Oho gurinėlis!...

Žodis Jaunimui…

Jaunimas - tai dar bręstančių ir dažniausiai Dievo gailestingumo nesuvokiančių, žmonių grupė. Rodos, gyveni, kad būtum laimingas, bet vis atsiranda kažkas, kas sukelia skausmą, liūdesį... Labai lengva, iškilus problemai, kaltinti Dievą. Kaltinti dėl mūsų pačių klaidų. Dievas yra labai gailestingas, geras ir dosnus, todėl matydamas mūsų kančias, jis tiesia pagalbos ranką. Tuo tarpu mes griebiame ją, brendame iš kančių, bet kai reikalai pasitaiso ir pagerėja, mes pamirštame Dievą, apleidžiame Jį ir apsimetame kurčiais bei aklais, tam, kad galėtumėme elgtis taip, kaip mums tuo...

Ovidijus Kulbokas „Pabaiga”

Net nežinau, kaip pradėti. Sunku ką nors pasakyti ir nepasikartoti. Aš jau negaliu. Galbūt kiekvienam taip atsitinka. O jei taip? Baimė. Tai kodėl niekas neaprašo šito? Tada aš žinočiau, ką man daryti, kaip man elgtis. O dabar man sunku. Aš išsisėmiau. Tuščia siela, tuščia galva. Jokių naujų minčių. Vien tos pačios sukasi ratu. Ir šitą jau kažkada rašiau. Sunku išlikti. Sunku iškilti. Turbūt jau išsakiau viską. Išliejau visas savo mintis. Galbūt dabar beliko laukti jūsų įvertinimo. Labai įdomu. Be galo sunku susitvardyti. Dvidešimt...

Ovidijus Kulbokas „Liūdesys”

Ir vien tik liūdesys užvaldė mano sielą… Vakar… Šiandien… Rytoj… Jis nepalieka manęs. Jis nekaip neatsitraukia nuo manęs. O aš negaliu suprasti. Kodėl, po galais, aš liūdžiu? Juk saulė skaisčiai šviečia, juk taip gražiai sužėlusi žolė. Bet širdyje vis vien man liūdna. Ir pakeisti aš nieko negaliu. O gal tiesiog nenoriu? Bet aš norėčiau nusišypsot. Norėčiau, kad nusišypsotų ne vien mano lūpos, bet ir širdis. Deja, to nebus… Nesuprantu, kodėl man liūdna. Tiek daug mylimų bei mylinčių žmonių supa mane. Tačiau jie negali...

Ovidijus Kulbokas „Pasaka”

Tačiau eidamas per pasaulį dideliais žingsniais aš suprantu, kad tai nesitęs amžinai. Viskas prasideda, viskas ir baigiasi. Nenoriu mirti jaunas, nenoriu parduoti savo sielos. Aš noriu mirti – laimingas. Mirsiu… Mirsiu – noriu aš to ar nenoriu. Jam nusispjaut į mano mintis ir į mano norus. Jis žvelgia į mane ir šypsosi kairiu lūpų krašteliu… Noriu atitrūkti nuo savo kūno ir pažvelgti į viską iš viršaus, iš paukščio skrydžio. Tikrai pamatyčiau, kas tu ir kas jie… Tikiu, kad vaizdas man nepatiktų… Matyti žmones...

Ir dar kartą apie meilę

Galbūt sunkiausia apibūdinti meilę. Kas tai? Tikriausia niekas niekada į šį klausimą neatsakys. O aš pabandysiu. Mano mintys niekada nestovi vietoje.... kelyje.... trumpas kelias.... trumpas pasakojimas...... Vaikinas. Galbūt gražus. Supratingas ir užjaučiantis. Mylintis. Romantiškas. Na, žodžiu, man iki jo toli... Mergina. Labai graži. Supratinga. Galbūt ir linksma. Na, vienu žodžiu, beveik idealas. Ir atsitik tu man taip, jog jie susitiko. Netikėtai gatvėje pamatė vienas kitą, bet, deja, viskas tuo ir baigėsi... trumpam... gaila... nė kiek... ir vėl tas pats... juk gyvenimas sukasi ratu......

Ovidijus Kulbokas „Pamąstymai apie save”

Gimiau 1983 metais. Niekuo neišsiskiriantys. Mažai žinomi. Na, bet man tai buvo ir yra geriausi metai. Tai mano gimimo metai. Tai mano kančios, tai mano gyvenimo pradžia. O galbūt būtų geriau, jei būčiau negimęs? Kam? Tau, jiems, joms ar dar kam nors? Niekam nerūpiu ir niekas nepasikeistų, jei manęs nebūtų. Taigi gyvenu savo gyvenimą ir į nieką nekreipiu dėmesio. Tau bloga? Mirk. Tau sunku? Nusižudyk. Tai ne mano reikalas. Aš pats nesugebu gyventi, kodėl dar turėčiau padėti ir tau... jums. Nekreipiu dėmesio. Juk...

Meilė ir Mirtis

Pasaulis niekingas. Jis traiško mus kaip graikiškus riešutus, bet mes laikomės. Laikomės netgi tada, kai atrodo, jog nebėra už ko laikytis. Laikytis mes privalome… Meilė ir Mirtis… Kas tai? Daugeliui žmonių – tai gyvenimo tikslas. Be šito dueto mes neįsivaizduojam savo (kad ir kokio purvino bei šlykštaus) gyvenimo. Pažįstu daug žmonių, kurie į meilę žiūri su panieka. Jie tiesiog nekenčia jos. Bet juk meilė – tai prasmė. Be meilės nė vienas sutvėrimas negali išgyventi. Mes visi esame iš meilės – tad ir turime...

Ovidijus Kulbokas „Žodžiai jums”

Įvertink mane. Noriu žinoti, noriu dar kartą pasikeisti. Kiekvienas blogas žodis pakeičia mane. Taigi pakeiskit mane. Keisti savęs jau nebesugebu. Atėjo ta diena, kai viskas priklauso nuo jūsų. Neapkęsk, mylėk, ką nori, tą daryk su manimi. Bet nors trumpam persikelk į mano pasaulį. Pabūk su manimi, pabandyk pakeisti mane. Tau tai nieko nekainuos. Kodėl? Kaip? Pats nežinau. Tiesiog gyvenk kartu su manimi tame pačiame pasaulyje ir pabandyk atsakyti į visus kvailus klausimus. Paskui išduok mane, palik, palik mane besikankinantį. Kiekvienas iš jūsų atsiplėš...

Nesislėpk!

Kiekvienas žmogus dėl meilės gali padaryti viską. Paulius Kručas padarytų bet ką. Jo meilė tyra kaip krištolas, jis pats tyras kaip krištolas. Argi įmanoma tokiu būti? Žinoma, kad įmanoma. Paulius toks. Vaikinas neišsiskiriantis iš kitų, paprastas, bet kartu ir labai paslaptingas. Jis neturi gražaus veido, bent jau pats taip įsivaizduoja. Tai vienas iš jo kompleksų. Jo galvoje vienintelis įsitikinimas: " …aš negražus, aš niekam nepatinku ir tikriausiai niekada nepatiksiu…". Ši mintis gniuždo jį. Gniuždo dvasiškai. Bet Paulius Kručas negali niekuo sau padėti… jis...