Neopozitivizmas – bendras apibūdinimas. R.Karnapo, L.Vitgenšteino, K.Poperio ir T.Kuno pažiūros, jo veikalo analizė

Neopozitivizmas – tai filosofinė kryptis, kurios pažinimo samprata pirmiausiai neigia bet kokią metafiziką, klausiančią apie būties ar kokios nors esaties “esmę”. Kadangi šis klausimas pasak jų nėra prasmingas, nei yra sąvokų į jį atsakyti. Prasmę turi tik teiginiai, bet ne sąvokos, bet jai neįmanoma patikrinti to teiginio teisingumo ar klaidingumo jis irgi neturi reikšmės. Taip pat jie atmeta, bet koki gamtos ir dvasios mokslų metodo skyrimą, metodo atžvilgiu egzistuoja tik vieningas mokslas geriausiai realizuotas fizikoje (fizikalizmas). Taigi jie plėtojo vieningo mokslo idėja. Jiems, bet koks pažinimas prasideda teiginiais, o ne neabejotinais faktais. Anot jų Filosofijos problemos susijusios ne su “pasauliu”, bet su kalba, su logine vieningos kalbos sintakse. Kalbos problema R. Karnapo filosofijoje užima pagrindinę vietą, jis teigė, kad filosofijos arba mokslo filosofijos problemos tėra kalbos problemos. L. Vitgenšteino filosofijai pirmiausia būdinga tai, kad ji nukreipta prieš tradicinę filosofiją. Jo filosofinio metodo esmę sudarė sistemingas klausymų kėlimas patiems filosofiniams klausimams. Jo filosofijos tikslas išgydyti žmogų nuo filosofinių kompleksų, jis taip pat manė, kad pagrindinė filosofijos problema ne pasaulyje, bet kalboje ir mūsų požiūryje į ją. Kad pasaulio pažinimo problemos kylą tik todėl, kad mes nesuprantame mūsų kalbos logikos. Anot jo “mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas” taigi kalba jam pasaulio veidrodis: mes pažįstame pasaulį tik todėl kad kalba, savo logine struktūra atspindi pasaulio struktūrą.. Popperio manymu gamtos mokslų pagrindų reikia ieškoti ne betarpiškuose suvokiniuose, o teorija besiremiančiuose stebiniuose.. Anot jo bendrieji mokslo teiginiai gali būti suformuluoti, tik remiantis dideliu pavienių stebėjimų kiekių. Tačiau kad jie nebūtų sužlugdyti vienos kokios išimties (pvz visos varnos juodos toks jų pagrindinis požymis, bet jai atsiras balta varna – teiginys žlunga) juos falsifikuojant reikia padaryti išimtis. Taigi jai teiginys yra teisingas daugeliu atveju, neverta skubėti jo paneigti, dėl kokios nors anomalijos. Tomas Kūnas jis skyrė moksliniame procese dvi fazes 1 normalios; kai diskutuojamos, ir tobulinamos senos tiesos 2 revoliucinės kai radikaliai keičiasi mokslinės pažiūros, ne be išorinio įsikišimo pvz: atsirado teleskopas pakito pasaulio supratimas.

L.Vitgenšteino kurinyje “Filosofiniai tyrinėjimai” pradžioje filosofas parodo kaip ne pagal vieningas taisykles vartojama kalba gali sukelti nesupratimus arba abejones, juk kiekvienas mūsų sakydamas sakinį jį supranta pagal tam tikras taisykles. Žodžiu vartojimą ne pagal taisyklės, jis prilygina kai kad žmonės vienu metu žaistu įvairius žaidimus kamuoliu, daugelio neužbaigdami ir tt. Taigi, kad nekiltų abejonė dėl pasakyto turi būt tam tikros žaidimo taisyklės. Kiekvienas sakinys, kad ir pats migločiausias turi turėti apibrėžtą prasmę, nes kitu atveju galima sakyti, kad jis neturi jokios prasmės, pavyzdžiui jai sakysime “aš ta žmogų gerai užrakinau kambary, bet vienos duris liko atviros” iš to išeina, kad aš išvis jo neužrakinau. Filosofas tvirtina, kad nereikia suteikti patoso žodžiams būtis, pasaulis, esmė reikia savęs paklausti ar šis žodis tikrai taip vartojamas kalboje? Taigi reik grąžinti žodžius iš metafizinio į kasdieninį vartojimą. Visi klausimai anot jo kylą iš nesusipratimų, todėl kadangi klausimai liečia žodžius, tai reikia pačius žodžius ir nagrinėti. Taigi filosofas daro išvadą, kad, kad pagrindinis mūsų neteisingo supratimo šaltinis yra tas, kad mes neturime aiškaus vaizdo apie žodžių vartojimą. T.y. mūsų gramatikai trūksta aiškumo. Tačiau pagrindinis filosofijos tikslas nėra griežtas vienintelės kalbos tvarkos įvedimas, filosofija turi būti tai kas nušviečia “turimo galvoje” sąvoka, kad išvengus nesusipratimų galima būtų gauti sprendimą. Taigi filosofijos funkcija yra įnešti aiškumą.

Views All Time
Views All Time
2804
Views Today
Views Today
1
0 0