„Filosofijos pagrindai II“ II. IŠ PAŽINIMO TEORIJŲ ISTORIJOS
Plotinas (204 – 270), graikų filosofas-platonikas, neoplatonizmo pradininkas, remdamasis Platono filosofija, sukūrė originalią pažinimo koncepciją. Ontologinis jo koncepcijos pagrindas yra hierarchinė būties iš trijų substancijų struktūra: Vienybė, Protas ir Siela. Būties centre yra Vienybė, kuri kuria Protą, o pastarasis – Sielą. Vienybė bepradė ir yra aukščiau bet kokio egzistavimo ir mąstymo. Protas tapatus platoniškam eidosų pasauliui. Siela yra kosmoso kūrėja. Juslinį suvokimą Plotinas traktuoja kaip paties daikto jutimo organo supanašėjimą: akis nematytų saulės, jeigu nebūtų į ją panaši. Racionalaus pažinimo galimybė sąlygojama tuo, kad žmogus susijęs su Protu ir Vienybe. Racionalus pažinimas yra idėjų, o ne daiktų pažinimas. Jis pasyvus šių idėjų atžvilgiu: pažinimas traktuojamas kaip idėjų stebėjimas ir juslinių duomenų lyginimas su jomis. Žmogaus protas juslių pagrindu idėjas verčia į individualias sąvokas – logus. Aurelijus Augustinas (354 – 433m.), filosofas ir krikščionių teologas, kūrė tezes apie tikėjimą kaip visokio žinojimo prielaidą: tikėjimo tipas, tam tikras tipas ir žinojimo pobūdis. Pažinime svarbų vaidmenį Augustinas skyrė intuicijai, kurioje buvo tikėjimas ir nušvitimas iš aukščiau.