K. JASPERSAS IR EGZISTENCIALISTINĖ FILOSOFIJA

K. Jaspersas (Jaspers) gimė 1883 m. vasario 23 dieną Oldenburge, banko direktoriaus šeimoje. Motina buvo kilusi iš valstiečių šeimos. Pats Jaspersas su meile ir dėkingumu prisimena savo tėvus. Tėvas išliko jo atmintyje kaip neeilinis žmogus, nekentęs rutinos, doktrinieriškumo bei aklo paklusnumo tradicijoms. Jis nuo mažens pratino savo vaikus prie savarankiškų bei atsakingų poelgių, sprendimų. Motiną jis prisimena kaip veiklią ir atkakliai pasitinkančią gyvenimo smūgius moterį. Kaip pažymi K. Jasperso biografas H. Gotšalkas, šeimoje vyravo gana blaivi ir tolerantiška atmosfera, „buvo ignoruojama bažnytinė dvasia”.

Mokėsi Karlas klasikinėje gimnazijoje, kurią baigė 1901 m. ir gavo brandos atestatą. Iš pradžių studijuoja teisės mokslus, norėdamas tapti advokatu. Tačiau netrukus meta teisę, nes, kaip jis pats sako, nusivilia jos abstraktumu. Po to K. Jaspersas tris semestrus studijuoja mediciną Berlyne, Getingene ir Haidelberge, ketindamas specializuotis psichiatrijoje. 1908 m. Haidelberge išlaiko valstybinius medicinos egzaminus. 1909—1913 m. dirba moksliniu asistentu Haidelbergo psichiatrinėje klinikoje, o nuo 1913 m. gauna psichologijos docentūrą Haidelbergo universitete. 1919 metais pereina dirbti į Filosofijos fakultetą, kur 1921 m. pradeda eiti ordinarinio profesoriaus pareigas. 1933 m. K. Jaspersas atleidžiamas iš visų pareigų, susijusių su universiteto administracija, todėl, kad jo žmona buvo žydė. O 1937 m., kaip „politiškai nepatikimą”, nacistai pašalina jį iš profesoriaus pareigų. Nuo 1948 m. K. Jaspersas gyvena Bazelyje ir dirba ordinariniu profesoriumi universitete. 1961 m. jis atsisako pastovaus dėstytojo darbo, kad galėtų atsidėti moksliniams tyrinėjimams ir publicistikai. Tačiau, gyvendamas Šveicarijoje, savo filosofine kūryba jis vis dėlto buvo susijęs su Vakarų Vokietija. K. Jaspersas mirė 1969 m.

Į filosofiją K. Jaspersas pasuka ne iš karto. Nuo teisės mokslų jis pereina į mediciną, o iš čia į siauresnę jos sritį — psichiatriją. Sulaukęs 30 metų, 1913 m. išleidžia „Bendrąją psichopatologiją” („Allgemeine Psychopatologie”). Jau šiame darbe jis atsisako tradicinio psichologijos traktavimo ir, galima sakyti, pradeda naudoti metodą, kurį vėliau apibūdina kaip prasiskverbimą į žmogaus egzistenciją. K. Jaspersas kreipia dėmesį ne tiek į žmogaus psichikos struktūrą bei pačios psichinės veiklos mechanizmus, ne tiek stengiasi nustatyti tam tikrus empirinius faktus bei psichikos dėsningumus, kiek bando atskleisti žmogaus dvasines galimybes, parodyti žmogui, kas su juo gali atsitikti ir kuo jis gali tapti.

Galima tvirtinti, jog K. Jasperso posūkis j filosofiją prasideda 1919 m., kada pasirodo jo veikalas „Pasaulėžiūrų psichologija” („Psichologie der Weltanschauungen”). Šį perėjimą lydi E. Huserlio fenomenologinio metodo, V. Diltėjaus „aprašomosios psichologijos”, M. Vėberio sociologijos ir ypač danų religinio mistinio filosofo S. Kjirkegoro idėjos. Be šių autorių, savo raštuose jis remiasi I. Kantu, Šelingu, G. Hegeliu, Niče, Spinoza ir net D. Bruno.

Analizuodamas mokslo bei racionalistinės filosofijos pastangas pažinti mus supančią realybę, K. Jaspersas remiasi I. Kanto „Ding an sich” („daikto paties savaime”) bei apriorizmo („visi objektai yra sąlygoti mūsų sąmonės kategorijų”) idėjomis. Mūsų pažinimui prieinami tik patirtinės tikrovės objektai bei reiškiniai, bet ne būtis apskritai. Mat, pažinimas iš esmės, esą, remiasi mūsų sąmonės tarpininkavimu. Galime suvokti tik tai, kas įeina į sąmonę, priimdami jos kategorijas, t. y. tapdami „būtimi mums” („Sein fur uns”). Tuo tarpu „būtis sau. būtis pati savaime” („Sein fur sich”) neprieinama žmogiškajam pažinimui, kadangi ji negalinti būti paversta „objektu subjektui”. Būtį apskritai, kuri neprieinama mūsų pažinimui, bet kuri tartum reiškiasi per empiriškai suvokiamus daiktus kaip juos apimančioji visuma, K. Jaspersas pavadina „aprėpimu” arba aprėpiančiąja visuma (Umgreifende).

Būtį galima traktuoti 3 požiūriais. Pirma, mes galime kalbėti apie daiktų „būtį” arba paprastą „buvimą pasaulyje” („Weltsein”). K. Jaspersas ją dar vadina „buvimu” („Dasein”). M. Haidegerio filosofijoje tai nusakoma terminu „esamoji būtis” („Vorhandensein”). Toliau sekanti „būtis pati sau” („Fūrsichselbstsein”) arba žmogiškoji būtis, kuri iš pagrindų skiriasi nuo „daiktiškojo buvimo” ir kurios specifiką išreiškia egzistencija („Existenz”). Ir pagaliau „būtis savyje” („Ansichseiende”), kurios negalima išvesti nei iš paprasto daiktų buvimo, nei iš žmogiškojo „aš”. Ji yra transcendencija.

Žmogiškasis „aš” (kaip būčiai klausimus keliantis subjektas) tartum patalpintas tarp 2-jų būties sferų. Tačiau dėl jau nurodytų priežasčių mes negalime pažinti būties apskritai. Nepriklausomai nuo to, kurią būties rūšį laikysime išeities tašku, mūsų filosofavimas visais trim atvejais suponuosiąs transcendenciją. Pirmuoju atveju, kai mūsų pastangos nukreiptos į „objektų pasaulį”, turime „orientaciją pasaulyje” („Weltorientierung”). Pastangos racionaliai suvokti pasaulį padedančios tik jį ištraukti iš inertiškos objektyvumo būsenos ir galiausiai parodančios, jog visi mūsų siekimai pažinti yra riboti. Pažinimui prieinami tik objektai ir reiškiniai, bet ne būtis apskritai. Stengdamiesi atskleisti „žmogiškąją būtį”, mes einame nuo „aš, kaip paprasto buvimo” („Ich als Dasein”), prie egzistencinio „aš”, kuris, kaip pati laisvė, kaip absoliutus rinkimasis, taip pat racionaliai nedeterminuojamas, t. y. transcendentalus. Ši filosofavimo būdą, skirtą „žmogiškosios būties” atskleidimui, K. Jaspersas vadina „egzistencijos apšvietimu” (“Existenzerhellung”). Ir pagaliau žmogus, suvokdamas savo keliamų pastangų ribotumą bei savo egzistencijos baigtinumą, ieško atramos transcendencijoje. Šiuos 3 filosofavimo būdus bei jų pasekmes K. Jaspersas analizuoja viename iš pagrindinių savo veikalų— trijuose „Filosofijos” (1931 m.) tomuose.

Jeigu specialūs mokslai tiria tik empirinės tikrovės daiktus bei reiškinius, o pasaulis apskritai arba absoliutinė būtis, kurią K. Jaspersas vadina transcendencijos arba dievo vardu, yra neprieinama moksliniam pažinimui, tai kyla klausimas, koks gi vaidmuo tenka pačiai filosofijai, kaip tradicinei universaliai būties teorijai? Pasak K. Jasperso, ji, žinoma, nebegalinti būti ontologija senąja prasme Tačiau, paneigęs filosofijos, kaip universalios būties teorijos, pretenzijas, jis siekia ją išvaduoti nuo senųjų iliuzijų ir suteikti naują paskirtį. Kokie gi tie filosofijos uždaviniai?

Kadangi negalime nieko mąstyti, nepaversdami to, apie ką mąstome, objektu arba „būtimi mums”, tai ir „būtį pačią savaime” esą įmanoma mąstyti tik baigtinių objektų pavidalu. Tačiau, negalėdami nebaigtinės absoliutinės būties sutapatinti su jokiu „objektu mums” ir vis dėlto norėdami samprotauti apie ją, mes privalome kiekvieną objektą mąstyti taip, tartum jis „pradingtų” šiame mąstymo procese. Vadinasi, norėdami mąstyti būtį apskritai, mes ir privalome priimti prieštaravimą: mąstyti objektą, kartu leisdami jam pradingti. Kadangi kiekvienas mūsų siekimas mąstyti būtį iš viso atsitrenkia į prieštaravimus, tai filosofija ir negalinti būti objektyvaus pažinimo sritimi, nes prieštaravimai likviduoja mąstymo pažintinę vertę. Todėl filosofinio mąstymo prasmė slypinti ne tiek jo rezultatų objektyviame reikšmingume, kiek pačiame jo procese. Negalėdamas atskleisti būties apskritai esmės, kaip kažkokio empiriškai suvokiamų daiktų pagrindo, filosofinis mąstymas tik nurodo, kad toji empirinė daiktų bei reiškinių tikrovė, kurią tiria specialūs mokslai, esanti tik absoliutinės būties šifrinė kalba, kad pats mokslinis pažinimas esąs ribotas. Todėl „būtis gali būti tik nušviesta, bet ne pažinta”.

Filosofinis būties nušvietimas nepraturtinąs mūsų sąmonės jokiomis objektyviai reikšmingomis žiniomis, bet daugiau pakeičiąs, performuojąs mus pačius, tartum padarydamas iš mūsų kitus žmones. Kitaip tariant, filosofinis būties nušvietimas parodo, kad ne viskas pasaulyje yra objektai, pajungti gamtinės tikrovės determinizmui, kad mūsų pačių sąmonės kūrybiškumo nesąlygojanti ir negalinti sąlygoti empirinė tikrovė. Taigi vadinamasis būties nušvietimas kartu esąs ir paties filosofuojančiojo subjekto nušvietimas, tartum savotiškas impulsas atsigręžti į savo paties praktinės bei pažintinės veiklos galimybių ribotumo suvokimą. Kelias į būties apskritai nušvietimą einąs per mūsų pačių būties nušvietimą. Kitaip sakant, tik suvokdamas save, žmogus suvokia būtį. Todėl žmogiškosios būties nušvietimas, arba egzistencijos atskleidimas, K. Jasperso mąstyme tartum sudaro pagrindinį atskaitos tašką, lyg sujungiantį jį (žinoma, metodologine prasme) su sokratiškąja filosofijos tradicija, kuri taip pat nuo suabejojimo („žinau, kad nieko nežinau”) siūlė eiti žmogui prie pasaulio aiškinimo, pradedant savęs pažinimu.

Jei senoji filosofija, ypač racionalistinis esencializmas, žmonių sąmonę kausčiusi dogmatizuotomis abstrakcijomis, iš esmės gana ribotomis savo pažintine verte, tai egzistencinė filosofija siūlanti žmogui tikėjimo laisvę, žinoma, visai nesutampančią su religiniu tikėjimu.

Religinis tikėjimas pagrįstas nusilenkimu autoritetui, filosofinis — žmogaus galimybėmis bei jo laisve apsispręsti. Egzistencinis mąstymas, kurį K. Jaspersas vadina „filosofavimu” arba „filosofiniu tikėjimu”, turįs ne tiek kurti objektyviai reikšmingas doktrinas, kiek parodyti žmogui, kokiu būdu jis galįs grįžti iš nuasmeninto „buvimo” socialinėje aplinkoje į save patį, tapdamas savo vidinių galimybių realizuotoju. Egzistencinė filosofija turinti žmogui suteikti tai, ko jam negalįs duoti mokslinis pažinimas.

Žmogiškoji būtis, kaip ir pasaulis apskritai, negalinti būti išsemta racionalaus mokslinio pažinimo. Mokslui (fiziologijai, psichologijai, antropologijai bei sociologijai) žmogus prieinamas tik tiek, kiek jis yra empirinės būties (Dasein) faktas, kiek jis išreiškiąs „gimininę esmę”, kiek jį galima „paversti objektu”. Tačiau žmogaus gyvenimas nesąs tik gamtinio arba socialinio sąlygotumo produktas. Jo laisvas apsisprendimas atveriąs galimybes tapti tuo, kuo jis iš tikrųjų galįs tapti. Žmogus „su savo būtimi gali elgtis kaip su medžiaggus „visuomet yra kažkas daugiau, negu jis pats apie save žino”. Tai, kuo žmogus yra „pats savaime” („an sich”), t. y. žmogiškosios būties specifika arba „egzistencija” („Existenz”), yra neprieinama moksliniam pažinimui.

Šių žmogaus būtyje glūdinčių specifinių galimybių atskleidimu bei pažadinimu ir užsiima „egzistencinis filosofavimas”. M. Haidegeris žmogiškųjų galimybių analizę vadina „egzistavimo analize” („Daseinsanalyse”), o K. Jaspersas „egzistencijos apšvietimu” („Existenzerhellung”). Filosofijos uždavinys kelti klausimus, kurie žymiai svarbesni žmogaus būties apšvietimui, negu atsakymai į juos. Filosofuodamas žmogus išreiškiąs pats save, keldamas jį dominančius klausimus, žmogus realizuojąs savąjį „aš”. Filosofija yra tik būdas priartėti prie savęs, prie savo egzistencijos.

Kas gi, anot K. Jasperso, yra toji egzistencija?

Pagal nelabai vykusią analogiją būtų galima teigti, jog tai, ką mitologija bei religija išreiškia „sielos”, o racionalistinė filosofija — „sąmonės”— terminu, egzistencialistai nusako „egzistencijos” sąvoka. Tačiau egzistencijos negalima apibūdinti, nes ji nesanti objektas — aš egzistuoju autentiškai tiek, kiek atsisakau žiūrėti į save, kaip objektą. Egzistenciją apšviečiantis mąstymas galįs tik įsitikinti jos buvimo faktu iš realiai žmogaus atliekamų veiksmų, bet negali jos apibūdinti. „Egzistencija yra tai,— sako K. Jaspersas,— kas niekuomet netampa objektu, tai, kas yra mano mąstymo ir mano veiklos šaltinis (Ursprung), apie ką aš pasisakau keletu minčių, neturinčių pažintinės reikšmės (die nichts erkennen); egzistencija yra visa tai, kas santykiauja su pačia savimi, o per tai su savo transcendencija („was sich zu selbst und darin zu seiner Transzendenz verhalt”). Egzistencija nėra kažkas objektyvaus, išmatuojamo, ji negali būti patyrimo objektu. Egzistencija nėra universali bei dėsninga srovė, kadangi tai mano paties galimybė pasirinkti, tai pats mano pasirinkimas,— sako K. Jaspersas. Užuot sutalpinama į kokias nors taisykles, egzistencinė realybė yra absoliučiai istoriška. Jos ištakos glūdinčios jos pačios viduje. Ji ir-esanti pati žmogaus laisvė, kuriai „būti” reiškia „pasirinkti” arba „apsispręsti”. Egzistencija nėra kažkas inertiška. Būdama naujų kūrinių šaltiniu, ji realizuoja save laike. Egzistencija — tai žmogiškosios sąmonės kūrybiškumo nuolatinė heraklitiška tėkmė.

Žmogaus gyvenimas realiame pasaulyje — tai savęs įgijimo ir praradimo galimybių nuolatinė realizacija. Aš privalau siekti ir veikti, kad gyvenčiau. Net nieko nedarymas esanti tam tikra veikimo forma. Apsispręsdamas ir veikdamas, aš pasirenku vieną kurią nors galimybę ir privalau atmesti likusias, apribodamas save. Atsisakydamas vienų galimybių, aš kažko nepadarau, ką būčiau galėjęs padaryti. Mano veikla, kaip ir susilaikymas nuo veikimo, sukelia tam tikrus padarinius, dėl kurių aš jaučiuosi kaltas. Realizuodamas kurią nors galimybę, aš neišvengiamai apriboju kitų žmonių laisvę. Taigi mano apsisprendimas, netgi pats mano buvimas tarp kitų žmonių, tartum „įtraukia mane į kaltę”. Toji kaltė neturi pateisinimo, nes galimybė rinktis glūdinti pačiame žmoguje, o pasirinkimas realizuojamas visuomenėje, tarp kitų žmonių. K. Jaspersui kaltė nėra paprastas, kasdieniškas kaltumo jausmas. Kaltė — tai pats žmogus. Ji tartum krikščioniškoji pirmapradė nuodėmė glūdinti žmogiškosios egzistencijos ištakose — aš kaltas todėl, kad galiu laisvai rinktis pats save. Aš suvokiu savo laisvę egzistencinio pasirinkimo akte, t. y. ne mąstydamas, o realizuodamas save. Nors mano pasirinkimas ir laisvas, bet aš susieju save su juo. Realizuodamas pasirinkimą, aš priimu jo pasekmes; jį sąlygoja ne empirinė tikrovė, kurioje aš renkuosi, o pats savęs kūrimo akto pasirinkimo momentas. Kaltė, kaip ir laisvė, K. Jaspersui yra lyg amžini žmogiškosios būties reiškimosi palydovai.

K. Jasperso mintis, jog egzistencija esanti pati sau šaltinis, savo vidinių galimybių realizacija, visai nereiškia, kad žmogiškoji būtis yra absoliučiai izoliuota. Žmogus gyvena visuomenėje, tarp kitų žmonrasdamas save kitame individe. K. Jaspersas skiria paprastą arba empirinę žmogaus komunikaciją („Daseinskommunikation”), kurioje žmogus būna kaip prigimtinė bei socialinė būtybė, ir egzistencinę komunikaciją (,,existentielle Kommunikation”). Tai komunikacija, kurioje žmogus, aptikdamas savąjį „aš”, kartu ir realizuoja jį kaip asmenybę. Egzistencinės komunikacijos būsenoje žmonės tartum „kuria” vienas kitą. Tai — lyg „meile pridengta kova” („liebender Kampf”), kurioje kiekvieno žmogaus egzistencija siekianti save visiškai išreikšti. Tai ypatingos rūšies kova, kadangi jos tikslas nesąs nei viešpatavimas, nei pergalė. Kiekviena „kovojančioji” pusė pateikia viską kitos dispozicijon. Toliau nesigilindami į K. Jasperso pateiktą atsiribojusių individų komunikatyvinių santykių analizę, pažymėsime, jog metodologine prasme ji nėra nei nauja, nei originali. Iš vienos pusės, ji primena abstrakčias L. Fojerbacho „Aš ir Tu” konstrukcijas, o iš kitos — daug kuo į ją panaši ir ne mažiau abstrakti yra Ž.-P. Sartro „būties kitam” analizė.

Be to, žmogiškoji būtis visuomet yra tam tikroje situacijoje. K. Jaspersas apibūdina situacijas kaip būsenas, į kurias patenka žmogus, kaip gamtinė ir socialinė būtybė (Dasein), ir kurios arba riboja jį, arba atskleidžia jo egzistencijai naujas galimybes. Įveikęs arba apėjęs vienas situacijas, žmogus patenka į kitas. Todėl jo gyvenimas esąs situacinis. Tai įprastinės situacijos, iš kurių susideda žmogaus gyvenimas, bet kurios to gyvenimo neproblematizuoja. Pasisekimas ir laimė tartum užmigdo žmogų, panardindami jo mintis bei veiklą pasaulio rūpesčiuose.

Tačiau be kasdieniškų situacijų, kurias galima keisti, apeiti arba įveikti, būna dar ir tokių, kurių žmogus negalįs nei išvengti, nei įveikti. Tai absoliutinės situacijos, kurios prieš mus iškyla kaip neįveikiama siena, į kurią atsitrenkę, mes lyg atšokame ir sudužtame, kurias žmogui tenka priimti kaip savo lemties dalią. Aš negaliu gyventi be kaltės, kančios ir kovos, aš neišvengiamai turiu mirti. Tai ir yra beperspektyvinės arba ribinės situacijos (Grenzsituationen), kurių žmogus negalįs įveikti, net teoriškai išaiškinęs jų esmę. Jis galįs tik jas išgyventi. Kuo ypatingos šios situacijos?

Ribinėse situacijose ypatingai ryškiai atsiskleidžiąs žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas bei gyvenimo beprasmiškumas. Šiose situacijose mes lyg atsiduriame ant empirinio egzistavimo (Dasein) ribos. Mes suabejojame tuo, kuo buvome iki šiol, tarsi atsiduriame ant bedugnės krašto. Atsitrenkęs į ribinių situacijų. „sieną”, žmogus atšoka atgal į save. Pajutęs pralaimėjimą, jis prabunda egzistencijai. Ribinėse situacijose atsidūrusiam žmogui ir ima skaidrėti egzistencija. Šia prasme ir tenka suprasti K. Jasperso mintį, jog „išgyventi ribines situacijas ir egzistenciją yra vienas ir tas pat”. Pavadinimas „ribinės” arba „kraštutinės” situacijos ir nusako jų tikrąją paskirtį bei prasmę egzistencialistinėje žmogaus sampratoje. Ribinių situacijų analize K. Jaspersas siekia ne tiek skelbti pesimizmą, kaip mano T. Švarcas, kiek atskleisti žmogui tas būsenas (ribines situacijas), kurias panaudodamas jis galįs „pereiti” iš kasdieniško buvimo į tikrąją egzistencinę būtį.

Žmoguje glūdinti potenciali egzistencija aktualizuojama kaip tik ribinėse kaltės, kovos, kančios bei mirties situacijose. Mes pasidarome patys savim, kai atviromis akimis atsiduriame beperspektyvinėje situacijoje, kurioje atsiskleidžiąs ne tik žmogiškosios būties pilnumas, bet ir jo egzistencijos istoriškumas (Geschichtlichkeit), kaip laikiškumo ir amžinybės vienybė.

Pati reikšmingiausia situacija, atskleidžianti žmogiškąją egzistenciją, esanti mirtis, kuri tarsi valdanti visas kitas situacijas. Mirtis yra pats radikaliausias žmogiškosios būties neigimas ir vis dėlto priklausąs pačiam žmogui, nes pats žmogus turi nusistatyti savo mirties atžvilgiu. Mirties akivaizdoje ypatingai išryškėjas pasaulio ir žmogaus gyvenimo beprasmiškumas. Kadangi pati mirtis nėra kažkas svetima žmogaus gyvenimui, o jo natūrali galimybė, todėl ji tampa lyg savotišku egzistencijos veidrodžiu. Mirties akivaizdoje lyg sure-liatyvėja žmogaus sąmonė. Jis pasilieka pats su savimi, o kartu tampa atviru transcendencijai — dievui. Egzistencija esanti taip susijusi su transcendencija, kaip klausimas su atsakymu. Mirties situacijoje žmogus tampąs tartum vienu didžiuliu klausimu visoje savo būtyje. Tačiau šio klausimo sprendimas jau glūdįs nebe jo paties būtyje, o kažkur už jos — transcendencijoje, dievybėje. Kitaip sakant, visas žmogiškosios egzistencijos savęs realizavimo kelias esąs kelias į transcendenciją. Remdamasis dievu, kaip būties apskritai pagrindu, žmogus, mirties akivaizdoje tapdamas pačiu savimi, lyg prisipildąs nauju turiniu, lyg apšviečiamas nauja šviesa („nebūti, kas aš faktiškai esu, bet tapti, kuo aš noriu būti”) ir (žinoma, iliuzoriškai) įveikiąs savo būties baigtinumą.

K. Jasperso manymu, visų mūsų pastangų pažinti pasaulį nesėkmė, visų žmogiškųjų vertybių trapumas ir, svarbiausia, kiekvieno žmogaus, kaip baigtinės būtybės, nesėkmė suponuojanti dievo arba transcendencijos amžinybę, kuri tampa suvokiama tik tuomet, kai viskas nyksta ir griūva. Tačiau visose gyvenimiškose situacijose nesėkmę kaip tik patirianti žmogiškoji egzistencija (plg. Ž.-P. Sartro mintį „žmogus — beprasmiška aistra”). Gal būt, šiame žmogiškųjų pastangų visuotinės nesėkmės kontekste ir gali būti suprantamos K. Jasperso filosofijos maksimos: „Nesėkmė yra galutinis pagrindas” ir „Filosofuoti — reiškia mokytis mirti”.

Kalbėdamas apie žmogiškosios egzistencijos ryšį su transcendencija, K. Jaspersas formaliai atsiriboja nuo religinio tikėjimo, pagrįsto aklu klusnumu dievo autoritetui. „Transcendencija man tiesia ranką tiek, kiek aš jos siekiu”. Anot K. Jasperso, žmogaus orientavimasis į transcendenciją realizuojasi „išdidaus priešingumo” („Trotz”) ir „nuolankaus atsidavimo” („Hingabe”) priešybių vienybėje. Priešinimasis be atsidavimo pavirstas tuščiu užsispyrimu, dėl to žmogus netenkąs dievo. O atsidavimas be priešinimosi išsigimstąs į tuščią neveiklumą, kuriame žmogus praranda savo laisvą iniciatyvą bei individualybę (Selbst), t. y. nuasmenėja dieviškojo autoriteto akivaizdoje.

Žinoma, įvesdamas transcendencijos arba dievo sąvoką į savąją žmogaus koncepciją, K. Jaspersas siekė atsakyti j du gana svarbius klausimus, kurie logiškai sekė iš jo priimtų mąstymo prielaidų: pirma, kaip suderinti baigtinybės ir nebaigtinybės antinomiją žmogaus būtyje (nebaigtinybės išraišką žmogiškosios būties baigtinybėje), antra, kaip apsaugoti laisvą žmogiškosios egzistencijos savirealizaciją nuo moralinio reliatyvizmo.

Tačiau, nežiūrint pačių K. Jasperso motyvų ir formalaus atsiribojimo nuo žmogaus pasyvumu pagrįsto religinio tikėjimo, būtina pažymėti, jog mokymas apie dievą bei transcendenciją yra viena silpniausių bei spekuliatyviausių vietų jo filosofijoje. Jeigu ateistiniame egzistencializme žmogiškąjį savęs kūrimą’ riboja tiktai gamtinė bei visuomeninė tikrovė, tai K. Jaspersas dievą jam pastato iš kitos pusės. Žmogaus kūrybinių galių realizacija čia tartum apribojama dieviškojo „fiat” pasireiškimu, nors ir postuluojamas laisvas individo apsisprendimas. Dėl šios aplinkybės K. Jasperso filosofija iš esmės liko tik antropologizuotu arba egzistencializuotu teologinės pasaulio ir žmogaus koncepcijos variantu, arba savotišku kompromisu tarp filosofijos ir suegzistencinto religinio tikėjimo. Dėl tos pačios aplinkybės, norint atskleisti K. Jasperso filosofijos pozityvią reikšmę, šiuo metu aktualiai antropologinei problematikai reikalinga dviguba demistifikacija. Žmogiškosios egzistencijos realizacija turi būti apvalyta ne tik nuo mistifikuoto subjektyvumo, bet ir nuo grynai spekuliatyvinio transcendencijos sąvokos turinio.

Ką, trumpai reziumuojant, būtų galima pasakyti apie K. Jasperso egzistencialistinės filosofijos pobūdį?

Egzistencializmas susiformuoja kaip filosofinė kryptis, kuri nekelia sau uždavinio materialistiškai arba idealistiškai paaiškinti pasaulį. Jos paskirtis — nušviesti žmogiškąją egzistenciją. Būties arba tikrovės analizė šioje filosofijoje liečiama tik tiek, kiek ji yra susijusi su žmogiškuoju egzistavimu.

Todėl K. Jaspersas, kaip ir visi egzistencialistai, atmeta tiek materializmą, tiek ir idealizmą, kaip filosofinio esencializmo kryptis, kurios „žmogiškąją būtį” traktuojančios vienašališkai ir nepilnai, t. y. tik kaip materijos arba dvasios reiškimosi momentą, kaip gamtos arba idėjos atvejį. K. Jaspersas pirmenybę atiduoda realiam žmogaus egzistencijos pasireiškimui prieš bet kokią pastovią materialią arba dvasinę žmogaus esdimo, o žmogiškos „egzistencijos” nušvietimo filosofija.

Tačiau, nepaisant visų pastangų, K. Jasperso filosofija nesugebėjo įveikti subjektyviojo idealizmo metodologinės tradicijos. Kaip ir kiti egzistencialistai, savo filosofavimo išeities tašku jis ima prielaidą, jog pasaulio esmės atskleidimą sąlygoja žmogiškoji būtis, jos egzistencijos pasireiškimas, ir suabsoliutina ją. Todėl visos tikrovės charakteristikos (pavyzdžiui, pasaulio absurdiškumas, aplinkos priešiškumas žmogui) iš esmės tėra tik ontologizuoti žmogiškieji vertinimai bei išgyvenimai.

Klasinės ir ypač kapitalistinės visuomenės priešiškumas individo vystymuisi K. Jasperso filosofijoje transformuojamas į amžiną žmogaus „gimininės” arba socialinės esmės priešiškumą jo individualiai egzistencijai. Socialinę aplinką, kaip individo vystymąsi ribojančią sąlygą, palikdamas tartum „už skliaustų”, vadinamasis „egzistencinis” mąstymo būdas nejučiom tampa žmogaus „autobiografinių” išgyvenimų filosofija. Savo metodologiniu pobūdžiu egzistencializmas geriausiu atveju gali tik fiksuoti nuasmeninto individo emocines reakcijas į jam priešišką buržuazinio pasaulio tikrovę, o kartu dramatizuoti žmogaus situaciją šioje tikrovėje. Todėl galima visai pagrįstai tvirtinti: kiek K. Jasperso egzistencinis filosofavimo būdas yra stiprus dabarties žmogiškosios problematikos kėlimo srityje, tiek jis yra silpnas ir ribotas šios problematikos sprendimo srityje.

Iš knygos:
Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.
Staipsnio autorius:
J. REPŠYS

Views All Time
Views All Time
10286
Views Today
Views Today
1
0 0