EDMUNDAS HUSERLIS (B. Kuzmickas)
FENOMENOLOGINĖ E. HUSERLIO FILOSOFIJA
E. Huserlis (Husserl) — vokiečių filosofas, žymiausias fenomenologijos atstovas. Gimė 1859 m. balandžio 9 d. Prostejove (Prossnitz), Čekoslovakijoje. 1876—1883 m. Leipcigo, Berlyno, Vienos universitetuose studijavo matematiką ir fiziką, buvo žymaus matematiko K. Vajerštraso (Weierstrass, 1815—1897) asistentas, labai domėjosi filosofija ir logika. 1884—1886 m. Vienos universitete klausė Franco Brentano (Brentano, 1838—1917) filosofijos paskaitų, dariusių jam, kaip filosofui, lemiamą poveikį. 1887—1901 m. dėstė Halės universitete, kur parašė pirmą tomą „Aritmetikos filosofijos” („Philosophie der Aritmetik”, Bd. L, 1891) ir du tomus „Loginių tyrinėjimų” („Logische Untersuchungen”, Bd. 1—2., 1900—1901). 1901—1916 m., dirbdamas Getingeno universitete, parašė „Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjų” pirmą tomą („Ideen zu einer reinen Phanomenologie und phanomenologischen Philosophie”, Bd. L, 1913). 1916—1929 m. dirbo Freiburgo universitete. 1939 m. mirė.
Gyvendamas Freiburge, 1929 m. parašė „Formaliąją ir transcendentalinę logiką” („Formale und transzendentale Logik”), 1931 m.— „Dekartiškuosius apmąstymus” („Meditations cartesiennes”), 1936 m.— „Europietiškųjų mokslų krizės ir transcendentalinės filosofijos” pirmą ir antrą tomą („Die Krisis der europaischen Wissenschaften und die transzendentale Philosophie”).
Po mirties E. Huserlis paliko milžinišką kiekį neskelbtų rankraščių (apie 45 000 psl.). Gelbėdami nuo nacistų, mąstytojo mokiniai pergabeno juos į Luveno universitetą, Belgijoje, kur įsteigtas E. Huserlio archyvas. Rankraščiai tvarkomi, ruošiami spaudai. Iki 1966 m. išleista 11 tomų „Husserlianos”, į kurią įeina anksčiau neskelbti darbai: „Fenomenologijos idėjos” („Ideen der Phanomenologie”, 1907), „Grynosios fenomenologijos.. .” antras ir trečias tomas („Ideen zu…”, 1916—1929), „Pirmosios filosofijos” pirmas ir antras tomas („Erste Philosophie”, 1923—1924), „Fenomenologinė psichologija” („Phanomenologische Psychologie”, 1925), „Laiko vidinio suvokimo fenomenologijos klausimu” („Zur Phanomenologie des inneren Zeitbewusstseins”, 1893—1917) ir kiti.
Leidimo darbui vadovauja H. L. van Breda. Per artimiausius 14— 15 metų tikimasi išleisti visą E. Huserlio rankraštinį palikimą. Yra leidžiama ir serija studijų „Phaenomenologica”, kurios iki 1965 m. išėjo 19 tomų.
E. Huserlio fenomenologinė filosofija formavosi sudėtingomis XIX a. pabaigos—XX a. pradžios Vakarų Europos protinio gyvenimo sąlygomis. Be neokantizmo ir neohegelizmo, įvairių sričių mokslininkų tarpe ypač įtakingos buvo pozityvizmo, tiksliau, scientizmo idėjos, kurioms būdinga orientacija į eksperimentinius gamtos mokslų metodus ir koncepcijas, tikslią ir aiškią jų kalbą. Šių idėjų populiarumą nulėmė spartus gamtos mokslų ir technikos vystymasis. Gamtamoksliniai metodai buvo laikomi ne tik moksliškumo etalonu, bet ir universaliu būdu socialinėms-etinėms problemoms spręsti. Logikoje, o iš dalies ir gnoseologijoje, vyko kova tarp psichologizmo ir formalizmo. Be to, išaiškėjo, kad turimų mokslinių metodų nepakanka naujoms problemoms spręsti. O tai vertė peržiūrėti mokslo principus arba kėlė nepasitikėjimą mokslu apskritai.
Tuo pačiu metu kūrėsi scientizmui priešingos filosofinės koncepcijos, pagrindiniu objektu imančios žmogų, kaip specifišką būtį daiktų pasaulyje, žmogaus subjektyvumą ir kūrybinį aktyvumą, gyvenimo prasmės klausimus. Tai labiausiai pasireiškė A. Bergsono intuicionizme, V. Džeimso pragmatizme, V. Diltėjaus (Dilthey, 1833—1911) „gyvenimo filosofijoje” ir kitose filosofinėse teorijose. Šiai krypčiai priklauso ir E. Huserlio fenomenologinė filosofija, kurioje pratęsiamos ir vystomos tuo metu mažai žinomų vokiečių filosofo F. Brentano, čekų matematiko ir logiko B. Bolcano (Bolzano, 1781—1848) bei jų mokinių — vokiečių filosofo ir psichologo K. Štumpfo (Stumpf, 1848—1936) ir austginių savyje” koncepcija turėjo įtakos E. Huserlio „esmės įžiūrėjimo” teorijai. E. Huserlis taip pat sekė žymiais tuometiniais matematikais ir logikais G. Frėge (Frege, 1848—1925) ir D. Peanu (Peano, 1858— 1932), mėginusiais sukurti gryną matematiką, pagrįstą logika. Kai kuriais savo kūrybos laikotarpiais jis rėmėsi Platono, Dekarto, Leibnico ir kitų filosofų idėjomis.
Nors E. Huserlis savo filosofijoje siekė gana apibrėžtų tikslų, vieningos, užbaigtos sistemos jis nesukūrė, nes daugiau rūpinosi vis gilesniu svarbiausių savo principų pagrindimu, negu nuosekliu jų išvystymu. Galima išskirti tris E. Huserlio filosofijos raidos periodus: 1) priešfenomenologinį (1894—1900), kuriame, nepavykus mėginimui psichologiškai interpretuoti matematiką, suformuluojama grynosios logikos, apvalytos nuo psichologijos, programa („Loginiai tyrinėjimai”, I dalis), 2) paprastos deskriptyvinės epistemologinės fenomenologijos (1901—1906, „Loginiai tyrinėjimai”, II dalis) ir 3) grynosios fenomenologijos (1906—1938), kuriame filosofas siekia išvystyti universalius filosofijos bei mokslo pagrindus ir fenomenologinės redukcijos keliu formuluoja transcendentalinės fenomenologijos principus („Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjos” ir kiti veikalai).
Savo mokslinės veiklos pradžioje, dirbdamas matematikos srityje, E. Huserlis buvo psichologizmo įtakoje ir laikėsi požiūrio, kad logikos ir matematikos principai, kaip žmogaus proto kūrinys, priklauso nuo psichologinių mąstymo dėsnių. Bet greitai kai kurie matematikos, ypač aritmetikos, kaip mokslo, pagrindimo sunkumai bei iš to kilęs įsitikinimas, kad matematika ir gamtos mokslai yra metodologiškai neužbaigti, kad jiems trūksta vidinio aiškumo, pagrįstumo, teorinio užbaigtumo, patikimų moksliškumo kriterijų, paskatino E. Huserlį nuo matematikos pereiti prie logikos bei filosofijos ir atsisakyti psichologizmo. Matematikas, fizikas ar astronomas savo mokslo srityje iš principo negali paaiškinti savo metodų logiško teisingumo, negali atsakyti į klausimą, kas yra tiesa. Mokslas kuria dėsnius, formules, teorijas, padedančias mums orientuotis pasaulyje, o filosofija tiria, kaip iš viso galima teorija, kas iš esmės yra „daiktai”, „įvykiai”, „dėsniai”. Gamtamokslinės žinios nėra teisingas žinojimas tikrąja prasme, nėra tiesa, nes nė vienas šių mokslų teiginys, nė vienas dėsnis nėra aprioriškai akivaizdus ir absoliučiai privalomas. Visuotinio traukos dėsnio nė vienas mokslininkas nelaiko absoliučiai teisingu dėsniu. Tik filosofija ir logika, teigia E. Huserlis, gali sukurti metodologinius visos mokslų sistemos pagrindus, gali būti mokslinio pažinimo logika, mokymu apie mokslą. Tačiau tai turi būti visai nauja filosofija, „pirmoji filosofija”, kuri teiktų visiems mokslams prielaidas, bet pati neturėtų ir nereikalautų jokių prielaidų, atsisakytų bet kokių išankstinių hipotezių ir konstrukcijų, remtųsi tik tuo, kas akivaizdu ir neabejotina. Šitokią filosofiją E. Huserlis pavadino fenomenologija.
Siekdamas šio tikslo, E. Huserlis griežtai reikalavo atsisakyti psichologizmo, painiojančio du skirtingus dalykus: psichinių faktų sferą ir pažintinių aktų prasmės sferą. Jis nurodė, kad psichologijos objektas yra mąstymas, kaip psichinis procesas, o logikos objektas — idealioji šio proceso prasmė, dėl to logikos dėsniai nepriklauso nuo psichologijos dėsnių. Psichologizmas, tvirtindamas, kad logikos pagrindas yra psichologija, veda į antropologizmą, reliatyvizmą ir skepticizmą, atima galimybę išeiti už empirinių faktų ir apibendrinimų ribų ir suvokti tiesą. Tiesa, tame tarpe ir loginė, negali priklausyti nuo žmonių psichikos aktų ir proto sprendimų, nuo žmogaus prigimties apskritai, taip pat nuo bendražmogiškos pažintinės veiklos. Tiesos — tai idealios žmogiškojo pažinimo galimybės, idealios absoliučios normos visokiems protams ir jų sprendimams. Tiesa taip pat nepriklauso nuo empirinio pasaulio struktūros, erdvės ir laiko sąlygų, nuo realiosios objektyviosios būties ir nuo ją pažįstančios sąmonės. Tiesos sfera — tai idealios būties, „grynųjų dėsnių”, idealios vienybės, priešingos realybės įvairovei, sfera. Kiekviena tiesa — tai „reikšmės vienybė viršlaikinėje tiesos karalystėje”, kuri realiai neegzistuoja, o tiktai reiškia. Šitą viršindividualią, viršistorinę sferą turi tirti filosofija. Toks tiesos atskyrimas nuo objektyviosios tikrovės ankstyvąją E. Huserlio filosofiją priartina prie objektyviojo idealizmo (platonizmo). Daugeliu klausimų pagrįstai kritikuodamas psichologizmą, E. Huserlis pasisako ne tik prieš subjektyvistinį tiesos supratimą, „bet ir prieš materialistinį — pirmiausia dialektinį-materialistinį — jos aiškinimą”.
Psichologizmo kritikos tikslas — paruošti pagrindus „grynajai logikai”, kuri turi padėti fenomenologijai išaiškinti tiesos pažinimo esmę ir struktūrą. „Grynosios logikos” uždavinys — deskriptyviai išanalizuoti įvairius mąstymo tipus ir intuityvios sąmonės formas: išaiškinti pirmines mokslų sąvokas (sąvoka, padėtis, tiesa, daiktas, vienybė, santykis ir kt.), kaip „grynos reikšmės kategorijas”, ir nustatyti jų ryšius; atskleisti šiose pirminėse sąvokose slypinčius dėsnius ir teorijas (išprotavimų teorija, grynoji daugybių teorija, santykių logika ir kt.); išnagrinėti teoriją apie galimas teorijų ir dėsnių santykių formas.
Šios programos, kuriai skirtas antrasis „Loginių tyrinėjimų” tomas, E. Huserlis iki galo neįvykdė, tačiau suformulavo keletą svarbių fenomenologijos principų, pavyzdžiui, reikšmės teoriją, ideacijos ir abstrakcijos teoriją, sąmonės intencionalumo koncepciją ir kita. šiame veikale iškeliamos kai kurios svarbios logikos problemos, stimuliuojančiai paveikusios šiuolaikinės logikos, pirmiausia matematinės logikos, raidą.
Kritikuodamas empiristines abstrakcijos teorijas, E. Huserlis aiškina, kad bendrybę mes suvokiame ne abstrakcijos, o vadinamosios ideacijos, t. y. intelektualinės intuicijos, betarpiško intelektualinio „esmės įžiūrėjimo” (Wesensschau) būdu. „Grynoji esmė”—eidos — yra sąmonei „idealiai duodama”, t. y. intuityviai įžiūrima realaus ar galimo patyrimo, stebėjimo, prisiminimo, fantazijos duomenyse, taip pat „nepatyriminių, neapimančių egzistavimo”, „grynai įsivaizduojančių” suvokimų duomenyse. Jeigu vaizduotėje sukuriame kokią nors erdvinę formą ar melodiją, tai ideacijos keliu galime jose įžiūrėti atitinkamas — erdvinės formos, melodijos — „grynąsias esmes”. Be to, visiškai nesvarbu, ar esame ką nors panašaus patyrę iš tikrųjų.
Šitokia situacija yra aukščiausia stebėjimo rūšis, kai iš vidaus patiriama tiesos vienybė, pastovumas, bendrareikšmiškumas. Norėdami to pasiekti, turime atlikti eidetinę redukciją, t. y. pašalinti iš sąmonės, „suskliausti” visa, kas faktiška, individualu, atskira, nesvarbu, ar tai būtų realaus ar idealaus pobūdžio, atmesti visokį tokios rūšies žinojimą, ypač mokslinį. „Grynosios esmės”, suvokiamos tokios redukcijos dėka, nėra platoniškos, realios, amžinos, nekintamos esybės; jas sudaro pati subjektyvioji sąmonė, suvokdama atskirybės. Šią operaciją papildo fenomenologinė arba transcendentalinė redukcija (fenomenologinė epoche), kurioje, kartu su realiuoju ir idealiuoju pasauliu, yra pašalinama ir psichologinė sąmonė, t. y., individualusis „Aš” su jo realiais psichologiniais bruožais ir išgyvenimais. Pasilieka „grynas sąmonės srautas”, tiesos išgyvenimo procesas jos vidinės logikos ir „grynosios” struktūros požiūriu. Tai ir yra fenomenologinės analizės objektas.
E. Huserlio filosofija kelia ir sprendžia daugelį realių ir svarbių logikos ir pažinimo teorijos problemų. Pirmiausia, „Huserlis mėgino įveikti spragą tarp mąstymo ir stebėjimo, jutiminės veiklos, kuri buvo klasikinėje racionalistinėje filosofijoje”. Tačiau, būdamas subjektyviojo, vėliau objektyviojo idealizmo pozicijose, atsiribodamas nuo istorinės pažintinės žmonių praktikos, jis negalėjo šių problemų reikiamai teoriškai suformuluoti ir išspręsti.
Analizuodamas „grynos” sąmonės srauto struktūrą, E. Huserlis nustato, kad jo elementarios sudėtinės dalys yra specifiškos visybės — fenomenai, turintys savyje betarpiškos vienybės su tiesa, esme momentų. Pagrindinis „grynųjų” sąmonės aktų bruožas yra jų intencionalumas, nukreiptumas į ką nors, kas skiriasi nuo pačios sąmonės. Tačiau intencionalūs sąmonės aktai, intencijos nepriklauso nuo realiųjų objektų patyrimo, jie yra autonomiški proto aktai, imanentiška sąmonės savybė, kurios vienintelis šaltinis yra pati sąmonė 12 . Sąmonės intencionalumas nereiškia santykio tarp jos ir išorinio objekto arba santykio tarp pačios sąmonės turinio momentų. Intencionalūs aktai tiktai suteikia daiktams objektyvią prasmę, bet patys daiktai tampa neatsiejamais prasmės momentais, virsta tik intencionalių aktų sudaryta prasmės struktūra. Daikto objektyvumas virsta subjektyvumo funkcija.
Pagal intencionalumo koncepciją yra skiriamos dvi sąmonės sferos: noezė (graik. noesis — mąstymas) — intencionalinių išgyvenimų visuma, subjektyvioji sąmonės realybė; noema (graik. noema — sumanymas, ketinimas) — tai, į ką intencionalūs sąmonės išgyvenimai yra nukreipti, objektyvioji daikto prasmės struktūra. Grynosios sąmonės struktūrą aiškinama noetinių ir noematinių komponentų ir nė į vieną iš jų nesuvedamo „grynojo Aš” deriniu.
Vėlesniuose E. Huserlio darbuose, išleistuose jau po mirties, vietoj ankstesnės gnoseologinės problematikos, daugiausia keliami so-cialiniai-humanistiniai klausimai. Veikale „Europos mokslų krizė ir transcendentalinė fenomenologija” autorius nagrinėja klausimą apie pažinimo socialinę prasmę ir daro išvadą, kad dabartiniai Europos mokslai pergyvena krizę, nes netgi humanitariniai mokslai atsisako viso to, kas liečia žmogaus dvasinį pasaulį, poreikius ir gyvenimo prasmę. Krizės neišvengia ir filosofija, nes ji krypsta į iracionalizmą bei skepticizmą ir tolsta nuo savo racionalios paskirties. Todėl filosofas griežtai smerkia pozityvistinį mokslo sferos apribojimą. Jis pabrėžia, kad yra prarandamas ir tikėjimas protu, istorijos ir gyvenimo prasme. O tai reiškia idėjinę visos europietiškos kultūros ir visuomenės krizę. Europą jis supranta kaip dvasinių vertybių, mąstysenos ir pasaulėžiūros vienybę, kurios istorijoje realizuojasi telos (graik. telos — tikslas) — pirmapradis tikslas ir prasmė. Nepaisant šios idealistinės koncepcijos, E. Huserliui pavyksta iškelti daug svarbių buržuazinės visuomenės socialinių problemų.
Nedarydamas pesimistinių išvadų apie visuomenės ateitį, E. Huserlis peržiūri fenomenologijos uždavinius ir pabrėžia, kad filosofas turėtų būti atsakingas už savo visuomenės likimą, turėtų tyrinėti jos krizės priežastis, ieškoti kelių jai Įveikti. Todėl mąstytojas nori peržiūrėti mokslinio pažinimo kriterijus ir nurodo, kad tokie kriterijai randami žmonių praktinėje veikloje, kasdieninėje patirtyje, „gyvenimo pasaulyje” (,,Lebenswelt”), kuriuo remiasi mokslinis pažinimas. Keliami ir žmogaus egzistencijos bei gyvenimo prasmės klausimai, kurie vėliau sudarė iracionalistinės egzistencializmo filosofijos branduolį.
Fenomenologija yra viena įtakingiausių šiuolaikinės idealistinės filosofijos srovių. Gausūs E. Huserlio pasekėjai fenomenologijos idėjas ir metodus vysto estetikos, etikos, psichologijos, religijos, teisės ir kitose srityse. Žymiausias jų yra M. Šeleris (Scheler, 1874—1928), sukūręs savarankišką mokyklą. Iš kitų žymesni yra šie: M. Gaigeris (Geiger, 1880—1937), M. Diufrenas (Dufrenne, g. 1910) estetikos srityje; A. Pfenderis (Pfander, 1870—1941), L. Binsvangeris (Binswanger, g. 1818)—psichologijoje ir psichiatrijoje; A. Rainachas (Reinach, 1883—1917) —teisėje; D. fon Hildebrandas (Hildebrand, g. 1889), R. Polenas (Polin, g. 1911)— etikoje ir aksiologijoje; taip pat R. Rikioras (Ricouer, g. 1913), E. Šteinas (Stein, 1891—1942), H. KonradasMarcijus (Conrad-Martius, 1888—1966), K. Stavenhagenas (Stavenha-gen, 1885—1951), R. Ingardenas (Ingarden, g. 1893) ir kiti.
Fenomenologija tiesiogiai veikė egzistencialistus M. Haidegerj, Ž.-P. Sartrą, kurie buvo E. Huserlio mokiniai, taip pat G. Marselį (Marcei, g. 1889), M. Merlo-Pontį (Merleau-Ponty, 1908—1961) ir kitus.
Tarp E. Huserlio pasekėjų yra didelių skirtumų, tačiau visiems jiems būdingas požiūris, kad filosofija turi būti deskriptyvus mokslas, aprašinėjantis fenomenus tiesioginio suvokimo (Anschauung) būdu.
Iš knygos:
Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.
Staipsnio autorius:
B. KUZMICKAS
