„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Kalba ir mąstymas

Kalbos ir minties, taip pat jų abiejų santykio su tikrove problema labai sena, iškilusi gerokai anksčiau, nei atsirado pirmieji filosofai ir lingvistai. Dabar kalbama, kad svarbiausioji kalbos funkcija yra komunikacinė, kad kalba yra bendravimo ir minties reiškimo priemonė. Visa tai, žinoma, taip. Bet praleista svarbiausia – kalbos ontologiškumas: ji yra būties organiškoji dalis ir glaudžiai susijusi su visa būtimi.

Biblijos Adomas davė vardus gyvūnams ne savavališkai, o pagal jų (vardų ir gyvūnų) esmę. Tai reiškia, kad žodžio ryšys su objekto esme ne sąlyginis (pavadink vienaip ar kitaip), o ontologinis, t.y. realus dviejų esamybių ryšys – kalbos ir pasaulio: neteisingai pavadinti vadinasi ignoruoti šitą sąryšį. Bevardis pasaulis senovės žmonėms buvo svetimas. Štai kodėl prieš apsigyvendami naujoje vietovėje, žmonės visų pirma duodavo vardus upėms, ežerams, miškams, kalnams ir netgi aukštumoms. Tai buvo ne paprastas žmogaus orientyrų įvedimo į supančią tikrovę aktas, o gamtos sužmoginimo aktas, ontologinio ryšio su ja nustatymo aktas.

Senovės užkeikimų magija buvo visai ne prietaras. Jos pagrindą sudaro tvirtas įsitikinimas tuo, jog žodis turi poveikį objektui, pažymėtam šiuo žodžiu ir susietam su juo. Ypatingą ryšį senovės žmonės matė tarp žmogaus ir jo vardo: vardas turi atitikti žmogaus charakterį ir prigimtį. Vardas gali neatitikti žmogaus asmenybės. Antai vardas „Viktoras” („nugalėtojas”, išverstas iš lotynų kalbos) duotas silpnavaliam žmogui, potencialiam nevykėliui, yra jam pernelyg „sunkus”, nes viršija jo galimybes. Ir atvirkščiai, pernelyg „lengvas” vardas neleidžia žmogui realizuoti savo galimybių.

Švęsti gimimo dieną – nelabai sena tradicija. Ši diena, manė senoliai, yra atsitiktinis dalykas, biologinio amžiaus atskaitos taškas. Kitas reikalas – vardinės: žmogaus vardas nusako jo asmenybę, jo žemišką paskirtį. Krikščionys turi seną tradiciją skirti žmogui vardą to šventojo, kurio diena atitinka žmogaus gimimo dieną. O jeigu vardą davė patys tėvai, tai vardinės būdavo pažymimos turėjusio šį vardą šventojo dieną.

Ypatingas žmogaus santykis su Dievo vardais. Šie vardai išreiškia Jo esmę ir atributus. Bet tik judaizme ir krikščionybėje Dievas tapatus su Savo vardu. Senojo Testamento „Pakartotino įstatymo knygoje” (12:5) kalbama, kad šventykla – tai vieta, kur laikomas Dievo vardas. Judėjai ir krikščionys išvardija Dievo atributus (visagalis, visavaldis ir pan.), kurie pasirodo besą pakeltos į absoliutą žmogiškosios savybės. Ir viskas todėl, kad Dievas atskleidė Savo vardą Mozei: „Aš esu, kas Aš esu” (Išėjimo 3:14). Kitaip tariant, Jis yra absoliučioji tapatybė, tai pirmosios Šv.Trejybės hipostazės (Jehovos) vardas. Antrosios hipostazės vardas – Jėzus (= Gelbėtojas).

Aš pradėjau šį skyrių nuo pastabos apie tai, kad tapo įprasta absoliutinti kalbos komunikacinę ir įrankinę funkcijas. Tačiau taip elgiantis ignoruojama esmė. Jeigu kalba, būdama bendravimo priemonė, tik išreiškia mintį, vadinasi, mintis formuojasi ir egzistuoja iki ir be kalbos. Kad taip nėra, suprato dar Platonas ir Aristotelis. Platonas manė, kad etimologizavimas (esminės ir istorinės žodžių reikšmės išaiškinimas) yra būtinas įvadas nagrinėjant problemą. Parengtiniam problemos tyrimui, etimologizavimui skirtas jo dialogas „Kratilas”. Mąstymo priklausomybę nuo kalbos gerai suprato ir Aristotelis, kuris problemos svarstymą visada pradėdavo nuo jos raktinių žodžių reikšmės.

Kalbėdami apie nenutrūkstamą kalbos ir mąstymo ryšį mes dar neįvertinome tos aplinkybės, kad kalba yra daugiasluoksnė sistema: fonetika, morfologija, sintaksė ir leksika. Neblogai ištirtas mąstymo ryšys su leksika (žodyninis fondas), mažiau ištirtas mąstymo ir morfologinės semantikos (reikšmės) ryšys. Mažai tirtas minties ir sintaksinių struktūrų tarpusavio santykis. Ir jau visai blogi reikalai apie fonetikos (garsinės kalbos sandaros) ir mąstymo tarpusavio santykio klausimus. Pripažindamas kalbos ir minties vienybę, Aristotelis orientavosi visų pirma į žodžių leksikos reikšmes. Skirtingai nuo jo Platonas visų pirma kreipė dėmesį į žodžio vidinę formą.

Pirmą kartą mąstymo lingvistinio reliatyvumo (sąlygotumo) idėją konceptualiai kėlė vokiečių lingvistas Vilhelmas fon Humboltas (1767-1835). Jis pažymėjo, kad išsilaisvinti nuo vienos kalbos valdžios negalima nepakliuvus kitos kalbos valdžion. Jo nuomone, žmogus tiesiog pasmerktas mąstyti kalbos kategorijomis, kurias jis pavadino žodžių vidine forma. Šita forma yra ne kas kita, kaip žodžio prasminė struktūra, susieta su jo morfologine ir fonologine forma. Pavyzdžiui, žodžio „augalas” vidinė forma yra augimo idėja, žodžio „gyvūnas” – gyvenimo idėja. Angliško žodžio animal (“gyvūnas”) vidinė forma yra dvasingumo idėja (nuo lot. anima, animus – dvasia, siela).

Humboldto idėjos plačiai paplito Rusijoje. Charkovo universiteto profesorius Aleksandras Potebnia (1835-1891) rašė, kad „kalba yra priemonė ne išreikšti jau sukurtą mintį, o ją kurti, ji ne susidariusios pasaulėžiūros atspindys, o ją sudaranti veikla”. Rusų psichologas Levas Vygotskis (1896-1934) subtiliai pastebėjo, kad „mintis ne tiek reiškiama žodžiu, kiek vyksta žodyje”. Labai teisingas pastebėjimas: kalba ne tiek minties įrankis, kiek jos realizavimo substancija. Kiek vėliau šią idėją išsakys prancūzų lingvistas Emilis Benvenistas (1902-1977): „Kalbos forma yra taip pat ne tik minties reiškimo sąlyga, bet, visų pirma, jos realizavimo sąlyga. Mes suvokiame jau kalboje įrėmintą mintį. Už kalbos yra tik neaiškios paskatos”.

XX amžiaus pradžioje Amerikos lingvistas ir etnologas Edvardas Sepiras (1884-1939) iškėlė idėją, pagal kurią „įvairūs stebėtojai negali turėti vienodo pasaulio vaizdo, jeigu jie neturi vienodo lingvistinio pagrindo”. Paprasčiau kalbant, kad vienodai suvoktų pasaulį, žmonės turi turėti vieną kalbą, skirtingos kalbos sąlygoja skirtingą pasaulio suvokimą. Sepiro idėja buvo pagrindas taip vadinamai Sepiro-Uorfo hipotezei, kuri šiandien žinoma kaip lingvistinio reliatyvumo principas.

Principo esmė ta, kad kalbos struktūros (fonetinės, leksikinės ir gramatinės) sąlygoja žmogiškąjį pasaulio suvokimą, jo konceptualųjį atvaizdą. Amerikos etnografas Bendžamenas Uorfas (1897-1941) rašė, kad „turinčiomis skirtingas gramatikas kalbomis besinaudojantieji žmonės gauna skirtingus pastebėjimus ir skirtingus įvertinimus; šitaip jie yra skirtingi stebėtojai ir turi suformuluoti skirtingas pasaulėžiūras”.

Uorfas mano, kad lingvistinio reliatyvumo atžvilgiu įvairios tautos turi turėti ne vieną, o įvairius mokslus. Antai jis rašo, kad jeigu chopi, viena iš Amerikos indėnų genčių, kurtų savo fiziką, tai ji būtų skirtinga nuo niutoniškosios bei jos absoliučių erdvės ir laiko. Ir tikrai, chopi kalboje esanti metafizika radikaliai skiriasi nuo indoeuropietiškųjų kalbų metafizikos. O kokia metafizika – tokia ir fizika. Chopi kalboje nėra nei žodžių, nei gramatinių konstrukcijų, nusakančių ar apibrėžiančių laiką. Kitaip tariant, chopi neskiria posakių „ėjo”, „einu”, „eisiu”. Vietoje indoeuropietiškojo laiko chopi kalbos metafizikoje rasime kategorijas, kurias priimta vadinti „manifestuotuoju” (pasireiškusiu) ir „nemanifestuotuoju” (nepasireiškusiu). Manifestuotojo kategorijai priklauso visa tai, kas suvokiama jutimo organais, be jokio mėginimo skirti praeitį ir dabartį. Nemanifestuotoji apima ateitį ir visa tai, ką mes vadiname mentaliniu (apie ką mes galvojame). Kitos Amerikos genties navacho kalbos metafizika taip pat neturi laiko idėjos. Čia akcentuojama aspektas arba veikimo būdas: momentalumas, pageidavimas, pereinamumas, pasikartojimas, paprotiškumas ir kt.

Dėl chopi metafizikos yra skeptikų: fizika be laiko sąvokos jau buvo Senovės Graikijoje – statika. Tačiau tai ne argumentas. Graikų statika nepretendavo aprašyti dinaminių procesų. O štai galima chopi fizika, pagrįsta metafizika, adekvačiai aprašanti tiek statinius, tiek ir dinaminius procesus, ypač įdomus fenomenas. Graikai tiesiog negalėjo statiškai aprašinėti dinamiškumo – nebuvo atitinkamos kalbos metafizikos. Dar Parmenidas ir Zenonas parodė, kad logika, besiremianti senovės graikų kalbos metafizika, negali be prieštaravimų mąstyti apie procesus ir judėjimą, jeigu jie aprašinėjami statikos terminais, plg. Zenono aporiją „Lekianti strėlė”.

Jeigu turėsime omenyje Uorfo pastabą, kad stebėjimų įvairumas sąlygotas skirtingų gramatikų, tai kyla klausimas apie šitų gramatikų panašumo ir skirtumo laipsnį. Geneologiškai visos pasaulio kalbos dalijamos į kalbų šeimas: indoeuropiečių, mongolų, kinų-tibetiečių ir kitas. Kalbų šeimai priskiriamos turinčios istorinį bendrumą ir analogišką kalbos leksinę ir gramatinę struktūrą. Aišku, kad skirtingų šeimų gramatikos panašios minimaliai, kai kada beveik visai nepanašios. Tačiau net ir tarp vienos kalbų šeimos gali būti rimtų skirtumų. Sakysime, indoeuropiečių šeimoje yra turinčios galūnes sintetinės kalbos, pavyzdžiui, senovės graikų, lotynų, baltų ir daugumos slavų, bei neturinčios galūnių analitinės kalbos, kaip prancūzų ir anglų. Be to, vienos šeimos skirtingos kalbų grupės gali turėti žymių panašumų. Pavyzdžiui, rusų ir lietuvių kalbos turi apie 60% bendros leksikos ir artimą gramatinę struktūrą.

Akivaizdu, kad vienos kalbų šeimos tautų pasaulėžiūros pagrindai labai artimi. Suprantama ir kita: pagal lingvistinio reliatyvumo principą, įvairių kalbų šeimų tautoms turi būti būdingi iš esmės skirtingi mokslinio pasaulio vaizdai. Tačiau iš tikrųjų mes žinome vieną mokslą: nėra, sakysime, Europos arba Kinijos fizikos. Į tai dažnai atsakoma, kad reikalas ne tas, kad kinai negali turėti savo fizikos, o tas, kad jie priėmė Europos mokslą. Tikrai taip, su tuo negalima nesutikti. Be to, reikia turėti omenyje, kad skolinių mažiau humanitarinių mokslų ir metafizikos srityje todėl, kad natūraliosios kalbos įtaka čia didžiausia. Pavyzdžiui, Aristotelio gramatika turėjo 10 kalbos dalių, pagal tai jo metafizika taip pat sukonstruota iš 10 kategorijų. Sakysime kiekybės metafizinė kategorija yra ne kas kita, o universalizuota skaičiaus gramatinė kategorija, bet būties kategorija Europos filosofijoje – tai iš esmės universalizuota daiktavardžio kategorija.

Dar labiau stebinantis yra Kanto pavyzdys. Jis buvo visai abejingas kalbos problemai, tiesiog ją ignoravo. Todėl kalba negalėjo neturėti didžiulės įtakos jo filosofijai. Juk viskas, kas yra už sąmonės ribų, negali jos nekontroliuoti. Kalba pradeda valdyti tokią sąmonę, siūlydama jai tiek konceptualias, tiek universalias kalbos struktūras. Taip ir atsitiko Kantui. Rusų filosofas Sergijus Bulgakovas (1871-1944) Kanto filosofijos klausimu įžvalgiai pastebėjo knygoje „Vardo filosofija”: „Grynojo proto kritikos” esminis turinys yra gnoseologinis gramatikos komentaras, pačiam autoriui to nežinant”.

Ir tikrai, Kanto apercepcijos (sąmonės) transcendentali vienybė, užtikrinama proto idėjų, yra funkcija to, kas gramatikoje išreiškiama įvardžio vienaskaitos pirmojo asmens forma. Tai – „Aš”. Tai pradėjo suprasti ir pats Kantas, grynąją apercepciją laikydamas „Aš”. Būtent pradėjo, o ne suprato, todėl kad apie „Aš” kalba panašiai kaip Fichtė, be sąsajų su gramatinėmis asociacijomis.

Kanto samprotavimo kategorijos (grynojo proto (= samprotavimo) sąvokos), t.y. galimybė, egzistavimas, būtinumas, substancija, priežastis, tarpusavio sąveika ir kitos yra ne kas kita, kaip kalbos morfologinės sistemos dalys, modifikuotos linksniavimo, asmenavimo ir nuosakų. Konkrečiai, vardininko linksnis yra substancijos prototipas, įnagininkas – priežastingumo, naudininkas – tarpusavio sąveikos ir t.t. Grynojo proto (samprotavimo) schemos (schematizmas) yra tarpinė grandis tarp juslinių reiškinių ir samprotavimo kategorijų. Kalboje minimo ryšio problema sprendžiama žymiai paprasčiau – linksniuojant: daiktavardis vardininko linksnyje konkretizuojamas, t.y. susiejamas su jusline tikrove per linksniavimą: nam-as, nam-o, nam-ui ir t.t. Samprotavimo modalumo kategorijos (galimybė, egzistavimas, būtinumas) lengvai išvedamos iš gramatinės nuosakos.

Samprotavimo mąstymo priklausymą nuo kalbos lemia jo struktūra. Bet fonetinė, leksinė, morfologinė ir sintaksinė struktūros nevienodai veikia mintį. Įtaka tuo didesnė, kuo mažiau žmogus įsisąmonina kalbos struktūrą. Vaikas šneka gimtąja kalba, nors ir nežino jos gramatikos: ji už jo sąmonės ribų, todėl turi jam didesnės įtakos, nei suaugusiam žmogui. Kalbos struktūras vaikas laiko paties pasaulio savybėmis. Ir suaugę panašiai veikiami, tik kiek mažiau.

Pavyzdžiui, gyvulių ir paukščių sukeliami garsai. Atrodo, juos turėtų vienodai suvokti visi žmonės, nepriklausomai nuo tautybės ir kalbos, tačiau katės skleidžiamą garsą lietuviai suvokia kaip miau, o anglai – kaip mju, anties garsai lietuviui – kriak, anglui – kvek. Reikalas tas, kad minėtieji garsai anglų kalba grafiškai (atitinkamai – ir fonetiškai) rašomi kaip „mew” ir „quach“. Dar didesnis skirtumas gaidžio garsų atveju: lietuvių – kukureku, anglų – kokedudldu (“coch-a-doodle-doo). Stuktelėjimas į duris lietuviui – tuk-tuk, anglui –ret-tet (“rat-tat”).

Kirčių sistema kalboje taip pat lemia akustinės tikrovės suvokimą. Pavyzdžiui, vienodo stiprumo garsų serija skirtingai suvokiama anglo ir prancūzo. Anglai neturi vienodo atsakymo dėl stipriausiojo garso, nes jų kalboje kirtis yra laisvas (nefiksuotas) ir praktiškai gali tekti bet kuriam žodžio skiemeniui. Prancūzams stipriausiasis yra paskutinis garsas, nes jų kalba akcentuoja paskutinį žodžio skiemenį. Kalbos su išvystyta daiktavardžių sistema išskiria, visų pirma, daiktinį tikrovės aspektą, o kalbos su vyraujančiąja veiksmažodžių sistema gerai aprašo procesinę pasaulio pusę.

Kaip matome, lingvistinio reliatyvumo reiškinys tikrai egzistuoja. Klausimas kitoks. Ar tas reiškinys toks svarbus, kaip manė Sepiras ir Uorfas? Atsakymas į šį klausimą numato patyrinėti žmogaus mąstymo refleksijos vaidmenį. Reikia skirti objektinę mintį (mintį apie daiktinę tikrovę) ir mintį apie mintį (antrojo laipsnio mintį), t.y refleksiją. Objektinė mintis negali būti savikritiška, nes mąsto apie išorinius objektus. Lemiantis kalbos vaidmuo čia neginčytinas, kadangi ji už kritiškosios kontrolės ribų. O štai refleksija sugeba kontroliuoti objektinę mintį, nes nukreipta į ją. Taip vyksta išsivadavimas iš kalbos valdžios, užtikrinamas žmogaus minties nepriklausymas nuo tautų kalbų skirtumų.

Yra ir kita išsivadavimo iš kalbos valdžios priemonė. Ji nurodyta dar Humboldto: išsivaduoti iš vienos kalbos valdžios reiškia pakliūti į kitos kalbos ratą. Suprantama, kad toks išsivadavimas santykinis. Čia kyla uždavinys suformuluoti dirbtinę kalbą. Tokios yra fizikos, chemijos, matematikos, astronomijos ir kitos kalbos. Dirbtinės kalbos skiriasi nuo natūraliųjų tuo, kad jas galima valdyti ir koreguoti. Šiuo požiūriu žmogus tampa laisvas nuo kalbos diktatūros.

Pirminė lingvistinio reliatyvumo principo versija akcentavo tai, kad skirtingos kalbos sąlygoja įvairius stebėjimus. Bet tai buvo tik bendra idėja. O koks yra šio determinizmo mechanizmas, nebuvo nurodoma. Sepiras žengė toliau ir apibūdino šį reiškinį kaip interpretacijos pasirinkimą: „Mes matome, girdime ir kitu jutiminiu būdu suvokiame pasaulį taip, o ne kitaip svarbiausia todėl, kad mūsų sandraugos kalbos įpročiai sąlygoja tam tikrą interpretacijos pasirinkimą”. Ir dar viena citata: „Iliuzija manyti, kad mes suprantame reikšmingus kultūros pagrindus dėl grynojo stebėjimo ir be lingvistinio simbolizmo vadovavimo, kuris daro tuos pagrindus reikšmingus ir suprantamus visuomenei”.

Vadinasi, pagal Sepirą, „grynojo” patyrimo (= stebėjimo) nėra ir negali būti, jis sąlygotas ne tiesiog kalbos, o kalbos simbolizmo. Šis simbolizmas veikia kaip interpretavimo pasirinkimas, t.y. kaip vienų juslinių duomenų pasirinkimas ir kitų ignoravimas. Tai paaiškinsiu remdamasis regėjimo pavyzdžiu. Mes matome tai, ką tikimės pamatyti ir paprastai nepastebime to, ko nesitikime. Kalba interpretacijos pasirinkime atlieka šito tikėjimosi vaidmenį. Kalba fizikoje ar chemijoje tiesiogiai nesąlygoja stebėjimų pobūdžio. Determinavimas netiesioginis: kalbos simbolizmas formuoja kultūros pagrindus, kurie, galų gale, lemia mokslinių stebėjimų pobūdį. Kultūra yra tas konkretusis pasaulis, kuriame gyvena žmonės. Šitą situaciją vykusiai nusako austrų filosofo ir logiko Liudvigo Vitgenšteino (1889-1951) pastaba: „Mano kalbos ribos yra mano pasaulio ribos”.O pats Sepiras priėjo išvadą, kuri vadinama ontologinio reliatyvumo principu: „Pasauliai, kuriuose gyvena skirtingos visuomenės, yra skirtingi pasauliai, o ne tiesiog tas pats pasaulis su skirtingomis prie jo pritvirtintomis etiketėmis”.

• 1. Kas sudaro kalbos ir tikrovės ontologinį ryšį?
• 2. Kokia yra Platono ir Aristotelio nuomonė apie pažinimo problemų kėlimą ir sprendimą?
• 3. Mąstymo lingvistinio reliatyvumo idėją iškėlė vokiečių kalbininkas V. fon Humboltas. Kokia jo ir jo pasekėjų nuomonė šiuo klausimu?
• 4. Apibūdinti lingvistinio reliatyvumo principo turinį (Sepiro-Uorfo hipotezę).
• 5. Pateikti indoeuropiečių ir Amerikos indėnų chopi kalbinių metafizikų lyginamąją charakteristiką.
• 6. Koks yra refleksijos ir dirbtinių kalbų vaidmuo silpninant kalbos diktatą?