Viena istorija pasakoja, kad du labai geri draugai prarado savo ilgai puoselėtą draugystę dėl paprasčiausio apelsino. Kodėl? Ir vienas, ir kitas norėjo apelsino gulėjusio virtuvėje ir vienas kitam šaukdami, kad jam reikia apelsino, draugai galiausiai susipyko. Kad išsaugoti draugystę, jiems reikėjo labai paprasto dalyko – sugebėjimo kalbėtis ir girdėti. Tada jie būtų sužinoję, kad vienam draugui reikia apelsino sultims išspausti ir numalšinti troškulį, o kitam užtektų apelsino žievės, būtinos pyragui iškepti. Būna juokinga, kai kas nors sako, kad nemokame kalbėtis – liežuvį turime, kalbą mokame, kartais net kelias kalbas. Visgi, dažnai mūsų tarpasmeniniai santykiai su aplinkiniais nukenčia būtent dėl nesugebėjimo tinkamai bendrauti bei nesugebėjimo/nenoro išklausyti kitą, išgirstant tiksliai tai, ką jis nori pasakyti, o ne ką norime girdėti. Tai galima pasakyti ir apie tėvų bendravimą su vaikais. Ar girdime tai, ką sako vaikai? Pokalbiai su vaikais neretai nuvertinami, jiems vis trūksta laiko arba jie apsiriboja klausimais „Kaip sekėsi mokykloje?“, „Kokius pažymius gavai?“. Norint atsakingai ugdyti vaiką, būtina mokytis tinkamai su juo kalbėtis, taip ugdant ir paties vaiko bendravimo kultūrą. Viena istorija pasakoja, kad du labai geri draugai prarado savo ilgai puoselėtą draugystę dėl paprasčiausio apelsino. Kodėl? Ir vienas, ir kitas norėjo apelsino gulėjusio virtuvėje ir vienas kitam šaukdami, kad jam reikia apelsino, draugai galiausiai susipyko.

Labai svarbi kliūtis santykiuose tarp paauglių ir suaugusiųjų yra bendravimo stoka. Paauglystėje, jeigu vaikystėje sukuriami palankūs santykiai, tokios problemos gali ir neiškilti. Iš dalies tai priklauso nuo mūsų sugebėjimo gerbti vaiką net ir tuomet, kai mes jam nepritariame. Kai nustojame galvoti apie tai, mes suvokiame stebuklą, kuris pasireiškia ugdant vaiko gebėjimą mąstyti. Niekieno nepadedamas vaikas dažnai nesąmoningai suvokia, patiria ir nagrinėja įspūdžius, jungia juos į sistemą ir po to veikia vadovaudamasis savo išvadomis. Jis turi savo protą! Labai dažnai mes nepagarbiai pasinaudojame tuo matydami nepaklusnumą ir maištavimą. mes ujame šiuos „nusižengimus” ir bandome vaikui padaryti įspūdį tuo, kaip mes mąstome. Norime „nukalti” vaiko charakterį, protą, asmenybę, lyg jis būtų molio gabalas, o mūsų veiksmai turėtų ji „suformuoti”. Čia vaikas įžvelgia tironiją. Beje, tai gryna tiesa. Tačiau tai nereiškia, kad negalime ir neturime daryti įtakos vaikui. Tai tik reiškia, kad mes negalime „jėga” jo įspausti į mūsų įsivaizduojamą kiautą. Kiekvienas vaikas pasižymi savo kūrybiškumu, kuris atskleidžia tai, ką jis gyvenime patiria ir su kuo susiduria. Kiekvienas vaikas savo asmenybę formuoja individualiai. Kadangi mūsų, tėvų, pareiga pastūmėti vaiką tinkama linkme, mes privalome gerai žinoti, ką ir kaip mes kreipiame. Daug ko galime išmokti stebėdami vaiko elgesį ir nustatydami tokio elgesio tikslus. Sužinosime daugiau, jei norėsime suvokti, apie ką jis mąsto.

Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės. Tačiau ypač žaidžia 2-6 metų vaikai. Šie vaikystės metai psichologų vadinami žaidimų metais. Deja, tai, kiek laiko ir dėmesio pastaruoju metu skiriama žaidimams, daugeliui pedagogų ir vaiko raidos psichologų kelią nerimą. Šiandien ypač žavimasi ugdomąja ir lavinamąja veikla. Lavinamosios užduotys, ugdomosios pratybos, pyplių anglų kalbos mokyklėlės ar panašūs suaugusiųjų „išradimai”, pavadinti „mokymusi žaidžiant”, iš tiesų yra mokymasis, o ne žaidimas! Tikrasis žaidimas prasideda tada, kai vaikas pasislepia nuo mūsų, suaugusiųjų, būna savo pasaulyje, pats kuria žaidimą. Žaisdamas mažiukas parodo, kaip jaučiasi, ką išgyvena, kaip supranta tai, kas vyksta šalia. O mokantis išorinis pasaulis ir jo taisyklės yra priimamos kaip neginčijama tiesa ir paverčiamos „savomis”. Čia slypi du pavojai – ikimokykliniame amžiuje mažyliui gali neužtekti patirties mokantis gautos informacijos suprasti. Antra, darželinuko asmenybė dar tik formuojasi, todėl mokantis gauta informacija gali pernelyg padaryti daug įtakos, tapti dirbtina asmenybės dalimi. Žaisdamas vaikas keičia pasaulį taip, kaip jam norisi. O mokydamasis keičiasi pats, prisitaiko. Trumpai tariant, rizikuojama prarasti vaiko tikrąjį „aš”. Pirmiausia žaisti vaikui labai malonu. Net sunkumai, iškilę žaidžiant, yra malonūs: vaikas juos įveikia ir tai teikia žaidimui žavesio. Antra vertus, žaidimas nesukelia įtampos. Be to, taip susipažįstama su pasauliu.

Ne kiekvienos šeimos tėvai turi galimybę nuolat būti su vaiku. Ką daryti tiems, kurie privalo vaiką palikti be priežiūros? Psichologai pateikia dešimt dirbančių tėvų elgesio taisyklių. Negrįžkite namo išalkę. Išalkęs žmogus tampa irzlus ir nepakantus. Jeigu jūsų per dieną pasiilgusiam vaikui pasirodysite būtent toks, džiaugsmo jam tikrai nesuteiksite. Nepervarkite. Per didelis fizinis arba protinis krūvis kenkia savijautai. Žmogus tampa irzlus. Vaikas nekaltas, kad viršininkas jus užvertė darbais, be to, mažylis nesupras, kodėl esate dirglus. Peržengę namų slenkstį, už durų palikite visas “suaugusiųjų” problemas. Tinkamai suskirstykite prioritetus. Niekada nekalbėkite apie darbą taip, kad vaikas galėtų pamanyti, jog darbas jums svarbesnis už jį. Bendravimas su vaiku svarbesnis. Neverta atstumti vaiko, jeigu jis priėjo prie jūsų tą akimirką, kai ruošiate vakarienę arba dirbate į namus parsineštus darbus. Vaikas yra žmogus, o vakarienė ir darbas gali palaukti. Vaikas yra pagalbininkas lr lygiavertis šeimos narys. Nediskriminuokite vaiko – nepaveskite jam nemaloniausio namų ruošos darbo, pavyzdžiui, grindų ar indų plovimo. Tačiau jis privalo atlikti jam patikėtus darbus. Kodėl? Todėl, kad šeimoje vadovaujate jūs. Nenuvertinkite vaiko. Jūs – suaugęs žmogus, todėl daugiau žinote ir mokate: geriau plaunate indus ir žaidžiate kompiuterinius žaidimus.

Jau ketinome išeiti, kai prisiminiau, kad dar nesumokėta už komunalines paslaugas. Atsisuku į trimetį Julių ir prašau luktelėti, kol užpildysiu kvitukus. Jis prisėda ant virtuvinės taburetės, galvą atremia į šaldytuvą ir pradeda mykti: „Man nuobodu…” Rikiuoju skaičių virtines ir stebiuosi, kodėl man niekada nebūna nuobodu. Tikriausiai dėl to, kad tuo pasirūpina kiti: štai šią akimirką reikia užpildyti (valdininkų sugalvotus) kvitukus, kitą – sutvarkyti kambarius (Juliukas laksto kaip viesulas), dar kitą – nuvežti paskiepyti šunį… Darbų galo nematyti. Julius niurzga toliau: „Sakei tik minutėlę”, „Man karšta”, „Noriu gerti”… Vaikas bamba tokiu balseliu, kad mane ima įniršis. Jau geriau verktų, šauktų… Psichologė Dalia Vajevaitė teigia, kad vaikai sugeba surasti tokį balso tembrą tam, jog galų gale jų bėdos pasiektų suaugusiųjų ausis. Kad ir kaip būtų keista, vaikai niekada neniurzga bendraamžiams. Šis „malonumas” skirtas tik tėvams. Tai tarsi kankinimo įrankis, kuriuo mažieji suaugusiesiems „išsuka rankas”, kol pasiekia savo tikslą. Štai ir aš atitraukiu akis nuo kvitukų ir paskubom ieškau tušinuko ir kitos skaičiavimo mašinėlės. Paduodu sūnui: „Skaičiuok”. Vaikas pasimuisto ir įsitraukęs į darbą nurimsta. Viešpatie, kaip man anksčiau nekilo ši mintis? Pasirodo, nepasitenkinimą nugali veikla. Vaikui žadėjau, jog eisime į parką, tad kartu galėčiau užbėgti ir į banką. Šios istorijos tiesa tokia: vaikas visada turi būti kuo nors užsiėmęs.

Su vaikais bendraujame ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Kol vaikas yra labai mažas ir nesupranta žodžių reikšmės, savo jausmus jam išreiškiame prisilietimais ir švelniu balso tonu, kai norime jį nuraminti ar išreikšti savo meilę. Norėdami jį pabarti ar sudrausti, kalbame griežtesniu tonu, nutaisome piktą veido išraišką. Kol vaikas dar nemoka kalbėti, savo jausmus ir savijautą jis taip pat išreiškia elgesiu. Mažas vaikas, jausdamasis gerai, šypsosi, guguoja, švelniai prisiglaudžia. Jis verkia, krenta įsitempęs ant žemės, suduoda ranka, kai jam kažkas negerai. Tas dažnai atsitinka nepažįstamoje aplinkoje, nuvargus ir išalkus. Toks elgesys tėvams dažnai atrodo netinkamas, sukelia pyktį. Tačiau prisiminkime, kad tai vienintelis būdas, kuriuo mažylis sugeba mums parodyti, kad jaučiasi nelaimingas arba išsigandęs. Kartais tėvai suduoda vaikui ar užrinka, norėdami, kad jis taip nebesielgtų. Dažniausiai tai tik pablogina situaciją, nes vaikas jaučiasi dar nelaimingesnis ir dar garsiau verkia stengdamasis tėvams parodyti, kaip jis jaučiasi. Geriau būtų pasistengti suprasti, kokios bėdos verčia jūsų vaiką taip elgtis ir padėti jam jas įveikti (pvz., duodant pavalgyti ar pamiegoti) arba nuraminti jį. Augdami vaikai geriau supranta kalbą, ir mes vis daugiau bendraujame su jais žodžiais. Norėdami pakeisti vaiko elgesį, kuo aiškiau jam pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norit. Venkite tokių pasakymų, kaip “aš pasakiau ir baigta”, “daryk, kas liepta, o ne klausinėk”.

Kokybiškas bendravimas su vaiku – kai tarp gimdytojų ir vaiko yra ryšys, kai jie gali kalbėtis ir vienas kitą girdėti, nesvarbu, koks vaikų amžius, kai tėvai stengiasi suprasti vaiko poreikius jo nekritikuodami. „Tai, kas duodama vaikui nuo mažų dienų, tas vėliau grįžta ir tėvams. Jei vaikui skiriama pakankamai dėmesio, jo pagarbiai klausoma, domimasi, kaip jis jaučiasi, ką jis veikia, didelė tikimybė, kad ir jis pats taip vėliau elgsis. Gal būdamas paauglys to nerodys (dėl to kartais vesdamas į neviltį gimdytojus), bet vėliau, jam suaugus, išugdytos savybės turėtų atsiskleisti. Juk vaikas mokosi ne iš tėvų moralų, bet iš jų pačių elgesio“, – teigia psichologė Daiva Balčiūnienė. Manoma, kad vienerių dviejų metukų vaikas nieko nesupranta. Aišku, galbūt jis nesupranta žodžiais, neįvardija sąvokomis, tačiau mažylis turi nuojautą, jis viską pastebi ir jaučia. Nesvarbu, kad vaikas nešneka. Specialistai nurodo, kad laikotarpis iki trejų metų (kai kur nurodoma – iki penkerių) – tai laikas, kai formuojasi viso vaikučio gyvenimo stilius. Vaiko pasaulyje tėvas įkūnija viso pasaulio vyrus, o mama – viso pasaulio moteris. Deja, kartais atsitinka, kad vieno iš gimdytojų nėra, bet juos gal atstoti kiti žmonės. Svarbu, kad vaikas matytų tam tikrus elgesio modelius. „Vaiko raidai svarbi kiekviena pirmųjų metų diena. Net tyrimais nustatyta, kad laimingiausi žmonės yra tie, kurių mamos, jiems dar nemokant kalbėti, buvo pakankamai jautrios, kad suvoktų, ko mažyliui reikia.

Mokėjimas išklausyti vaiką lemia mūsų santykius su juo. Tėvai dažnai skundžiasi, kad jų vaikas uždaras, nieko nepasakoja apie save ir savo gyvenimą. Tai kelia didelį nerimą. Toks vaiko elgesys ypač būdingas paauglystės periodu. Iš vienos pusės tai natūralu, nes šiame amžiaus tarpsnyje paaugliui yra svarbesni bendraamžiai ir jų nuomonė. Iš kitos pusės tam ,kad prireikus galėtume padėti, labai svarbu rasti kelią į vaiko širdį, paskatinti jį išsikalbėti, išsipasakoti. Tėvai dažnai nesuvokia, kad jų pačių netinkamas elgesys ir žodžiai griauna tarpusavio supratimą, sukelia emocinę įtampą. Jie skuba moralizuoti arba kritikuoti. Gan dažnai girdime frazę: “Aš tau vien tik gero linkiu”. Pastebėta, kad suaugusieji dažniau kalba apie vaikus, bet ne su vaikais. Tėvams išklausyti vaiką trukdo: tėvų išankstinė nuostata apie tai, ką vaikas kalbės. Tėvai “žino”, kiek bus galima pasikliauti vaiko žodžiais ir jų svarba. Iš karto tarsi priklijuojama etiketė: “meluos”, “bandys išsisukti”, “tai nesvarbu”, “nieko naujo” ir pan; suaugusiųjų įsitikinimai, vertybės, nuomonės ir prietarai, dėl kurių kartais nesuvokiama, ką kalba vaikas; vaikui kalbant tėvai galvoja apie kitus jiems rūpimus dalykus ir tiesiog negirdi, kas jiems sakoma; suaugusiųjų nuovargis ar bloga savijauta.

Šiandien visus informavimo kanalus užplūdo smurto prieš vaikus, pedofilijos, asocialių šeimų vaizdeliai, vaikų namų auklėtinių ir į užsienį uždarbiauti išvykusių tėvų atžalų istorijos. Regis, vos tris milijonus (geriausiu atveju!) gyventojų turinčioje Lietuvoje, lieka vis mažiau paprastų, kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais gyvenančių šeimų. Elementarūs vaiko auginimo klausimai tampa retenybe milžiniškame informacijos sraute. Tačiau atsakymai į šiuos ir kitus, iš pirmo žvilgsnio paprastus, klausimus kuria kokybišką tėvų ir vaikų bendravimą, padeda auginti sveiką žmogutį. Kas yra kokybiškas vaiko ir tėvų bendravimas? Įsivaizduokime situaciją: vaikas nori valgyti, tačiau tėvai pradeda žaisti su juo, arba priešingai – skirtingus vaiko poreikius (pavargęs, nori prisiglausti, nori žaisti ir pan.) „užkemša” maistu, nes mano, kad vaikas alkanas. Pastaroji situacija ypač dažna tuomet, kai vaikas dar per mažas žodžiais įvardinti savo norus. Pasak psichologės Aušros Kurienės, kokybiškas bendravimas – kai tėvai mato ir girdi vaiką bei atitinkamai reaguoja į jo poreikius. O poreikiai – juk ne vien fiziologiniai. Visi sutiks, kad svarbu ne tik šiltai aprengti ir sočiai pamaitinti vaiką, bet ir bendrauti su juo. Bet koks bendravimas su tėvais yra itin svarbus kiekvieno vaiko emocinei ir socialinei raidai.

Didžiausios problemos, ištinkančios dabartines šeimas, yra nesusišnekėjimas, nesupratimas ir pernelyg menkas bendravimas su vaiku. Nesistengiant suprasti artimų žmonių, ypač vaiko, ir neieškant tinkamiausių būdų jam auklėti, prieinama net iki griežtų fizinių bausmių. Apie smurto šeimose problemą ir jos sprendimą – interviu su „Paramos vaikams centro“ psichologė Žydre Arlauskaite. Mūsų visuomenėje egzistuoja tarsi dvi teorijos: „už 1 muštą 10 nemuštų duoda“ ir „diržu proto neįkrėsi“. Kuris pasakymas labiau atitinka šiandienos situaciją šeimose? Negalima vienareikšmiškai teigti, kad labiau paplitusi viena ar kita nuostata – kad vaiką reikia mušti arba nemušti. Žinoma, yra žmonių, kurie naudoja smurtą. Tačiau fizinės bausmės nereiškia, kad tėvai mano, jog tai teisingiausias būdas auklėti atžalas. Tiesiog kartais jie neranda kito būdo pakeisti netinkamą vaiko elgesį, nepaisant to, kad jį myli. Kaip psichologijai vertina vaikų mušimą šeimoje? Pirma, fizinės bausmės yra neleistinas ir nepriimtinas veiksmas – nė vienas neturi teisės smurtauti prieš kitą žmogų. Kad galima būtų konstatuoti šį faktą, nereikia būti psichologu. Antra, žmonėms naudojant smurtą, pavyzdžiui, gatvės muštynėse, pasiekiama tai, kad kitas žmogus pažeminamas, sužeidžiamas, netgi sudorojamas. Labai abejoju, ar tėvai, naudodami smurtą, siekia savo vaikus sudoroti – greičiau jie tai daro dėl to, kad nemato kito kelio spręsti problemą.