Filosofija

Formalių sistemų teisingumas - ganėtinai sudėtinga problema palyginus su turiningu posakiu kaip „Dabar lyja". Pirmąja teisingumo koncepcija buvo aristoteliškoji korespondencijos teorija (atitikimo), anot kurios teisingas yra žinojimas, atitinkantis tikrovę. Vargu ar kas nors mėgins ginčyti šią tezę. Tačiau akivaizdu, kad ši koncepcija susiduria su dideliais sunkumais. Konkrečiai, analitiniai posakiai ir tautologijos išvis nieko netvirtina apie tikrovę, nors yra teisingos. Akivaizdu, kad aristoteliškas atitikimo principas priklauso tik empiriniam žinojimui. Bet ir tai dar ne viskas. Metafiziniai posakiai kaip „Pasaulis laike ir erdvėje baigtinis/begalinis" taip pat už teisingumo ribų, jei jį traktuoti kaip Aristotelis. Šiuolaikinis amerikiečių filosofas Donaldas Devidsonas kritikuoja korespondencijos koncepciją, teigdamas, kad negalima nustatyti žinojimo ir faktų atitikimo be kalbos. Be kalbos, jo nuomone, nėra nei atitikimo, nei pačių faktų. Visiškai sutinku su Devidsonu kalbos vaidmens atžvilgiu. Bet Aristotelis kalba apie atitikimą, kuris nepanaikina kalbos vaidmens. Kritikuodamas Aristotelį, Devidsonas norėjo ne tik įtvirtinti teisėse neklasikines tiesos koncepcijas, bet ir suteikti joms pirmumą. Nemanau, kad jis dėl to teisus. Neklasikiniai tiesos kriterijai galioja tik tiek, kiek aptariamas žinojimas atitinka tikrovę. Nesvarbu kokios koncepcijos teisingumo besilaikant, žinojimo atitikimas tikrovę yra lemiantis. Todėl neklasikinės traktuotės mano požiūriu nepanaikina klasikinės atitikimo teorijos, būdamos pagalbiniais tiesos kriterijais, ją papildo.

Racionalumo problemos negalima tapatinti su ratio klausimu, nors būtent tai sudaro šios problemos branduolį. Aišku, kad protas racionalus, bet čia nėra jokios problemos, nes tai paprastą tautologiją: protas protingas. Suprantama, kad šiuo atveju racionalumo problema traktuojama kaip ne-proto atitinkamumo protą problema. Konkrečiai, jutiminė sąmonė racionali tiek, kiek ji atitinka logines schemas. Pavyzdžiui, racionalus jutiminis paveikslas yra ne kas kita, kaip jutiminė sąvoka. Arba: pasaulis racionalus tiek, kiek jis atitinka proto normas ir reikalavimus. Būtent taip racionalumą suprato Klasicizmo ir Švietimo epochos filosofai. Su šia interpretacija galima visiškai sutikti, jeigu prisimintume, kad tai tik vienas mūsų problemos aspektas. Tai Aristotelis kuris, paprastai problemą svarstyti pradėdavo nuo raktinio žodžio reikšmės analizės. Lotyniškas žodis „ratio" turi daugybę reikšmių, tarp kurių pažymėtinos šios: 1. intelektas, protas; 2. minčių būdas; 3. pagrindas, motyvas. Matome, kad racionalumo problema apima ir gnoseologinius, epistemologinius bei metodologinius, ir ontologinius klausimus. Daugelis šiuolaikinių filosofų tyrinėjimų išaiškino, kad epistemologijos aspektu racionalumo problema netelpa į klausimo apie racionalų rėmus. T. Kuno „paradigmos", M. Fuko „epistemos", I. Lakatoso „mokslo - tyrimo programos" nėra loginės arba konceptualios sistemos. Šią prasmę paaiškino St. Tulminas, sakydamas, kad „racionalumas - tai ne loginės ar konceptualios sistemos kaip tokios, atributas, o žmogaus veiksmų ar iniciatyvų atributas...". Beje, gerokai iki St. Tulmino, tai nurodinėjo K. Marksas, supratęs praktiką kaip pažinimo pagrindą, o konceptualias sistemas - kaip praktikos formas, paverstas mąstymo ir pažinimo formomis.

Trečiame Mozės Būties knygos skyriuje aprašoma pirmų žmonių, Adomo ir Ievos, nusidėjimo scena. Nusidėjimu buvo tai, kad Adomas su Ieva valgė vaisių nuo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio. Pats uždrausto medžio egzistavimo faktas reiškė apribojimą visko leistinumo kaip beribės ir beprasmiškos laisvės ir kartu autentiškos laisvės pirmiems žmonėms dovanojimas. Uždraustas medis simbolizavo žmogaus atsakomybę už savo poelgius: nėra laisvės be atsakomybės. Po nusidėjimo žmogus neprarado laisvės, bet iš absoliučios ji tapo reliatyvia, kadangi susiėjo į pasirinkimo laisvę, pirmiausia tarp gėrio ir blogio. Vienuolis Pelagijus (360 - 418) nesiejo reliatyvios laisvės su pirmagime nuodėme, dėl to jo mokymas buvo pasmerktas Efesso soboro 431 metais kaip eretinis. Laisvės reliatyvumas po nusidėjimo pasireiškė ir daugelyje jos apribojimų, kaip antai: darbas, dorovė, pažinimas ir kt. Apribojimai reiškia, kad žmogus privalo skaitytis su jais, sekti juos. Kitaip tariant, apribojimai yra ne kas kita, kaip būtinybė, užgimusi iš piktnaudžiavimo laisve. Mes matome, kad laisvė nėra įsisąmoninta būtinybė, kaip manė Karlas Marksas, priešingai, būtinybė yra puolusi laisvė. Absoliuti laisvė, buvusi Edeno sode iki nusidėjimo, nebuvo apribota kokia nors būtinybe: su būtinybe koreliuoja tik reliatyvi laisvė. Protestantizmo pradininkas Martinas Liuteris (1483 - 1546) manė, kad viskas vyksta iš būtinybės. Tačiau šiuo pagrindu būtų per anksti daryti išvadas, kad jei viskas būtina, tai laisvės paprasčiausiai nėra. Būtinybė, jo nuomone, nėra prievarta, o reiškia - neišvengiamumas.

Antikos graikai, kuriems visiškai nebūdingas polinkis į prietarus, turėjo išbaigtą pažiūrų į likimą sistemą, kuri, jų manymu, priklausė nuo dviejų faktorių: moralinio, t.y. teisingumo, ir estetinio, t.y. pasaulio harmonijos. Helenų sąmonė pradėjo mitologizuoti nuo vaizdinio apie daimonus (gr. daimon - „demonas"). Kiekvienas žmogus turi savo daimoną (romėnai jį vadino genijumi - genius), dvasią, atsakingą už jo likimą. Mitai apie daimonus reiškė bendrą likimo idėją, be kokios nors jo apraiškos ir veikimo. Įvykus konkretizacijai, daimonai transformavosi į žmones globojančias dvasias. Antai, Sokrato daimonas kritinėse situacijose patarinėjo, ko jam nedaryti. Kaip žinoma, po teismo sprendimo išgerti nuodų taurę, Sokrato draugai sudarė jam galimybę pabėgti iš Atėnų. Tačiau jis paklausė savo daimono patarimo to nedaryti ir išgėrė taurę su cikuta. Pažiūrą į daimonus graikai apibendrino aidos sąvoka (gr. aída - „likimas"). Aida garbinta kaip dievybė, bet nepersonifikuota: mūsų nepasiekė jos atvaizdai. Galbūt jų ir nebuvo. Vadinasi, aida - tai beveidė lemtis. Likime graikai visada akcentavo negatyvų žmogui momentą, kurį vadino „potmos" ir suprato jį kaip mirtį.

Naudota literatūra Vardų rodyklė AchilasAdomasAdrastėjaAyeris AlfredasAkvinietis TomasAleksandras MakedonietisAnaksimandrasAnaksimenasAnankėAnankėAnzelmas KenterberietisArchimedasAristotelisAugustinas Aurelijus Bakuninas MichailasBaumgartenas AleksandrasBekonas FransisBerdiajevas NikolajusBergsonas Henris Berklis DžordžasBezant AniBėmė JakobasBlanšardas BrendisBlavatskaja ElenaBlondloBlumfildas LeonardasBoasas FrancasBoras NilsasBredlis Francis Brendalis V.Brežnevas LeonidasBrunas DžordanasBudaBuridanas Žakas   Ciceronas Danilevskis NikolajusDantesasDarvinas ČarlzasDekartas RenėDemokritas Devidsonas DonaldasDikėDiuis DžonasDomicianasDunsas ŠkotasDzeusasDžemsas ViljamasDževonsas U.Džoto Bondonė EdipasEinšteinas AlbertasEnkhartas MeisterisEmpedoklisEngelsas FridrichasEpikūrasErazmas RoterdamietisPrigenaEriniuosEuklidasEumenidės Flavijus JosifasFlorenskis PovilasFrege GotlobasFuko MišelisFurje Fransua ... Skaityti toliau

Ž.-P. Sartras (Sartre) gimė 1905 m. Prancūzijoje, Šarburo miestelyje. Paryžiuje apsigyveno 1911 m. Jo susidomėjimą filosofija ir literatūra apsprendė ne tik paveldėtas polinkis gražbyliauti, samprotauti, bet ir namų bei draugų aplinka, kurią 1964 m. autorius aprašo knygoje „Žodžiai" („Les Mots"). 1928 m. Ž.-P. Sartras išlaiko egzaminą filosofijos dėstytojo vietai užimti ir dirba Havro, vėliau Berlyno prancūzų institutuose. Stažuodamasis Freiburge ir Berlyne (1932— 1934 m.), intensyviai studijuoja Huserlio, M. Šelerio, M. Haidegerio, K. Jasperso bei psichoanalitikų darbus. Per keletą metų jis ne tik įvaldo Huserlio fenomenologinį metodą, bet ir kritiškai jį įvertina. Tai atsispindi pirmuosiuose filosofiniuose traktatuose: „Emocijų teorijos eskizai" (,,Esquisse d'une theorie des emotions", 1939) ir „Įsivaizduojamasis: fenomenologinė vaizduotės psichologija" („L'Imagi- naire: psichologie phenomenologique de l'imagination", 1940). Šiuose darbuose akcentuojama būtinybė pripažinti realistinį žmogaus „aš", kuris kiekvieną akimirką save įprasmina ir kuria, idant nepaklustų aklai daiktų inercijai.

Prancūzų rašytojas ir filosofas A. Kamiu (Camus) gimė 1913 m. Alžyre. Anksti likęs našlaičiu (tėvas žuvo fronte pirmojo pasaulinio karo metu), būsimasis rašytojas ir filosofas patiria sunkią vaikystę saulėtame krašte. Grožis bei džiaugsmas ir liūdesys — lyg du gyvenimo komponentai — atsispindi jau pirmuose A. Kamiu bandymuose („Išvirkščioji ir geroji pusė"— „L'Envrs et l'endroit", 1935), taip pat ir vėlesniuose kūriniuose. A. Kamiu mokosi komunalinėje mokykloje, vėliau licėjuje. Dar mokykloje susidomėjęs filosofija, šią discipliną studijuoja universitete (diplominis jo darbas — „Neoplatonizmas ir krikščioniškoji mintis", 1936). 1934—1937 m. A. Kamiu buvo Prancūzijos kompartijos narys. Komunistinis judėjimas viliojo jį kovos šūkiais ir tuo, kad gynė nuskriaustuosius, reikalavo jiems teisių; tačiau, nesigilindamas į mokslinius marksizmo pagrindus, į darbo žmonių kovą jis žiūrėjo ne iš klasinių pozicijų. Jis buvo greičiau anarchistas ar maištaujantis revoliucionierius-individualistas. Organizuota klasių kova jam buvo nepriimtina, todėl 1937 m. jis išstoja iš komunistų partijos. Tačiau prieš antrąjį pasaulinį karą spausdintuose jo reportažuose bei straipsniuose vis tik jaučiamas sąžiningo žmogaus nerimas dėl aštrių Alžyro problemų: dėl vargšų neturto bei įvairių socialinių negerovių, dėl kolonijinės valdžios spaudimo vietiniams gyventojams arabams (pavyzdžiui, reportažuose „Kabilijos vargai").

K. Jaspersas (Jaspers) gimė 1883 m. vasario 23 dieną Oldenburge, banko direktoriaus šeimoje. Motina buvo kilusi iš valstiečių šeimos. Pats Jaspersas su meile ir dėkingumu prisimena savo tėvus. Tėvas išliko jo atmintyje kaip neeilinis žmogus, nekentęs rutinos, doktrinieriškumo bei aklo paklusnumo tradicijoms. Jis nuo mažens pratino savo vaikus prie savarankiškų bei atsakingų poelgių, sprendimų. Motiną jis prisimena kaip veiklią ir atkakliai pasitinkančią gyvenimo smūgius moterį. Kaip pažymi K. Jasperso biografas H. Gotšalkas, šeimoje vyravo gana blaivi ir tolerantiška atmosfera, „buvo ignoruojama bažnytinė dvasia". Mokėsi Karlas klasikinėje gimnazijoje, kurią baigė 1901 m. ir gavo brandos atestatą. Iš pradžių studijuoja teisės mokslus, norėdamas tapti advokatu. Tačiau netrukus meta teisę, nes, kaip jis pats sako, nusivilia jos abstraktumu. Po to K. Jaspersas tris semestrus studijuoja mediciną Berlyne, Getingene ir Haidelberge, ketindamas specializuotis psichiatrijoje. 1908 m. Haidelberge išlaiko valstybinius medicinos egzaminus.

Su L. Vitgenšteino (Wittgenstein) vardu susijusi ištisa bent jau trijų XX a. dešimtmečių Vakarų filosofinės minties raida. Šio filosofo idėjos ne tik stimuliavo, bet daugeliu požiūrių apsprendė labai skirtingų ir ne mažiau reikšmingų XX a. filosofinių mokyklų — loginio pozityvizmo ir lingvistinės, arba kasdieninės kalbos, filosofijos — vystymąsi: L. Vitgenšteinas laikomas dvasiniu neopozityvizmo tėvu ir drauge su D. Mūru — lingvistinės filosofijos pagrindėju. Jo žymių amžininkų, jų tarpe B. Raselo, pripažinimu, tai būta genialaus žmogaus, apie kurį R. Karnapas vėliau pasakė: „Man Vitgenšteinas buvo filosofas, šalia Raselo ir Fregės, turėjęs didžiausios įtakos mano mąstysenai"; D. Mūro atsiliepimu, „Filosofijoje jis buvo žymiai gabesnis už mane (D. Mūrą.— Aut.) ir ne tik gabesnis, bet ir gilesnis.. ." Liudvigas Jozefas Johanas Vitgenšteinas gimė 1889 metų balandžio 26 d. Vienoje, turtingoje Austrijos žydų šeimoje. Iki keturiolikos metų buvo auklėjamas šeimoje, po to sekė trys mokykliniai metai ir studijos Aukštojoje Berlyno Technikos mokykloje. 1908 m. jaunasis Vitgenšteinas, jausdamas polinkį techninėms disciplinoms, vyksta tęsti mokslų Anglijon, į Mančesterio universitetą.

B. Raselas (Russell) — anglų filosofas, logikas, matematikas, publicistas, visuomenės veikėjas. Gimė 1872 m. gegužės 18 d. Velse, senoje aristokratų šeimoje. Vaikystėje buvo auklėjamas namuose, 1890—1894 m. Kembridžo universitete studijavo matematiką ir filosofiją, nuo 1895 m. ten pat buvo stipendiatas moksliniam darbui ir filosofijos lektorius. Intensyviai dirbdamas matematinės logikos ir filosofijos srityje, parašė žymesnius veikalus: „Kritinis Leibnico filosofijos išdėstymas" (,,A Critical Exposition of the Philosophy of Leibniz", Cambridge, 1900), „Filosofijos problemos" („The Problems of Philosophy", New York, 1912), „Matematikos principai" („Principia Mathematica", t. 1— 3, Cambridge, 1910—1913, parašyta kartu su A. N. Vaithedu), „Išorinio pasaulio pažinimas" („Our Knowledge of the External World", London, 1914) ir kitus. 1916 m. už pacifistinę propagandą buvo atleistas iš darbo, o 1918 m. šešeriems mėnesiams įkalintas. 1919 m. atgauna teisę dirbti universitete, tačiau atsisako ten grįžti ir iki 1930 m. gyvena, skaitydamas viešas paskaitas ir rašydamas knygas moralės, auklėjimo, religijos, filosofijos klausimais. Dirba pedagoginį darbą, įsteigia eksperimentinę mokyklą.

E. Huserlis (Husserl) — vokiečių filosofas, žymiausias fenomenologijos atstovas. Gimė 1859 m. balandžio 9 d. Prostejove (Prossnitz), Čekoslovakijoje. 1876—1883 m. Leipcigo, Berlyno, Vienos universitetuose studijavo matematiką ir fiziką, buvo žymaus matematiko K. Vajerštraso (Weierstrass, 1815—1897) asistentas, labai domėjosi filosofija ir logika. 1884—1886 m. Vienos universitete klausė Franco Brentano (Brentano, 1838—1917) filosofijos paskaitų, dariusių jam, kaip filosofui, lemiamą poveikį. 1887—1901 m. dėstė Halės universitete, kur parašė pirmą tomą „Aritmetikos filosofijos" („Philosophie der Aritmetik", Bd. L, 1891) ir du tomus „Loginių tyrinėjimų" („Logische Untersuchungen", Bd. 1—2., 1900—1901). 1901—1916 m., dirbdamas Getingeno universitete, parašė „Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjų" pirmą tomą („Ideen zu einer reinen Phanomenologie und phanomenologischen Philosophie", Bd. L, 1913). 1916—1929 m. dirbo Freiburgo universitete. 1939 m. mirė.

Iki XIX a. pabaigos JAV neturėjo savų filosofinių tradicijų. Jose rasdavo atgarsį tik viena kita Vakarų Europoje paplitusi filosofinė sistema. Tai betarpiškai susiję su Amerikos kultūros specifika. Gyventojų skaičius krašte didėjo daugiausia emigrantų sąskaita. Jie atvykdavo su savo papročiais, religiniais įsitikinimais. Amerikiečių nacija dar nebuvo susiformavusi. Amerikoje gyveno įvairios tautos. Tik XIX a. prasidėjo spartus tų tautų susiliejimas į vieną naciją — amerikiečius su dominuojančiu anglosaksišku kultūros primatu,— formavosi naujas amerikiečių „gyvenimo būdas" (kaubojus išstūmė verslo žmonės). Žodžiu, išaugo veržlus Amerikos kapitalisto tipas su savita mąstysena, elgesio normomis, kuriam svarbiausia — biznis. JAV tampa išsivysčiusia kapitalistine šalimi, rimta Europos konkurente. Tai išugdė mokslo poreikį. JAV steigiasi mokslo įstaigos, daugelis amerikiečių išvyksta studijuoti į Europą, Europos mokslininkai viliojami į Ameriką. Amerikiečiai godžiai sekė Europos mokslinį ir kultūrinį gyvenimą, ypač artima jiems buvo Anglija. Tuo metu Anglijoje tvirtus pamatus turėjo gamtos mokslai [ir C. Darvinas (Darwin, 1809—1882), ir T. Hakslis (Huxley, 1825—1895) buvo anglai], gilias šaknis įleido pozityvizmas, buvo ugdomas religinis tolerantiškumas.