Ar dar mokame kalbėtis su savo vaikais?
Didžiausios problemos, ištinkančios dabartines šeimas, yra nesusišnekėjimas, nesupratimas ir pernelyg menkas bendravimas su vaiku. Nesistengiant suprasti artimų žmonių, ypač vaiko, ir neieškant tinkamiausių būdų jam auklėti, prieinama net iki griežtų fizinių bausmių. Apie smurto šeimose problemą ir jos sprendimą – interviu su „Paramos vaikams centro“ psichologė Žydre Arlauskaite.
Mūsų visuomenėje egzistuoja tarsi dvi teorijos: „už 1 muštą 10 nemuštų duoda“ ir „diržu proto neįkrėsi“. Kuris pasakymas labiau atitinka šiandienos situaciją šeimose?
Negalima vienareikšmiškai teigti, kad labiau paplitusi viena ar kita nuostata – kad vaiką reikia mušti arba nemušti. Žinoma, yra žmonių, kurie naudoja smurtą. Tačiau fizinės bausmės nereiškia, kad tėvai mano, jog tai teisingiausias būdas auklėti atžalas. Tiesiog kartais jie neranda kito būdo pakeisti netinkamą vaiko elgesį, nepaisant to, kad jį myli.
Kaip psichologijai vertina vaikų mušimą šeimoje?
Pirma, fizinės bausmės yra neleistinas ir nepriimtinas veiksmas – nė vienas neturi teisės smurtauti prieš kitą žmogų. Kad galima būtų konstatuoti šį faktą, nereikia būti psichologu. Antra, žmonėms naudojant smurtą, pavyzdžiui, gatvės muštynėse, pasiekiama tai, kad kitas žmogus pažeminamas, sužeidžiamas, netgi sudorojamas. Labai abejoju, ar tėvai, naudodami smurtą, siekia savo vaikus sudoroti – greičiau jie tai daro dėl to, kad nemato kito kelio spręsti problemą. Priežastys gali būti kelios: galbūt tėvai patys patyrė smurtą vaikystėje arba galbūt itin žema jų bendravimo kultūra ir siauras akiratis, kurį būtina plėsti.
Kokias pasekmes vaiko augimui, charakterio ir vertybių formavimuisi ir santykiams šeimoje sukuria vaiko mušimas ar psichologinis smurtas?
Asmenybės sužalojimas labai priklauso nuo vaiko psichologinio atsparumo, nuo to, kaip anksti tėvai pradėjo prieš jį smurtauti, kokie apskritai santykiai šeimoje. Trumpalaikės pasekmės matomos iš karto – vaikas tampa piktas, agresyviai elgiasi su visais, kas už jį silpnesni (aplinkiniais vaikais ar naminiais gyvūnais) arba ima juos provokuoti. Be to, vaikui gali prasidėti nemiga, šlapinimasis į lovą ir kiti organizmo funkcijų sutrikimai. Ilgalaikės smurto pasekmės dar liūdnesnės. Tai stabdo vaiko vystymąsi, formuoja nebrandžią asmenybę. Jis ima iškreiptai suvokti žmonių santykius ir manyti, kad būtent smurtinis auklėjimas yra teisingas ir naudotinas, kad stipresnis – visada teisus. Taip jis pats vėliau elgsis su savo šeima, vaikais, pavaldiniais ir kitais visuomenės nariais.
Koks smurtas šiandien yra dažnesnis – psichologinis ar fizinis?
Kalbant apskritai apie neigiamą elgesį su vaikais, prieš juos naudojamas ne tik psichologinis, fizinis, bet ir seksualinis smurtas. Dar vienas dalykas – prie smurto formų priskiriama ir nepriežiūra bei apleistumas. Pavyzdžiui, į užsienį išvažiavusių tėvų vaikui labai trūksta bendravimo su artimaisiais. Negalėčiau atsakyti, kuri smurto forma pasitaiko dažniau. Deja, Lietuvoje smurto prieš vaikus atvejų yra tikrai daug. Be to, neužmirškime, kad jei vaikas patiria fizinį, seksualinį smurtą ar yra apleistas, visada tai bus ir psichologinė trauma.
Ką patartumėte tėvams, kurie nežino kitų būdų, kaip pasiekti, kad vaikas klausytų ir nesielgtų netinkamai?
Pirma, būtina suvokti, kad vaikų mušimas – bejėgiškumo, o ne galios požymis. Antra, visada reikia stengtis suprasti, kokia yra besiformuojanti vaiko asmenybė. Tai galima padaryti tik su juo bendraujant – vadinasi, būtina skirti tam laiko. Trečia, kiekviename amžiaus tarpsnyje vaikas tampa kitoks, o tėvai privalo tai pastebėti ir į tai atsižvelgti. Labai klaidinga elgtis su paaugliu kaip su kūdikiu (pavyzdžiui, niekur neišleisti su draugais) ir atvirkščiai. Ketvirta, tėvai turi konkrečiai žinoti ir parodyti, ko jie nori iš vaiko, bei nuosekliai to siekti. Reikia laikytis nustatytos tvarkos patiems ir skatinti jos laikytis vaiką. Pastarajam reikalingos ribos – negali būti nieko neleidžiama arba viskas leidžiama. Bet tas ribas būtina demonstruoti savo pavyzdžiu.
Koks būtų idealus vaiko auklėjimas? Iš kokių sudėtinių dalių jis turi susidėti, kad vaikas išaugtų kūrybingas, drąsus, pasitikintis savimi, bet tuo pačiu žinotų savo teises ir pareigas?
Kad vaikas būtu drąsus, pasitikinti savimi ir žinantis savo teises bei pareigas, pirmiausia būtina gerbti jį ir save. Iš tiesų visa tai labai paprasta – tėvai privalo su vaiku bendrauti, palaikyti, rodyti meilę, skatinti reikštis individualumą, tačiau tuo pat metu aiškiai parodyti leistino elgesio ribas. Vaikui elgiantis netinkamai, būtina aiškiai pasakyti, kas negerai ir už ką jis baudžiamas. Nereikia griebtis žiaurių bausmių – svarbu aiškintis problemas ir apie jas šnekėtis. Nesiaiškinant pykčio ir netinkamo elgesio priežasčių, patenkama į užburtą ratą – vaikas visada piktas, o kai jis mušamas, tampa dar piktesnis. Kad vaikas užaugtų kūrybingas, negalima dėti į jį vien tik savo lūkesčių (pavyzdžiui, jei mama norėjo būti dainininke, bet netapo, versti ja tapti dukrą), o stebėti, ko jis pats nori ir ką mėgsta. Vaikas pats formuojasi, tik reikia suteikti jam tinkamas sąlygas atsiskleisti.
Kaip apskritai vertinate Lietuvos šeimų santykius?
Pastaruoju metu šeimose atsirado daug pakrikimo ir vaikų nematymo – netgi būnant kartu. Man baisu pagalvoti apie emigrantų vaikų kartą, paliktą tėvynėje likimo valiai ir nekreipiamą teisinga linkme. Kitas dalykas tas, kad yra tėvų, kurie užkrauna daug savo problemų vaikams. Kai kurių temų ir problemų krūvių, sąvokų mažas vaikas gali neatlaikyti arba suprasti tiesiogiai. Pavyzdžiui, jei mama sako „aš neatlaikysiu“, mažesnis vaikas gali suprasti taip, kad ji numirs. Puiku, kad mama pasitiki vaiku, bet reikia stengtis neužkrauti jam didelės naštos.
