Štai taip Zaratustra kalbėjo – Frydrichas NYČĖ – Medaus aukojimas

O! Kas pasaulyje, sakykit, kvailysčių didesnių pridarė, jei ne gailestingieji? Ir kas kančių daugiau sukėlė, jei ne kvailystės tų, kurie vadinasi gailestingieji?

Ir vargas tiems visiems, kas myli, kurie dar aukščio nepasiekė, didesnio nei gailestingumas jųjų!

Kadaise velnias man kuždėjo: „Ir Dievas pragarą juk savo turi: tai meilė jo – žmonijai.”

Straipsniai 1 reklama

O neseniai jis vėl man sakė: „Tas Dievas – jau numiręs; nuo gailesčio žmonėms jis mirė.”

Zaratustra:

Apie gailestinguosius (d. II, p. 93).

Ir vėl pro Zaratustros sielą vis bėgo mėnesiai ir metai, tačiau jis jų nepaisė; o per tą laiką jo galva pražilo. Ir vieną dieną, kai jisai prieš olą savo ant akmens sėdėjo ir sau ramiai į tolį žvelgė – iš čia viršum skardžių atkalnių gerai matyti jūra,- žvėreliai jo, labai jau susimąstę, aplinkui jį ratu vis suko, kol pagaliau sustojo priešais.

„O, Zaratustra,- taip jie kreipės,- gal savo laimės tu dairaisi?” – „Kas man ta laimė! – jis atsakė.- Aš jau seniai jos nebetrokštu, aš siekiu savo darbo vaisių.” – „O, Zaratustra,- vėl žvėreliai tarė – tu taip kalbi lyg tas, kurs gėrio per akis turėtų. Ar tu nesijauti dabar į žydrą laimės jūrą pasinėręs?” – „Jūs pokštininkai esat,- Zaratustra su šypsena atsakė,- palyginimą jūs parinkot puikiai! Bet jūs taip pat juk žinot, kad nelengva manoji laimė,- ir ji nepanaši į tekantį šaltinį: mane ji slegia ir palikt manęs nenori, lyg koks degutas ištirpintas.”

Tuomet žvėreliai susimąstę darsyk aplinkui jį apėjo ir priešais vėl sustojo. „O, Zaratustra,- jie toliau kalbėjo,- vadinasi, nuo š i t o tai pareina, kad tu darais vis geltonesnis ir tamsesnis, nors juk plaukai tavi atrodyt nori balti ir kaip lininiai? Mums, rodos, aišku,- tu juk degute savajam sėdi!” – „Ką jūs ten šnekate, žvėreliai mano,- Zaratustra atsakė ir nusišypsojo,- aš iš tiesų piktžodžiavau, kuomet degutą paminėjau. Kas su manim čia dedas, taip esti visuomet su vaisiais, kai jie prinoksta. M e d u s, kurs mano gyslomis srovena, tirštesnį mano kraują daro, taip pat ir vis ramesnę sielą.” – „Ir taip yra, ko gero, o, Zaratustra,- atsakė jam žvėreliai ir dar arčiau prie jo prislinko.- Ar nežadi tu šiandien į aukštą kalną kopti? Juk oras toks skaidrus ir grynas, ir šiandien tu daugiau nei šiaip pasaulio pamatysi.” – „Tikrai, žvėreliai mano,- Zaratustra atsakė,- jūs patariate puikiai ir kaip širdis manoji geidžia: aš šiandien ketinu į aukštą kalną kopti! Bet pasirūpinkit, kad ten medaus man po ranka lig sočiai būtų, geltono, balto, gero, korių medaus auksinio, paties šviežiausio. Žinokite, kad ten aukštai žadu medaus aš auką atnašauti.”

Įkopęs į viršūnę kalno, Zaratustra žvėreliams savo, kurie jį atlydėję buvo, namo įsakė eiti, ir štai jis vienui vienas pasijuto, nusikvatojo iš visos širdies, aplinkui apsidairė ir šitaip tarė:

Kad aš apie aukojimus kalbėjau, sakiau žadąs medaus aš auką atnašauti, tai buvo tik manos šnekos gudrybė, išties, kvailystė tik naudinga! O čia aukštai aš jau galiu laisvai kalbėti, laisviau nei prie olų, kur atsiskyrėliai gyvena ir kur jų prijaukinti žvėrys girdi.

Tad ką čia reiškia atnašauti! Aš tik švaistau, ką dovanom pats gaunu, švaistytojas aš tūkstantrankis: kaip drįsčiau tai – auka vadinti!

O kai medaus įsinorėjau, iš tikro man tik masalo reikėjo, saldaus skystimo tokio, kurį pamatę ir lokiai kudloti, taip pat keisti, pikti ir niūrūs paukščiai laižos:

– geriausio masalo to, jauko, kurio medžiotojams ir meškeriotojams taip reikia. Nes jei pasaulis panašus į tamsią girią, kurioj žvėrių žvėrelių knibžda, ir į medžiotojų visų laukinių rojų, tai dar labiau jis man atrodo esąs bedugnė ir žuvinga jūra,

– pilna margų žuvų, vėžių daugybės, kad netgi ir dievai užsinorėtų pasidaryt žvejais ir tinklą tuoj užmesti: štai taip turtingas šis pasaulis mažų ir didelių keistybių!

Ir ypačiai žmonių pasaulis, žmonių ta jūra; į j ą dabar metu auksinę meškerę aš savo, sakydamas štai šitaip: tu atsiverk, žmonių bedugne!

Tu atsiverk man ir išmeski žuvis savas ir vėžius blizgančiuosius! Su masalu geriausiu savo vilioju aš šiandieną žuvis keisčiausias žmogiškąsias!

– Aš pačią laimę savo metu į tolumas toliausias – ten, kur rytai, kur pietūs, vakarai, su viltimi, kad mano laimę gal daug žuvų tų žmogiškųjų pradės ir judint, ir tampyti,

kol jos, užkibusios ant paslėptų kabliukų, turės pakilt į m a n o aukštį, šitie gelmių gružliai margiausi, pakilt pas meškeriotoją žmonių baisiausią.

Aš t o k s esu nuo pat gimimo: traukiąs artyn, aukštyn ir užtraukiąs, traukėjas aš, augintojas ir auklėtojas, kuris ne veltui sau kadais yra pasakęs: „Darykis toks, koksai esi!”

Tegu nuo šiolei žmonės kyla čia pas mane į a u k š t į, nes aš ženklų dar tebelaukiu, kuomet bus nusileisti laikas; dar pats aš nesileidžiu, kaip privalau, pas žmones.

Dėl to čionai aš laukiu, klastingas, pašaipus, aukštų kalnų viršūnėj įsitaisęs, ne nekantruolis, ne kantruolis, labiau toks vienas, kuris taip pat kantrybės nebeturi,- nes jis jau nebe „kenčia”.

Likimas pats man laiko duoda: ar tik nebus jisai mane pamiršęs? Arba jis sėdi už akmens didžiulio ir ten muses šešėly gaudo?

Ir iš tikrųjų jam esu dėkingas, likimui savo amžinajam, kad jis manęs nei skubina, nei gena ir laiko pokštams ir piktybėms man palieka: vadinasi, kad meškeriojimui aš šiandien į kalną aukštą šį įkopiau.

Bet ar žmogus kada žvejojo, ant aukšto kalno pasilipęs? Ir nors kvailystė tai, ko noriu aš ir ką veikiu šitoj aukštybėj,- verčiau jau visa šita, negu ten apačioj sėdėti ir laukti iškilmingai, pageltęs, pažaliavęs,

– baisus pikčiurna dėl laukimo, kalnų šventoji, staugiančioji vėtra ir nekantrautojas, kuris žemyn slėnius šaukia: „Klausykite, arba rykšte aš Dievo jus išplaksiu!”

Ir ne todėl, kad rūstaut imčiau ant tų visų, kas pyksta! Jie man tik juoką kelia! Aš suprantu, kad jie jau nekantrauja, šitie triukšmautojai didieji, kurie išlieti nori širdį arba šiandieną, arba niekad!

Bet mudu – aš ir tas likimas mano – mes nekalbam šiai dienai ir nesikreipiame į niekad: kalbėjimui mes turime kantrybės, ir laiko, viršlaikio mes turim. Bet vieną kartą jis turės ateiti ir negalės praeit pro šalį.

Tad kas turės ateiti vieną kartą ir negalės praeit pro šalį? – Tas mūsų įvykis didžiulis, žmonių didžioji tolimoji karalystė, ta tūkstantmetė karalystė Zaratustros…

Ar dar toli galėtų šitas „tolis” būti? Tai man visai nerūpi! Tačiau tikėjimas manasis dėl to nėra nė kiek mažesnis,- abiem aš kojomis tvirtai ant žemės stoviu,

– ant žemės amžinosios, ant uolienos kietos pirminės, ant tų kalnų aukščiausių ir kiečiausių, kur vėjai suskrenda pasaulio kaip į orų virtuvę, vis klausdami: kame? iš kur? kur link?

Čia juokis tu, kvatokis, skaisti piktybe mano palaiminga! Tu nuo aukštų kalnų žemyn paleiski kvatonę savo žibančią, pašaipią! Žibėjimu savu man privilioki žuvų gražiausių žmogiškųjų!

Kas visose m a n jūrose priklauso, kas maniška yra daiktuos visuos – t ą man tu išžvejoki, t ą atgabenki man į viršų: to laukiu aš, tas meškeriotojas žmonių baisiausias.

Toliau tad lėki, meškere manoji! Žemyn, gilyn, tu masale manosios laimės! Ir lašinki saldžiausią rasą savo, medau širdies manosios! Kabink, kably manasai, visų juodžiausiam rūpesčiui į pilvą!

Toliau tu žvelki, žvilgsni mano! O, kiek ir dar kokių aplink mane čia jūrų, o, kokios ateitys žmonių jau aušta! Ir virš manęs čionai – kokia rausva ramybė! Koksai tylėjimas čia giedras!

Views All Time
Views All Time
1617
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

14 + = 20