„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Jutiminė ir racionalioji sąmonė
Pojūčiai atsiranda dėl objektyvaus pasaulio daiktų poveikio žmogaus jutimo organams. Pojūčių tipų tiek, kiek žmogus turi jutimo organų, t.y. penki. Vadinasi galima kalbėti apie regos, klausos, lietimo, uoslės ir skonio pojūčius. Pojūčių rūšių žymiai daugiau, nei jų tipų. Pvz., lietimo pojūčiai gali būti odos lietimo (daktiliniai), temperatūros, skausmo, raumenų-sąnarių ir kitokie. Pojūčiai fiksuoja atskiras daiktų savybes ir sudaro medžiagą, iš kurios gimsta suvokimai, atspindintys objektų vientisumą.
Pojūčiai žymiai didesniu mastu lemiami žmogaus organizmo biologinių faktorių, negu suvokimai. Skirtingai nuo pojūčių, suvokimai žymiai daugiau sociolizuoti, susiję su refleksija ir ankstesniuoju patyrimu. Pavyzdžiui, įkaitinto metalo matymo požiūris sudaro juslinį vaizdą, atspindintį raudoną metalo spalvą. O regėjimo suvokimas, remdamasis ankstesniuoju patyrimu, jau turi informaciją ne tik apie metalo spalvą, bet ir jo temperatūrą. Patyrimo vaidmuo suvokimo atveju suprantamas: jeigu žmogus turėjo įkaitinto metalo lietimo pojūtį, tai vėliau įkaitinto metalo spalva asocijuojasi su jo temperatūra. Refleksijos vaidmenį suvokime galima paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Apžiūrėdamas daiktą, žmogus gali būti nepatenkintas turimu regėjimo vaizdu. Kad geriau apžiūrėtų, žmogus keičia savo padėtį daikto atžvilgiu. Nepasitenkinimas atvaizdu rodo, kad dėmesys sutelktas ne į patį daiktą, o į jo suvokimą. Tai ir yra refleksija – dėmesys į suvokimą, o ne į jo objektą. Dėl patyrimo ir refleksijos, suvokimas atspindi daiktų ryšius ir santykius, jam būdingi supratimo elementai.
Hėgelis „Dvasios fenomenologijoje” labai vykusiai suskirstė suvokimus į tris klases. Pirmąją klasę sudaro regėjimas ir klausa. Tikrai, šie pojūčiai yra aukštesnieji, nes akcentuoja daikto vientisumą. Regėjimo pojūčiai tiesiogiai jungiasi su racionaliąja sąmone. Šis faktas buvo pretekstas amerikiečiui estetikos ir psichologijos specialistui Rudolfui Arncheimui teigti knygoje „Menas ir vizualusis suvokimas” (1954 m.), kad, pagal savo funkciją, regėjimo suvokimai yra vizualūs teiginiai. Tikrai, vizualus (regėjimo) suvokimas ir apskritai visoks jutiminis suvokimas yra ne pasyvus atspindys, o būtent juslinis teiginys apie šią tikrovę, kurioje pasireiškia žmogaus lūkesčiai, nuostatos ir kitos vertybės. Bet koks suvokimas visada atrankinis: vienos objekto savybės yra dėmesio centre, kitos – jutiminės sąmonės periferijoje arba iš viso ignoruojamos. Jutiminis suvokimas yra perceptyvinis teiginys tuo požiūriu, kad suvokimo objektas atlieka juslinio teiginio subjekto vaidmenį, o juslinis vaizdas yra predikatas. Akivaizdu, kad tokie subjektas ir predikatas netapatūs: predikatas išskiria tas subjekto savybes, kurios atitinka lūkesčius ir suvokimo nuostatas. Šių savybių visuma žmogaus laikoma pačiu daiktu. Perceptinio teiginio akte žmogus aktyvus, išskiriantis vieno daikto savybes ir praleidžiantis kitas. Dar daugiau, išskirtųjų savybių sujungimas į vieningą visybę taip pat yra žmogaus aktyvumo išraiška. Reikalas tas, kad vienos ir tos pačios savybės gali būti sujungtos į visumą įvairiai. Sujungimo būdas priklauso nuo žmogaus patyrimo ir jo vertybių.
Taigi suvokimas kaip procesas yra perceptinis teiginys. Bet taip pat tokio teiginio rezultatas gali būti pavadintas perceptine sąvoka. Suvokiamasis reiškinys gali žmogui atrodyti kaip tipiškas tos klasės atstovas. Pavyzdžiui, dažnai galima girdėti pasakymus „tipiškas vokietis” ir panašius. Seniai žinoma, girdėdamas vienų ar kitų daiktų pavadinimus, žmogus atmintyje atgamina ne jų abstrakčius apibūdinimus, o jų (daiktų) tipiškus atstovus. Pavyzdžiui, žodis „trikampis” daugumai žmonių asocijuojasi su lygiakraščiu trikampiu. Kitaip tariant, perceptinės sąvokos iš esmės yra reprezentatyviieji suvokimai ir vaizdiniai.
Toliau tikslinga svarstyti dar vieną juslinės sąmonės formą – vaizdinį. Suvokimai atsiranda išoriniams objektams tiesiogiai veikiant mūsų jutimo organus. O štai vaizdiniai formuojasi be jutiminio kontakto su daiktais. Didžiulį vaidmenį čia atlieka atmintis ir vaizduotė. Atsimindamas anksčiau matytą daiktą, žmogus atgamina sąmonėje nesutampantį su jusliniu suvokimu vaizdą. Vaizdinyje praleidžiami neesminiai daikto bruožai, į pirmąją vietą patenka jo tipiškosios charakteristikos. Vaizdiniai visada yra perceptinės sąvokos, kuriose konkretaus daikto suvokimas yra visos daiktų klasės tipiškas atstovas. Galima netgi kalbėti apie eidetišką (gr. eidos – pavidalas, išvaizda, vaizdas) mąstymą. Tai tas atvejis, kai žmogus mąsto konkrečiais vaizdais ir vaizdiniais ir jie gali būti ryškesni ir gyvesni, negu suvokimas. Žinoma, kad kai kurie dailininkai tapo savo paveikslus ne iš natūros, o iš atminties.
Vaizduotė – tai sugebėjimas, kai senieji vaizdiniai yra naujųjų juslinių vaizdų pagrindas. Vaizduotės produktas yra visa mitologija. Pavyzdžiui, graikų mitologijos kentauras yra žmogaus ir arklio sintezė (pusiau žmogus, pusiau arklys), minotauras – žmogaus ir jaučio sintezė (pusiau žmogus ir pusiau jautis). Suartindama nepanašius ir net tarp savęs nesijungiančius reiškinius, vaizduotė pateikia tokius tikrovės aspektus, kokių nesuteikia joks patyrimas. Neatsitiktinai daugelis filosofų kalbėjo apie produktyviąją vaizduotę, laikydami ją intuicijos atmaina. Laikoma jusle, vaizduotė peržengia juslinei sąmonei biologinio substrato suteikiamų galimybių ribas. Galima daug ką juslėmis suvokti neturint suvokiamo kalbinio ženklinimo. Kitas dalykas – vaizduotė, fiksuojanti tiesiog juntamoje tikrovėje nesutinkamus reiškinius, jos veikla atspindint tikrovę negalima be kalbos dalyvavimo. Šiuo požiūriu vaizduotė yra jungiamoji grandis tarp juslinės ir racionaliosios sąmonės.
Perėjimas nuo juslinės sąmonės į racionaliąją susietas su dvasinės veiklos substrato pakeitimu: biologinio pagrindo vietą dabar užima kalba, socialiai reikšminga ženklų sistema. Tai, ką ir kaip žmogus mato, priklauso nuo jutimo organų biologinės specifikos. Pavyzdžiui, regėjimu žmogaus suvokiamų elektromagnetinių bangų diapazonas lemiamas tik regėjimo organo – akių biologinės specifikos. Vartodamas kalbą žmogus tampa socialine būtybe, kuri gali abstrahuotis nuo jutiminio akivaizdumo ir nuo atsitiktinių bei neesminių tikrovės charakteristikų. Naujasis substratas tiesiog negali nelemti racionaliojo žmogaus pasaulio suvokimo. Bet čia jau lingvistinio reliatyvumo problema, kurią apsvarstysime kitame šios temos skyriuje. Čia pakanka pasakyti, kad kalba ir mintis netapatingos, kalba yra minties įrankis, o ne pati mintis. Pavyzdžiui, sakinys „Šis medis yra žalias” yra kalbinis pasakymas, minties išraiška, būtent teiginys. Racionalusis mąstymas prasideda nuo teiginio, tokios minties formos, kurioje kas nors teigiama arba neigiama kokio nors minties objekto atžvilgiu. Šis minties objektas („apie ką kalbama”) vadinamas teiginio subjektu ir pažymimas raide S. Ta teiginio dalis, kurioje kažkas teigiama (arba neigiama) apie subjektą, vadinama predikatu ir pažymima raide P. Simboliškai teiginio struktūrą galima pavaizduoti formule „S yra (nėra) P„, pvz. „Šis medis žalias”. Kai kada kalbama apie išreiškiančio santykius ypatingos rūšies teiginį, pvz. „5 didesnis už 3″. Šio tipo formulė tokia „a R c”, kur R reiškia santykį tarp a ir c. Tačiau faktiškai santykių teiginį galima paversti paprastu atributyviniu tipu: „5 yra tai, kas daugiau už 3″. Teiginys yra minties forma ir todėl jis gali būti teisingas ar klaidingas. Teisingumas ar klaidingumas yra teiginio reikšmė. Dabar grįžkime prie to, kad teigime visada yra kas nors teigiama ar neigiama. Panagrinėkime tokius santykius: „Kur tu buvai?” ir „Uždarykite duris!”. Čia nieko neteigiama ir neneigiama, atitinkamai prieš mus klausimas ir paskata (imperatyvas). Akivaizdu, kad klausiamieji ir skatinamieji pasakymai nereiškia teiginių (minties) ir yra už teisingumo ir klaidingumo ribų.
Ne tik skatinamieji ir klausiamieji pasakymai neišreiškia teiginių ir nėra mintys. Esti dar ir tokių pasakymų, kurių gramatiškai neatskirsi nuo turinčių teiginius sakinių. Tokie neturintieji teiginių pasakymai vadinami pseudoteiginiais. Panagrinėkime pasakymą „Šis medis – žalias”, kuriame komponentas „Šis medis” yra subjektas, o „žalias” – predikatas, fiksuojantis subjekto savybę. Dabar kitas pasakymas: „Šis medis – gražus”. Turime gramatiškai tapatingus sakinius. O štai jų loginė struktūra kokybiškai skiriasi. Gramatinis tarinys „gražus” vardija ne medžio savybę, o tai, kaip kalbantysis jį vertina. Kadangi turinys nevardija daikto savybės, todėl jis nėra loginis predikatas. Bet koks įvertinimas yra idealo apraiška, šiuo atveju – grožio. Suprantama, kad ne idealas sudaro daikto predikatą, o daiktas yra idealo predikatas. Panašiai samprotavo Kantas, manęs, kad pasakyme „Šitas medis egzistuoja” ne būtis („egzistuoja”) yra medžio predikatas, o priešingai, medis yra būties predikatas. Taigi mūsų atveju „gražus” yra teiginio subjektas, o „šitas medis” – jo predikatas. Kadangi čia teiginio subjektas yra vertybė, tai ir visas teiginys yra vertybinis (ne loginis), tiksliau – pseudoteiginys.
Teiginys visada yra mintis, todėl jis teisingas arba klaidingas. Pseudoteiginys nėra mintis, todėl jis nei teisingas, nei klaidingas. Pasakyme „Šitas medis – žalias” „žalias” atitinka „medį”. Pasakyme „Šitas medis – gražus” „medis” atitinka „gražų”. Jeigu teiginys apibūdina (teisingai ar klaidingai) realųjį daiktų ar reiškinių būvį, tai pseudoteiginys nusako kalbančiojo nuomonę apie realaus būvio klausimus. Kitaip tariant, teiginys yra žinojimas, o pseudoteiginys – įsitikinimas.
Yra ir kiti neišreiškiantys minties pasakymai, aš turiu omeny metateiginius. Pradėsime nuo pasakymo „Šitas medis – žalias”. Turime įprastą teiginį. Dabar jį modifikuojame taip: „Gerai, kad šitas medis žalias”. Atrodytų, beveik tas pat: teiginys su prijungtu įvertinimu. Iš tikrųjų skirtumas didžiulis. Pirmasis pasakymas yra teisingas arba klaidingas, o antrasis nėra toks. Visa esmė – aksiologiškasis funktorius „gerai, kad…”. Čia jau kalbama ne apie tai, ar yra medis žalias, bet apie tai, ar gerai tai, kad jis žalias. Šiuo atveju funktorius įvertina teiginį, todėl apie jokį teisingumą nėra ir kalbos. Pasakymo funktorius gali būti ne tik aksiologinis, bet ir loginis, pavyzdžiui „Teisinga, kad šitas medis žalias”. Didelė pagunda laikyti tokį pasakymą teiginiu, girdi, funktorius tik patvirtina teiginio teisingumą „Šitas medis – žalias”. Bet situacija čia ta pati, kaip ir aksiologinio funktoriaus atveju: kalbama ne apie medžio spalvos atitikimą, bet apie teiginio loginį įvertinimą.
Sąvoka – tai kita, šalia teiginio, racionalios minties forma. Ji yra teiginio pagrindas, atgamina esminius ir būtinus atspindimų daiktų bruožus. Tuo sąvoka skiriasi nuo teiginio, kuris gali atspindėti bet kokius, tarp jų ir atsitiktinius požymius. Atspindėdamas visokius daiktinės tikrovės požymius, teiginys yra savotiška minties laboratorija, atlieka euristinę (paieškos) funkciją. Sąvokos turinys susiklosto iš tų teiginio predikatų, kurie atvaizduoja esmines ir būtinas daiktų savybes. Šitos savybės yra bendros visai sąvoka išskiriamų daiktų klasei. Duotoji daiktų klasė sudaro sąvokos apimtį. Pavyzdžiui, medžio sąvokos apimtis – tai daugybė visų medžių, kurie kada nors egzistavo, yra ir bus. Sąvokos turinys sudaromas remiantis skiriamaisiais požymiais, kurie išskiria sąvokos apimtį. Pavyzdžiui, medžio sąvokos skiriantieji požymiai. Galima konstatuoti, kad turinio funkcija yra sąvokos apimties išskyrimas. Tęsdamas medžio sąvokos pavyzdį, pasakysiu, kad galima tokia situacija, kad duotosios sąvokos turinys nurodo ne tik medžius, bet ir krūmus. Paprasčiau tariant, sąvokos turinys tokiu atveju neskiria medžių ir krūmų. Tai reiškia, kad sudarantieji duotąjį turinį požymiai nėra skiriamieji. Kad būtų skiriamieji, medžio sąvokos požymiai turi ne tik išskirti medžių klasę, bet ir atskirti juos nuo ne medžių.
Sąvokos esti racionalios, jeigu jos įgalina išvardyti savo skiriamuosius požymius. Šio išvardijimo forma vadinama definicija (apibrėžimu). Tipiškiausias būtų apibrėžimas remiantis gimine ir artimiausiais rūšies skirtumais. Medžio sąvokai giminiška yra augalo sąvoka. Artimiausią rūšies skirtumą sudaro požymiai, skiriantieji medį nuo krūmų. Sakysime, skirtumas nuo žolės nėra artimiausias. Jeigu mes negalime išvardyti sąvokos požymių, sakysime, medžio, nors praktiškai atskiriame medžius nuo kitų augalų (krūmų, žolės, gėlių, samanų ir kt.), tai mūsų turimas medžio vaizdinys yra kvazisąvoka (sąvokos silpnasis variantas).
Definicijos taip pat gali būti realiosios ir nominaliosios. Realioji definicija charakterizuoja sąvokos apimtį, išvardija jos požymius. Pavyzdžiui, išvardiję baravyko požymius, skiriančius jį nuo kitų grybų, mes taip pat suformuluosime šio augalo realų apibrėžimą. Nominalioji definicija aprašo ne šios sąvokos objektą, o šią sąvoką įvardijančių terminų ar žodžių reikšmę. Atskirti realiąją definiciją nuo nominaliosios ne visada lengva. Apsvarstysime tikrai ne patį sudėtingiausią atvejį, pavyzdžiui, paprastą arklio sąvokos apibūdinimą: „Arklys – tai gyvulys”. Įsitikinęs, kad daugelis priima šitą pasakymą kaip realųjį apibrėžimą. O, tarp kitko, čia kalbama ne apie arklį, o apie žodžio „arklys” reikšmę „gyvulys”. Dabar sudėtingesnis pavyzdys: „2+2=4″. Šitą aritmetinį pasakymą galima nagrinėti dvejopai. Realistiškai: tuomet pasakymas kalba apie matematinius objektus, vadinamus skaičiais. Bet galima ir nominalistinė interpretacija: posakis „2+2″ pažymi 4. Čia visiška pasakymo „Arklys – tai gyvulys”analogija.
Pagaliau dar sudėtingesnis pavyzdys. Panagrinėsime trikampio apibrėžimą, pateiktą Euklido (gyveno apie 300 m. pr. Kr.) jo „Pradmenyse”: „Trikampis – tai geometrinė figūra plokštumoje, susidedanti iš trijų linijų, sudarančių uždarą figūrą su trimis kampais, kurių suma lygi 180°”. Iš pirmo žvilgsnio tai paprastas realusis apibrėžimas. Bet pateiksiu klausimą: o jeigu šita figūra ne plokštumoje? O, sakysime, sferoje? Pagal apibrėžimą tokia figūra nėra trikampis. Noriu atkreipti dėmesį: tai – ne trikampis pagal (Euklido) apibrėžimą, bet ne apskritai. Rusų matematiko N. Lobačevskio (1792-1856) geometrijoje trikampis gali būti ne tik plokštumoje, o jo kampų suma mažesnė už 180°. Tampa aišku, kad Euklido definicija yra nominalioji, o būtent, jog tai konvencija (susitarimas) apie tai, kaip reikia suprasti termino „trikampis” reikšmę. Korektesnė formuluotė turėtų vartoti funktorių „tarkime, kad…”. Konvencionalaus apibrėžimo rezultatas yra ne sąvoka, o pseudosąvoka. Sąvokos funkcija – deskripcinė, t.y. aprašyti tam tikrą realią situaciją. Pseudosąvoka, nebūdama mintis, nieko neaprašinėja, todėl nėra nei teisinga, nei klaidinga. Jos uždavinys normuoti objektą ir suteikti terminui reikšmę (prasmę), o tai – preskripcinė (paliepiančioji) pseudosąvokos funkcija.
Su sąvokomis galima atlikti įvairias logines operacijas, viena iš jų yra apibendrinimas. Pavyzdžiui, kėdės, stalo, lovos sąvokas galima apibendrinti baldų sąvoka. Baldų ir medžių sąvokas galima apibendrinti daikto sąvoka. Bendriausia sąvoka bus „viskas”. Akivaizdu, kad apibendrinimas didina sąvokų apimtį. Bendriausia sąvoka turi maksimalią apimtį. Tokiai sąvokai nebūdinga giminė, kuria remiantis ją (sąvoką) galima būtų apibrėžti. Todėl bendriausios sąvokos visada yra neapibrėžiamos. Apibrėžti sąvoką reiškia apriboti jos apimtį. Apibrėžimas priešingas apibendrinimui. Apibendrindami sąvokas, atspindinčias vienus ar kitus tikrovės reiškinius, senovės graikų filosofai vartojo bendriausią būties sąvoką. Dabar atkreipsime dėmesį į tai, kad slinkdami apibendrinimo kryptimi mes gauname didesnę apimtį, bet mažesnį turinį. Tarkime, kad meno sąvokos turinį sudaro 10 skiriamųjų požymių. Literatūros sąvokos apibrėžimas turi nurodymą, kad tai – „menas (10 požymių), kuris…”, o toliau – literatūros rūšinės specifikos išvardijimas. Net jeigu šią specifiką charakterizuotume pagal minimumą – pateikdami tik vieną požymį, tai ir šiuo atveju literatūros sąvokos turinys turės 11 požymių. Akivaizdu, kad sąvokos apimties sumažinimas, lydimas turinio padidinimo, ir atvirkščiai, didindami apimtį mes menkiname turinį. Akivaizdu ir kita: maksimalią apimtį atitinka minimalus turinys. Viską apimančios bendriausios sąvokos savo turiniu tuščios. Neatsitiktinai Anaksimandras (610-540 m. pr. Kr.) būtį pavadino apeironu – beribiu, neapibrėžiamu, neapibrėžtu: bendriausioje sąvokoje „viskas” ir „niekas” sutampa. Dabar galima pasakyti, kad sąvokų turinio ir apimties santykis paklūsta atvirkščio santykio tarp jų dėsniui.
Remiantis šiuo dėsniu galima teigti, kad griežtai konceptualus (logiškas) problemos svarstymo būdas veda prie turinio išsigimimo, todėl turi būti papildytas kito samprotavimo tipo – konceptualaus mąstymo alternatyviosios formos – idėjos. Idėjos turinio ir apimties santykis charakterizuojamas jų tiesioginio santykio dėsniu: didindami apimtį mes taip pat didiname jų turinį. Antai pereidami nuo literatūros idėjos prie meno idėjos, mes turime kalbėti ir apie tapybą, muziką, architektūrą ir kt. Problemos nagrinėjimo idėjinis būdas yra turiningas, tuo tarpu sąvokinis būdas yra formalus.
Sąvoka formali, tai užtikrina problemų svarstymo griežtumą ir logiškumą. Pavyzdžiui, kalbėdami apie meną sąvokų terminais, mes nusišaliname nuo meno kūrinių autorių, net nuo pačių šitų kūrinių. Apie tai minima, bet atlieka tik teorinių konstrukcijų iliustracijos vaidmenį. Tokios yra estetika ir menotyra. Meno kūrinių turinio nagrinėjimas netenka daug griežtumo. Pavyzdžiui, meno specialistai dažnai rašo apie vienos ar kitos romano scenos ryškų koloritą. Šitos idėjos definicijos mes nerasime, be to, ji ir negalima, nes tai nėra sąvoka. Ir tuo pat metu skaitytojas puikiai supranta, apie ką kalbama. Idėjos įgalina pastebėti tokius nagrinėjamų reiškinių aspektus, kurie yra už konceptualių galimybių ribų. Sąvokų ir idėjų santykis toks. Sąvoka yra išplėtota, eksplikuota idėja. Idėjos visada pirminės: netgi pačios griežčiausios mokslo teorijos (konceptualios konstrukcijos) gimsta iš idėjos, ją logizuojant ir eksplikuojant (išplėtojant). Čia reikia turėti omeny, kad jokia sąvokų sistema neišsemia viso idėjos turinio. Idėja visada palieka galimybę kitokioms konceptualioms realizacijoms. Konceptus (sąvokas) galima suskleisti ir taip gauti idėją, tarp kitko, ne visada sutampančią su pradine. Suprantama, kad idėja yra suskleista sąvoka. Sąvokų suskleidimo ir idėjų išskleidimo priemonė yra teiginys. Štai kodėl jam priklauso svarbiausias vaidmuo racionalioje sąmonėje. Teiginys, kaip jau minėta, yra euristinis. Euristinė ir idėja. Nauja gimsta iš teiginių ir idėjų. Tai bandymų ir klaidų būdas. Todėl teiginiai ir idėjos patys savaime nėra žinojimas.
Kitas reikalas – sąvokos. Tai teiginių ir idėjų veiklos rezultatas. Pačios savaime sąvokos yra saugykla, savotiškas teiginių ir idėjų surinktos informacijos bankas. Sąvokos visada yra savo apimties žinojimas: aprašyti savo apimtį – štai sąvokų uždavinys. Būdamos žinojimu, jos statiškos. Jei jos būtų procesas, kaip manė Hėgelis, jos nebūtų žinojimas.
Be sąvokų, teiginių ir idėjų racionalioji sąmonė operuoja silogizmais. Tai kompleksinė minties forma, susidedanti iš trijų teiginių. Pirmieji du teiginiai vadinami premisomis (prielaidomis). Iš jų pirmoji vadinama didžiąja, antroji – mažąja. Trečiasis teiginys vadinamas padariniu arba išvada. Pirmosios silogistikos autorius, Aristotelis, laikė silogizmą „jei…tai” sudėtiniu sakiniu. Trečias teiginys jam buvo todėl ne išvada, o padarinys:
Jeigu visi žmonės mirtingi
ir Sokratas – žmogus,
tai Sokratas mirtingas.
Dabar filosofai ir logikai kalba apie silogizmą ne kaip apie sakinį, o kaip apie implikacinę mintį:
Visi žmonės mirtingi – didžioji premisa
Sokratas – žmogus – mažoji premisa
Vadinasi, Sokratas mirtingas – išvada.
Kitas silogizmo pavyzdys:
5>3
3>1
Vadinasi, 5>1.
Mąstyme silogizmų vaidmuo toks, kad jie logizuoja išvadą (padarinį), darydami ją nepriklausomą nuo patyrimo. Premisos arba priklauso nuo patyrimo, arba yra sąlyginis susitarimas. O štai išvada-padarinys nepriklauso nuo patyrimo, yra priklausoma tik nuo premisų. Išvados-padarinio teisingumą lemia ne atitikimas empirinę tikrovę, o premisos.
Sąvoka, kuri yra išvados subjektas, vadinama mažuoju terminu. Sąvoka, kuri yra išvados predikatas, vadinama didžiuoju terminu. Mažasis ir didysis terminai vadinami kraštutiniais. Kiekvienas kraštutinis terminas sudaro tik vieną iš premisų. Silogimas „veikia” dėl vidurinio termino. Jis kartojasi abiejose premisose ir jo nėra išvadoje. Jis paženklinamas raide M. Tokiu atveju silogizmo schemą galima pateikti taip:
M – P
S – M
S – P.
Vidurinis terminas atlieka kraštutinių terminų sujungimo vaidmenį, dėl kurio iš dviejų teiginių galima išvesti trečiąjį (išvadą).
Racionaliąją sąmonę galima skirti į samprotavimą, apimantį sąvokas, teiginius ir silogizmus, ir protą, operuojantį idėjomis. Samprotavimas griežtas ir logiškas todėl, kad jis nukreiptas į pasaulio diskretinę struktūrą. Protas suvokia kontinualią struktūrą. Be to, pats protas kontinualus, neturintis skiriamųjų požymių. Jo mintis reiškiama vartojant metaforas, palyginimus ir kitas kontinualaus mąstymo priemones. Pagrindinė kūrybinė mintis priklauso protui, samprotavimas yra proto idėjas realizuojantis vykdytojas.
Idėjos yra vertybių atmainos, o būtent – tai loginės (racionalios) vertybės. Bet kuri vertybė yra tikrovę įvertinantis faktorius. Loginės vertybės normuoja tikrovę. Jų pagrindą sudaro normos ir standartai. Skirtingai nuo idėjų, aksiologinių vertybių pagrindas yra idealas. Vertybių, vadinasi ir idėjų, ypatumas tas, kad ne jos atitinka arba neatitinka tikrovę, o pastaroji atitinka arba neatitinka jas. Pavyzdžiui, jeigu planas atitinka namą, tai apie šį planą pasakysime, kad jis teisingas (tikras), bet jeigu namas atitinka planą, tai apie tokį namą sakysime, kad jis geras. Šiuo atveju susiduriame su vertybiniu pasakymu. Idėjos sujungia žmogų su pasauliu, suteikia jam įsitikinimą, kad ryšys su pasauliu yra realus, o, būdamos išplėtotos, t.y. tapusios sąvokomis, idėjos yra žinojimas apie pasaulį. Žinojimas visada prasideda nuo įsitikinimo. Pseudosąvokos, apie kurias kalbėjome ankščiau, taip pat yra loginės vertybės, nes jos turi diskretinę ir konceptualiąją struktūrą. Jų vertybinė prigimtis slypi ne struktūroje, o jų funkcijoje (preskripcija ir normavimas).
- 1. Apibūdinti pagrindines jutiminės sąmonės formas (pojūtį, suvokimą ir vaizdinį).
- 2. Koks perceptyvių sąvokų ir teiginių turinys ir statusas?
- 3. Kuo skiriasi teiginiai, iš vienos pusės, nuo metateiginių ir pseudoteiginių, iš kitos?
- 4. Koks sąvokų apimties ir turinio santykis?
- 5. Apibūdinti realiuosius ir nominaliuosius apibrėžimus (definicijas).
- 6. Kas sudaro sąvokų, pseudosąvokų ir kvazisąvokų loginį skirtumą?
- 7. Kodėl idėjos būtinai turi papildyti konceptualaus mąstymo būdą? Koks yra loginis šių minties formų santykis?
- 8. Kokia silogizmo loginė struktūra?
- 9. Koks loginių ir aksiologinių vertybių vaidmuo mąstyme?
