F. Bekonas, empirikas materialistas, mažai domėjosi sąmonės (sielos, pagal jo terminiją) klausimais, jo pagrindinis dėmesys buvo skirtas mokslo metodologijai. Jo samprotavimai apie žmogaus sielos sugebėjimus yra empirizmo metodologijos įvadas. Jis pažymi du pagrindinius sugebėjimus – samprotavimą ir valią. Šie du sielos sugebėjimai nagrinėjami atitinkamai logikos ir etikos.

Logiką Bekonas supranta labai plačiai. Ji, jo nuomone, nagrinėja atradimo, teiginio, atminties ir pranešimo klausimus. Tačiau atradimo problema, griežtai kalbant, tai – ne logikos, o metodologijos, iš dalies epistemologijos (mokymo apie žinojimą) problema. Logika taip pat nenagrinėja atminties, tai psichologijos problema. Pranešimas nėra logikos dalykas, tuo domisi lingvistika ir komunikacijos teorija. Tik teiginys priskiriams logikos sričiai. Bet ir jį Bekonas nagrinėja ne tiek logikos požiūriu, kiek metodologiškai. Jo teiginys prilygsta samprotavimui, supratimui ir sprendimui. Teiginys, jo nuomone, veržiasi į tiesą.

Svarbiausieji samprotavimo veiklos rezultatai yra teiginys ir tiesa, o svarbiausiasis valios rezultatas yra veikimas ir gėris. Jeigu Bekonas būtų buvęs nuoseklesnis, jis būtų išskyręs ir estetiką – mokymą apie grožį. Samprotavimo ir valios tarpininkas yra įsivaizdavimas, kurio svarbiausias vaidmuo – būti samprotavimo ir valios įrankiu. Nors Bekonas atmintį ir vadina sielos sugebėjimu, ji nepateikiama schemoje, o atlieka tarnybinį vaidmenį samprotavimo ir valios atžvilgiu. Tradicinė filosofijoje samprotavimo ir proto opozicija Bekono ignoruojama, nors jis vartoja žodį „protas”. Bet „protas” jam ne terminas, o metaforinis posakis, pažymintis viską, kas nepriklauso juslių sričiai. Jutimai – tai „vartai į protą”, t.y. empirinį pasaulį ir intelektą (protą) jungianti grandis.

 

 

T. Hobsas, kaip ir visi nominalistai, buvo praktiškai abejingas ontologijos klausimams ir sąmonės problemai. Jam pirmoje vietoje buvo žinojimo, pažinimo ir kalbos klausimai. Jis iš tikrųjų tapatino filosofiją ir epistemologija bei metodologija ir teigė, kad jų pagrindas – kraštutinė empirizmo forma – sensualizmas, sąmonės turinį nukreipianti į juslinius duomenis: „nėra nei vienos sąvokos žmogaus prote, kuri nebūtų buvusi pagimdyta… jutimo organuose”. Kaip empirikas ir nominalistas Hobsas praktiškai tapatina mąstymą ir kalbą, nes mąstymas vyksta ne tiesiog, o tik per kalbą, vidinę arba išorinę. Antai jis beveik nemato skirtumo tarp teiginių, loginių formų ir sakinių, gramatinių formų. Minties tikslumas ir griežtumas prilygsta galimybei suformuluoti definiciją (apibrėžimą).

 

Dž. Loko būties koncepcija priklauso Švietimo epochai ir sudaro vieningą kontekstą su Berklio, Hiūmo ir kt. mokymais, o jo sąmonės koncepcija sudaro vieningą visumą su Dekarto, Leibnico ir kitų Klasicizmo amžiaus mąstytojų mokymais. Šis teiginys grindžiamas tuo, kad Lokas pateikė empirizmo doktriną kaip nuoseklią sistemą, supriešindamas ją su 17 a. racionalizmu. Tiesa, ir čia Lokas daug kur išeina už klasikinio empirizmo rėmų. Klasicizmo mąstytojai, empirikai ir racionalistai, buvo metodologai ir epistemiologai. O Lokas savo filosofijoje akcentuoja gnoseologinį sąmonės aspektą (epistemologija yra žinojimo teorija, o gnoseologija – pažinimo teorija). Viena vertus, Lokas nuosekliai laikosi kokybių ir pojūčių bei idėjų koncepcijų, antra vertus,supriešina jas. Tai materialaus ir idealaus, objektyvaus ir subjektyvaussupriešinimas, charakteringas gnoseologijos požymis. Jo nuomone, idėjos yra tiesioginiai suvokimo objektai, esantys prote. Iš išorės idėjas produkuoja kokybės, išorės daiktai, priežastingai veikiantieji jutimo organus. Apie pojūčius Lokas kalba atskirai, tarp kitko, juos taip pat vadindamas idėjomis. Reikalas tas, kad pojūčiai yra paprasčiausi kokybių produkuoti psichikos reiškiniai, t.y. jie – tiesiog idėjų atmaina.

Kaip empirikas Lokas visada kalba apie tiesioginę duotybę, t.y. apie patyrimą, kuris skirstomas į išorinį ir vidinį. Pirmasis yra jutimo organų veikla, dėl kurios išorinis pasaulis tampa proto turiniu, t.y. idėjomis (pojūčiais). Taip pat idėjos gali atspindėti ne tik išorinį objektyvųjį, bet ir vidinį, subjektyvųjį žmogaus pasaulį, tai vidinis patyrimas, formuojamas refleksijos (apmąstymo). Idėjos gali būti paprastosios ir sudėtingosios. Proto veikla sudaro sudėtingąsias idėjas iš paprastųjų. Čia empirizmas reiškiamas tuo, kad protui skiriama antroji vieta (pirmoji priklauso juslėms): jis gali keisti tik sąmonės struktūrą, bet ne jos turinį. Pagal Loką, nesąmoningų vaizdinių nebūna, nes „turėti idėjas ir suvokti – vienas ir tas pat”. Ši Loko pastaba slepia pagrindinį empirizmo motyvą: leistina kalbėti tik apie tai, kas betarpiškai duota. Įdomu palyginti pateiktą materialisto Loko pastabą su idealisto Dž. Berklio filosofiniu credo: “to exist is to be perceived” („egzistuoti reiškia būti suvokiamam”). Abiejų formuluočių pagrindas vienas – empirizmas.

Jeigu neklystu, R. Dekartas buvo pirmasis filosofas vartojęs terminą „sąmonė” greta tradicinio sielos vaizdinio. „Sąmonė” jam turi dvi reikšmes. Pirma, juo pažymima jutimingumo ir mąstymo bendroji veikla. Antra, „sąmonė” fiksuoja ne tiek juslinį ir loginį sąmonės aspektus, kiek jos valingą veiklą. Antroji termino reikšmė vartojama traktate „Sielos aistros”. Naujos sąvokos įvedimas įgalino Dekartą naujai pažvelgti į mąstymą. Jis, jo nuomone, kaip grynai loginis aktas tiktai kažką mąsto, bet nieko neteigia ar neneigia apie mąstomąjį objektą. Simboliškai tai galima pavaizduoti taip: „SP”, kur S – subjektas, P – predikatas. Sprendimas, kuris nustato santykį tarp subjekto ir predikato, t.y. predikato priklausymo subjektui teigimas arba neigimas priklauso valiai. Akivaizdu, kad klysti gali tik valia, mąstymas niekada neklysta. Aišku ir kita. Tiesos pasiekimas gali priklausyti tik valiai, o mąstymas yra anapus kaip suklydimo, taip ir tiesos. Teigimas ar neigimas sudaro teiginį, simboliškai: „S yra (nėra) P”.

Proto idėjas Dekartas skirsto į tris rūšis. Pirma, iš išorės dėl jutimo organų veiklos gaunamos idėjos. Antra, prote dėl pirmosios rūšies idėjų sudaromos. Trečia, tai įgimtos idėjos, kurios egzistuoja nepriklausomai nei nuo juslių, nei nuo proto. Protas tegali tiktai išskleisti ir aktualizuoti įgimtas idėjas, paversdamas jas tikrosiomis.

Ypatinga vieta Dekarto filosofijoje skiriama intuicijai. Ji nustato pirmines, bazines sąvokas, nuo kurių protas pradeda savo veiklą. Viduramžių filosofijoje jos buvo vadinamos habitus principiorum (pradų visuma). Dekartas jas vadina aiškiomis ir ryškiomis idėjomis, Spinoza – adekvačiomis. Intuiciją, pasak Dekarto, „gimdo tik proto šviesa”. Kitaip tariant, Dekarto intuicija yra intelektuali, o ne juslinė. Jis postulavo minties ir egzistavimo tapatybę, išreikštą jo garsiame principe „Cogito, ergo sum” („Mąstau, taigi esu”). Apskritai Kartezijus (Dekarto pavardės lotynizuotas variantas) yra panlogistas, nes mano, kad egzistavimo kriterijus yra mintis. Dekarto panlogizmas visai nereiškia, kad jis visai nesidomi empirine tikrove. Priešingai, jis vertina eksperimentą ne mažiau, nei empirikas Bekonas. O štai kaip eksperimentatorius, Dekartas gerokai pranoksta Bekoną. Empirikams eksperimentas yra visų be išimties faktų gavimo aklas įrankis, o Dekartui tai proto vadovaujama tikslinga veikla.

Nepaisydamas savo racionalizmo, B. Spinoza teigia, kad juslinės idėjos sudaro pagrindą, kuriuo remiantis egzistuoja ir funkcionuoja samprotavimas (= protas, intelektas, jų filosofas praktiškai neskiria). Jis atkreipė dėmesį į tai, kad pagal šias idėjas galima spręsti tiek apie išorinį pasaulį, tiek ir apie žmogaus kūno, kurio jutimo organų veikla jas sąlygoja, prigimtį. Kilimas į samprotavimą vyksta dėl kalbos, kuri formuoja nuomonę. Skirtingai nuo empirikų, Spinoza stengiasi išryškinti ne tiek juslinių idėjų žinojimo šaltinį, kiek jų loginę prigimtį. Būtent dėl jos juslinėms idėjoms pritaikomi kalbos žodžiai. Pereiti nuo nuomonės prie samprotavimo, operuojančio bendromis sąvokomis, padeda intuicija. Ji Spinozai yra intelektuali, aktualinanti jutiminių idėjų ir nuomonės loginę prigimtį. Samprotavimo branduolį sudaro analitiniai teiginiai, kuriuose predikatas atskleidžia subjekto turinį, nieko naujo prie jo nepridėdamas. Pvz., teiginys „Beržai – tai medžiai” : predikatas “medžiai” yra sąvokoje „beržai”. Kaip ir daugelis kitų racionalistų, Spinoza tapatina mintį ir egzistavimą: „Idėjų tvarka ir sąryšis tie patys, kaip ir daiktų tvarka ir sąryšis”.

 

Leibnicas sąmonės problemai skiria antrą vietą po metafizinių, metodologinių ir epistemologinių problemų. Jis skiria idėjas ir sąvokas. Idėjos, jo nuomone, egzistuoja mūsų dvasioje nepriklausomai nuo to, įsivaizduojame mes jas ar ne. O sąvokas mes sudarome ir įsivaizduojame. Mūsų idėjos esti aiškios, jeigu mes galime jų objektą išskirti iš kitų ir atskirti nuo kitų. Pavyzdžiui, skirdami trikampį nuo kitų geometrinių figūrų mes taip pat turime aiškią trikampio idėją. Savo ruožtu jeigu mes negalime išvardyti trikampio skiriamųjų požymių, tai mūsų idėja yra blyški. Tuo atveju, kai žmogus gali išvardyti šiuos požymius, jo idėja yra ryški. Leibnicas mano, jog tikros tik tos idėjos, kurios patenkina loginį tapatumo dėsnį: A yra A. Tai reiškia, kad tikros tos idėjos, kurias galime išreikšti analitiniais teiginiais, sakysime „2 + 3 yra 5″ arba „Arklys yra gyvūnas”. Jose predikatas atskleidžia jau esantį subjekto turinį. Panašiai kaip Dekartas, Leibnicas kalba apie įgimtąsias idėjas, įsišaknijusias dvasioje anksčiau visokio patyrimo: „Mes nieko negalime sužinoti, apie ką mes savo dvasioje nebūtume turėję idėjos, kuri yra lyg ir materija, iš kurios susidaro mintis”. Juslinis patyrimas būtinas atskleisti ir aktualizuoti įgimtąsias idėjas. Įgimtųjų idėjų adekvatumas užtikrinamas anksčiau nustatytosios harmonijos.

200 metų anksčiau nei Z. Froidas (1856-1939), Leibnicas įvedė į filosofiją ir psichologiją nesąmoningumo sąvoką. Ši sąvoka natūraliai išplaukė iš jo mokymo apie monadas. „Monadologijoje” teigiama, kad monados, iš kurių susideda pasaulis, turi peprcepcijas, t.y. suvokimus. Skirtingai nuo empirizmo percepcijos suprantamos ne kaip išorinio pasaulio atspindžiai, bet kaip sugebėjimas sudaryti vaizdinius. Nukreiptą į pačią save refleksyviąją percepciją, (percepcijos percepciją) Leibnicas traktuoja kaip apercepciją, t.y. savimonę. Greta šiosios, yra labai mažos (net begaliniai mažos) percepcijos, kurios dėl savo mažumo nesuvokiamos, yra neartikuliuotos. Tai – nesąmoningumas.

 

Berklio sąmonės filosofija yra kraštutinis empirizmas. Visa kita yra šiojo pasekmė. Vadinasi, jis yra nominalistas: „Visa, kas egzistuoja, atskira”. Bendra – tai tik vardas. Todėl bendros (visuotinės) idėjos jam yra konkrečiųjų daiktų vaizdiniai, atstovaujantys visai duotų daiktų klasei. Šiuo požiūriu visi vaizdiniai yra reprezentatyvūs, t.y. pristato atskirą daiktą kaip savo klasės atstovą.

Berklis kalba apie sielą, suprasdamas ją kaip protą, jeigu ji suvokia idėjas, ir valią, jeigu ji sukelia veiksmus. Idėją jis supranta kaip tiesioginį minties objektą, kuris yra tik žmogaus sieloje. Idėja, samprotauja Berklis, gali būti panaši tik į idėją, o ne į daiktą, todėl žmogus turi reikalą tik su idėjomis, o ne daiktais. Tokie samprotavimai visai atitinka empirizmą, pripažįstančio tik netarpišką duotybę. Daiktai nei juslėmis, nei jokiu kitu būdu nesuvokiami, o pažymimi idėjomis – ženklais. Tai, ką žmogus vadina daiktais, iš tikrųjų yra idėjos, Dievo pažymėtos žmogaus pojūčiuose. Taigi suvokimas, kaip daiktų buvimo sąlyga, priklauso ne žmogui, o Dievui. Šiuo požiūriu Berklis ne nominalistas, o realistas. Jo nominalizmas galioja tik žmogaus atžvilgiu: Dievo produkuojamos idėjos egzistuoja tik žmogaus dvasioje. Jos suvokiamos kaip daiktai todėl, kad yra nepriklausomos nuo sielos, t.y. objektyviai. Idėjas Berklis supriešina su mintimis ir sąvokomis. Jeigu idėjas produkuoja Dievas, tai mintys ir sąvokos sudaromos žmogaus, pagal Dievo duotas idėjas.

 

D. Hiūmas – nuoseklusis empirikas. Jis, kaip ir Berklis, reprezantyvistas, manantis, kad konkreti jutiminė idėja yra sąvoka tuo požiūriu, kad atstovauja visai panašių idėjų klasei. Jo reprezentatyvizmas papildomas nominalizmu: Hiūmas teigia, kad jutiminė idėja tampa idėjų klasės atstove tik tuo atveju, kai ji susijungia su vardu. Pvz., kartą mano matytas bambukas tampa visos duotos augmenijos rūšies atstovu, kai aš girdžiu jo pavadinimą.

Visus suvokimus Hiūmas dalija į įspūdžius ir idėjas. Įspūdžiai – tai pojūčiai ir emocijos, kurie, būdami ryškūs ir gyvi, sudaro sielos pirminį sluoksnį. Jų blankūs minčių ir sąvokų pavidalo paveikslai vadinami idėjomis. Atmintis ir vaizduotė transformuoja įspūdžius į idėjas. Natūralu, kad idėjos gali būti paprastosios ir sudėtingosios. Paprastosios idėjos yra įspūdžių tiesioginiai atspindžiai. Sudėtingosios idėjos asociacijų pagalba suvienijamos į kompleksus. Pvz., jeigu a panašus į b, tai a suvokimas pagyvina b idėją. Tai asociacija pagal panašumą. Kitas pavyzdys. Jeigu a yra šalia b, tai a suvokiamas taip pat pagyvina b idėją. Tai asociacija pagal gretimumą.

Hiūmas pripažįsta šias asociacijas todėl, kad jos atspindi prieinamas jusliniam patyrimui situacijas: daiktų panašumą, jų kaimynystę. Kitas dalykas – priežastingumo asociacija, kuria žmonės labai dažnai naudojasi. Šią asociaciją galima taip suformuluoti: jeigu a yra b priežastis, tai a suvokimas būtinai verčia laukti b pasirodymo. B laukimo būtinumas verčia žmones ontologizuoti: jeigu a yra b priežastis, ir a yra, tai bus ir b. Abu priežastinės asociacijos variantai Hiumui atrodo nekorektiški. Priežastingumas, skirtingai nuo, sakysime, kaimynystės arba panašumo, juslėmis nesuvokiamas. Negalima juslėmis suvokti ir būtinumo.

Iš nuoseklaus empirizmo pozicijų Hiūmas analizuoja priežastingumo asociaciją ir nustato, kad empirizmo požiūriu reikia kalbėti ne apie priežastingumo asociaciją, o apie du vienas kitą dubliuojančius santykius (asociacijas): 1. gretimumo erdvėje ir laike santykiai, 2. sekos laike („a pirmesnis už b“) santykiai. Šiuos santykius, kadangi jie juslėmis suvokiami, mes žinome. O štai kad a yra b priežastis – tuo mes tikime.

Hiūmo nuomone, tikėjimas gimsta iš įpročio, kuris, savo ruožtu, susidaro dėl daugkartinio idėjų pasikartojimo. Pavyzdžiui, mes daug kartų matėme: užkuriant laužą pasirodo ugnis, o vėliau ir dūmai. Dūmų laukimas, pasirodžius ugniai, formuoja įprotį, o vėliau ir tikėjimą, kuris įformina būtinumo ir, be to, priežastingumo idėją. Taigi pasak Hiūmo, priežastingumo idėja glūdi ne patyrime, o įprotyje ir tikėjime. Vadinasi, ne „a yra b priežastis”, o „aš tikiu, kad a yra b priežastis”. Pereiti nuo vertinančių teiginių su funktoriumi „tikiu, kad” prie faktiškų teiginių „a yra b priežastis” tipo negalima. Negalima ir atvirkščiai: pereiti nuo faktiškų teiginių prie vertinančiųjų. Tai, kad a reguliariai seka po b, visai nereiškia, kad a yra b priežastis. Hiūmas buvo pirmas Naujųjų laikų filosofijoje, aiškiai apibūdinęs esamybė ir reikiamybės problemą.

 

I. Kantas užbaigia švietimo amžių. Jis buvo susipažinęs su šio amžiaus filosofija, bet ypatingą įtaką jam padarė Hiūmo filosofija. Jis pats prisipažino, kad Hiūmas pažadino jį iš „dogmatiško miego”. Visų pirma, jį pažadino tai, kaip škotų filosofas iškėlė priežastingumo problemą. Hiūmas parodė, kad patyrimas neformuoja priežastingumo idėjos, o ji atsiranda dėl įpročio ir tikėjimo. Dar daugiau, Hiūmas manė, kad protas net mąstyti priežastingumo negali. Žodžiu, situacija tokia: priežastingumas nei iš jutimų, nei iš proto. Kantas suprato ją taip: iš a priori (iš priešpatyriminių sąlygų). Tai nebuvo naujiena, a priori sąvoka buvo žinoma ir anksčiau. Bet Kantas permąstė šią sąvoką, suprasdamas ją kaip gryną sąmonės formą, kuri nėra iš patyrimo, bet yra šio patyrimo sąlyga. Kanto apriorizmas nesutampa su mokymu apie įgimtas idėjas: a priori – tai grynos formos be turinio, kurios užtikrina žinojimo visuotinumą. Jutiminio stebėjimo apriorinės formos yra erdvė ir laikas, kurios, Kanto nuomone, nepaisant visuotiniai priimtos nuostatos, yra ne daiktų, o jutimingumo savybės. Mes negalime suprasti tikrovės kitaip, kaip šiose formose: arčiau, toliau anksčiau, vėliau. Tai reiškia, kad mes įdedame į patyrimą trimatę erdvę ir vienmatį laiką, tuo pačiu ji sutvarkoma ir formuojami reiškiniai, kurių visuma vadinama gamta.

Jutiminė veikla prasideda pojūčiais, kurie sudaro medžiagą suvokimams ir reiškiniams. Jutiminė veikla baigiasi sąvokų schemų formavimu. Tai jutiminės sąvokos, esančios samprotavimo sąvokų schemomis. Šios schemos atlieka tarpininko vaidmenį tarp samprotavimo sąvokų (kategorijų) ir reiškinių, pripildo kategorijas turiniu.

Toliau sąmonės veiklą pratęsia samprotavimas (teorinis protas). Jeigu jutimai stebi, tai samprotavimas mąsto. Mąstymu Kantas supranta teiginių formavimą, empirinių teiginių atveju – tai jutiminių suvokimų pateikimo po samprotavimo sąvokomis aktas, pvz. „Šis beržas – žalias”. Spalvos empirinis suvokimas čia įjungtas į beržo sąvoką, esančią substancijos kategorija. Kantas skiria analitinius ir sintetinius teiginius. Analitiniuose teiginiuose vyksta subjekto analizė, būtent: predikatas vardija vieną iš jo turinio požymių – „Beržai – medžiai” (beržo sąvoka turi savyje medžio sąvoką). Sintetiniuose teiginiuose atliekama subjekto ir predikato turinių sintezė, čia predikatas vardija tokį subjekto požymį, kurio jame nėra: „Šis beržas – žalias”. Pateiktas pavyzdys priklauso a posteriori (=iš patyrimo) sintetinių teiginių klasei. Kartu su tuo yra ir a priori sintetiniai teiginiai. Pvz., mano Kantas, aritmetinis teiginys „7+5=12″ ne analitinis, o sintetinis teiginys, nes kiek beskaidytum subjektą „7+5″ (pvz. „7+3+2″) jame nerasi „12″.

Samprotavimo turinį sudaro sąvokos, kurios yra jutiminių suvokimų sintezė. Grynos (=formalios, be turinio) samprotavimo sąvokos vadinamos kategorijomis. Jų dvylika, jos skirstomos į 4 grupes: kiekybės (vienybė, daugingumas, visuotinumas), kokybės (realybė, neigimas, apribojimas), santykio (substancija, priežastis, sąveika), modalumo (galimybė, egzistavimas, būtinumas). Samprotavimas, teigia Kantas, konstitutyvus ta prasme, kad jis nustato vaizdinių sujungimo į teiginius ir kitas minties formų taisykles. Šiomis taisyklėmis reikia mokėti naudotis, o tuo yra teiginio galia, kuri suriša samprotavimą su patyrimu. Samprotavimas konstitutyvus dar ir ta prasme, kad jis nustato gamtos dėsnius, kitaip tariant, pateikia juos gamtai per kategorijas. Pateikti gamtai dėsnį reiškia nustatyti gamtos reiškinių visuotinumą. Kantas neturi termino „nesąmoningumas”, bet ši sąvoka faktiškai yra, kai jis kalba apie tai, jog samprotavimas gali sukurti sąvokas spontaniškai, t.y. be sąmoningos kontrolės. Nesąmoningumo organas yra sugebėjimas vaizduotis, viena iš intuicijos atmainų.

Jeigu samprotavimas konstitutyvus, tai protas, sudarantis sąmonės viršūnę, reguliatyvus tuo požiūriu, kad jis riboja ir nukreipia samprotavimo veiklą. Proto turinį sudaro idėjos, kurios yra problematiškos sąvokos. Paprasčiau tariant, tai – problemos, be to, neišsprendžiamos. Būtent jos formuoja kryptį intelekto veiklai. Šių idėjų (problemų) trys: teologinė (Dievo idėja), kosmologinė (pasaulio idėja) ir psichologinė (sielos idėja).

Samprotavimo sąvokos gali būti susietos su patyrimu, o idėjos yra už bet kokio galimo patyrimo ribų. Šį faktą Kantas užfiksavo, pavadinęs idėjas transcendentaliomis. Nepriklausymas nuo patyrimo įgalina protą užtikrinti samprotavimo ir jo veiklos vienybę. Protas tai gali atlikti tik su sąlyga, kad jo idėjos išreiškia besąlygiškumą ir absoliutumą. Ir čia prote būtinai iškyla prieštaravimai. Pvz., kosmologinė problema leidžia du vienodai teisius teiginius – teigimą (tezę) ir jo neigimą (antitezę): „Pasaulis turi pradžią (ribą) laike ir erdvėje” (tezė) ir „Pasaulis beribis laike ir erdvėje” (antitezė). Taip yra, kai turime omeny fenomenų (patyrimo reiškinių) pasaulį. Noumenų (daiktų sau) pasaulyje galimas ir trečias teiginys. Patyrimui nurodytas prieštaravimas neišsprendžiamas ir todėl vadinamas antinomija. Taigi, protas ne tik problematiškas ir reguliatyvus, bet ir antinomiškas.

 

Fichtės nuomone, filosofija yra mokslotyra. Dabar mes pasakytume, kad jo koncepcija yra mokslo filosofija. Šis faktas paaiškina tai, kad filosofas praktiškai abejingas sąmonės problemai, jo pagrindinis interesas susijęs su metafizine pažinimo koncepcija.

Pojūtį, kaip pirminę jutiminės sąmonės formą, Fichtė traktuoja kaip subjekto išėjimą kitapus savęs. Tai, be abejo, yra racionalistinė sąmonės samprata. Bet vienareikšmiškai priskirti Fichtę empirikams ar racionalistams labai sunku. Kantas – besąlygiškas empirikas, bet Fichtė nėra taip lengvai apibūdinamas. Prie empirizmo Fichtę artina tezė apie tai, kad sąmonės objektas yra tai, ką žmogus įsisąmonina. Empirizmui galima priskirti jo mintis apie tai, kad sąmonė ne duota, o sąlygota, atsirandanti dėl žmogaus veiksmų. To rezultatas yra Fichtės teiginys, kad samprotavimas yra dvasios sugebėjimo neveiklumas, paprasta saugykla, sudaryta vaizduotės jėga. Kitais požiūriais Fichtė racionalistas. Jo nuomone, vaizduotės galia įveikia subjekto ir objekto priešybes. Išvertus iš vokiečių klasikinės filosofijos kalbos, tai reiškia, kad dėl nurodytojo sugebėjimo žmogus sugeba savo sąmonėje atgaminti aplinkinį pasaulį.

Pagal Šelingą, protas yra subjekto ir objekto tapatybė. Tai reiškia, kad tik protas sugeba adekvačiai atgaminti savo mąstymo objektą. Šiuo požiūriu protas sutampa su savo objektu. Kadangi Šelingas pripažįsta išorinio pasaulio realumą, tai reiškia, kad jis ontologizuoja protą, t.y. nemato jokių skirtumų tarp sąmonės ir išorinio pasaulio. Tačiau kiekybiniai skirtumai lieka. Absoliutus tapatumas, jo nuomone, yra tik tarp nesąmoningumo ir būties. Iš esmės Šelingui būtis yra ne kas kita, kaip iš sąmonės išstumtas vaizdinys, t.y. nesąmoningumas kaip būtis. Jis vertina savo pateiktą išstūmimo sąvoką ir plėtoja ją toliau. Antai kokybė – tai ramybėje sustingusi veikla. Jam teisingai priskiria pasakymą, kad architektūra yra sustingusi muzika. Ne sąmonė, o nesąmoningumas buvo Šelingo dėmesio centre.

 

Hėgelio sąmonės traktuotei būdinga daugybė įdomių pastabų ir samprotavimų. Tačiau tai ne koncepcija, o jo bendresnės metafizinės sistemos dalis, panlogizmo metafizikos fundamentinių principų ir prielaidų pasekmė. Pagal Hėgelį, yra trys dvasios raidos stadijos: subjektyvioji dvasia, objektyvioji ir absoliučioji dvasia. Antropologija tyrinėja subjektyviąją dvasią, kuri turi sielos pavidalą. Kita subjektyviosios dvasios forma, tyrinėjama dvasios fenomenologijos, yra sąmonė. Pagaliau, trečioji subjektyviosios dvasios forma, tyrinėjama psichologijos, yra dvasia. Jeigu Hėgelis nebūtų panlogistas, jis savo tyrimą apribotų subjektyviąja dvasia. Bet, būdamas panlogistas, jis nagrinėja tiek objektyviosios, kurios yra nuosavybė, šeima, valstybė ir kita, tiek ir absoliučiosios (menas, religija, filosofija) dvasios apraiškas.

Charakterizuodamas Hėgelio sąmonės sampratą, apsiribosiu jo „Dvasios fenomenologija”. Hėgelis racionalistas, todėl jam net pojūčiai, sudarantieji juslinės sąmonės turinį, yra potencialiosios sąvokos, jo žodžiais, tai „sąvokos aspektų atvaizdai”. Penkios juslių formos skiriamos į tris klases. Pirmąjį sudaro rega ir klausa, jos formuoja abstraktųjį jutimą tuo požiūriu, kad akcentuoja daikto vientisumą, praleisdamas nepriklausiančias vientisumui detales. Antroji klasė – tai uoslė ir skonis, konkretesnė už pirmąją: vientisumo vietą čia užima daikto skonio ir uoslės konkretikos aspektai. Pats konkrečiausias jutimas, sudarantis trečiąją klasę, yra lietimas. Patyrimo ir refleksijos didžiausioji dalis yra regos ir klausos pojūčiuose. Antroje ir ypač trečioje klasėje jų dalis žymiai mažesnė. Iš pojūčių susidaranti juslinė sąmonė susijusi su pavieniu atsitiktinumu, su tiesiogine duotybe.

Tarp juslingumo ir samprotavimo pereinamoji forma yra suvokiančioji sąmonė. Suvokimas objektyvuoja pojūčius, pripažindamas juos kaip objektus, o ne subjektyviąją veiklą. Dar daugiau, suvokimas atsitraukia nuo pojūčių atsitiktinumo, sulaiko esmingumą ir aptinka daiktų ryšius. Suvokimo objektas dar išlaiko ryšį su pojūčiu, tai – objektyvuotas pojūtis: išorės objektas reiškiamas per pojūtį. Samprotavimas yra aukštesnioji sąmonės forma, nes tai – objekto paties savaime įsisąmoninimas. Jo apraiškos subjektyvioji forma įveikiama samprotavimo lygyje. Sąmonės vienybė įgauna savo išraišką savimonėje. Pagaliau, sąmonė tapatinga su savimi būtent dėl savimonės. Savimonės stokos atveju vyksta sąmonės suskaldymas, psichologijoje vadinamas šizofrenija. Savimonės veikla stimuliuoja proto veiklą, kurioje telpa sąvokos subjektyvumo tapatybė ir jos objektyvumas. Kitaip tariant, procesas „juslingumas – samprotavimas – protas” yra vystymasis nuo subjektyvumo į objektyvumą iki objektyvaus ir subjektyvaus tapatybę.

Views All Time
Views All Time
9089
Views Today
Views Today
1
0 0